ANTKAPINIS

Antkapinio kaimas buvo netoli Žalpių centro. Šiaurinėje pusėje ribojosi su Dvariškėmis, rytinėje – su Uvainiškiais, vakarinėje – su Orkių kaimu. Nedidelis tai buvo kaimas – tik trys trobos. Antkapinyje gyveno Dirmeikiai, Ivoškiai ir Raliai. Vėliau dar Verygos spėjo pasistatyti trobesius. Žmonės kalbėjo, kad pasiturinčiai gyveno Andrius Ralys. Buvo kalbama, kad čia, anksčiau nei visoje Žemaitijoje, imta valgyti šakutėmis ir pirktiniais šaukštais. Kalėdodamas kunigas visada sustodavo pas ralius pietauti. Andriaus Ralio brolis Benediktas buvo kunigas, kaip ir vienas Dirmeikių vaikas.

Andriaus ir Marcelės Ralių seneliai buvo laisvi valstiečiai, nėjo lažo, nelenkė ponams nugaros, o ir vaikams galėjo geresnį rytojų sukurti. Tačiau Andrius Ralys mirė anksti. Liko viena Marcelė su keturiais vaikais. Jeronimas Ralys buvo gimęs 1876 metais, o po tėvo mirties jį išsivežė Mosėdyje kunigaujantis dėdė Benediktas. Gyvendamas Antkapinyje Jeronimas Ralys buvo tylus, nedrąsus. Daugiau klausydavosi kitų negu pats kalbėdavo, o grįžęs iš Mosėdžio – tik pasakodavo, tik juokdavosi, klausinėdavo. O jau dainų tai visokiausių ir niekad negirdėtų mokėjo.

1886 metų rudenį Jeronimas išlaikė egzaminus ir tapo gimnazistu Šiauliuose. Gimnazijoje šėldamas susilaužė stuburą ir liko luošas visam gyvenimui. Tuo metu Jeronimui pasaulis atrodė niūrus ir nemielas. Graudu buvo dėl neišsipildžiusių svajonių ir žlugusių vilčių. Jis užsidarė ir su niekuo nenorėjo bendrauti. Tik dėdė Benediktas neprarado savitvardos. Jis pasakęs, kad „kunigo jau iš Jeronimo nebepadarysime, ale daktaras dar išeis“. 1896 metais J. Ralys išlaikė baigiamuosius egzaminus. Atestate buvo pažymėta, kad Jeronimo Ralio rusų ir graikų kalbų žinios buvo pagirtinos, tik iš vokiečių kalbos ir iš matematikos gavo ketvertus, o visi kiti pažymiai buvo penketai. 1896 metais Jeronimas bandė įstoti į Maskvos imperatoriškąjį universitetą studijuoti medicinos. Tačiau jam buvo paaiškinta, kad jis pavėlavo. Tada J. Ralys parašė kitą pareiškimą, kuriame prašėsi priimamas į fizikos-matematikos fakultetą studijuoti gamtos mokslų. Jeronimas įstojo, tačiau mokydamasis nejautė jokio džiaugsmo, nes su tokia specialybe Lietuvoje nėra ką veikti. Todėl Jeronimas Ralys įteikė rektoriui pareiškimą, kuriame prašė perkelti iš fizikos-matematikos fakulteto gamtos skyriaus į medicinos fakultetą. Prašymas buvo patenkintas. Studijuodamas J. Ralys pasinėrė į lietuvių studentų veiklą. Jis rašė žinutes lietuvių spaudai: „Aušrai“, „Varpui“, „Ūkininkui“.

Vis dažniau ėmė rodytis Jeronimo korespondencijos, pasirašinėjamos slapyvardžiais Jer., Ir., I. R. 1902 metais Jeronimui Raliui išduodamas pažymėjimas apie universiteto baigimą ir suteikiamas gydytojo laipsnis. J. Ralys priimamas dirbti į vieną geriausių Maskvos ligoninių vaikų gydytoju. Vėliau grįžo į Lietuvą ir dirbo gydytoju įvairiuose miesteliuose – Taujėnuose, Ariogaloje, Jonavoje, kitur. Kilus Pirmajam pasauliniam karui buvo evakuotas į Caricyną. Iš Rusijos į Lietuvą grįžo 1918 metų pavasarį. Dirbo gydytoju Jonavoje. Persišaldęs susirgo plaučių uždegimu ir 1921 metų gruodžio 17 d. mirė. Palaidotas Jonavoje.

