Lukšių kaimą nuo Užvenčio skyrė 5 kilometrai. Lukšiai buvo įsikūrę miško laukymėje. Miškas buvo masiškai iškirstas ir liko tik šimtamečių eglių kelmai. Taip, visiems naujakuriams gavus žemės, ta buvusi laukymė virto rojaus kampeliu. Žmonės buvo darbštūs: rankomis rovė kelmus, lygino dirvas, statė trobesius, visą kelmynę pavertė derlinga žeme. Kaime gyveno apie 120 gyventojų. Buvo 18 ūkininkų. Kaimo sodybos buvo tvarkingos, kiekviena jų turėjo didesnį ar mažesnį sodą

Turtingiausias Lukšių kaimo ūkininkas buvo Bernardas Vilbasas. Jis, grįžęs iš Amrikos, nusipirko iš grafo Čepskio 40 ha žemės. Tai buvo pirmasis kaimo ūkininkas. Vilbasų ūkyje dirbo nemažai samdytų darbininkų. Ūkininkų šeima augino 4 vaikus – tris sūnūs ir vieną dukrą. Paaugę vaikai padėdavo tėvams tvarkytis ūkyje. Antrą kartą grįžus okupantams, iš gražaus ūkio, gražios šeimos nebeliko nieko. Vienintelei Vilbasienei teko mažiausios kančios, nes ji atgulė į Vidsodžio kapinaites. Jai nebereikėjo išlydėti vyro į kalėjimą, iš kurio jis negrįžo, nereikėjo apraudoti dviejų sūnų, kuriuos išdaviko ranka ne tik nušovė, bet ir žiauriai išniekino. Nematė motina ir žiemos metu bėgančios nuo stribų dukros, nematė keturiolikmečio sūnaus ištrėmimo į Sibirą. Sibirą teko iškęsti ir Lukšių gyventojams K. Linkui, A. Linkui, o P. Gricius žuvo partizanaudamas, taip pat žuvo buvę savanoriai J. Gulbinas ir Valčikas. Palankesnis likimas buvo Vladui Koskui – jis laimingai pasiekė Ameriką.

Tikėdamiesi išvengti tremties, Lukšių gyventojai kaimo pradžioje pastatė koplyčią, pabaigoje – medinį kryžių. Gal tai sutapimas, o gal – Dievo palaima, bet nuo to karto Sibiro tremčių kaimo gyventojams nebeteko patirti.

1947 metais Lukšių kaime buvo atidaryta pradinė mokykla. Ji buvo Vidsodžio septynmetės mokyklos komplektas. Pirmoji mokykla buvo įsikūrusi Vaišvilo ir Linkaus gyvenamuosiuose namuose. Kiek vėliau mokykla perkelta į Kasparo namus. Mokykloje dirbo mokytojai: Janavičius, Sakalauskienė, Stankevičiūtė, Bumblauskas, Lapinskienė, Metrikienė, Šeriabovienė, Bagvilaitė. 1964 m. rugsėjo 1 d. Lukšių pradinė mokykla tampa savarankiška. Mokyklos vedėja buvo paskirta D. Petrikaitė. Ji viena dirbo su keturiomis klasėmis. Lukšių mokyklą lankė ir Gyrlaukio bei Užberžinės kaimų vaikai. Sumažėjus mokinių skaičiui, 1970 m. Lukšių pradinė mokykla buvo uždaryta, o vaikai pradėjo mokytis Vidsodžio septynmetėje mokykloje.

Lukšių kaimas seno. Neliko jaunų šeimų. Išsimokslinęs jaunimas nebegrįždavo į kaimą. Dirbantys kolūkyje uždarbio negaudavo. Lukšiškiai juto didelį spaudimą iš vietinės valdžios – jeigu paprašydavo medienos būstui remontuoti, išgirsdavo vienintelį atsakymą: „Kelkitės gyventi į Vidsodžio kaimą“. Pagrindinė kaimo sunaikinimo priežastis – melioracija. Kaimo gyventojus aplankė komisija, apmatavo pastatus, įkainavo juos ir paliko raštą, kad gyventojai per trejus metus išsikeltų iš Lukšių kaimo. Valdžios nuosprendis privertė visus palikti tą jaukų, mielą kaimą. Per tuos trejus metus, kas anksčiau, kas vėliau susirado naujas gyvenamas vietas. Kai kurie kaimo gyventojai nusipirko, kai kurie pasistatė naujus gyvenamuosius būstus Vidsodyje. Buvo tokių šeimų, kurios išsikėlė gyventi į miestą. Trys šeimos: J. Linkaus, Dženoso ir Vilbaso liko gyventi su melioratoriais per vasarą. Šios šeimos paskutinės paliko Lukšių kaimą.

1981 m. Lukšių kaimas išnyko, liko tik sena, apkerpėjusi koplytėlė, kuri, kaip sako senoliai, išgelbėjo lukšiškius nuo tremties ir kitų nelaimių.

Informaciją surinko Ingrida Monkevičienė, Vidsodis.