Kartą, kai nebuvo ko skaityt, prisiminiau Stiveną Kingą, jis toks kūrybingas ir velniškai produktyvus, visada atrasi kokią naują jo knygą, o dar suintrigavo - siaubo karalius parašė detektyvą. "Ponas Mersedesas", vadinasi. Pamaniau, gal gi metė iššūkį skandinavams, kurie jau visai uzurpavo detektyvinę rinką. Bet, kol iš lėto slimpinau iki knygyno, kokius tris metus, knygos ten paprasčiausiai neliko. Ech, nusivylimas, o čia tik bampt, žiūriu: yra jau serialas sukurtas. Nieko sau, kokie greiti. Ką darysi, lėtas eiti prie knygos, žiūrėk serialą. Ir?

Keistokas filmas. Taip, detektyvas, tarsi, bet jau pirmoj serijoj atskleidžiamos kortos ir tai priverčia kraipyti ūsus iš nuostabos. Tai kas, po velnių, bus rodoma likusiose devyniose? Neįtikėtina, bet visai neprailgsta, sužiūri visas serijas vienu ypu ir dar norisi. Ryškūs personažai, ne tik pagrindiniai, bet ir antraplaniai, šmaikštūs dialogai, įdomios situacijos, vaidyba puiki, o siužetas nepavaldus logikai. Tiesa, yra šiek tiek nejaukių scenų, privertusių mano katiniškus nagus į sofą stipriau įsikabinti. Pati pradžia jau yra labai žiauri, net norėjau išjungt... Bet jei ją ištveri, toliau keliauji kaip su rogutėm nuo kalno, negali sustot.

Įspūdingas pagrindinis veikėjas, į pensiją išvarytas senas bambeklis policijos detektyvas Bilas Hodžesas, kurį išvydus, iš karto kilo tas rimtas klausimas: kur aš jį mačiau prieš tai? Ach, tai - gi čia tas airių aktorius Brendanas Gleesonas, pasižymėjęs ne vienu puikiu vaidmeniu, o man ypač įstrigęs jautraus bandito vaidmeniu puikiame filme "Reikalai Briugėje", tik ten buvo be barzdos, todėl nepažinau. Ir, o taip, jau visai kitoks filmas, kur jis su barzda: piktas kaip velnias kalėjimo virėjas iš komedijos "Meškutis Padingtonas-2". Štai, būtent, toks pat jis ir šiame seriale: cholerikas barzdyla, rūstus pensininkas iki kaulų smegenų, nuolat kankinamas kartėlio dėl nebaigtos paskutinės bylos... O čia, kaip tyčia, ūmai, apsireiškia maniakas žudikas, tas pats, kurio nepavyko surasti, kai prieš kelis metus su mersedesu ištaškė minią žmonių ir dingo be pėdsakų. Taigi, šitas veikėjas, pašventintas pono Mersedeso pravarde, imasi terorizuoti, tyčiotis iš vargšo policijos senjoro, lipt ant sąžinės abiem kojomis iš karto, mat būtent Bilas buvo atsakingas už šios bylos tyrimą ir nieko neištyrė, nevykėlis, nusižudyk, maždaug, prisiimk atsakomybę, šešiolika žmonių užmušta...

Tas maniakas yra kompiuterių genijus, nors, gal, netinka taip sakyti apie jį, negali psichopatas būti genijus, todėl apsiribokime apibūdinimu: labai gabus dirbti kompiuteriu. Užvaldyti svetimus namus per elektronines sistemas ir sukomplikuoti kasdienį gyvenimą iki nukvaišimo jam vieni niekai. Dar, pavyzdžiui, sugeba įsilaužti į šviesoforų sistemas, gali perjungti raudoną į žalią ir atvirkščiai. Reiškia, nužudyt žmogų, tiesiog gatvėje, taip paprasta, kaip bulvių traškutį sutriaukšt...

Ir štai: turime, ne tiek panašų į skandinavišką detektyvą, o, vis dėlto, sakyčiau labiau styvenokingišką istoriją, kur vyksta toks atvirkštinis procesas: ne seklys persekioja žudiką, o žudikas persekioja savo seklį, o šis tik ginasi ir bando atsakyt jam tuo pačiu... Kingas yra Kingas, turi savo braižą. Jam įdomu atskleisti, ne tik, kas yra tas maniakas, bet ir parodyti jo vidinį pasaulį, kaip ir kodėl jis juo tapo, įlįsti į sielą, pasikapstyti ten...

Ir blogis čia yra labai gajus, įveikti jį eilinių pastangų neužteks...

Šiurpiai puiki maniakiška istorija, puikiai ekranizuota, bravo. Duočiau penkias žvaigždutes, bet aš gi katinas, turiu duoti peles. 

Miau, šekit: penkios iš penkių.

Serialas "Ponas Mersedesas", (angl. "Mr. Mercedes"), 1 sezonas. 

Įvertinimas 5/5 

*****

Trys kūnai, čia ne - miške, ar ant kelio, o danguje. Saulė, pavyzdžiui. Mėnulis... Na va, aiškiau dabar? Taip, tai - fantastikos knyga, o jos įprastai man skaitosi labai lengvai. Bus gera pramoga, pamaniau. Bet ne šį kartą... Skaitant šią knygą, mane suėmė pobaisis jausmas, kad skaityti ją taip sudėtinga it Hesės "Stiklo karoliukų žaidimą", net nepamenu kaip baigėsi ta knyga, nepamenu, ar iš viso ją užbaigiau skaityti... Ties viduriu, šios knygos, mano galvoje ėmė tvinksėti mažutis įkyrus nervas, visai kaip raudona lemputė - kas čia vyksta?

Čia maišomas keistoko skonio kokteilis: tikri istoriniai įvykiai, susiję su Kiniško komunizmo statybomis, tokie žiaurūs, gal net baisesni, nei visa Stalino laikų beprotybė, nes kinai daro viską tris kart stipriau, beviltiškas mokslininkų gyvenimas tais laikais ir šių dienų mokslininkai, tyrinėjantys velniai žino kokias materijas ir žaidžiantys vingrų, mistišką, lyg ir ne šio pasaulio kompiuterinį žaidimą pavadinimu: "Trijų kūnų problema".

Ėmė ir atlindo mintis, gal gi be reikalo ėmiausi šio romano, nieko nesuprantu, nesiriša niekas, bet pasikasęs pagurklį, nusprendžiau tęsti - taip, tegul ir nesuprantama, painu, bet kaži kodėl - įdomuuu... Ir stiprėjo bloga nuojauta, kad viskas čia labai svarbu, nevalia nieko praleisti pro akis, nes tuoj išmuš valanda X. Viską reikia dėtis į galvą, net jeigu niekas, regis, ir nesiriša su knygos anonsu: ATSKRENDA ATEIVIAI IR ŽEMEI BUS GALAS.

Tačiau, skaitai, skaitai ir nėra jokių ateivių, jokio kosmoso. Tik, pamažu, pamažu, keliaujant į antrą knygos pusę, su kiekvienu atverčiamu puslapiu, imi jausti kažką tokio keisto, nenusakomai baugaus, lėtai atsėlinant, o smilkiniuose ima ritmiškai tiksėti, tada pasijungia lyg ir tylus dundesys, iš pradžių, paskui tas garsas, pereina į gaudesį, tolydžio stiprėja lyg Vivaldžio muzika, garsiau, garsiau ir uuf, pavirsta didingu viską šluojančiu uraganu. Taip! Ateiviai jau pakeliui, atskrenda, faktas, toks realus ir tikras, visai nesvarbu, kad ką tik skaitei romaną! Net letenos sušlapo iš siaubo...

Jie iš tikro atkeliauja.

Ir mus visus užmuš, mes jiems tik vabzdžiai.

