Iš Šaukėnų važiuojant link Vaiguvos, privažiuojame Lykšilio autobusų stotelę. Išlipus keliuku pasukame į dešinę ir praėję Vabalių kaimelį einame iki pamiškės, o ten jau Eisbės kaimas. Keliuką kerta vingiuotas Gancės upelis. Gancės upelio abiejuose pusėse pievos ir visas kaimas plati lyguma.

Adolfina Urniežiūtė-Daunienė, g. 1949 m. Pasakoja:

– Dirvožemis – lakusis smėlis, o kai kur dribsmėlis. Žmonėms ūkininkauti buvo labai blogos sąlygos. Visur miškai su nedidelėm plotmelių dirbamos žemės, iš kurios derlius buvo menkas. Beveik visą kaimą apsodino mišku. Ir aš eidavau sodinti miško, kad šiek tiek galėčiau užsidirbti. Vėliau tas miškas paaugo. Mama mums asakodavo, kokį didelį plotą miško ji savo rankomis yra apsodinusi. Kadangi daug kaime buvo miškų, tai jie turėjo savo pavadinimus nuo ten gyvenančių žmonių – Bronušinė, Medžiaušinė ir t. t. O kiek tuose miškuose augo grybų – kaip pasakoje... Grybauti nereikėjo, – atėjai, prisipjovei, ir pilnas krepšelis. Atvažiuodavo grybauti iš Vabalių ir Lykšilio kaimų.

Blogiausia, kad kolūkių laikais kaime nebuvo elektros. Pamokas reikėjo ruošti prie žibalinės lempos. Netoli Einingienės buvo pelkės, o jose daugybė spanguolių. Prisimenu, nuėjus uogauti, raudonuodavo pelkė nuo raudonskruosčių spanguolių. Jų užtekdavo visam kaimui. Iš jų gamindavo sultis, virdavo uogienės, kisielius. Mano močiutė žinojo, kad persišaldžius, karščiuojant, kosint neišsiversi be spanguolių sulčių. Kadangi visas kaimas buvo miškuose, tai gamtos dovana buvo bruknės. Niekada nesu mačiusi tiek bruknių kaip savo vaikystėje savo Eisbės kaime, savų miškų plotmelėse, spanguoles ir bruknes mama veždavo į Šiaulius parduoti, kad užsidirbtų pinigų.Kaimas priklausė Lykšilio kolūkiui, o karvių ir veršelių fermos buvo Vabalių kaime. Todėl daugelis Eisbės kaimo žmonių eidavo dirbti į fermas Vabaliuose. Gancės pievose ganydavo kolūkio karves. Gumbakis būdavo panaktinis, saugodavo karves. Pievose buvo padaryti gardonai, kur buvo pririštos nakčiai po 4 karves.

Blogiausiai, kad kaime nebuvo susisiekimo. Keliukas buvo duobėtas, jei lietinga vasara, tose duobėse tyvuliavo vanduo. Prisimenu, kai reikėjo žmogui mirus išvežti karstą, tai traukė ant velkių karstą traktorius. Irtai teko į tas duobes prikirsti alksnių. Jokia mašina negalėjo išvažiuoti. Žiemą nei pėdų nebūdavo. Tik mokinukai vargdavo. Mažai kas arklių teturėjo.

1967 m. numelioravus pievas, daugiau atsirado dirbamos žemės. Sutvarkė kaimo kelią, nužvyravo, šalikelėj iškasė griovius. Tada jau pasidarė šviesesnis gyvenimas.

Po melioracijos pievos buvo ne tokios klampios, geriau buvo ganyti karves. Žmonės tarpusavyje gražiai sugyveno, buvo draugiški. Karves visas kaimas sugindavo kartu, o ganydavo iš eilės visi padieniui po dieną. Prisimenu, man pasitaikė karves ganyti per Devintines. Žinoma, pagal paprotį teko apvainikuoti karves. Tai iš Medžiaušienės gavau didelį, skanų sūrį, kiti davė saldainių, kas ką turėjo.

Mūsų kaime augo didžiulis ąžuolas su plačiai išsiskėtusiom savo šakom. Storas, tvirtas, trys vyrai vos apkabindavo jį per liemenį. Sunku pasakyti kieno rankos jį sodino. Tik yra žinoma, kad vieno ietuviai taip negarbino, kaip ąžuolo. Jie mūsų kaime stovėjo kaip tvirtybės simbolis. Iki šių dienų vienišiai ąžuolai, augą laukuose, primena apie kažkada čia buvusius trobesius. Prisimenu, dar vaikai būdami, ganydavome karves, visi susiburdavome prie to ąžuolo, čia žaisdavome, pasakas pasakodavome ir niekur nebūdavo taip jauku ir gera, kaip to ąžuolo prieglobstyje. Rudenį rinkdavome giles. Iš jų mama darydavo kavą. Kada raugdavo agurkus, dėdavo ąžuolų lapų, kad agurkai būtų kietesni. Ir štai kokia to ąžuolo baigtis. Kartą man beganant karves, užkilo didelis juodas debesis su perkūnija. Jau buvau bebėganti pasislėpti po ąžuolu, bet pamačiusi kaimynė Gumbakienė mane subarė, kad negalima po ąžuolu stovėti, liepė kuo greičiausiai atbėgti j jos namus. Man vos atėjus, perkūnas negailestingai trenkė į ąžuolą, suskaldė jo šakas į šipulius, patį kamieną nužievino, apdegino. Tuo metu išgyvenom dėl suskaldyto ąžuolo ir džiaugiausi, kad kaimynė mano gyvybę.

