Pustrečio kilometro nuo Šaukėnų, Ventos dešiniajame krante yra senas Paklibakių kaimas. Jo senumą įrodo akmens amžiaus stovykla ir Ventos slėnio kalnelyje esantis pilkapynas. Šis paminklas jau XIX a. antroje pusėje apardytas, statant pastatus, dirbant ūkio darbus. Kapinyno paviršiuje buvo randama žmonių kaulų, taip pat įvairių titnago, bronzos ir geležies dirbinių. Jų dalį 1885 m. surinko archeologas T. Daugirdas (1852–1919). Vėliau, 1887 m., jis, tyrinėdamas Paklibakių pilkapius, atkasė ant degėsių sluoksnio žmogaus griaučius, apjuostus akmenų vainiku. Čia aptikta akmens amžiaus sodybos liekanų, rasta viduriniojo geležies amžiaus baltiškų smeigtukų, geležies ylų, akmeninių ir molinių verpstelių. Radiniai datuojami mūsų eros V–VII a. ir saugomi Kauno valstybiniame istorijos muziejuje. Be to, surasta ir I–XII a. gintaro dirbinių, kurie yra Palangos gintaro muziejuje. Paklibakių archeologijos paminklais domėjosi ne tik T. Daugirdas, bet ir rusų archeologas F. Pakrovskis, latvių – R. Šnorė, mūsų archeologai J. Puzinas, M. Gimbutienė, P. Tarasenka, A. Tautavičius, P. Kulikauskas, R. Rimantienė. 1989 m. Kultūros ministerijos mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologai, vadovaujami B. Dakanio, žvalgė Paklibakių senovės gyvenvietę, esančią į šiaurės vakarus nuo kapinyno. Aptiktas apie pusmetrio storio kultūrinis sluoksnis. Čia rastas žiedas paplatintu viršumi, o 1988 m. – degintų žmonių kaulų.

XIX a. Paklibakiai žinomi kaip bajorkaimis (akalica). Čia 1889 m. gyveno bajorai: Konstantinas Lekevičius, valdęs 43 dešimtines žemės, Petras Kazlauskas – 19 dešimtinių, Antanas Tolvaišas – 22 dešimtines, Marija Baikauskaitė ir kt. Šalia Paklibakių akalicos buvo ir viensėdis. Akalicoje 1906 m. buvo 16 gyventojų, o 1913 m. Paklibakių kaime – 11 ūkių su 91 gyventoju. 1965 m. Paklibakiuose 20 kiemų, gyveno 61 žmogus.

Paklibakius supa keletas kaimų: į rytus – Titvydiškė, į vakarus – Sendvaris, už Ventos – Beržėnų ir Pakupelkio kaimai. Juos jungia paprasti kaimo keliai. Šalia Paklibakių teka Ventos upė ir kaime daug pelkių. Nuo Pavainiškės kaimo pusės atiteka mažas upelis, kurį žmonės vadino Šv. Jono upeliu, bet dažniausiai Šventjoniu. Tas upelis įteka į Ventą, kuri pavasariais labai patvindavo.

Kaime buvo dideli rūdynai. Perbridus per juos, kojų negalėdavo nuplauti, taip jos paruduodavo. Dažnai matydavo iš tų rūdynų kylančias liepsneles. Netoli Lekevičiaus sodybos tekėjo mažas, trumpas, peršokamas maždaug 500 m ilgio upeliukas, kuris tekėjo į Ventą. Tą upeliuką vadino Dunajumi. Prie jo buvo dauba, kur girdydavo kiaules, kad jos galėtų pasimaudyti, pasivolioti.

Netoli Paklibakių kaimo, prie Užvenčio kelio, tyvuliuoja labai gili sietuva, nuo senovės Devyngalve vadinama. Nebuvo žiemos, kad skalbiančios žlugtą arba bečiužinėdami vaikai į ją neįkristų. Paklibakių kaimo sietuva Devyngalvės vardą gavo nuo to laiko, kai iš karto paskendo devyni vyrai – Matuliai, aštuoni sūnūs ir tėvas. Gyveno jie Paklibakių kaimo gale, netoli Ventos, turėjo savo iš molio nudrėbtą didelę trobą, bet ant dvaro žemės, todėl reikėjo į dvarą eiti dirbti.

Ten, kur Paklibakių kaimas susitinka su Tautvydiškės kaimu, pusantro metro aukštumo skardyje augo stora, neapkabinama pušis. Prie jos buvo pritvirtinta koplytėlė. Takas ėjo pro pat pušį, o skardžio apačioje vingiavo kelias. Žmonės pasakojo, kad ten yra pasirodę vaiduokliai ir pro tą pušį eidavo su baime.