Šansų apsigint nėra. Jiems nušluot žmones su visais jų priklausiniais, augintiniais, kanarėlėm - papūgėlėm, šunimis, žuvelėmis nuo žemės paviršiaus bus tik kelių sekundžių darbas ir net mūsų, kačių, manau, nepagailėtų, nes kas jau kas, o tie, iš kosmoso, tai tikrai žino, kas valdo šią planetą jau daug tūkstančių metų.

Vienintelė paguoda - jų kelionė truks 450 metų. Yra šiek tiek laiko pasiruošt. Ir reikia kažką daryti. Dar yra du šios knygos tęsiniai. Vadinasi, tai - trijų knygų problema. Skaitysim. Bet, kol kas, reikia atsikvošėti. Reikia pagalvoti, atvėsti šiek tiek.

Knyga "Trijų kūnų problema" verta penkių pelių, be abejo.

Sužavėjo. Išgasdino. Praturtino. Naujų minčių pilna galva.

Romanas "Trijų kūnų problema". Autorius Liu Cixin

5/5

*****

Jau ir buvau pamiršęs, kokie indai yra intrigantai, ech... Senokai teko matyti indišką filmą, tiesa, buvo vienas, oskaro vertas: "Lūšnynų milijonierius", bet ir tas atvejis jau senas, o kažkada, vaikystėje, kitoje epochoje, filmai iš Indijos buvo kasdienybė, verkdavome ir juokdavomės pro ašaras, susiėmę už rankučių, jų toks iškirtinis jausmingas dramatiškas braižas, dar negana to - su šokiais ir dainomis, o paskui, visa tai dingo kartu su  senamadiškais kinoteatrais, medinėmis girgždančiomis kėdėmis ir saulėgrąžų lukštais nusėtomis grindimis...

Tiesa, į televizijas, prieš kelis metus, indai sugrįžo su serialais ir tikrai primena tuos senuosius filmus, perspaustai dramatiškus ir padainuoja ten kartais, pašoka, betgi ir sunku juos žiūrėt be validolio ir valerijono, infarktas nuo įtampos gali ištikt jau pirmose serijose, o jų yra tūkstantis, nee, ačiū - ne, man streso ir natūraliam gyvenime užtenka.

Bet štai, atrandu, yra naujas kino filmas - "Aklas pianistas" - indiškas, netikėta - su labai gerais atsiliepimais, sudomino, reikia užmesti akį, sako, kitoks.

Taigi... Imi žiūrėt, nenorom, nedrąsiai, abejodamas ir tik opa pa, įtraukia staigiai, kaip sukūrys, negali ištrūkt, vos spėji kvėpuot, kaip įvykiai veja vienas kitą, toks intriguojantis!  Kitoks? Baikit juokus. Na, taip, nedainuoja čia mergelės ir maharadžos nešoka, ačiū jiems už tai. Nors, muzikos čia yra daug ir ji nuostabi - nepakartojamai gražiai groja pianistas - fantastiškai, puiku, bet iš indų neišmuši to, ką jie moka geriausiai. Meluoti. Nežinau, kaip gyvenime, bet kine jie yra didžiausi intrigantai pasaulyje, be konkurencijos.

Jau buvau pamiršęs, kokie pikti piktadariai pas juos, kokie neapsakomai rafinuoti. Savo auką jie gali ne tik pražudyti, bet ir išgelbėti, vien tam, kad vėl iš naujo sudorotų, ir taip daug kartų. Nesistebiu, kad Indijoje nėra šėtono, jis ten būtų per skystas.

Bet grįžkim prie fantastiškai grojančio pianisto, įspūdį dar stiprina tai, kad jis yra aklas, klavišų nemato, taigi - yra totalus virtuozas... Tačiau, greitai paaiškėja - puikusis muzikantas yra aferistas, nors ir skambina puikiai, bet nėra aklas, o tik juo apsimeta, kad pelnytų daugiau publikos dėmesio...

Po truputį, kantriai kantriai, jis siekia savo svajonės tapti garsiu ir plačiai pripažintu, bet och kaip tai pavojinga... Tik apsimesk, savanaudiškai, kuo nesi - ligotu, neįgaliu ir bėda pati ateis. Gali kaip mat, iš tikro netekti regėjimo, gal net inkstus prarasi, o kūną numes ant traukinio bėgių. Juoda dama su dalgiu anksčiau ar vėliau prisistatys. Taip ir atsitinka.

Vieno privataus pasirodymo metu įvyksta kraupus įvykis, žūsta žmogus, visai šalia fortepijono, o tu turi groti, nes juk esi aklas, nusikaltėliai slepia įkalčius, plauna kraują, o tu skambini klavišais, skambini, netrukus nužudomas dar vienas, ir tu vėl tampi liudininku, grok, grok, Paganini... Toks gyvenimas tampa labai sudėtingu, sutikite. Ką daryti? Reiktų pranešti apie žudikus, bet tektų atsisakyti savo taip kruopščiai ilgus metus kurto aklo muzikanto įvaizdžio ir sugriauti savo karjerą, o gal, vis dėlto, geriau likti aklu ir negana to - beširdžiu, amžiams? Čia privalau nustoti pasakoti apie tolimesnius įvykius filme, nevalia atskleisti siužeto.

Man patiko, atiduočiau keturias peles, ne visas, penkias, kiek turiu, nes labai jau veiksmo, pramoginis filmas... Bet... ir pamokantis, labai vertinu tokias istorijas, ir muzika čia skamba nuostabiai. Tebūnie - penketukas.

Filmas "Aklas pianistas" (Originalus pavadinimas "Andhadhun")

Įvertinimas 5/5

*****

Andriaus Mamontovo daina iš 2020 m. albumo, o vaizdo klipas šiai dainai sumontuotas iš 1987 metais kurto filmo fragmentų ir čia atsiduri visai kitoj šalyje, taip, toje, už geležinės uždangos, kitoje pasaulio pusėje nei saulės miestas Malibu. Čia daug šalčiau, tiesa - visi jauni ir gražūs. Bet tada, tik pasvajot buvo galima apie Malibu. Dabar gi, lengva nusipirkti bilietą ir apkeliauti visą pasaulį, bet į tą, išsvajotą Malibu, patekti jau niekada nepavyks. Ji liko ten, toli toli, kažkur praeityje, nepasiekiama, kaip ir dar kažkas tokio tikro, ko jau niekada nepatirsi iš naujo...

Svajinga ir nostalgiška, truputį liūdna, bet šviesi daina, švelniai kutenanti širdį...

Jeigu pažinočiau natas ir mokėčiau rašyti muziką, aš kurčiau būtent tokią. Puiku, kad yra kažkas, kas daro tai už mane. Ačiū.

Graži ta Malibu.

Penkios pelės iš penkių.

Daina "Malibu" / Andrius Mamontovas

5/5

*****

Jaunas vaikinas, vardu Danielis, atvyksta į mažą miestelį, pagal paskyrimą dirbti lentpjūvėje, tačiau ši misija jo nedžiugina, jis turi kitų planų. Tiesiu taikymu, tarsi nematoma ranka pastūmėtas, jis pirmiausia nueina į vietinę bažnyčią, nes seniai ten buvo, ilgokai sėdėjo kalėjime... Jis turi svajonę, norėtų studijuoti seminarijoje, būti kunigu, deja, visi keliai juo tapti užkirsti, dėl nusikaltėlio praeities, nesvarbu, kad pasitaisė.

Taigi, jis ateina į bažnyčią, čia jį ištinka pažintis su vietine simpatiška mergina, tada - neatsargus pokštas jai apie kunigystę ir įvykiai ima suktis taip pašėlusiai greitai, kaip nutrūkęs karuselės ratas, virtinė nesusipratimų - sutapimų ir jo svajonė iššauna kaip naujametis fejerverkas...

