Poeto širdis, kunigo kelias
Antanui Vienažindžiui – 185
Antanui Vienažindžiui – 185
Antanas Vienažindys, apie 1888 m. Nežinomas fotografas. Zarasų krašto muziejus, ZKM F 6749.
Kunigas ir poetas Antanas Vienažindys – vienas žymiausių XIX a. lietuvių poetų. Jo gyvenimas ir kūryba glaudžiai susiję su Gipėnais ir Dusetų apylinkėmis. Čia prabėgo dalis jo vaikystės ir jaunystės, čia glūdi jo giminės šaknys, užsimezgė pirmoji meilė, palikusi ryškų pėdsaką poeto kūryboje.
Gimė 1841 m. rugsėjo 26 d. Anapolio palivarke, netoli Dusetų, Justino Vienažindžio ir Barboros Urbonaitės šeimoje. Anksti netekęs tėvo, kartu su broliais ir seserimi apsigyveno pas senelį Juozapą Vienažindį Gipėnuose. Čia augo, dirbo ūkio darbus, o vėliau mokėsi Dusetų parapijinėje mokykloje ir Panevėžio gimnazijoje. 1861 m. įstojo į Žemaičių kunigų seminariją Varniuose.
Dainos „Kaipgi gražus gražus rūtelių darželis“ iš rinkinio „Dainos lietuvininko Žemaičiuose“ faksimilė
„Pasakyki, panele...“
Antano Vienažindžio žodžiai, Vytauto Kernagio muzika. 1976 m.
Vilniaus miesto muziejus, VM KK 1699.
Vienažindžiui poezija buvo neatsiejama nuo dainos. Savo eilėraščius jis vadino dainomis, joms kūrė ar pritaikydavo melodijas. Kūriniai plito iš lūpų į lūpas, buvo perrašinėjami ir dainuojami, o kai kurie taip prigijo tarp žmonių, kad ilgainiui imti laikyti liaudies dainomis.
„Kur paliko tas kelelis, kurs pro kryžių ėjo?..“
Antano Vienažindžio eilės. Leidėjas – Povilas Višinskis, dailininkas – Antanas Jaroševičius. 1905 m.
Lietuvos nacionalinis muziejus, LNM GRD 113485/373.
Jaunystės metais poeto gyvenime atsirado Rožė Stauskaitė iš Jaskoniškių. Su ja Antanas susipažino atostogaudamas Gipėnuose. Tačiau 1863 m. Rožė su šeima buvo ištremta į Samaros guberniją. Skaudus išsiskyrimas paliko gilų pėdsaką poeto gyvenime ir kūryboje – jo eilėse vis dažniau skambėjo meilės, ilgesio, netekties ir prarastos laimės motyvai.
Laižuvos bažnyčia. Nežinomas fotografas. Maironio lietuvių literatūros muziejus, MLLM F4 11044.
1865 m. įšventintas kunigu, tarnavo įvairiose Lietuvos parapijose, o 1876 m. tapo Laižuvos klebonu. Amžininkų prisiminimuose jis išliko kaip gyvo būdo, su žmonėmis paprastai bendravęs kunigas, mėgęs dainuoti ir groti armonika. Laižuvoje jo rūpesčiu iškilo nauja mūrinė bažnyčia.
A. Vienažindžio eilėraščių rinkinio autorinio rankraščio titulinis puslapis
Gyvenimo pabaigoje Vienažindys į rankraštinį rinkinį „Dainos lietuvininko Žemaičiuose“ sudėjo 26 savo kūrinius ir pasirašė Vienužio slapyvardžiu. Kunigas mirė 1892 m. rugpjūčio 29 d. Laižuvoje, kur ir buvo palaidotas. Po poeto mirties rinkinys 1894 m. buvo išspausdintas Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Poetas Antanas Vienažindys. Skulptorius Algirdas Bosas, 1983 m. Bronza, skersmuo – 10,1 cm. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, LNDM S 1684/1.
Poeto atminimas ypač puoselėtas Gipėnuose. 1969 m. prie senosios Vienažindžių sodybos pritvirtinta paminklinė lenta, o 1971 m., minint poeto 130-ąsias gimimo metines, čia įrengtas visuomeninis memorialinis muziejus. Muziejuje saugomas poeto portretas, knygos, fotografijos ir kita jo gyvenimą bei kūrybą menanti medžiaga.
Gipėnai iki šiol primena svarbią poeto gyvenimo istorijos dalį – čia susipynė jo giminės šaknys, vaikystė, jaunystė, pirmoji meilė ir kūrybos pradžia. O jo eilės, virtusios dainomis, gyvos iki šiol.
Šiandien senoji sodyba turi naujus šeimininkus, tačiau durys besidomintiems kūrėjo gyvenimu neužvertos – iš anksto susitarus, galima aplankyti sodybą ir joje saugomą poeto atminimą.
Paminklas Antanui Vienažindžiui Mažeikiuose
1987 m., minint 95-ąsias poeto mirties metines, Mažeikių senamiesčio parke atidengta beveik 3 metrų aukščio pilko granito skulptūra. Antanas Vienažindys pavaizduotas jaunas, susimąstęs, vilkintis sutaną. Paminklo autorius – skulptorius Gediminas Jokūbonis, skulptūrą iškalė akmentašys Juozas Katilius.
Zarasų rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje, Kraštotyros skyriuje saugomi Antano Vienažindžio kūrybos leidiniai ir knygos apie poetą