IŠNYKĘS LIEPYNŲ KAIMAS – AKTORIAUS JUOZO BUDRAIČIO GIMTINĖ

Šaukėnų seniūnijoje Liepynų kaimas išnykęs. Neliko nei vieno namo, šulinio, medžio ar krūmo. Jis be sodybų, be žmonių, be dainų, nėra su kuo pasisveikinti, nėra su kuo pasidalinti vargais ir rūpesčiais.

1940-10-06 Kelmės raj. Šaukėnų seniūnijoje, Liepynų kaime gimė garsus Lietuvos kino ir teatro aktorius, fotografas, diplomatas Juozas Budraitis. Jis sukūrė per 100 vaidmenų kine, teatre, televizijoje, dirbo su lietuvių, latvių, estų, rusų, baltarusių, ukrainiečių, azerbaidžaniečių, kazachų, čekų, bulgarų, vokiečių kino režisieriais. Nacionalinis kultūros ir meno premijos laureatas. Juozo Budraičio ir Margaritos Matulytės išleista knyga „Mano kinas“ 2015 m.

Apie jį rašė „Bičiulyje“ jo tolimas giminaitis Vytautas Brakauskas. Apie save jis kalbėjo keletą kartų per televiziją. Štai jo prisiminimų nuotrupos: „10 metų išgyvenau Maskvoje, bet žadu grįžti į Lietuvą. Trūksta draugų, Vilniaus, duonos, sūrio, kartais jaučiu burnoj lietuviškos juodos duonos skonį, tiesiog čiapsiu. Nuo jaunystės buvo svarbu šeimos židinio šiluma. Kuo arčiau į senatvę, tuo atsiranda didesnė trauka į savo tėvynę. Iš prigimties esu žmogus nemėgėjas viešumo, savęs parodymo, pasididžiavimo, kad mane pažįsta.“

Gimtosios vietos visada iki ašarų brangios, todėl aktorius toliau gražiom spalvom prisimindavo Šaukėnus, gimtąją Liepynų žemę, čia praleistas vaikystės dienas. Jeigu jo paklausdavo iš kur jis kilęs? Jis atsakydavo: „Aš iš kaimo, kuriame klausydavaus vyturėlio giesmės“.

Kai aktorius Juozas Budraitis filmavosi Liepynų kaime, su savo sūnumi Martynu, pasodino ąžuolėlį. Pasodinęs kalbėjo: „Esu sukrėstas iki širdies gelmių. Pasodinau ąžuoliuką buvusioje tėvelio žemėje. Dėkoju muziejininkei Elenai Burdulienei, visiems, sugrąžinusiems mane į tikrąją tėviškę. Ąžuoliukas dabar – traukiančioji jėga, dar ir dar kartą kviesianti sugrįžti“,– sakė aktorius Juozas Budraitis, ilgai bendravęs su savo krašto žmonėmis – šaukėniškiais. Medis – vis dėl to gyvas daiktas. Jis visada primins jį sodinusio žmogaus rankas, tai mano ir sūnaus Martyno rankas. Medžiai tapo savotišku pėdsaku, kurį palieka žmogus žemėje. Tėvas mus nuo gimimo auklėjo mylėti žolę ir gėlę, medį ir krūmą. Gal todėl aš kaskart labiau garbinu žaliąjį girios teatrą be grimo, be dirbtinų šviesų. Didžiai vertinu dvasinę žmogaus nepriklausomybę. Tai vienintelė nepriklausomybė, kurios niekas negali atimti.

Čia kadaise buvo kaimas Liepynų vardu vadintas. Melioracija kaimą pavertė plynu lauku. O Juozas Budraitis išėjo į platų pasaulį laimės ieškoti ir – nebesugrįžo. Čia jo tėvai išvargo pokario metų vargus, išdainavo savo dainas.

Laimingas turi būti aktorius J. Budraitis gyvenime dirbęs savo pamėgtą darbą, sukaupęs didžiulę patirtį, išvaręs gilią vagą mūsų kultūros baruose.