Vietinis pervargęs klebonas, ilgai laukęs progos važiuoti į ligoninę pasigydyti, apsidžiaugia sutikęs Danielį, pats įkalba kelioms dienoms pavaduoti jo pareigose...

Dar ryte, matęs saulę pro kalėjimo grotas, vakare Danielis tampa... kunigu.

Kelios dienos virsta savaitėmis ir iš pradžių kaip pokštą bei pramogą kunigystę priėmęs Danielis, greitai suvokia, kad laikrodis tiksi vis garsiau, ir šis stebuklingas laikas neišvengiamai baigsis - galbūt liko tik viena diena, o gal valanda, gal tik minutė? Svajonei bus galas ir jis vėl sugrįš ten, iš kur atvyko. Tad stoja prie reikalų be stabdžių, imasi nelengvos kunigo naštos visa širdimi, be jokių kompromisų...

Kokią žinią neša šis filmas? Galima ir nesikapstant giliai, neieškant jokios prasmės, žiūrėti šią istoriją ir pramoga bus garantuota, reginys įspūdingas, nuotykis puikus. Bet yra čia informacijos apmąstymams, tikrai yra. Galima užsiduoti sau daug klausimų. Kokių? Tiek to, nekankinsiu, tegul, kiekvienas pasirenka lai savo.

Su dideliu, man atrodo, įkvėpimu sukurtas filmas. Rekomenduoju, net ir tiems, kas retai vaikšto į bažnyčią, pažiūrėt...

O aš pats, tuo tarpu, užsuksiu į bažnyčią pasižvalgyt, nes niekad ten nebuvau.

Filmas puikus, bet atiduočiau tik keturias peles iš penkių. Pabaiga, mane, jautrios sielos romantiką, nuvylė. Labai tikroviška.

O tuo momentu, tikėjausi kažko stebuklingo. Bet... Kai mintyse, atsuku viską iš pabaigos į pradžią, suprantu - įvertinimas turi būti maksimalus ir taškas.

Nes širdis taip stipriai plaka...

Filmas "Kristaus kūnas" (Originalus pavadinimas: "Corpus Christi")

Įvertinimas 5/5

*****

Filmas apie visų nurašytą nevykėlį storulį vaikinuką, negana to - su akiniais, didumo, kaip akvariumai, kuris nepaisant jam labai nepalankaus likimo, tampa amerikietiško futbolo žvaigžde.

O pakaitomis su šiuo pasakojimu, čia mes nuolat matome jo vyresnįjį brolį Martį... laidotuvių fone. Jis, atrodo palaužtas, svarsto, ar ką tik visas gyvenimas nenuėjo vėjais... Martis vis iš naujo, ir iš naujo prisimena savo brolį jaunėlį Brendoną, jo kelią į šlovę, būtent, tą - storą, naivų akiniuotą vaikinuką, kuris svajojo tapti futbolininku ir tapo juo, nors neturėjo jokių šansų.

Jau vien ko verta istorija, kur Brendonas atvyksta pas koledžo komandos trenerį prašyti, kad priimtu į treniruotes, o tas norėdamas, jį atgrasyti nuo svajonių apie futbolą, liepia lipt ant svarstyklių ir sako, juokais: "110 kg!? Per mažai, skystas, va kai priaugsi iki 140 kg, ateik į treniruotes..." Papliaukši jam per petį ir nueina netsigręždamas, manydamas, kad atsikratė įkyraus storulio visiems laikams... Bet Brendonas priima viską už gryną pinigą, po metų vėl atvažiuoja pas tą patį trenerį... dar storesnis, įkalba vėl jį pasverti - svoris... 140 kg... Suglumęs treneris pagaili vaikino ir leidžia jam ateiti į treniruotes, kaip statistui, padavinėti kamuolius, rankšluoščius ir šiaip pabūti kaip bulvių maišu, pastumdymui vyrukams iš komandos...

Tuo tarpu, laidotuvėse, Martis savo brolio - žvaigždės gyvenime bando rasti atspirties tašką sau, kažkaip užsikabinti, suteikti vilties savo paties egzistavimui.

Nors, ši istorija, deja, kaip amerikiečiai sako, be happy'endo, Martis randa viltį, ir netgi visą katarsį - sielos atgaivą.

Reikia pabrėžti, filmas nepagardintas įspūdingais siužeto vingiais ir jokiais holivudiniais efektais, ko tarsi, čia labai norėtusi, kūrėjai atsispyrė tokiai pagundai, pagarba jiems, nes istorija yra visiškai tikra, neišgalvota - apie trumpą, bet labai ryškų, kaip žaibo blyksnis naktį, eilinio vaikino, kuris pralaužė visas sienas, gyvenimą.

Geras šaukštas įkvėpimo bet kokiam nevykėliui, tikras įrodymas, jei likimas nuleidžia šlagbaumą, atsiprašau, užtvarą tavo kelyje, tai dar nereiškia, kad jo negalima nulaužt.

Filmas "GREATER"

5/5

*****

Serialas "Sostų karai" paliko neišdildomą įspūdį, tad labai susigundžiau paskaityti knygą apie įvykius 300 metų prieš tai.

Kai drakonai dar buvo neišnykę...

Uff, knyga per 700 puslapių, smagumėlis, galvojau, pasimėgausiu. Imi skaityti, su jauduliu, atsargiai, tykiai, sulaikęs kvėpavimą, puslapiai nuostabūs, iliustruoti gražiais piešiniais, tiesą pasakius, taip gražiai apipavidalintą knygą gal tik vaikystėje teko skaityti, bet abejoju, ar tokią gražią teko.

Bet tekstas, turinys... Istorija čia aprašoma itin keistu, archaišku būdu, kronikų, senovinių raštų stiliumi. Tokiais tai tokiais metais įvyko tas ir tas. Paskui tokiais ir tokiais metais tas ir anas, ir taip ištisai, parašyta lyg istorijos vadovėlis, bet ne, ne - blogiau, mokykliniai vadovėliai daug įdomesni... Vienas puslapis, du... dešimt... šešiasdešimt... Iš pradžių galvoji, na tai tik įžanga, tokia ilgoka - nuobodoka, ką darysi, autoriui reikia įsivažiuoti, o paskui, vėliau viskas bus uch kaip gerai, kaip kine.

Nė velnio. Po 200 puslapių norisi trenkt knygą į žemę, galvoji - gal gi rašytojas nesveikas, išprotėjo? O gal čia toks jo specifinis humoras, gal jis kaip Grinčas - einat iš proto dėl manęs, gerbėjai, va jums Sostų karų Kalėdos, cha...

Suima mazochistinis smalsumas - negi visi 700 puslapių bus tokie nykūs!?

Kažkur apie 300 puslapių suskaičius, kantrybė, staiga... atsiperka. Ne, stilius nesikeičia, vis tiek pasakojimas toks pat - kronikinis, bet įvykiams aprašyti autorius skiria daugiau vietos, ne po sakinį - du, o ištisus puslapius, ilgėliau apsistoja ties istorijos veikėjais ir pagaliau - drakonai, uū jų čia daug...

Dar geras dalykas - greta nuobodylos kronininko pasakotojo, atsiranda alternatyvinis, kuris labai pataiso knygos reputaciją - šmaikštus rūmų juokdarys neūžauga, vardu Grybas - jis čia irgi rašo savo kroniką ir pateikia savo nestandartines įžvalgas, kartais, juodoku humoru pagardintas, juk pajacas.

Tokiu būdu, kokie 300 puslapių visai pakenčiamai, smagiai susiskaito, o artėjant prie pabaigos, autorius mus vėl po truputį grąžina į pradinį klampų kronikinį liūną...

