Kaimo žmonės sako negirdėję, iš kur kilo šio kaimo pavadinimas. Tik teigia, kad kaimas įsikūręs labai seniai. Jis ribojasi su Pavigailių, Vaitkaičių, Būdų kaimais, Sklioriškių dvaru, Pridolkų ir Gelažių vienkiemiais, Užpelkių mišku. Nuo Radviliškio rajono kaimą skyrė Šušvė. Prano Valantino ir Prano Rimolaičio žemėse buvo pelkutė, žmonių vadinama Minpjauniu, nes joje buvo mirkomi linai. Į Šušvę ėjo griovys Vygala.

Simaniškiuose minėtini tik senkapiai, atsiradę nuo maro laikų. V. Rimoliatienė atsimena, kaip jos anyta, prie kapelių radusi didelį kaulą, nustebo: „Kokių milžinų čia būta!“ kaulus surinkusi ir užkasusi. Senkapiuose tebėra simaniškio Stasio Rimolaičio padarytas geležinis kryžius. Seniau kaime stovėjo dar keturi kryžiai, o dabar belikę tik senoje Vėževičių sodyboje ir 1998 metais pastatytas kryžius prie kelio, primenantis, jog kažkada čia buvo kaimas.

Prieš antrąjį pasaulinį karą Simaniškiuose gyveno 14 šeimų. Kiekvieną jų gražiai prisimena Elena Jasulaitienė. Pasak jos, kaimas prasidėjo nuo Broniaus Vėževičiaus trobos. Šio ūkininko šeimoje augo šeši vaikai, o žemės turėjo tik 4 ha, bet žmogus buvo nagingas: statė namus, darė karstus, langus, tekinius, puikiai grodavo. Bronius Vėževičius buvo įsirengęs vėjinį malūną ir, esant palankiam vėjui, maldavo grūdus visam kaimui.

Dominyko Klebaušo šeima buvo bevaikė. Ji turėjo 7,5 ha žemės. Klebaušai buvo pasiėmę augintinę Staselę iš Suvalkijos, kuri suaugusi ištekėjo už A. Dailydės.

Valantinai buvo pasiturintys ūkininkai. Užaugino keturis vaikus. Laikydavo daug gyvulių, paukščių. Pranas Valantinas mokėjo skaityti, rašyti, buvo medžiotojas, žvejys, kalvis. Vladas Vaičiulis – taip pat stambus ūkininkas, turėjo 24 ha žemės. Šeima – bevaikė, darbams samdydavo žmones. Vlado motina buvo pribuvėja, visi kaimo vaikai gimė jai padedant. Prasidėjus trėmimams, V. Vaičiulis buvo ištremtas į Sibirą ir tremtyje išbuvo 10 metų.

Pranas Rimolaitis – 16 ha žemės savininkas, užaugino 7 vaikus. Ši šeima gyveno gražiai: turėjo didelius trobesius (klėtį, svirną), laikė puikius arklius, kuriais parveždavo kunigą, tuoktis veždavo jaunuosius, lydėdavo į paskutinę kelionę mirusius. Klėtis, kuriai apie 200 metų, išlikusi iki šiol, tik dabar restauruota, su pristatytu prieklėčiu. Pranas Rimolatis buvo kaimo sanitaras – gydė susirgusius gyvulius. Vėliau jo amatą perėmė sūnus Jonas.

Broliai Viktoras ir Klemensas Vaičiuliai pasidalijo tėvo ūkį – po 22 ha žemės. Viktoras buvo labai lėto būdo, turėjo tris vaikus. Klemensas taip pat buvo vedęs, turėjo vaiką, bet žmona gyveno kitur. Jis ūkininkavo, samdėsi tarnaites, turėjo kuliamąją mašiną. Klemenso Vaičiulio likimas tragiškas – žuvo nuo piktos rankos.

Antanas Vaičiulis – 22 ha savininkas, kaimo seniūnas („starasta“). Jis važiuodavo į valsčių, tvarkydavo smulkius kaimo reikalus. Jo žmona buvo tretininkė. Pranas Vaičiulis turėjo 33 ha žemės, jo šeimoje buvo 7 vaikai. Kartu su dukromis labai gražiai giedodavo, dainuodavo.

Robertas Fetingis – vokietis, tačiau Simaniškiuose gyveno nuo seno. Jis buvo vedęs taip pat vokietę, bet abu kalbėjo gražiai lietuviškai. Turėjo 2,5 ha žemės, o augino 7 vaikus. Buvo nagingas: išdirbdavo kailius, veldavo veltinius, dukros gražiai mezgė. Tuoj prieš karą su šeima išvažiavo į Vokietiją.

