Petrikaičiai – istorinis kaimas yra Vaiguvos valsčiaus rytinėje dalyje, apie 4 km į rytų pietryčius nuo Vaiguvos miestelio ir 2 km į rytų pietryčius nuo Pakėvio bažnytkaimio. Petrikaičių kaimas šiaurėje betarpiškai susilieja su išnykusiu nuo žemės paviršiaus (dėl melioracijos) Judikių kaimu, iš vakarų prie Petrikaičių kaimo šliejasi Švytriškės kaimas, pietuose Petrikaičiai ribojasi su Vikraičių kaimu, o pietryčiuose – su Pakėvio bažnytkaimiu. <...>

Pagal 1923 m. gyventojų surašymą, Petrikaičių kaimui priklausė 61,59 ha žemės, jame gyveno 23 gyventojai. Patrikaičių kaime buvo trys sodybos: Jono ir Prano Meliešių, Kazimiero Peniko ir Zofijos Tolvaišienės.

Petrikaičių kaimas nuo seno apipintas legendomis ir padavimais. Viename jų pasakojama, kad vienas jaunuolis sumanė vesti turtingą merginą, slapta iškėlė vestuves ir nuvažiavo į bažnyčią. Sužinoję jaunosios tėvai prakeikė jau grįžtančius iš bažnyčios jaunuosius su palyda. Vestuvininkai pavirto akmenimis. Akmenys – užkeikti vestuvių žmonės su gyvuliais ir vežimais¹. <...>

Pokario metais Jono Meliešiaus šeima buvo ištremta į Sibirą.

Meliešių troboje buvo apsigyvenusi benamė Teklė Bukantienė (Vaitkutė) su dviem sūnumis.

1948–1949 m. ant kalno stovinčiame Kazimiero peniko svirne nakvodavo buvęs vokiečių okupacijos metais Judikių seniūnijos (kurią sudarė Judikių, Kūjokų, padeksnio, Pakėvio, Pakėvukų, Petrikaičių, Pikelių, Švytriškės, Bagužių ir Bitikų kaimai) seniūnas Antanas Ručinskis, palikęs gretimame Judikių kaime savo gražią sodybą.

Senieji Petrikaičių kaimo gyventojai (Jonas ir Pranas Meliešiai, Brigita Meliešienė, Kazimieras Penikas, Liucija Penikienė, Zofika Tolvaišienė) išmirė. Jų vaikai išsikėlė gyventi į kitus kaimus ar išvažiavo į miestus. Taip Petrikaičių kaime neliko gyventojų.