Išskirtinė G. R. R. Martino savybė - jis nemėgsta savo knygos herojų, dažnai jie miršta dar tame pačiame puslapyje, kartais išgyvena kelis sakinius, o pasitaiko, kad ir antro sakinio nesulaukę, jau guli kraujo baloj. O teigiamiems herojams išvis jaučia alergiją, jų čia nėra, nes vos tik pasirodo koks geruolis šviesuolis - iš karto su kirviu į galvą ir į griovį...

Knyga žiauriai neliteratūriška, bet aš esu tikras - tie, kas sukūrė "Sostų karų" serialą ir čia nenuvils, padarys vieną, du, o gal net ir kelis puikius sezonus. Nes geros medžiagos čia apsčiai, tik ji išdėstyta neįtikėtinai lakoniškai, telegramų stiliumi.

Būtina akcentuoti - knyga skirta ne šiaip sau "Sostų karų" fanams, o tik superfanams - kolekcionieriams, kaip suvenyras, trofėjus. Kitiems skaitytojams nerekomenduojama - nes gali tiesiog tapti priemone atgrasyti nuo knygų, ypač storų, apskritai...

Už tekstą iš manęs 1 pelė, už knygos vizualinį grožį visos 5 pelės, be abejo. Aritmetika paprasta: bendras įvertinimas 3 pelės. Matot, mano širdis labai minkšta.

Knyga. G.R.R.Martin. UGNIS IR KRAUJAS 

Įvertinimas 3/5

***

Po nelabai geros apžvalgos knygai apie šios super legendos priešistorę, jaučiuos blogai, privalau reabilituotis, išsivalyti karmą ir atkurti gerą Sostų Karų vardą.

Nenagrinėsiu siužeto, nei trūkumų, nei privalumų, scenarijaus gerumo, ar aktorių puikumo, nereikia. Visi žino. Noriu tik emociją aprašyt...

Aš serialą žiūrėjau, kai jau visi buvo matę, paskutinis, turbūt. Per mūsiškę TV, madingų dalykų vengiu, tad tik netyčia pamačiau  paskutinio sezono priešpaskutinę seriją, ji mane įtraukė, net labai, kad net ėmiau laukti paskutinės, bet pražiopsojau. Taigi, susiradau, tą paskutinę seriją paskui, pažiūrėjau išsižiojęs, sukrečiančiai patiko, bet nieko nesupratau... Tada peržiūrėjau visą serialo paskutinį, 8-tą sezoną. Patiko, bet nieko nesupratau. Tada peržiūrėjau visus septynis sezonus, nuo pat pradžių, sužiūrėjau dar kartą paskutinį, aštuntąjį sezoną, patiko, viską supratau:  patyriau kino šventę, žiūrėjimo į ekraną festivalį 

Bandžiau lyginti, ar mačiau, ką nors geresnio? Čia konkuruot nebent gali vaikystėje patirti nuotykiai ir pasakos: Kapitonas Tenkešas, Trys muškietininkai, indėnai, Vinetu, Žiulis Vernas, Šerlokas Holmsas, Robinas Hudas... nekalbu apie kokybę, meninę, techninę ar kokią kitą vertę, tik emocijas, svajones, o jos vaikystėje ryškiausios, bet tegu vaikystės grožiai ten ir lieka, o viską šiuolaikinio sudėjus - Žiedų valdovus, Harius Poterius ir kt. kartu - nesigauna palyginti... Twin Peaks, tiesa, yra toks dalykas, prisiminiau - jis kažkada nurovė stogą, bet palikim jį, kol kas, ten, toli, atskiroj lentynoj, slaptame tamsiame kambaryje su raudonom užuolaidom, jis - nekonkuruotinas su niekuo - reikalas iš kitų išmatavimų pasaulio.

O mūsiškiame pasaulyje - Sostų Karai, valdo, lenkiuosi, geriausia, ką pamačiau, po to, kai nosį ėmė puošti akiniai, grožis - pasaka. Taip, tai - pasakos - jau suaugusio žmogaus - pasakos, kurios nunešė į vaikystę, pirmyn ir atgal, apskriejau aplink žemę greičiau nei per 80 dienų, ryškiausias kino nuotykis, kuriame sutelpa visos puikiausios knygos, pasakos, filmai, serialai, spektakliai...

Pabaigai, prisiminiau epizodą, kur Tyrionas Lanisteris pakliūna į kalėjimą, ten bando papirkti silpnaprotį prižiūrėtoją, nors neturi nė skatiko. Bet sargybinis jo neklauso, tik užsimoja vėzdu, o Tyrionas: "Palauk, aš esu Lanisteris, duosiu tau maišą pinigų, jei paleisi". Sargybinis: "Koks dar Lanisteris? Nežinau tokio, neturi tu dabar pinigų, dabar esi tik kalinys..."  Tada, Tyrionas, užduoda klausimą, pelnysiantį jam bilietą į laisvę:

"Bet, juk esi girdėjęs posakį, - "Turtingas kaip Lanisteris"? Sargybinis susimąsto, nuleidžia vėzdą, o veide atsiranda laiminga šypsena...

Praeis metai, dešimtmečiai. Kažkas kažkieno paklaus:

- Matei filmą Sostų Karai?

- Ne, ir nenoriu, nežinau tokio.

- Bet esi girdėjęs posakį: filmas geras kaip Sostų Karai?

- Aa...

Serialas "SOSTŲ KARAI"

5/5

*****

Man visada kelia tam tikrą įtarimą, kai vos pasirodžiusiam ekranuose filmui prognozuojamas Oskaras, nors to dar dorai nieks net nematė. Su šiuo taip ir buvo, netgi, dar neatkeliavęs iki ekrano, jau buvo pristatomas, kaip pagrindinis pretendentas animacinio filmo kategorijoje. Pasižiūrėjau ir aš - taip puikus, labai gražus, siužeto nepasakosiu, na jis gal ir nenusakomas, reikia pamatyti, labai geras reginys, ne tik kaip kinomanui, bet ir kaip melomanui, pagrindinis herojus - džiazo muzikantas, ir muzika čia - nuostabi, bet man regis, jau vos pradėjus jį kurti, auksinė statulėlė jau žibėjo jos kūrėjų akyse... Negerai taip, kai puikybė įsėlina į kambarį dar nepabaigus darbo - yra čia toks keistas jausmas, šiek tiek. 

Ir nežinau, ar taip jau tinkamas nueiti į kiną žiūrėti visai šeimai su vaikais, abejoju. Taip, patys mažiausi katinukai, kurie moka mėgautis vien vaizdu, gal ir ok, bet tie augėlesni katinėliai, kur stebi ekraną įdėmiau ir užduoda po 3-4 klausimus į minutę, kažin, nes nepajėgsit jūs atsakyt į tuos klausimus, filmukas labai keistas. Gal skirtas labiau kino gurmanams. Delikatesinis. Yra vietų, kur reikia pagalvoti. Tiesa pasakius, aš nesu matęs keistesnio animacinio filmo iš Holivudo, iš gal kokios Japonijos ar rusų gamybos (iš buvusios SSSR), taip, esu matęs, gal ir keistesnių, bet iš JAV - ne, neteko. 

Šis filmukas gavo Oskarą šiemet, o aš neduodu. Keturios pelės iš penkių. Derybos baigtos.

Animacinis filmas SIELA (SOUL)

4/5

****

Nėra nieko juokingesnio už girtą mokytoją, ar ne?..

Grupelė pedagogų sumąsto eksperimentą: eiti į darbą, truputį išgėrus, mat vienas iš jų kažkur paskaitė, kad žmogui patologiškai trūksta šlakelio alkoholio, ir kad gyvent pilnavertiškai sveikai, reikia truputį jo kasdien bent kelis ląšus išgerti. Prieš darbo dieną, geriausia...