Kitas įsimintinas mano gyvenimo nutikimas taip pat buvo vaikystėje. Į mokyklą eidavome 3 km. Žiemos metu, kai išeidavome iš namų, būdavo tamsu. Einingytės mama kiekvieną rytą su liktarna lydėdavo ją ir mane. Vieną rytą ji neatėjo. Ėjau viena. Girdžiu, kad kažkas ateina, bet nematau, kas. Pradėjau šaukti: „Mama, tėte!" Išgirdau staugiant vilkus. Kaip tada išsigandau, net žmogui apsakyti negaliu. Nežinau, ar mano begalinis šauksmas padėjo, bet pamačiau pasitraukiant vilkų siluetus. Tą rytą turbūt mamos širdis nujautė kažką negero, kad ji atėjo į mokyklą pasižiūrėti, ar man niekas neatsitiko, nes irgi girdėjo vilkus staugiant.

Kaime buvo 11 sodybų. Bytautas buvo traktorių remontininkas. Nelepino gyvenimas jo šeimos. Reikėjo padėti šeimai nuo skurdo gintis. Menkas tai buvo uždarbis, gaudavo tik skatikus. Sunku buvo galą su galu sudurti. Šiandien radome jo darbo metalinį kryžių padarytą (gal ir patrankos vamzdžių) Vabalių ir Jur goniškių kapinėse. Yra Šaukėnų kapinėse jo padarytos metalinės tvorelės su tulpelėmis. Vytautas jau miręs. Žmona dar gyva, gyvena su didele širdgėla. Mirė jos dukra (vėžys), o sūnų rodė per televiziją, kad kranas buvo prispaudęs, sulaužė koją, tačiau jis dar gyvas.

Kučinskai dirbo kolūkyje, gyveno ūkiškai. Jis miręs, o ji pardavė namą išsikėlė kitur gyventi.

Klapatauskai turėjo 4 vaikus, gyveno nepasiturinčiai, ėjo pas kitus dirbti. Klapatauskas miręs, o žmona pas vaikus gyvena. Gumbakiai dirbdavo padieniai darbininkais, šeimos neturėjo. Dirbo panaktiniu. Jocai turėjo daug vaikų, buvo batsiuvys. Vertėsi žemdirbyste. Zykų buvo 5 sūnūs ir duktė. Kristina sakydavo: „Išeinu į lauką, pasiklausom, kur dainuoja, o tada mes dar garsiau traukdavome. Bet vis tik turim pripažinti, kad gražiausiai skambėdavo Zykų daina. Be to, Vladas Zykas ir Adomas buvo muzikantai. Grojo su armonikom. Zykas vedė Marytę Sakaitę. Zykas buvo Šaukėnų kultūros namų meno vadovu. Vėliau išsikėlė j Klaipėdą. Bronušai abu mirę. Vaikai išsisklaidė, kiti mirė. Sodyba išnyko, buvo 8 vaikai. Einingiai abu mirę. Duktė Nakrušienė gyvena Užventyje, o kur antra, Marytė nežinau. Einingis – veterinarijos felčeris buvo išvežtas į Sibirą. Grįžęs atsiėmė namą. Medžiaušis miręs, o Medžiaušienė gyvena Lykšilyje. Turėjo 7 vaikus. Ziulpytė mirusi, o sūnus vedęs. Valiuliai abu mirę nebėra sodybos.

Mano mama Šakienė mirus vyrui ištekėjo už Urniežiaus. Iš pirmos santuokos turėjo 4 balsingas dukras. Iš antros santuokos su Urniežiumi gimiau aš, kai mamai buvo 52 metai. Namas buvo didelis. Bronušas pagrodavo, o Bronušienė mokė mus šokti. Tai buvo mūsų pirmieji šokiai. Labai jau aukdavome jų. Rinkdavomės šeštadienio vakarais. Jis turėjo kuliamą mašiną...

Kaimas skurdžiai gyveno, tačiau žmonės tarp savęs buvo nuoširdūs, padėdavo nelaimėje vienas kitam.

O aš dažnai sapnuoju savo vaikystės kaimą, tėvus, kaimynus ir savo sodybą. Tik kažkaip suspaudžia širdį ir pagalvoju, kad ta mano vaikystė ir jaunystė buvo tiktai sapnas. O dabar vietoj kaimo tik ištisas miškas be sodybų, be žmonių, be dainų, nėra su kuo pasisveikinti, nėra kam papasakoti kaimo naujienų. Kaimo nebėra. Jis miręs. Liko tik gyvi gimtinės prisiminimai. Gimtoji grytelė, kurios nebėra, priglaudė mano trapią vaikystę. Prabėgo daugybė metų, kur bėginėjo mano basos kojos, nieko nebėra – nei medžių, nei trobesių, nei žmonių. Tačiau mintyse sugrįžtu į savo kaimą, į savo namą, į savo kiemą. Čia tebegyvena mano ištarti pirmieji žodžiai, patirti pirmieji gyvenimo skausmai ir džiaugsmai.

Elena Burdulienė, Šaukėnų kraštotyros muziejaus vadovė