Nuo Kiaunorių centro apie 5 kilometrus į vakarus buvo Minginčių kaimas. Jis buvo gražioje vietoje, nes yra kalnuotos vietos, netoli miškai, pakalniau teka Dubysa. Minginčių kaimas menamas maždaug nuo 1920 metų. Šiame kaime stovėjo didelis medinis namas – dvaras. Šalia buvo pieninė, joje speruodavo pieną, o paskui veždavo į Pašiaušę. Dvaro ponas Vladas Urbonas gyveno kartu su žmona Jadvyga ir 3 vaikais. Šalia pono dvaro buvo didelis sandėlis, tvartai, daržinės, dideli kumetynai, dar buvo maža trobelė, kur gyveno samdiniai: mergos ir bernai. Ponas Urbonas turėjo 2 sūnus. Vienas – Aleksas (visi vadino Oliuku), antras – Marijonas (jį vadino Maraku), dukra Gražina. Kol vaikai nesuaugo, visa šeima gyveno kartu. Urbonai turėjo 160 ha žemės. Joje didžiausią dalį užėmė miškas. Dvaro ponas vertėsi žemės ūkiu, augino grūdines kultūras. Ponas turėjo 24 karves, labai gražių arklių. 6 ar 7 poros buvo darbiniai arkliai, kuriais dirbo žemę. Viena pora arklių buvo labai gražūs, juos kinkydavo ir vykdavo į miestą ar šiaip kur toliau reikėdavo nukakti. Taip pat ponas turėjo labai gražių senoviškų karietų, gerų padargų.

Pieninėje gyveno samdinys Jonas Šulskis su šeima. Jis buvo nagingas meistras, vadino jį „račiumi“. J. Šulskis darydavo karietas, vežimus ir kitus daiktus. Pas Urbonus ilgai dirbo kumečiai: Viktoras Žymantas, Lukošius, broliai Bronius ir Kazimieras Jagminai, Nūtaučiai. Urbonas turėjo dvi tarnaites-gaspadines. Jos buvo seserys, abi netekėjusios – Paulina ir Anuselė. Seserys dirbo įvairius namų ruošos darbus. Ponai jas gerbė ir mylėjo kaip savo dukteris. Pasakojama, kad ponai buvo geros širdies, bet jiems kažkodėl nesisekė gyventi, ūkininkauti.

Ponai darbininkams per metus duodavo 36 cnt grūdų ir 100 litų, o centneris grūdų tuomet kainavo 5 litus. Geram darbininkui mokėjo 5 litus į dieną arba duodavo centnerį grūdų. Už 60 ar 70 litų anuomet buvo galima nusipirkti karvę.

Urbonų duktė mokėsi Šiauliuose, o ištekėjo apie 1937 metus. Ponai dukrai Šiauliuose pastatė du namus: vieną akmeninį, labai gražų, kitą – medinį. Sūnus Marijonas vedė iš turtingos šeimos kilusią Zosę Čepulytę. Marakui apsivedus, tėvai jam davė 80 ha žemės. Marakas su šeima gyveno gretimame Svilės kaime, turėjo dvarą. Marakas turėjo 2 sūnus. Mirė Marijonas Urbonas 1943 metais. Mirus tėvui, sūnus Rimas pardavė ūkį ir išsikėlė gyventi į Šiaulius. Rimas yra architektas, todėl nemokamai padarė Kiaunorių bažnyčios remonto projektą, o ir pinigais parėmė bažnyčios atstatymo darbus. Kitas Marijono Urbono sūnus Eugenijus mirė.

Antrasis Urbono sūnus Aleksandras (Oliukas) kol neturėjo žmonos buvo didelis mergininkas. Pas Urboną dirbusiai tarnaitei „pastorojo“ 3 vaikus. Kai Urbonai sužinojo, kad tarnaitė nuo jų sūnaus laukiasi trečio vaikelio, ją išvarė. Aleksandras slapstėsi miškuose nuo kariuomenės, bet jį surado ir pasodino į kalėjimą. Tuo metu senasis Urbonas jau buvo miręs, o motina sūnų iš kalėjimo išpirko parduodama bulių, kuris svėrė daugiau nei 500 kilogramų. Aleksandas su motina buvo ištremti į Sibirą, o Oliuko brolis Marijonas tuo metu jau buvo miręs. Senoji ponia Urbonienė mirė Sibire. 1998 metais jos palaikai buvo parvežti ir perlaidoti Kiaunorių kapinėse. Grįžęs iš Sibiro, Aleksandas su žmonas gyveno Pašiaušėje, ten ir mirė.

Išvežus Urbonus į Sibirą, jų dvare apie 1950 metus buvo apgyvendintos Šimulių, Nūtaučių, Jurgaičių, šerių, Kasparų, Žymantų, Butkų šeimos. Paskutinis dvaro gyventojas Patras Nūtautis jame gyveno iki 1967 ar 1968 metų. Dvaras sudegė 1968 metais. Sudegė daug grūdų, lašinių, liko tik tvartas ir pieninė. Paskutinioji Mingaičių kaimo gyventoja Petrė Butkienė buvusioje pieninėje gyveno iki 2004 metų.

Informaciją surinko Elena Buivydienė, Kiaunoriai.

Minginčiai // Gyvoji tėviškės istorija: pasakojimai, legendos, istorijos. – Kėdainiai: Spaudvita, 2006, p. 19–20.