Vincas Bukas – taip pat vokietis, vedęs lietuvę. Jie turėjo 20 ha žemės, augino tris vaikus. Dirbo prie geležinkelio, mirė tuoj po karo. Vėliau jo žmona ištekėjo už Šivicko.

Pranas Rudaitis – 5,5 ha žemės savininkas, dar nuomojosi žemės iš Riomerio. Mirė vos 34 metų, o žmona vėliau ištekėjo už J. Misevičiaus, kilusio iš Raseinių rajono. Vedęs našlę Rudaitienę, susilaukė dukters Teofilės. Juozas Misevičius buvo nestiprios sveikatos, 1945 m. jam amputavo koją, bet savo ūkelyje kiek pajėgdamas darbavosi.

Vladas Bajorinas buvo vedęs Rudaitytę, turėjo 5,5 ha žemės, dirbo telefonininkuUžpelkių geležinkelio stotyje. Tuoj po karo dirbo skaityklos vedėju, tačiau ją kažkas sudegino. Tuomet vienerius metus dirbo apylinkės pirmininku gretimame Pavigailių kaime. Abu su žmona buvo ištremti, o kai grįžo, namų Simaniškiuose jau neberado, todėl apsigyveno Tytuvėnuose.

Simaniškiai, kaip ir kiti Lietuvos kaimai, patyrė tuos pačius išbandumus: žemės reformas, istorijos vingius... Žemė buvo paveldima iš kartos į kartą. Garsių dvarininkų Riomerių valdos taip pat tęsėsi Simaniškiuose – čia jos buvo užrašytos dukters Onos vardu. Simaniškiečiai, paveldėję ūkius, turėjo išmokėti dalis seserims, broliams. Gyventojai eidavo į Ramoniškės (Riomerių) dvarą dirbti padieniais darbininkais. O šiaip kiekvinas plušėjo savo ūkiuose. Žiemą vyrai pynė krepšius, doklus, vijo virves, o moterys – verpė, audė, mezgė, virė muilą. Prieš karą ir tuoj po jo vyrai eidavo į Užpelkių girininkiją vyrai eidavo vežti malkų, krauti akmenų, tiesti geležinkelio. Žmonės augino daug gyvulių, o atliekamą pieną nešdavo į Ramoniškės dvaro pieninę. Netoli kaimo tekančioje Šušvyje gaudydavo žuvį, vėžius, moterys skalbė.

Simaniškiuose netrūko vestuvių, krikštynų. Tuokdavosi dažniausiai su „saviškiais“, nors pasitaikydavo ir „ateivių“. Tarpukariu juos dažniausiai supiršdavo piršlys. Kai sutardavo, bažnyčioje paduodavo užsakus – jie buvo nemokami. Mokėti reikėjo per sutuoktuves. Vestuves kėlė pagal išgales, o svečiai tuščiomis nėjo – nešėsi kas ką galėjo. Svarbiausias gėrimas buvo alus.

Tarpukariu simaniškietės gimdė, padedamos „bobutės“. Ja buvo senoji Veronika Vaičiulienė. Kaimas ją labai gerbė. Tik gimusį kūdikį „babytė“ nuprausdavo, suvystydavo ir visą savaitę būdavo prie jo. Žmonės visaip atsiskaitydavo: kas duodavo rankšluostį, kas – pinigų, o kas – į ranką pabučiuodavo... Krikštynos irgi būdavo įvairios – ir mažesnės, ir didesnės, bet visada į jas kviesdavo „babytę“, o kartais ji būdavo ir krikštamotė.

Laidotuvės irgi turėjo savo papročius. Kaip ir kitur, silpstančiam ligoniui būdavo parvežamas kunigas, sueidavo kaimynai, kalbėdavo rožinį, giedodavo. Kai ligonis būdavo visai prie mirties, kas nors iš artimųjų lėkdavo per kaimą šaukdamas: „Miršta, bėkit!“ Mat tikėjo, kad kuo daugiau žmonių bus prie mirštančiojo, tuo lengviau išeis jo siela. Vos numirus, skubėdavo pranešti bažnyčiai, kad paskambintų varpais. Gėlėmis karsto neapdėdavo – degdavo tik žvakės. Žmonių susirinkdavo gausiai, giedodavo. Vienerius metus gedėdavo tik tėvui, motinai mirus.