Atsiranda energija, kūrybiškumas. Žavesys, galų gale... Darbas tampa švente, savaime suprantama.

Būtų gal nieko blogo neatsitikę, bet mokytojai, nuo pat pirmos dienos, iš tikro pajutę apčiuopiamą alkoholio naudą, ima po truputį didinti dozes...

Šventė baigsis, aišku nuo pradžių. Joks darbas (jei nesi muzikantas ar artistas) negali būti šventė kasdien, ypač mokykloje...

Komedija? Nežinau. Filmas juokingas, bet ir šviesiai liūdnas, tuo pat metu, lyriškas, jautrus. Mokytojai duoda ir patys gauna gerų pamokų.

Mylėti reikia šiandien, ne rytoj. Tuos, kurie yra šalia, apkabinti reikia dabar. O ne tada, kai pasigersi.

Šaunus filmas, dar vienas Madso Mikkelseno briliantinis vaidmuo, visas aktorių kolektyvas puikus, geras darbas, gerai pasismagino, buvo šventė, tikiuosi, be alkoholio.

Penkios pelės, aišku.

Filmas DAR PO VIENĄ (Angl. ANOTHER ROUND)

5/5

*****

Keliam geltoną bangą? Keliam. Ar laimės Euroviziją?

Aišku laimės. Jau laimėjo, mes irgi laimim

Nes pagaliau turim pasaulinio lygio grupę, su puikia muzika, aukštos klasės vaizdo klipais, efektinga koncertine choreografija.

Solistas, lyderis - yra. Stiprus, charizmatiškas, įspūdingas. Vaidas sugeba prikaustyti dėmesį. Specialiai dainai sukurtas šokis - nuostabus. Labai gerai įsipaišo tie du papildomai grupei padedantys šokėjai, Marijanas ir Miglė, tokie neformatiniai, nepanašūs į jokius kur nors regėtus kitus šokėjus, o energija kokia! Grupės trijulė turėtų juos priimti visam laikui, nes jau labai sunku bus kažkada matyti The Roop be jų.

Vaizdo klipas daina Discoteque - itin vizualus, labai gerai viskas sudėliota iki detalių. Pvz: tos violetinės užuolaidos geras sumanymas. Violetinė labai sustiprina geltoną spalvą, o būtent taip apsirengę grupės nariai - tokie ryškūs, kad atrodo tuoj iššoks tiesiai iš ekrano ir pratęs diskoteką tiesiog tavo kambaryje. Gerai.

Discoteque - puikus vaizdas akims, smagus garsas ausims, jeigu pavyks tokį pat reginį ir energijos jausmą perkelti ant didelės Eurovizijos koncertinės scenos - nuraus stogą, pamatysit.

Penkios pelės iš penkių.

The Roop / Discoteque

5/5

*****

"Daug žadanti jauna moteris", - toks pažodinis vertimas man gavosi, kai pamačiau filmo plakatą ir staigiai norėjau praleisti tai pro akis, nes galvoje iš karto susidėliojo vaizdas apie pigų holivudinį filmelį - komedijėlę. Bet tik op, akis užkliuvo už nuotraukos, matytas veidas, įdėmiau paskaitom, kas vaidina, o gi - Carey Mulligan. Tai labai viską keičia iš karto. Nesu matęs prasto filmo su šia aktore. O akyse išnyra filmas"Nepaleisk manęs" ("Never let me go"). Taigi, būtinai reikia pamatyti. Ir? Ooo. Gerai elektra papurto. Kažkuo, būtent ir panašus į "Never let me go", ta prasme, kad gerai vožia per galvą, sukrečia, negali ilgai užmiršti.

Filmas nenuspėjamas, siužeto linija kelis kartus kardinaliai keičiasi. Prasideda lyg ir kaip komedija, paskui tampa psichologine drama, dar vėliau virsta romantine drama, atrodo ties tuo ir apsistos - melodrama bus, bet ne - viskas pasisuka, netikėtai, link detektyvo - trilerio, o pabaiga nesakysiu kokia, labai labai netikėta, šokiruojanti.

Provokuojantis, prieštaringas filmas, toks, kurio negali iš karto užmiršti išėjęs iš kino, reikia pagalvot. Ir kitą dieną neužmiršti, gal ir už savaitės dar reiks pagalvot. Gerai vožia ne tik per galvą, bet ir širdį duria. Sukrečiantis.

Keturios pelės iš manęs, vieną, vis dėlto, pasilieku. Man truputį kelia abejonių pagrindinės herojės galutinis poelgis. Tokia intelektuali mergina, ar negalėjo visko gudriau padaryt?

Filmas PERSPEKTYVI MERGINA (Promising Young Woman)

4/5

****

Jude Law kuriamas personažas Semas, keistomis aplinkybėmis užklysta į nuošalią paslaptingą salą - parveža namo mergaitę, kurią miške išgelbėjo nuo savižudybės, ir tuoj pat norėtų iš čia išvykti, bet tai nėra taip paprasta: pirmiausia, į salą patekti ir išvykti galima keliu, kuris automobiliu pravažiuojamas tik porą valandų per parą, paskui jį užsemia jūros vanduo ir tik kitą dieną vėl nuslūgsta, antra - vietiniai žmonės, labai prieštaringi, vieni tarsi skubina jį išvykti, bet visaip kliudo, dar kiti atvirai reiškia priešiškumą jam ir kelia akivaizdų pavojų, yra ir labai draugiškų, įtartinai lipšnių, kurie norėtų, kad Semas čia pasiliktų ilgėliau, maloniai rūpinasi juo, bet viskas čia ne taip, kaip kitur, vietiniai vadina savo salą pasaulio siela, žmonės čia labai dievobaimingi, turi bažnyčią, tiesa, ji gerokai išterliota vietinių kvailių nešvankiais užrašais ir piešiniais, ir niekas neskuba jų valyti, jie tiki Jėzų Kristų, tik jo vardas čia truputį kitoks - Ezus, nemanykit - jie ne sekta, ne - jie laikosi dešimties Dievo įsakymų, tik kažkaip... atvirkščiai, o išvis keisčiausia, Semui klaidžiojant po salą, tarp medžių, krūmų žalumos ir šešėlių, atrodo, šmėkščioja jo mažametis sūnus, kurio šiaip jau senokai nėra gyvųjų tarpe, saloje dedasi daug kas nesuvokiamo, aplink - sambrūzdis, sujudimas - vyksta pasirengimas salos metų šventei - Festivaliui: statomos keistokos dekoracijos, monstriško dydžio žmogaus pavidalo iškamšos, visur zuja persirengėliai, žmogystos žuvies veidais, bloga nuojauta sako, Semui, dink iš čia kuo greičiau, bet kojos tarsi supančiotos, kol jis abejoja, vanduo kyla, kelias iš salos dingsta, atslenka naktis, o dar sutinka merginą, kuri tokia gal ir nelabai graži, bet labai įdomi, su cinkeliu ir šypsena už milijoną dolerių ir traukia kaip magnetas - Semas pasilieka nakčiai saloje...