Antanas Daunys

Iš Lykšilio iki Liepynų kaimo kelias buvo apsodintas liepom ir žmonės jį vadino „traukinuku“, „garvežiu“. Kadangi aplink pelkynai, tai tą kelią iškeldavo, priveždavo žvyro kiekvienais metais. Be to, daugelyje sodybų augo liepos. Jų buvo pas Alijošius, Daunius ir kt. Gal todėl tas kaimas pavadintas Liepynų vardu. O kadangi čia Žemaitija, tai kai kurie vadindavo Lypynų kaimu.

Budraičiams mūsų šeima buvo artimi kaimynai. Jų namas medinis, ūkinis pastatas – daržinė ir tvartas, svirnas – molinis. Šalia svirno iškasta kūdra iš kurios reikėjo imti molį svirno statybai. Gavosi gili iki 4 metrų kūdra. Po karo į ją pripylė iššaudytų šovinių. Kaimynas Alijošius ardydavo juos ir darydavo sprogmenis žuvims sprogdinti Ubesiuko upely. Sunku buvo su maistu. Vacys Bužniskas besprogdindamas susižeidė šlaunį.

Bronė Nutautienė

Mes giminaičiai. Juozas Budraitis mano pusbrolis. Jo tėvai buvo laikomi inteligentais. Žemės nedirbo. Skyrėsi iš kitų žmonių apsirengime, elgsena. Labai mandagūs žmonės. Teko ne kartą ateiti į jų namus kada pietaudavo. Maistas pateiktas poniškai. Visi valgė su peiliu ir šakute, ne taip kaip mes, įmetei į puodą mėsos gabalą, išvirei, ištraukei ir valgai. Kultūringi žmonės, kaimynų mylimi. Mes su mama nueidavome pas juos. Budrienė maloniai bendraudavo su mama. Juozukas buvo nedrąsus, ramus, nuo tėvų nesitraukdavo. Budrienė su bet kuo nešnekėdavo.

Kada mirė mano tėvukas Budrienė buvo pagrabe. Atsisėdo ant leženkos ir sako: „Čia tai ne ta šiluma kaip radijatoriaus, čia žmogui sveika“.

Janina Žymantienė 86 m.

Aš dar buvau paaugliukė. Gyvenau Pliausgailių kaime. Liepynų kaimas ribojosi su mūsų. Šeštadienio ar sekmadienio vakarais jaunimas, nesvarbu ar vedęs ar dar nesuspėję, rinkdavosi pas mus pašokti, pažaisti. Ateidavo ir iš Liepynų Stasė Budraitienė pasipuošusi su skrybėlaite, baltomis pirštinaitėmis, patraukdavo kiekvieno žvilgsnį. Laukdavo visi jos pasirodant. Buvo linksma, nuotaikinga, mokėjo įtraukti visus dainai, šokiui ir žaidimams. Kai jos nebūdavo, žmonės sakydavo: „Šokiai nepasisekę“.

O Budraitis Stasys buvo seniūnas. Labai inteligentiškas žmogus. Jį mėgo ir jaunas ir senas, mokėjo su visais bendrauti. Dirbo seniūnu ir prie rusų ir prie vokiečių. Kaip nekeista Juozo Budraičio močiutės mirė vieną diena.

Tame kaime buvo dar ir kitas toks sutapimas, kad 3 seserys ištekėjo tame pačiame kaime. Viena – Myniotienė, kita – Vyšniauskienė, trečia – Riškienė. Kaime žmonės gyveno neturtingai. Žemės turėjo vos po kelis hektarus. Šeimos gausios. Namai nedidukai, mediniai. Gyveno trys rusų šeimos: Metlovai, Melnikai – Marytės Melnikaitės tėvai, jos sesuo Sapožnikova. Gyveno Alijošiai, Dauniai, Budraičiai. Žmones slėgė nuolatiniai sunkumai, įveikus vieną bėdą, iškildavo kita. Tikėdavome kaimynu, gerbėme jį ir gražiai sugyvenome. Žmonės gyveno uždarame kiaute, savo ūkelyje, kiemelyje, kambarėlyje. Kiekvienam savi keliai, savi rūpesčiai.

