Tarutlaukio kaimas buvo nutolęs nuo Juodlės ežero maždaug už pusantro kilometro.

Šiandien ten viena miško laukymė. Sunku įsivaizduoti, kad šitame miško plote virė gyvenimas. Augo vaikai tėvų rūpesčio apsupti. Miškas maitino juos, miškas gydė. Moterys pažino miško vaistažoles, kurios padėdavo greičiau pasveikti. Kaime niekas nesirgo skleroze, hipertonija. Kas nenumirė mažas, tą augino pušynas, Ilgos upė, grynas, sveikas oras, grūdino sunkus darbas. Meilė tėvams buvo visų dorybių pamatas. Iš šito buvusio kaimo liko tik vienas gyvas liudininkas Antanas Šimkus, gimęs 1926 m.

Antanas Šimkus

Kai mes gyvenome, Tarutlaukyje buvo laukai, nebuvo to miško, kuriuo apaugo mūsų kaimas. Pro Tarutlaukį iš miškų atitekėdavo Brastva, kuri įsiliedavo į Ilgos upelį. Ši patvindavo, žiemą būdavo apie 50 metrų pločio. Pamenu, kai žiemos metu ėjau į mokyklą. Prisirišęs medines pačiūžas, nučiuoždavau stačiai į Šaukėnų mokyklą ledu. Pačiūžas darydavome iš medžio, o viduryje įdėdavome kibiro lanką. Čiuoždavo ne tik vaikai, bet ir suaugę, tik jie nusipirkdavo „fabričnas“.

Tarutlaukis, laikui bėgant apaugo miškais. Kai pradėdavo augti jaunuolynas, vadindavome „ustarniku“ .

Kaime buvo tik brolių Šimkų: Jono ir Leono sodybos. Pas Leoną gyveno dviračių meistras Redeckis. Jis keptuvėje laikydavo šratus, visokius varžtus. Pamenu, kai eidavo blynų kepti, išpildavo juos. Iškepęs blynus, vėl juos į keptuvę susidėdavo. Kai norėdavo vasarą maudytis, nueidavo į eglyniuką, pasidarydavo iš beržų vantą, atsinešdavo iš Ilgos upelio vandens ir ten nusimaudydavo. Ilga buvo negili. Vietomis iki vieno metro gylio.

Nuo Pailgio kaimo einant link Šukiškių buvo Torpyne vadinama vieta – klampi, nepereinama, su akivarais. Tenai augdavo dygūs augalai (pavadinimo nežinau).

Prisimenu, kai šienaudavo tėvukas, pasidėdavo lentas ir traukdavo žolę į krantą džiovinti. Torpynėje buvo šaltinių. Jeigu gyvuliai besiganydami įeidavo, tai įkrisdavo, tekdavo traukti.

Mano tėvas Jonas Šimkus, susmukus senam namui, pasistatė naują, bet valdžia liepė išsikelti į Šaukėnus. Pirmininku dirbo Mitrijevas. Tada tą namą kolūkis pervežė į Šaukėnus, kuriame dabar ir tebegyvename. Kėlė dėl dviejų priežasčių: kad miške gyvenant galėjo turėti ryšių su miškiniais, o antra, sudegusį miestelį norėjo kuo greičiau atstatyti naujais namais.

Informaciją surinko Elena Burdulienė, Šaukėnai.

Tarutlaukis // Gabrijolės, Tarutlaukio, Pailgio nykstantys kaimai. – Šaukėnai, 2006, p. 22–27.