Mano vertinimo skalė turi penkis išmatavimus, bet giliai širdyje nešioju 6-tą mato vienetą, jis, vadinasi Tvin Pyksas arba visiškas Tvin Pyksas, jeigu atrandu kažką tokio, kas man primena ir padaro panašų įspūdį, kaip Lynčo filmas, o "Trečioji diena" balansuoja netoli to, viena serija, nepamenu, kuri dabar, antra ar trečia, yra visiškas Tvin Pyksas, būtent, ta, kur pagaliau įvyksta visų taip lauktas Festivalis - Kažkas tokio, kažkas nerealaus, baisu, nesuvokiama, neapsakoma, gražu - visiškas Tvin Pyksas, Festivalis, Naktis, kuri nuneša toli toli, kitos serijos arčiau žemės, bet vis tiek, tai - ne mūsų pasaulis, trumpas mini serialas, viskas vyksta greitai, kaip pankų muzikiniame klipe, serialo kiekvienas epizodas prasideda iš lėto, bet kažkurią akimirką tempą pagauna staigiai kaip skalbimo mašinos centrifuga, o pabaigoje gauni šoką, kaip kulką - kiekviena serija baigiasi taip, jog jautiesi lyg ką tik tau peršovė galvą ir šaltas skersvėjukas glosto smegenis, gerai, 5 pelės iš 5, daugiau neturiu.

P. S. Visą apžvalgą padariau vienu atsikvėpimu, vienu sakiniu, nes taip jautiesi, kai žiūri šį filmą. Nėra ten stabdžių.

Beje, Osea sala, su tuo panyrančiu keliu, egzistuoja tikrovėje. Gal kas norėtų aplankyt?

Serialas TREČIOJI DIENA (THE THIRD DAY) 

5/5

*****

Graži jauna moteris viešoje vietoje, viduryje baltos dienos, matant krūvai žmonių, be jokios priežasties, žiauriai nužudo visiškai jai nepažįstamą vyriškį. Kas ją privertė taip pasielgti? Kodėl? Niekas nežino. Baisiausia - ji pati to nežino...

Šitą žudikę vaidina Džesika Biel, mano mėgstamiausia iš aktorių, labai puiki, bet čia tokia, ooch - nusidėjėlė, kad galima ir nepažinti.

Aha, Nusidėjėlė, toks yra filmo pavadinimas, o gal, vis dėlto, Nusidėjėlis? Tokia dilema ištinka mus, jau nuo pat pradžių, dar bandant išversti šio filmo pavadinimą, kai pas amerikiečius abiem atvejais pavadinimas toks pat: "Sinner", o mums teks pasirinkti. Tebūnie, kol kas, Nusidėjėlė, bet... Pavyzdžiui, policijos detektyvas, kuriam paskiriama tirti ši byla, Haris Embrouzas, pats atrodo, yra nemenkas nusidėjėlis, slegiamas kažkokios baisios nuodėmės iš praeities, o ir dabartinis gyvenimas, pabaigus darbo valandas, ir užtraukus naktines užuolaidas, labai savotiškas - daro tokius keistus, šiurpokus dalykus, tokius... Na, norisi užsidengti akis. Baisoka. Šį personažą vaidina Bilas Pulmanas, gal teko matyt D. Lynčo filmą "Dingęs greitkelis"? Labai keistas, nepaaiškinamas, grynai lynčiškas filmas. Bilas Pulmanas ten irgi buvo, prisidėjo kuriant ir atrodo, kažką tokio, būtent, iš ten ir atsinešė į šitą serialą, neapibrėžiamai baugaus...

Žiūri ir negali suprasti, kas tai, koks čia žanras? Paslaptingas, tamsus, kaip miškas naktį - kažkokiu momentu primena mistinį Tvin Pyksą, o gal čia yra naujieji X Failai, paranormalūs reiškiniai? O gal, vis dėlto, tai labai mįslingai supintas nenuspėjamas filmas - Tikras detektyvas (serialas True Detective). Kas čia vyksta? Kodėl? Kaip? Fantastinis filmas? Paini kriminalinė drama? Psichologinis detektyvinis trileris? Mistinė istorija, kur atsakymų į klausimus nesulauksime? Žanras ir visa kita paaiškėja tik paskutinėje serijoje, neišduosiu. Turėkit malonumą žiūrėti.

Aš, kai baigėsi, likau išsižiojęs.

O vėliau, mano galvoje susiformavo naujas kino standartas - filmų, serialų apibrėžimas - Sinner. Ieškai, žiūri kitus filmus - lygini ir galvoji, viliesi, gal bus toks geras kaip šis, kurio įvykių negali suprasti iki paskutinės minutės, kas čia gerai, kas blogai, kas gerietis, o kas blogas ir kas čia vyksta, po velnių?

Atiduodu visas penkias peles. Nors, sutikčiau padvigubint. Bet mano maksimumas yra 5, senamadiškas, dabar gailiuosi, kad penkiabalę sistemą savo apžvalgoms pasirinkau.

Serialas THE SINNER

5/5

*****

Štai kas gaunasi, kai aktorinis, muzikinis ir šokio meistriškumas susijungia su pašėlusiu įkvėpimu - geriausias perfomansas iš visų perfomansų The Roop Discoteque tema! Šokis KITAIP.

Bravo.

Gražu, kaip Venecijos kaukių baliuje, paslaptinga, žavu, labai energinga viskas, sexy, My all points go to You Kauno Muzikinio Teatro baleto trupė.

5 iš 5.

Kauno Valstybinio Muzikinio Teatro baleto trupė - GELTONA BANGA

*****

Satoru su savo katinu Nana keliauja per Japoniją, skersai, išilgai, aplanko daug žmonių, pažistamų, senų draugų, įvairių gražių vietų, ir į praeitį, vaikystę užsukama - visas Satoru gyvenimas prabėga šioje kelionėje.

Kelionės tikslas - surasti katinui naujus namus. Neklauskite kodėl, kaip neklausia katinas, jis tiesiog keliauja, mėgaujasi kiekviena diena, visiškai pasikliauja savo draugu, nesuka sau galvos, juk niekas niekada nežino ir negali žinoti kaip baigsis kelionė...

Katinas iš Japonijos parašė knygą, kodėl aš kaip katinas negaliu irgi rašyti? Kiekvienas šioje knygoje gali atrasti savo įkvėpimą, man įskėlė kibirkštį vėl rašyti, kažkas gal, prisimins seną draugą, kurį reiktų aplankyti, kažkas gal paims į savo namus iš prieglaudos gyvūnėlį, kažkas gal užsidės geros muzikos plokštelę, po šimto metų pertraukos, o kažkas leisis į kelionę aplink pasaulį tam, kad suprastų - visi geriausi dalykai yra namie...

Tai vis tas pats Mažasis Princas arba Alchemikas, tik... japoniškai. Šiek tiek kitoks, subtilus, ramus, labai tikslus, kaip moka pasakoti, regis, tik japonai. Apie vyruko, vardu Satoru, gyvenimą, o gal tuo pačiu apie mūsų visų gyvenimą, tokį laikiną, trapų, mažutį, bet neaprėpiamai didelį, kai reikia sutalpinti į dėžutę, pavadinimu Širdis.

Knygos istoriją pasakoja dviese: vienas skyrius žmogaus, kitas skyrius katino. Ten, kur pasakoja žmogus, sunkiau kaži kodėl skaityti -  šviesūs, bet liūdnoki puslapiai it bristum per sniego pusnis, o štai katino pasakojimas - lengvas, grakštus, keliauji per puslapius nerūpestingais katiniškos eisenos žingsneliais, žodžiai tobulai paprasti, su šypsena. Smagiai keliaujasi.

O, kad būtų visi skyriai parašyti katino! Būtų iš manęs dovanų visos 5 pelės - 5 žvaigždutės, o dabar 4.

Nors ne, ką aš čia kalbu - penkios, žinoma.

Juk įžiebė kibirkštį mano širdyje.

Hiro Arikawa "Keliaujančio katino kronikos"

5/5

*****

Stiveną Kingą kažkada buvau užmetęs, kai man pradėjo rodytis, kad visas tas knygas gal kuria Šėtonas, ar labai daug autorių po vienu slapyvardžiu, ėmiau manyti, joks žmogus per visą savo gyvenimą negali parašyti tiek daug gerų, o dar ir be to, tokių storų knygų, per du šimtus romanų! Baisu.

