Šis kaimas priklausė Palėpšų apylinkei ir buvo išsidėstęs Kūprės miško pakraštyje. Viena sodyba, priklausanti Janavičiui, buvo giliai miške, apie du kilometrus iki miško pakraščio. Tai buvo pati atokiausia Šilų kaimo žmonių gyvenamoji vieta. Kaime viso trobelės buvo medinės, mažos, sąlygos gyventi ir ūkininkauti buvo ne itin geros, žemė – smėlis. Kaimas sunyko natūraliai – vyresniesiems išmirus, jų vaikai, sukūrę savo šeimas, kėlėsi gyventi kitur.

Po Antrojo pasaulinio karo susikūrus Palėpšų apylinkei (centras buvo Palėpšų kaimas), pirmininkais dirbo Gasiūnas, Rimkus. Po kelerių metų apylinkes sustambinus, šilų kaimas atiteko Pakražančio apylinkei, kurios pirmininku nuo 1957 metų dirbo Edmundas Klimas. Jo tėvai gyveno Šilų kaime, o iki vedybų ir savarankiškos kelio pradžios ten gyveno ir jis.

Miško pakraštyje išsidėsčiusiose trobelėse gyveno Stefos Čepauskienė, Jono Grigo, Onos Butenienės, Zaturskio, Žalandauskienės šeimos. Viena trobelė priklausė Antanui Stabingiui, nors jis pats gyveno Kelmėje, dirbo mokytoju ir buvo pirmasis Kelmės bibliotekos bibliotekininkas. Šį savo būstą Antanas Stabingis išnuomodavo, todėl namelio gyventojai nuolat keitėsi.

Žmonės Šilų kaime gyveno labai skurdžiai. Nuolatiniai gyventojai turėjo po kelis hektarus miško. Čia ganydavo karvutę, kelias avis, turėdavo nedidelius daržiukus. Pušyne, žinia, daugiausia smėlis, todėl ir daržovės skursdavo, menkai augdavo. Duonai išsikepti žmonės sėdavo vasarinius rugius. Jie nebūdavo žiemkenčiai – pavasarį pasėdavo, rudenį nukuldavo. Kuldavo su spragilais, rugius pasikloję kieme. Darbas buvo labai sunkus, bet kitokio būdo iškulti rugius Šilų kaimo žmonės neturėjo. Kai kurie eidavo šeimai duoną uždirbti į tolimiausius dvarus. Išeidavo visai savaitei. Namo grįždavo tik vėlų šeštadienio vakarą arba sekmadienio rytą. Ne kažin ką galėdavo vyrai padėti žmonoms ūkyje, nes apsisukus vėl reikėdavo grįžti į dvarą. Keletas žmonių dirbo miške, nes tolimesnis miškas buvo valdiškas. Kurui buvo naudojamos durpės. Šilų kaimo gyventojai išsipirkdavo gabalėlį netoliese esančios Žalpelkės (ten buvo didelis durpynas), rankiniu būdu specialiu kastuvu kasdavo durpes, džiovindavo jas saulėje ir arklių traukiamais vežimais veždavo namo į sausą pastogę. Kasti durpes (jas vadindavo torfomis), o durpyną – torfyne) buvo alinantis darbas. Prasidėjus šiltiems orams, į talką kibdavo kas tik galėjo. Suaugusieji vesdavosi paauglius vaikus ir pagal savo jėgas jie taip pat dirbdavo. Buvo labai svarbu durpes išimti esant sausam orui ir gerai išdžiovinti, todėl dirbti tekdavo spiginant kaitriai vasaros saulei.

Pačioje atokiausioje Šilų kaimo trobelėje, giliai miške, gyveno Jono ir Eleonoros Klimų šeima. Iš Janavičiaus jie šią sodybą išsinuomojo 1938 metais. Prieš tai joje gyveno Skapčiaus šeima. Už nuomą Eleonora Klimienė eidavo atidirbti padiene darbininke į Janavičiaus dvarą. Taip pat buvo prisakyta kiek pririnkti miško gėrybių: uogų, grybų, vaistažolių, kiek suverpti siūlų. Miško dovanas rinkdavo visi, net ūgtelėję vaikai, nes privalomos surinkti normos buvo gana didelės. Nors Klimų šeima buvo gausi, tėvas buvo vienintelis amatininkas Šiluose, todėl išgyvenimui užsidirbdavo siūdamas naujus ir taisydamas senus batus. Jonas Klimas darbo nestokojo, nes amatą gerai išmanė, dirbdavo kruopščiai, todėl šeimai labai skursti nereikėjo. Keletą metų jonas dirbo „prie plento“ – reikėdavo prižiūrėti pro Kūprės mišką einančio Rygos-Karaliaučiaus plento dalį. Tekdavo dirbti ir valstybiniame miške. Šiokia tokia privilegija buvo ta, kad Klimas gerai mokėjo rusų kalbą (per Pirmąjį pasaulinį karą jo tėvai buvo pasitraukę į Rusiją, o kai grįžo į Lietuvą, Jonas buvo jau suaugęs – iš ten ir rusų kalbos žinios). Eleonora ir Jonas Klimai užaugino 9 vaikus (Edmundą, Boleslovą, Stanislovą, Joną, Eleną, Zofiją, Teresę, Oną ir Valeriją), keli vaikai mirė būdami kūdikiai.

Pamažu namelį Šilų kaime Klimai nusipirko. Tačiau pradėjus silpti sveikatai, vyresniųjų sūnų paraginti, pradėjo galvoti apie gyvenimą mieste. Apie 1960 metus Klimai pasistatė namą, kurį traktoriais parvežė į Kelmę ir užkėlė ant jau paruoštų pamatų, o trobelę Šilų kaime pardavė Sipavičiaus šeimai. Vėliau ten gyveno Jonas Levickis. Šiam išsikėlus, trobelę norėjo nupirkti čigonai, bet, kai jiems nepardavė, čigonai padegė trobą. Iki šių dienų išliko tik ūkinio pastato pamatai ir šulinys. Dar ir dabar aplinkinių kaimų gyventojai ir atvykę grybautojai šią vietą vadina Klimyne.

Informaciją surinko Idalija Stankienė, Kelmė.

Šilai // Gyvoji tėviškės istorija: pasakojimai, legendos, istorijos. – Kėdainiai: Spaudvita, 2006, p. 26–29