Simaniškiuose mokyklos nebuvo – vaikai eidavo į Pavigailių pradinę, o ją panaikinus – į Ramoniškę. Visa senoji karta daugmaž mokėjo paskaityti ir parašyti. Kaip prisimena Elena Jasulaitienė, kryželių vietoj parašo niekas nedėjo. Jaunesnieji jau visi lankė mokyklą, iš jų „išaugo“ gydytojų, mokytojų, agronomų. Elektra į kaimą atėjo tik 1959 ar 1960 metais. Kai kurie žmonės prenumeruodavo spaudą: daugiausia – „Ūkininko patarėją“, „Moterį“. Laikraščius pirkdavo Užpelkių geležinkelio stotyje. Juos parnešti vaikams buvo didelis džiaugsmas ir pareiga. Radiją su ausinėmis pirmiausia įsigijo Bronius Vėževičius, todėl visi traukdavo ten jo klausytis. Turėję dviračius, buvo vadinami „prašmatniausiais“ vyrais, nes dviratis kainavo tiek, kiek gera karvė. Pirmiausia juos nusipirko Stasys Valantinas, R. Rimolaitis, Antanas Vaičiulis. Simaniškiuose jokios parduotuvės niekada nebuvo – prekių reikėdavo važiuoti į Tytuvėnus, Raseinius ar Šiaulėnus. Silkių, adatų, kitokių smulkmenų atveždavo žydai. Prekes galėjo nusipirkti arba mainyti į kiaulių šerius, arklių uodegas. Rengdavosi drabužiais iš namuose austų audinių – kaime juos siūdavo Kazė Puidokienė, Teofilė Katavičienė, E. Valantinienė.

Simaniškiai švęsdavo visas šventes, turėjo savo balsingų dainininkų ir giesmininkų, muzikantų. Bronius Vėževičius turėjo tuo metu retų muzikos instrumentų – smuiką ir basedlą. Buvo netgi „dūdų orkestras“. Jame grojo Petras, Povilas, Marcelius Puidokai, Mečislovas Kisielius, Antanas Jančauskas ir kiti.

Antrasis pasaulinis karas Simaniškių kaimo beveik nepalietė – nežuvo nė vienas žmogus, nesudegė nė vienas pastatas. O per sunkųjį pokarį atėjo žinia: žmones veža į Sibirą. Iš Simaniškių ištrėmė Vladą Vaičiulį ir Vladą Bajoriną. Netrukus – kolektyvizacija. Pirmąjį „Švyturio“ kolūkį sudarė Simaniškių kaimas ir pusė Pavigailių. Elena Jasulaitienė prisimena, kaip jį steigė. Atvyko Tytuvėnų valsčiaus partorgas P. Spraunius, kurį žmonės „Duskiu“ vadino ir pradėjo rėkti: „Kas nori pas baltąsias meškas? Eikit parūkyt, pagalvot. O jei ne, visus išvešim“. Taip po vieną ir suvarė visus į kolūkius. Stojant reikėjo atiduoti daugumą gyvulių, padargų. Buvo uždėtos mėsos, kiaušinių, pieno prievolės, taip pat reikėjo atiduoti kiaulės odas. 1958 metais visus mažus kolūkius sujungė ir susikūrė medelyno tarybinis ūkis.

Visi gyventojai tvirtina, kad Simaniškių kaimas ėmė nykti prasidėjus melioracijai. Už griaunamus pastatus valdžia brangiai mokėjo, tai ir kėlėsi žmonės į miestus ar į kitas gyvenvietes. Vyrai, atitarnavę kariuomenėje, į kaimą taip pat ėmė nebegrįžti. Taip Simaniškiai nyko ir seno. Ilgiausiai juose išgyveno E. Valantinienė (mirė 1998 m.) ir Vėževičiai (mirė 1983 ir 1985 m.). 1973 metais kaime gyveno 36, 1981 metais – 24, 1983 metais – 12 žmonių. Dabar Simaniškiuose V. Rimolaitienės sodyboje gyvena jos dukra. Išliko Rimolaičių, Valantinų, Vėževičių sodybos, V. Vaičiulio tvartas.

Informaciją surinko Dalia Galbuogienė, Šedbarai.

Simaniškių kaimas – tai gimtinė mano.

Čia tėvai, seneliai jau seniai gyveno.

Aukštas, baltas kryžius debesėlius gano –

Argi čia gimtinė, ar gimtinė mano?

Šušvė – mūsų upė virto grioveliu,

Nebėra sodybų, medžių bei gėlių.

Senus kaimo žmones priglaudė kapai,

O jaunimą mūsų pakeitė laikai.

Mano gimtas kaimas stovi ant kalvos.

Jis vaikystę mena, šypseną mamos...

Nesulauks motulė, sūnūs nesugrįš,

Tiktai šiaurės vėjas piktžoles sklaidys.

Elena Jasulaitienė, 2002 m.