Nežinau - velnio čia darbai, ar kelių autorių susimetusių, bet jei žmogaus ir vieno vienintelio, tada - žemai jam lenkiuosi.

Lenkiuosi, nepaisant, Kingui prilipdytos Siaubo karaliaus etiketės. Manau, ji yra neteisinga ir nepelnytai menkina šio puikaus autoriaus knygų vertę. Net pačiose baisiausiose Kingo knygose ne siaubas yra pirmoje vietoje. Jo stipriausias bruožas yra gebėjimas giliai psichologiškai pasikapstyti po knygos veikėjų gyvenimus, jų poelgius, charakterius, ištraukti ir parodyti pykčio, neapykantos, beprotystės šaknis ir pasekmes, išnarstyti po kaulelį visą blogio bei baimės metafiziką. Kingas operuoja rašytojo plunksna, aštriai it skalpeliu, kaip geras chirurgas su stažu, prisipjauna iki pačios sielos gelmių, o čia gal ir išnyra tas labiausiai šiurpinantis dalykas -  tiesa, kurią pavyksta užčiuopti - didžiausia pabaisa tūno žmogaus viduje...

Ko gero, Kingą jau dabar galima vadinti amerikietišku Dostojevskiu, nebūtina laukti, kol numirs.

Knyga, privertusi mane vėl atrasti šį rašytoją, turi labai simbolišką, šiam atvejui, pavadinimą - "Radybos". Ji, tarsi, priklauso Pono Mersedeso knygų serijai, antroji iš trilogijos, bet gali būti visiškai puikiai skaitoma kaip atskira nepriklausoma istorija. Veikėjai iš pirmos dalies čia šmėkšteli epizodiškai ir visai čia nėra būtini, aišku, kas čia vėl pasidarbavo, kad jie čia būtų, ech, leidybos komersantai, visgi knyga, bet kokiu atveju, puiki. Po N metų pertraukos, turiu konstatuoti, Kingo plunksna vis dar aštri. Puikios Radybos.

Priėjau savo apžvalgos pabaigą ir nieko, iš esmės, nepapasakojau apie šią knygą? Ups... Bet gal ir nebūtina. Pasakysiu tik tiek, knyga - apie knygas. Knygų lobis čia yra pagrindinė varomoji jėga. Kokios brangios jos kartais gali būti. Ir kokios mirtinai pavojingos.

Tiesiog skaitykite, mėgaukitės. Dar viena, Meistro ranka parašyta knyga.

Knyga. Stephen King. RADYBOS

5/5

*****

Mano istorija su šiuo trijų sezonų serialu ir knygų trilogija yra verta gero psichodelinio trilerio: prasidėjo tuo, kad negavau pirmosios knygos, tad žiūrėjau serialo pirmą sezoną, tada niekur neradau antro sezono, užtai pavyko gauti antrąją knygą. Trečios knygos vėl niekur neradau, bet užtikau serialo trečiajį sezoną...

Atrodė, likimas šaiposi iš manęs, bet priėmiau tai, kaip dovaną, žiūrėsiu filmą paraleliai su knygos skaitymu, puiki kombinacija! Net letenom tryniau patenkintas, planas veikė: pirmas serialo sezonas - puikus, antra trilogijos knyga "Radybos" - puiki, labai gerai susikomplektavo filmas su knyga, kol nepradėjau žiūrėti trečiojo sezono - čia mane ištiko... konfūzas. Pasirodo (jau iš pirmų kadrų supratau), filmo kūrėjai atliko košmarinę, mano genialaus plano atžvilgiu, rokiruotę - antrą knygą, kurią aš tik ką skaičiau, nukišo į trečią sezoną, o trečią knygą nutransportavo į antrą sezoną, kurio aš negaliu pažiūrėti ir knygos neturiu! Negana to, viską kaip reikiant sumiksavo su geru kokteilio plaktuvu.

Dar kartą įsitikinau - S. Kingo kūriniai Holivude interpretuojami itin laisvai, be jokių skrupulų. Tai, kas buvo baisu knygoje, čia rodoma triskart baisiau. Kai kurie teigiami herojai išmesti, o blogų personažų (labai brutalių) dar pridėta. Pagrindiniui veikėjui išmuštas iš po kojų visas tas gilus psichologinis knygoje sukurtas pagrindas, kurį rašytojas kruopščiai klojo ištisus 400 puslapių - itin įtaigus, ryškiai motyvuotas blogio paveikslas, o istorija rutuliojasi daugiau nei 30 metų. Filme gi, viskas įvyksta per keletą dienų, čia tėra intriga, kas ką greičiau pričiups, blogis prieš gėrį, nuogas veiksmas. Knygos siela nužudyta...

Bet, reikia pripažinti, gana efektingai nufilmuota viskas, personažai, veiksmas įtraukia, nors čia daug brutalumo, bet žiūrisi kažkaip lengvai smagiai, vienas blogietis klastingesnis už kitą, bet kvailų nesusipratimų lavina griauna visus planus. Serialą vainikuoja bent jau ta pati pabaiga, kaip knygoje. O ji yra itin įspūdinga: labai baisi ir labai graži, tuo pat metu. Sakysite, taip nebūna! Na, štai, kartais pasitaiko, ponas Kingas sukūrė. Negaliu išduoti, kas tai, reikia pamatyti patiems arba paskaityti knygą. Finalas, kuriame parodyta tokia beprotiškai karšta meilė knygoms, kad kažin, ar kas kada nors, šia tema, sukurs kažką ryškesnio.

O man vis tiek teks ieškoti antro sezono ir trūkstamas trilogijos dalis skaityti. Nusimezgiau keistą dalyką su tais serialais ir knyga, gavosi toks nei megztinis, nei liemenė. Detektyvas su ponu Mersedesu man dar nesibaigė, nuotykis tęsiasi.

Įvertinimas: knyga, gera kaip Mersedesas, verta 5 pelių, o filmas - ne toks geras, nors ir gerai važiuoja, bet prastesnės prabos mašiniukas, 4 balai su minusu.

Serialas Mr. Mercedes (3 sezonas)

4/5

****

Galvoji, filmas bus apie muziką, bet jis apie... tylą.

Muzikinės grupės, sunkiojo metalo stiliaus, būgnininkas praranda klausą. Įsivaizduokit, esat muzikantas, visas tavo gyvenimas yra muzika ir staiga, klapt - viskas atsijungė.

Tyla.

Kaip gyvent toliau? Nuo šiol niekada negrosi, nekursi, negirdėsi muzikos, negirdėsi iš viso nieko. Ir nuo pat šio momento pradžios, iš karto, nedelsiant, reikia išmokti gyventi iš naujo, KITAIP, ir ne tik, reikia apskritai atrasti viltį ir norą gyventi, tad, daužykis nesidaužęs, tenka keliauti, ten, kur moko kalbėti be žodžių, suprasti kitus be žodžių, atrasti paprastus, bet labai reikšmingus dalykus, kurių nepastebėdavai, kai turėjai klausą.

Neįmanoma atpasakoti šios istorijos, nes ji kaip tyla, nieko neįvyks, kad ir kiek žodžių panaudosiu, neišgirsit ir nesuprasit, reikia pamatyt.

Neeilinis, visiškai KITOKS filmas, nepanašus į nieką, ką anksčiau teko matyti, nelinksmas, bet geras, labai stiprus, vertas lėto žiūrėjimo, vertas stabtelėjimo, nuo viso to kasdienio bėgimo kažkur.

Filmas SOUND OF METAL

5/5

*****

Amadeus, geriausias 1984 metų filmas.