Jeronimas Ralys dar mokydamasis gimnazijoje susižavėjo nemirtinguoju graikų epu. Tuomet jis išvertė Homero „Odisėjos“ penktą giesmę, o visą „Odisėją“ išversti baigė jau Jonavoje 1920 metais. Jeronimas skubėjo išversti ir Homero „Iliadą“, deja, nespėjo.

Antkapinio kaime gyveno Ivoškių šeima. Ignas Ivoškis (1901–1975) ir jo žmona Stanislava (1905–1981) turėjo 9 ha žemės. Sodindavo bulves, daržoves, sėdavo miežius, rugius. Žemę dirbdavo turimu arkliu. Laikydavo dvi karves, per metus pjaudavo 3 arba 4 kiaules.

Šeimoje augo 6 vaikai: trys broliai ir trys seserys. Vyriausioji Ona buvo gimusi 1927 metais, jauniausias brolis Juozas gimęs 1939 metais. Visi vaikai mokėsi Žalpių pradinėje mokykloje. Ona nuo 10 metų tarnavo Bagamoluose pas Milčių. 2 metus ištarnavo pas Jankauskį, kuris gyveno J. Ralio name. Namą buvo nupirkęs Liudvikas Ralys, bet išnuomavęs Jankauskiui. Liudvikas Ralys gyveno Palendriuose ir buvo vadinamas Palendriniu. Ona ganydavo karves iki lapkričio 1 dienos, vėliau eidavo į mokyklą. Baigusi 4 klases pusmerge dirbo vėl pas patį Jankauskį. 1950 metais ištekėjo už Vinco Makaro, susilaukė 3 sūnų ir dukters. Iš viso Ona svetimiems tarnavo 5 metus.

Antkapinio kaime gyveno ir Verygų šeima. Jonas Veryga (1892–1982) ir Leonora Dirmeikytė-Verygienė (1895–1992) augino 6 vaikus: 2 sūnus ir 4 dukteris. Vyriausia duktė salomėja gimė 1925 metais, jauniausioji duktė Zosė – 1942 metais. Abu Verygos buvo siuvėjai, o Jonas – diplomuotas, nes buvo baigęs Kaune specialius mokslus. Siūdavo ne tik eiliniams kaimo žmonėms, bet ir kunigams, išmokino ne vieną mokinį. Per metus laikydavo 3 ar 4 mokinius. Turėjo 4 ha žemės, bet išgyvenimo šaltinis buvo siuvimas. Leonora siuvo drabužius moterims, bet daugiausia rūpinosi šeima. Verygos laikė karvę ir arklį.

Jonas Veryga visų minimas kaip labai šviesus žmogus. Jis negėrė, nerūkė, per suėjimus mėgdavo deklamuoti eilėraščius. Jonas Veryga buvo ir knygnešys, pėsčias iš Kauno nešdavo knygas. Verygos Antkapinyje gyveno iki 1977 metų. Visi Verygų vaikai lankė Žalpių septynmetę mokyklą. Iš gausios Verygų šeimos garsiausia duktė Romualda, kuri tapo dailininke, yra iliustravusi knygų (daugiausia – vaikiškų), dirbusi „Genio“ žurnale.

Jono Dirmeiko šeima augino tris dukras ir vieną sūnų. Joną Dirmeikį, kurį vivi aplinkiniai vadino Jasium, siuvėjo amato išmokė kaip tik Jonas Veryga.

Iš Antkapinio kaimo neliko nieko – visas sodybas „nukėlė“ melioracija. Apie kažkada čia buvusį Antkapinio kaimą ir „Homero“ vertėją mena Jono Sakalausko sukurtas eilėraštis:

Antkapinis, Antkapinis –

Senas kaimas prie Liolių –

Dar atsimena vaikiną

Parvardžiuotą kupreliu.


O kuprelio būta vyro

Užsispyrusio, kruopštaus.

Tris kartus Homero lyrą

Savo kraštui atkariaut.

Net ir dešimtys poetų

Nesiimtų, o Ralys,

Blaškomas po margą svietą

Nesidairė į šalis...

Nemirtingas Odisėjas

Iš Itakės ar dausų,

Sirenas piktas praėjęs

Kalba Nemuno balsu.

Odisėjas Odisėju,

O Jeronimas Ralys –

Jonavoj atsiilsėjęs

Pilkas lauko riedulys.

Informaciją surinko Alina Žalandauskienė, Žalpiai.

Antkapinis // Gyvoji tėviškės istorija: pasakojimai, legendos, istorijos. – Kėdainiai: Spaudvita, 2006, p. 4–9.