7 kilometrai nuo Tytuvėnų, Šiaulėnų–Radviliškio kryptimi yra Šukiškių kaimas, kurį galima pavadinti išmirusių Lietuvos Savanorių kaimu. Dėl Šukiškių kaimo pavadinimo kilmės

diskutuojama iki šiol. Vieni sako, kad jis kilęs iš žodžio „šukės“: nuo tų laikų, kai buvo dalijamas suvalkiečiams ir bežemiams Ramoniškio dvaras. Girdi, dvaras subyrėjo į „šukes“. Kiti pasakojo, kad į šitą pavadinimą sutilpo čia apgyvendintų savanorių iš Suvalkijos gimtųjų

vietų (Šakių, Kašelių), ir šaukimo ginti Tėvynę prasmė.

Ramoniškio dvaras tikriausiai pagal palikimą atiteko Tytuvėnų dvarininkams Riomeriams. Jie gyveno Tytuvėnuose, o valdyti Ramoniškio dvarą buvo paliktas urėdas. Pats ponas Riomeris į Ramoniškio dvarą atvykdavo retai. Kaip pasakoja Anicetas Rimkus,

jei į dvarą atvykdavo vienas ponas, tai atvykdavo su pora arklių ir furmonu. Jei atvykdavo abu ponai, tuomet pakinkyti būdavo keturi arkliai. Mat ponia Sofija Riomerienė buvo aukštesnės kilmės už poną. Ponia Riomerienė, gyvendama Tytuvėnų dvare, daug tapė.

Ramoniškio dvaras vertėsi gyvulininkyste ir pienininkyste. Dvaro centre buvo pieninė. Kumečiai už metų darbą gaudavo 36 centnerius javų (galėjo rinktis - kokių javų), dviems

karvėms skirdavo ganyklą ir duodavo sušienauto pašaro, 12 centnerių bulvių pasisodinti, pūdą (pūdas 16 - kg) pasisėti linų, atveždavo malkų į namus (dvaras turėjo ir miško), skirdavo 10 arų žemės daržovėms auginti. Be to dar duodavo 100 litų.

1926 metais Ramoniškio dvaras buvo „išparceliuotas“. Jam buvo paskirta 30 ha žemės. Valdžia žemę išdalino savanoriams, kurie savanoriškai ėjo Tėvynės Nepriklausomybės ir jos žemės ginti. Savanorių kelias kariuomenėje buvo sunkus ir sudėtingas. Jie kovojo su bolševikais, lenkais, bermontininkais, vokiečių karių likučiais. Septyniems Šakių apskrities, Lekėčių valsčiaus, Kašelių kaimo savanoriams, sugrįžusiems iš kovų, buvo pasiūlyta važiuoti į Žemaitiją, nes arti tėviškės laisvų žemių neatsirado. Į Ramoniškį atvyko Petras ir Juozas Arkušauskai, Jonas Barkauskas, Vincas ir Juozas Dailidės, Stasys Urmulis, Antanas Nėnius. Vyrai buvo apgyvendinti dvaro kumetyne ir kibo į žemę. Ramoniškio dvaro ir aplinkinės žemės buvo išdalintos savanoriams ir šalia dvaro gyvenantiems mažažemiams. J. Mikalčiui, kadangi jis buvo karo invalidas, gaudavęs 130 Lt invalidumo pensiją - „didelius“ pinigus, buvo suteikta pirmumo teisė renkantis sklypą. Visi kiti, norintys žemės, traukė burtus – „žeberius“. Savanoriams valdžia nemokamai skyrė statybinių medžiagų gyvenamiesiems namams statyti. Supoškėjo kirviai, pakvipo sakais sienojai ir žmonių delnai. Sušvito trobų langai, sugirgždėjo svirtys, sulojo šunys, sumykė karvės, sužvengė arkliai. Ir prasidėjo naujas Šukiškių (taip jį žmonės pavadino) kaimo gyvenimas. Jauni vyrai pradėjo dairytis į merginas. Vienintelis savanoris Jonas Barkauskas į naują vietą atvyko su jauna žmona Gabriele, o kiti vedė vietines. Visų sutuoktinių piršliu buvo iškalbusis, žodžio kišenėje neieškantis Petras Arkušauskas. Vestuvės, krikštynos buvo kone kasdieninis reiškinys Sukiškiuose. Savanorių šeimos buvo gausios. Vien tik Gabrielė ir Jonas Barkauskai užaugino dvylika vaikų. Dienomis žmonės dirbo žemę, vakarais - medpades klumpes kumetaitėm, veisė sodus. Vaikai, vos išmokę savomis kojomis remti žemę, jau sugebėjo surinkti pasilikusias dirvose vienišas varpas, plėšydavo plunksnas ir vilnas, klausydamiesi tėvų pasakojimų ar giesmių. Vos keliolika metų ramiai gyveno kaimas. Pro šalį praūžė karai. Okupuota jauna Lietuvos valstybė. Pirmieji trėmimai. Rusų šautuvus keitė vokiški fašistų automatai. Viską, ką nešėsi užkariautojai ir „išvaduotojai“, buvo nutaikyta į lietuvio širdį, į Lietuvos žemę. Varu varė stoti į kolūkį. Ilgai laikėsi Šukiškių savanoriai, bet ir jiems, nors kraujuojančia širdimi, teko parašyti pareiškimus.

Šukiškių kaimas ir Ramoniškio pradinė mokykla (vėliau peraugusi į septynmetę ir dešimtmetę) buvo kaimo kultūros centras. Čia buvo rengiami smagūs suėjimai, susirinkimai. 1956 metais A. Rimkaus gyvenamajame name buvo įkurtas paštas, J. Utakio pastate - Tytuvėnų kooperatyvo parduotuvė, o J. Mikalčiaus name įsikūrė apylinkė. Vanda Rimkienė prisimena, kas Ramoniškio mokykla turėjo biblioteką. Ji buvusi ir Šedbaruose, knygas atnešdavo ir į paštą.

Taip gyveno Šukiškių kaimas. Laikėsi jis stipriai darbščių vyrų ir moterų rankų dėka, bet laikas bėgo, sūnūs ir dukros augo, užaugę laimės ieškojo kitur. Pamažu tuštėjo trobos, vienas po kito Anapilin išėjo savanoriai ir jų žmonos. Paskutinis savanoris J. Barkauskas mirė 1989 metais vasario 16 dieną. Jis vienintelis iš savanorių sulaukė Atgimimo, vienintelis sužinojo, kad pirmą kartą po daugelio metų bus švenčiama Vasario 16-oji, nors pats jos nesulaukė.

Atvykę į Šukiškių kaimą, Kašelių kaimo vyrai, pamatę senąsias kaimo kapinaites su keliais griūvančiais kryžiais, nutarė pastatyti kryžių ir įamžinti senolių kapavietę. Ilgai stovėjo kryžius niekieno neliečiamas, tačiau tarybiniais metais senosiose kapinaitėse imta kasti žvyrą, kryžius buvo nugriautas. 1995 metų birželio 25 dieną į Šukiškių kaimą rinkosi žmonės. Čia pašventintas kryžius, pastatytas vietos gyventojų, savanorių vaikų aukomis, taip pat tuometinės Ramoniškio pagrindinės mokyklos pastangomis.

Informaciją surinko Dalia Galbuogienė, Šedbarai.