GrĖsmėS

Pastaraisiais metais meno pasaulį sukrėtė galingas technopolitinis žemės drebėjimas – generatyvinis dirbtinis intelektas (DI). Tokie įrankiai kaip „Midjourney“, „DALL-E 3“, „Stable Diffusion“ ir tekstą generuojantys modeliai (kaip „ChatGPT“) leidžia vos per kelias sekundes sukurti pribloškiančius vaizdus ar tekstus, kuriems anksčiau prireikdavo metų meistriškumo.

Daliai menininkų tai sukėlė paniką ir egzistencinį nerimą. Ar technologija, galinti kurti „meną“ greičiau, pigiau ir dažnai techniškai tobuliau už žmogų, reiškia žmogaus kūrybiškumo pabaigą? Šis klausimas nėra paprastas, nes DI mene yra ir reali grėsmė, ir revoliucinis įrankis.

Grėsmės. Kodėl menininkai nerimauja?

Baimė dėl DI įtakos menui nėra be pagrindo. Galima išskirti kelias pagrindines sritis, kuriose DI kelia tiesioginę grėsmę tradicinei meno ekosistemai:

1. Darbo rinkos devalvacija ir ekonominis nuosmukis:

Tai pati skaudžiausia ir labiausiai apčiuopiama grėsmė. Daugeliui komercinių iliustratorių, konceptualaus meno kūrėjų (concept artists), grafikos dizainerių ir „copywriter‘ių“ DI tapo tiesioginiu konkurentu. Įmonės, kurioms anksčiau reikėjo samdyti menininkus logotipams, žaidimų personažams, knygų viršeliams ar reklaminiams tekstams, dabar gali gauti „pakankamai gerą“ rezultatą beveik nemokamai ir akimirksniu. Tai mažina užsakymų skaičių ir devalvuoja žmogaus darbo kainą. Menininkams tampa vis sunkiau pragyventi iš savo amato.

2. Intelektinės nuosavybės vagystė ir etinės problemos:

Dauguma generatyvinių DI modelių buvo apmokyti naudojant milžiniškus duomenų rinkinius, surinktus iš interneto (pvz., „LAION-5B“), neatsiklausus originalių kūrėjų leidimo ir nemokant jiems jokio atlygio. Menininkai mato, kaip DI modeliai generuoja vaizdus, akivaizdžiai imituojančius jų unikalų stilių, sukurtą per ilgus darbo metus. Tai sukelia didelį nepasitenkinimą ir teisinius ginčus dėl autorių teisių.

3. Meno homogenizacija ir „sielos“ praradimas:

DI kuria remdamasis statistiniais dėsningumais ir esamais duomenimis. Nors rezultatai gali būti vizualiai pribloškiantys, kritikai teigia, kad DI menui trūksta gilesnės prasmės, emocinio konteksto, asmeninės patirties ir „sielos“, kurią įdeda žmogus. Bijoma, kad rinka bus užtvindyta techniškai tobulu, bet prasmiškai tuščiu, homogenizuotu turiniu, o tikrasis, rizikingas ir novatoriškas žmogaus kūrybiškumas bus nustumtas į šoną.

4. Meistriškumo ir tradicijų nykimas:

Jei pradedantysis menininkas gali gauti tobulą anatominį piešinį vos viena komanda, ar jis jaus motyvaciją praleisti tūkstančius valandų mokydamasis piešti ranka? Yra rizika, kad tradiciniai įgūdžiai ir amatai gali sunykti, nes technologija padarys juos techniškai nebūtinais.

Ne tik grėsmė. DI kaip revoliucinis įrankis

Nepaisant realių baimių, daugelis menininkų ir technologų DI mato ne kaip pabaigą, o kaip naują pradžią – galingą įrankį, plečiantį kūrybiškumo ribas.

1. Kūrybinio proceso katalizatorius ir „muza“:

DI gali būti puikus partneris „smegenų šturmo“ (brainstorming) stadijoje. Jis gali akimirksniu sugeneruoti dešimtis idėjų variantų, spalvų palečių ar kompozicijų, kurios gali įkvėpti menininką arba padėti rasti netikėtą sprendimą. Tai padeda greičiau įveikti „balto lapo“ baimę.

2. Efektyvumo didinimas ir „juodo darbo“ automatizavimas:

Skaitmeniniame mene DI jau seniai naudojamas automatinėms funkcijoms: fonų šalinimui, vaizdo padidinimui (upscaling), spalvų korekcijai, ar net animacijos tarpinių kadrų generavimui. Tai leidžia menininkams sutaupyti laiko atliekant technines, rutiniškas užduotis ir susitelkti į konceptualų, kūrybinį darbą.

3. Meno demokratizacija:

DI suteikia galimybę kurti vizualinį turinį žmonėms, kurie turi gerų idėjų, bet neturi techninių piešimo ar dizaino įgūdžių. Tai gali paskatinti naujų formų kūrybą, pavyzdžiui, leidžiant rašytojams vizualizuoti savo pasaulius ar žaidimų kūrėjams-mėgėjams lengviau kurti prototipus.

4. Naujos meno formos ir žanrai:

Istoriškai kiekviena nauja technologija (fotografija, kinas, skaitmeninė grafika) kėlė baimę, bet galiausiai sukūrė naujus meno žanrus. DI menas (AI Art) jau dabar formuojasi kaip atskira sritis. Menininkai mokosi meistriškai valdyti DI modelius, kurti sudėtingus „prompt‘us“ (komandas) ir jungti DI generavimą su kitais meniniais metodais. Tai reikalauja naujo tipo įgūdžių ir kūrybinio mąstymo.

Išvada - Kooperacija, o ne konkurencija

Diskusija, ar DI yra grėsmė menui, nėra „juoda ar balta“. DI kelia realią ekonominę ir etinę grėsmę tam tikroms komercinio meno sritims ir reikalauja skubaus teisinio reguliavimo dėl autorių teisių.

Tačiau DI nepakeis žmogaus kūrybiškumo esmės. Tikrasis menas visada bus susijęs su žmogaus patirtimi, emocijomis, noru bendrauti ir interpretuoti pasaulį. DI negali „norėti“ kurti ar pajusti empatijos.

Ateitis tikriausiai priklauso ne DI ar žmogui atskirai, o jų simbiozei. Laimės tie menininkai, kurie sugebės prisitaikyti ir panaudoti DI kaip galingą bendraautorių, padedantį realizuoti jų unikalias vizijas, kartu išlaikydami savo žmogiškąjį balsą ir meistriškumą. Svarbu ne technologija, o tai, kaip žmogus nusprendžia ją naudoti – griauti ar kurti.