1923 m. kaimą sudarė 11 sodybų: Liutkevičius turėjo 8 ha žemės, Sideravičius – 19,60 ha, D. Slavickas – 20, Norvaiša – 30, Kazlauskas – 40, J. Slavickas – 20, Jašinskis – 18, Čepulis – 6, Penikienė – 20, Rutkauskas – 30, Martišauskas – 20. Kaime buvo iš viso 299 ha žemės ir visi turėjo ne mažiau kaip po 2 ha miško, kurių žemės buvo daugiau, tie ir miško turėjo daugiau.

Paklibakiai tarpukario metais buvo dainininkų ir šokėjų kaimas. Susirinkdavo jaunimas trečiadienio, šeštadienio ir sekmadienio vakarais pašokti. Kaime buvo 21 mergaitė, o vaikinų truputį mažiau, bet ateidavo iš kitų kaimų. Vasarą šokdavo ant dirvono, o žiemą eidavo pas Slavicką, ten buvo didelė troba.

Jaunimas mėgo ne tik dainuoti, šokti, bet ir paįvairindavo šokius, rengdami vaidinimus. Į kaimą atvažiuodavo iš Šaukėnų Jocas su žmona. Jie rodydavo kino filmus, kurie tada dar buvo begarsiai. Jocienė komentuodavo filmų turinį. Bilietai būdavo po 10–20 ct. Žmonės džiaugdavosi filmais, laukdavo jų atvežant.

Iš Paklibakių kaimo buvo kilęs kunigas Antanas Linkevičius (Anton Linkevič). Jo paskutinė parapija buvo Svėdasai (Anykščių r.), ten mirė ir palaidotas.

Iš Paklibakių kaimo tuo metu į Ameriką išvyko du gyventojai: Slavickas ir Sideravičius. Slavickas išvykęs nebegrįžo, o Stasys Sideravičius triskart buvo Amerikoje. Vieną kartą bėgo nuo 1914 m. karo, o du kartus – pinigų užsidirbti.

Smalą gaudavo degindami smalingus kelmus, o degutą – iš beržo tošių. Smalduobę įrengdavo taip: iškasdavo 2,5 metro gylio ir 3 metrų pločio duobę. Ta duobė buvo lyg ir dviejų dalių: pirmoji, viršutinė, platesnė, o apatinė – siauresnė. Į siauresnę apatinę dalį įleisdavo statinę, ją uždengdavo dangčiu, kuriame padarydavo skylę, kad pro ją galėtų bėgti smala ar degutas, žiūrint, ko buvo norima pagaminti.

Šienapjūtės būdavo labai sunkios, nes pievos prie Ventos buvo šlapios ir pelkėtos. Ir vyrams pjauti, ir moterims grėbti šieną buvo nelengva. Sugrėbtą šieną tekdavo nešti iš pelkių su kestėmis (tai buvo 2 kartys 3 m ilgumo, kurias pakišdavo po kupstu ir pakėlę nešdavo į krantą). Venta buvo išsišakojusi į dvi dalis, tarp kurių buvo pievos. Šieną tekdavo plukdyti valtimis, o kartais palaukti žiemos, kai užšaldavo vanduo, tada veždavo su rogėmis. Šeimininkės šienapjūtei ruošdavosi iš anksto: rinkdavo kiaušinius, džiovindavo sūrius, atidėdavo kumpių, dešrų.

1934 m. J. Bružienė iš Paklibakių kaimo buvo vienintelė, kuri lankė Šaukėnų žiemos žemės ūkio mokyklą. Ten mokėsi kulinarijos, konditerijos, skalbimo, agronomijos. Išmoko paruošti 4 duočių pietus, juos patiekti, padengti stalą, išvirti įvairių sriubų, antrųjų patiekalų, kepti šakočius, tortus, sausainius. Kulinariją dėstė Žukauskienė iš Slabados.

Šaukėnuose, Laisvės gatvėje, rudenį vykdavo derliaus šventės. Jose ir Paklibakių gyventojai dalyvaudavo su savo užaugintomis daržovėmis. Bružienė atvežė didelius arbūzus – vienas žmogus negalėjo pakelti. Už gražiausias užaugintas daržoves būdavo skiriamos dovanos.

Paklibakių kaimas 1988 metais jau baigė išnykti. Liko tik dvi sodybos. Tas dvi sodybas prijungė prie Titvydiškės kaimo, ir šitaip Paklibakių kaimas išnyko.

Elena Burdulienė

Bičiulis. – 2017, lapkričio 18, p. 3

Pateikėjai:

Juzefa Sideravičiūtė-Bružienė, g. 1918 m., Antanina Kaupytė-Daujotienė, g. 1927 m., Jadvyga Jagminaitė-Leonaitienė, Julija Baranauskaitė-Almanienė, g. 1939 m.