Valikiškės kaimas yra 5 km į šiaurės vakarus nuo Karklėnų, netoli Girgždutės kalno. Valikiškė ribojasi su Kumpelkių, Sendvarių, Paspasčio kaimais ir Telšių rajonu. Riba, skirianti Valikiškę nuo Telšių rajono - Giralės miškas. Šiame miške yra išlikę apkasai, nes čia praėjo II-ojo pasaulinio karo frontas. Žmonių pasakojimuose minimas Juodukalnės kalnas, taip pat Velnadaubė. Pro Giralės mišką teka Kražantė. Labai seniai kaime buvo iškastas tvenkinys, šiuo metu jis užžėlęs.

Valikiškės kaimo vardą žmonės sieja su pono Valantiejaus vardu. Valikiškė priklausiusi šiam dvarininkui, t. y. 180 ha žemės, kurioje jis ūkininkavo. Visą kaimo gyvavimo laikotarpį. Valikiškėje buvo tik vienas gyvenamasis namas. Pasak Karklėnų kaimo gyventojo Antano Radavičiaus, kurio mama Bronislava Radavičienė tarnavo pas poną Valantiejų, dvaras buvo gana didelis, medinis, su „salkom“ ant aukšto. Kiek tiksliai buvę kambarių – B. Radavičienė nepamena. Namo centre buvo didelis kaminas, kuris į viršų siaurėjęs. Kamine buvo ruošiamas ėdalas gyvuliams. Name buvusi virtuvė, svetainė, miegamasis, atskiras ponios kambarys. Tame pačiame name gyvenę ir samdiniai, kurie turėjo jiems skirtus kambarius. Prie dvaro buvo sodas, kuris išnyko pats: daug obelų, vyšnių iššalo (žmonės mena labai šaltą 1940-ųjų žiemą), kiti vaismedžiai supuvo.

Antanas Valantiejus gimė 1868 metais, jo žmona Petronėlė Valantiejienė - 1875 metais. Jie turėjo 6 vaikus: Motiejų, Praną, Joną, Eleną, Marijoną ir Petronėlę. Karklėniškiai ponus Valantiejus prisimena kaip labai gerus, nuoširdžius, paprastus žmones, malonius kaimynus. A.Valantiejus mirė 1937 metais. Apie jo mirtį žmonės kalba įvairiai. Vieni pasakoja, kad jis žuvo važiuodamas arkliais, kurie pasibaidė, kiti teigia, jog jis buvo nužudytas dėl miško, nes ponui priklausė dalis Giralės miško. Likusi našle, žmona gyveno viena su vaikais, ūkininkavo. Po karo, prasidėjus trėmimams, apie 1950 metus, ponia buvo ištremta į Sibirą. Kartu su ja buvo išvežtas ir sūnus Pranas. Kiti sūnūs - Jonas ir Motiejus išvyko gyventi į Ameriką. Tolimesnis jų likimas nežinomas. Sibire P. Valantiejienė ir sūnus Pranas praleido keletą metų. P. Valantiejienė mirė 1956 metais. Karklėnų kapinėse yra šios šeimos kapas, kuriame palaidoti Antanas ir Petronėlė Valantiejai bei dukra Elena Petroliūnienė (1921-1943). Sūnus Pranas palaidotas Šiauliuose. Garliavoje (Kauno rajonas) gyvena Elenos dukra, ponų Valantiejų anūkė Jūratė Kirkilienė. Kuršėnuose gyvena Prano duktė Lionia Pocienė. Jos dar apsilanko Karklėnų krašte, nes susigrąžino senelių žemę.

Apie 1947 metus žmonės buvo raginami burtis į kolektyvus, valdžia žadėjo visokeriopą pagalbą. Trys ūkininkai – A. Navickis, V. Čėsna, A. Šilinskis – sukūrė kooperatyvą. Kartu sėjo, pjovė. Jiems sekėsi gana neblogai. Buvo pasiūlyta sujungti tuos kaimus, kuriuose ūkininkavo šie žmonės, ir įkurti kolūkį. Taip atsirado kolūkis „Mūsų žemė“, kurį sudarė 6 kaimai: Valikiškė, Pakirniai, Molūpiai, Paspastis, Sendvariai ir Getautiškė. Žmonės prisimena, jog šis kolūkio kūrimosi laikotarpis buvo labai sudėtingas ir skausmingas – žmonės nenorėjo stoti į kolūkį. Tuometinė valdžia nupirko kolūkiui traktorių, mašiną.

Kolūkio kultūros centras savo nuolatinės vietos neturėjo, todėl į įvairius renginius žmonės rinkosi į namus pas Pranckus arba Čėsnas. Apie 1950 metus kolūkis „Mūsų žemė“ priklausė Varnių rajonui, Karklėnų valsčiui. Kolūkio pirmininku buvo išrinktas Vladas Čėsna. Po kurio lako jam buvo pasiūlyta tapti TSKP nariu. Šio pasiūlymo V. Čėsna atsisakė, todėl 1952 m. spalio 2 d. Čėsnos šeima (jis, žmona ir dvi dukros) ištremti į Krasnojarsko kraštą. „Mūsų žemės“ kolūkio pirmininku tapo Kazimieras Rūkas, po jo – Rudzinskas. Apie 1960 metus, stambinant kolūkius, Valikiškės kaimas pateko į „Karklėnų“ kolūkio sudėtį. Išplėtus rajono ribas, 1962 metais Valikiškė atiteko Kelmės rajonui, Karklėnų apylinkei.

Tarybiniais metais Valikiškėje, pono Valantiejaus name gyveno 8 šeimos Gyventojai keisdavosi – vieni ateidavo kiti išeidavo. Žmonės prisimena, kad ten gyveno Bukauskiai, Jankauskai, Mikutis, Lazdauskai, Šilinskai, Bogužai, Dargevičiai, Martinkai, Pocius. Pono Valantiejaus dvaras išsilaikė iki 1967 metų. Pradėjus jam griūti, kolūkis pastatė medinį, dviejų galų namą. Abiejuose galuose buvo po 1 kambarį ir virtuvę. Name gyveno Zofijos ir Jono Šilinskų bei Onos ir Stanislovo Radavičių šeimos. 1974 metais Radavičiai išsikėlė į netoliese esantį Sendvarių kaimą. Taip Šilinskai tapo paskutiniais Valikiškės kaimo gyventojais. 1995 metais ir jie išsikėlė į Karklėnus.

Valikiškės kaime iki 1970 metų buvo kolūkio fermos, tačiau Karklėnuose pastačius naujas, Valikiškės fermos buvo nugriautos.

Dabar Valikiškėje yra išlikę keli seni ąžuolai bei kolūkio daržinės pamatai.

Informaciją surinko Lina Michailovienė, Karklėnai.