Nuo Šaukėnų važiuojant link Vaiguvoje kairėje pusėje už 2 km yra Pavainiškis, o už jo miške – Getupio aimas. Elena Dambrauskaitė, g. 1916 m., prisimena:

– Kaimą iš vienos pusės supo miškai, o iš kitos – lygumos, tolumoje buvo aiškiai matomas Lykšilio vėjinis malūnas, į kurį kaimo žmonės veždavo sumalti grūdus. Pro kaimą tekėjo Gancės upė, o nuo jos gan toli buvo pelkėtos, klampios pievos.

Pavainiškio dvarininkas Dolumbauskas buvo įrengęs tvenkinių ūkį. Tie tvenkiniai prasidėjo Pavainiškyje, ėjo pro Getupį ir toliau prie Gancės upės. Augino karpius, bet būdavo ir lydekų. Žmonės eidavo ten gaudyti žuvies (žinoma, nelegaliai) su kibirais. Prisimenu, sugaudavo didžiausias lydekas, karpius.

Kaime gyveno Medžiaušiai. Jie turėjo 10 ha žemės, užaugino 3 sūnus ir 3 dukras. Račkauskai taip pat turėjo 10 ha, jų šeimą sudarė du sūnūs ir trys dukros. Turskiai valdė 5 ha žemės, šeimos neturėjo. Gyveno viengungis Šliažas, kuris dirbo dvare ūkvedžiu. Junys Antanas turėjo 10 ha, jų šeimą sudarė 4 vaikai: dvi dukros ir du sūnūs. Dargio ūkis siekė 2,5 ha, jų šeimoje augo keturios mergaitės. Piorai neturėjo vaikų, jų ūkis siekė 10 ha, prie jo gyveno Druskis, kuris turėjo vieną sūnų. Dar gyveno Vaitkai. Mano senelis Juozas Dambrauskas turėjo 5 ha žemės.

Kaimo žmonės vertėsi iš žemės ūkio, augindavo gyvulius, juos parduodavo.

Kol buvo kumečiai, visi dirbdavo dvare, o kai gavo žemes, vertėsi savarankiškai. Ėjo į dvarą papildomai dirbti. Negyveno, bet skurdo, kaip liaudis sako: „99 lopai ir jame skylė“. Stengėsi viską užsiauginti patys, pasidaryti patys, kad kuo mažiau reikėtų pirkti. Mano senelė Dambrauskienė audė ponams audeklus, o už tai leisdavo jai ganykla naudotis. Mamą dvarininkė Dolumbauskienė išmokė siūti. Tai vėliau ji viską siūdavo Dolumbauskams. Gera buvo ponia.

Džiaugiamės, kad mūsų kaime dėdė Petras Dambrauskas mokėjo kalvystės amato, kuris kaimo žmonėms buvo labai reikalingas. Kitokių amatininkų kaime nebuvo.

Už Getupio link Laikšių buvo Maskolija, tai prieš pirmą tvenkinį po kaire, o už Maskolijos – gandrinės viensėdija, o už jų niekas negyveno. Alijošius dirbo žuvų tvenkiniuose sargu ir gyveno Gandrinėj, o vėliau persikėlė į Maskoliją. Pro šalį tekėjo Šona ir prūdas. Iš pirties išėję šokdavome į Šoną. Ji buvo žymiai gilesnė nei šiandien. Į mokyklą Šaukėnų bėgdavome vaikai čiulbant paukšteliams, o žiemos laiku išeidavome tamsoje.

Linus augindavome visi, daugiau mažiau turintys žemės. Visi auginimo ir apdirbimo darbai buvo atliekami rankomis. Linus rovė moterys, rišo į pėdelius, statė į gubelius. Kai išdžiūdavo, dėdavo ant kaladės ir daužydavo medine „kūle“ per galvenas. Nukultus stiebelius klojėdavo lauke. Po to išdžiovindavo, surišdavo į pundus ir sukraudavo į pastoges. Vėliau jau mindavo, šukuodavo, verpdavo o pavasarį, kai dienos pasidarydavo šviesesnės, ausdavo. O, daug drobelių per savo gyvenimą priaudė mano senelė Juk reikėjo pridėti kraitines skrynias, kad ilgai užtektų būsimai šeimai. Praeityje mūsų kaimas vertėsi labai sunkiai. Vyrai turėjo mokėti pagaminti visus buities daiktus patys.

Getupyje praėjo mano vaikystė ir jaunystė. Buvau nuvykusi į savo jaunystės kaimą, labai jau suspaudė širdį skausmas. Neradau nė vieno žmogaus, nė vieno namo. Tik ąžuoliuką atpažinau, vienintelį, kuris saugoja kaimo atminimą. Visur tik apžėlusi žolė...

Elena Burdulienė, Šaukėnų muziejininkė

Bičiulis. – 2015, lapkričio 7, p. 2