Aplinkui kaimą miškas, netoli žuvų tvenkiniai. Prateka Ubesiuko ir Gancės upės. Žemė pelkėta iki melioracijos. Gancės pakalnės pelkėtos. Pamenu kaip eidavome uogauti spanguolių, raudonuodavo pelkė nuo jų. Spanguolių užtekdavo visam kaimui.

Stasė Meškienė

Budraičiams išvažiavus, jų namą žmonės vadindavo budraitine. O man kaip vaikui įstrigo Stasės Budraitienės gerumas. Prieš išvažiavimą į Klaipėdą, ji mums padovanojo maišą išrūkytų dešrų. Kokia šventė mums buvo tada, iki šių dienų užmiršti negaliu. Kai mano mama mirė buvau 3 metų. Tėvas fotografas. Labai gražiai sugyveno su Stasiu Budraičiu, tuometiniu seniūnu.

Kaime gyveno: Bronius Alijošiai, Vincentas Šimuliai, Žilinskai, Dračionavai Jakobs ir brolis Adijanovas, Stasys Budraitis, Mankai, Bužinskai, Dauniai.

Verpti išmokau pas Zajauskus Kujokų km. pas tetą. Užlipdavau slapčia ant aukšto ir murdydavau ratelį. Taip ir išmokau. Tetai pridarydavau nuostolių ir su audimu. Jau 10 metų būdama gana neblogai verpiau, ir dabar žmonės mane laiko gera verpėja, giria. Tarnavau pas žmones, o vėliau kolūkyje. Po to Tyrulių durpyne.

Kaime į laidotuves nieko nereikėdavo kviesti. Manau, kad kaimo žmogus turtingesnis už miestietį tuo, kad jis nėra toks svetimas tarp kaimynų. Čia yra graži nerašyta taisyklė – nulenkti galvą, atiduoti paskutinę pagarbą tiek artimesniam, tiek tolimesniam kaimynui.

Kaime šuliniai buvo mediniai, padaryti iš rąstelių, keturkampiai su svirtim. Vanduo visai arti paviršiaus, vėliau semdavom tik su kartikėm.

Dainuodavome „Palinko liepa šalia kelio“, „Laiminga buvau pas tėvelį“, „Oi varge, varge vargeli mano“ ir daugelį kitų. Mes su daina pamiršdavome savo sielvartą ir darėsi ramiau gyventi.

O kaip būdavo gražu, kai dainuodavo kaime. Atrodydavo, kad visa gamta nutyla, nurimsta ir klausosi jų dainų. Dainuodavo šieną griebdamos, daržus ravėdamos. Net kolūkio laikais dainuodavo Laikšėse vienas dainas, Pliausgailiuose – kitas, Vabalniose – dar kitas. Gaudavosi kaip himnai, kiekvienas kaimas traukdavo vis kitas dainas. Pagal dainų turinį žinodavome koks kaimas dirba.

Kaime šuliniai buvo mediniai, padaryti iš rąstelių, keturkampiai su svirtim. Vanduo visai arti paviršiaus, vėliau semdavom tik su kartikėm.

Mano brolis Antanas prie ūkio linko ir lipte prilipo. Jis buvo laukų vyturėlis: arė, sėjo, akėjo. Tai vaikystės šalis, kurioje laikas seniai užpustė pirmųjų žingsnių pėdsakus, čia patyrė karo prošvaisčių siaubą, čia suvokė dramatišką pokario esmę.

Brolis Vacys matė mirtį peržengusią namų slenkstį. Jis su Vaitkumi ardė šovinį už Kurtuvėnų Sauginių kaime ir įvyko skaudi nelaimė, nunešė jam ranką. Buvo 7 metų, o antrą kartą 1953 kai gyvenome budraitinėj, tai šlaunį. O draugui Vaitkiukui nukirto kojas, bevežant kely į ligoninę – mirė. Vacys mėgino įveikti savo skausmą. Kai nepavyko, mėgino su juo susitarti. Dar nesuprasdamas, kad su skausmu susitarti negalima. Vacys turėjo gyventi. Jis turėjo laiko laukti, kol didelį skausmą išgydys laikas. Jis nežinojo ko griebtis, ir griebėsi darbo, vienintelio tikro jam likusios galimybės gyventi.