Aš jį pažiūrėjau visai neseniai, vengiau kažkaip - senas, atrodė, labai ilgas. Gerai, kad prisiruošiau. Iš kategorijos - Privaloma pamatyti.

Filmas labai nustebino, ne saldainis, nestandartinis, labai prieštaringas mintis sukeliantis, Mocartas čia visiškai ne toks, kokiu mes jį įsivaizduojame. Taip, genialus, kaip ir priklauso, bet itin keisto būdo, nuolat strakaliojantis, besikvatojantis gašlūnas, momentais, netgi, atrodo kaip kvailelis, nukritęs iš mėnulio, tai - stebina, šokiruoja, nesuvokiama, na, bet toks režisieriaus Milošo Formano sumanymas ir viskas. Gal tokį įvaizdį jam pasufleravo itin sėkmingas Skrydis virš gegutės lizdo? Filmas, kuris atnešė jam amžiną šlovę, istorija apie psichiatrinės ligoninės gyventojus...

Niekam nepatiko Mocartas iš šio filmo. Aktorius puikus, neprisikabinsi, bet jo sukurtas personažas... uff... Pats filmas patiko visiems ir visur, susišlavė kalnus oskarų visokiausių, galvažudys Saljeris pirmas gavo, visi gavo oskarus, net, atrodo, valytoja gavo, o va, Mocartas, vienintelis, negavo...

Istorija pateikiama netikėtu kampu - iš Mocarto žudiko perspektyvos. Štai! Atrodo, dabar, rašydamas tai, aš supratau, kodėl Mocartas čia toks. Juk visą istoriją nuo pradžios iki galo, pasakoja jo mirtinas priešas Saljeris! O jis nekentė Mocarto labiau už velnią, nuostabi, geniali šio kompozitoriaus muzika varė jį iš proto, pavydas kaip reikiant užpylė akis, taigi, tikrai turėjo matyti ne rožinį savo konkurento atvaizdą, o būtent, tokį - nemalonų tipą, pasibjaurėjimą keliančią karikatūrą... Vadinasi, tai - genialus režisieriaus sprendimas! Efektingas sumanymas, parodyti vieno didžiausių visų laikų menininko gyvenimą ir mirtį jo žudiko akimis...

Filmas pribloškiantis, tikra muzikos ir, tuo pačiu, deja, mirties šventė, kurią rafinuotai tobulai įgyvendina Saljeris, žudikas, ne mažiau gabus už savo auką, tik kitaip - keršto genijus, paskutinės Mocarto simfonijos Requiem Mirčiai architektas.

Istorija šokiruoja iki pat paskutinių minučių, viskas baigiama laidotuvėmis, tokiomis... nepasakosiu, pamatykit patys, nepamiršit visą gyvenimą.

Filmas AMADEUS

5/5

*****

Po viso to nuostabaus parado filmų apie legendines muzikos žvaigždes, nori nenori imi nekantriai laukti naujo žvaigždės prisikėlimo iš mirusių, dėka kino.

Ir pirmas mano svajonių sąraše buvo David Bowie, negi nebus filmo apie šį roko muzikos magą, burtininką, chameleoną, vieną iš didžiausių ne tik muzikantų, bet menininkų apskritai?.. Ne, galvojau, dar greit nebus, neseniai išėjo iš šio pasaulio ir dar turi praeit laiko, kad gimtų geras kino dalykas apie jį - ne taip paprasta sugromuliuot tokio kalibro žmogaus gyvenimą į dviejų valandų filmo rėmus...

Ir tik pokšt - yra, visiškai netyčia sužinau, yra! Keista, jokio šurmulio, jokios reklamos, nulis informacijos visiškai, o filmas yra ir jau gan senokai, pasirodo. Net imi domėtis papildomai, ieškoti, ar čia nebus kažkokia klaida? Bet ne, filmas yra - tikras, apie tikrą Bowie. Tada, randi gluminančią informaciją su siaubingais įvertinimais, pavyzdžiui, imdb.com svetainėje jis 4,1 balo dešimtbalėje sistemoje... Net visiškai beviltiški filmai turi aukštesnius balus... Na, bet ir smalsu, privalu žiūrėt.

Pamačiau. Filmas nėra blogas. Labai jaučiasi, kad jo kūrėjai tikrai turėjo gerą planą, gerą medžiagą, gerus informatorius, pikantiškų vaizdų netrūksta, negirdėtų detalių ir pati istorija gerai sudėliota: nuo žemiausio laiptelio iki totalinės šlovės.

Didžiausia bėda ta, kad čia nėra pagrindinio dalyko - muzikos, iškyrus kelis  pabrazdinimus gitara ant lovos kažkokiuose klaikiuose burgerių vakarėliuose, nėra daugiau nieko! Kas per velnias? Kaip galima sukurti filmą apie muziką ir visai jos neparodyti? Absurdas, žinoma. Na, paskui, po filmo, pasiaiškinti internete nesunku, kas atsitiko. Ogi, D.Bowie šeima nesuteikė teisės šiam filmui naudoti jo dainas...

Aišku, dar reikalą žlugdo pagrindinio vaidmens atlikėjas, nepatempia šitos užduoties, niekaip, taip ji labai sudėtinga, bet neužtenka pasakyti, kad nieks negali turėti Bowie magnetizmo ir neįmanoma jo suvaidinti, džiaukitės, kad panašus vizualiai. Ne, taip elgtis negalima, vaidintojas labai silpnas, kaip asmenybė silpnas, net kartais čia atrodo, kaip kvaišelis, frykas. Kažkuria prasme, tai pateisinama, nes norima parodyti, kaip David Bowie iš nevykėlio vidutinioko tapo kosmine superžvaigžde. Bet aktorius nedovanotinai drungnas, eina per gyvenimą, kabinasi už scenos, o tu žiūri ir tiesiog netiki, kad jis kažkada gali tapti žvaigžde, niekas niekada nepatikės, kad Bowie buvo būtent toks savo karjeros pradžioje, net jeigu ir buvo toks iš tikro. Vienas dalykas, kuris tikrai įtikina, kad jis nukrito iš dangaus, iš kosmoso, yra toks jausmas, kai matai šį aktorių, o juk Bowie ir buvo susikūręs tokį įvaizdį, šiame filme vaizduojamu etapu. Čia ir rimtai, ir juokais sakau.

Dar labai blogas dalykas, kad čia nėra kulminacijos, efektingos pabaigos, kuri tokio tipo filme turėtų šauti kaip šampanas.

Na, yra šiokia tokia pabaigėlė ryškesnė, taip, bet tokia beviltiškai trumputė, pukšt ir viskas, maždaug, eikit toliau klausyt plokštelių patys, pasigrokit, pasvajokit.

Reziume. Filmas su trūkumais, bet vis tiek labai įdomus, aišku, tik tiems, kas gerai žino, kas yra Bowie, žino jo muziką mintinai ir visas dainas, žodžiu, tikriems fanams, ir tai, ko čia taip trūksta, žiūrėdami sugeba pragroti savo mintyse, savo širdyse.

Labai laukiu kito filmo apie šią legendą, dabar kino kūrėjai, vieni ar kiti, turi nusiplauti mundurą, tiesiog privalo atiduoti deramą pagarbą David Bowie atminimui.

Nes šitam filme jis neprisikėlė, žvaigždė neatvyko, stebuklas neįvyko.

O kinas juk turi tokių galių.

Filmas STARDUST

2/5

*****

Jeigu filmas apie Bowie buvo blogas pavyzdys, tai šis yra toks, koks turi būti apie rokerius, po velnių. Jokių stabdžių, vien spyruoklės.

Ir labai netikėta, kad tokia istorija visai ne apie kokią Nirvaną, Sex Pistols, ar AC/DC, o apie Glam roko atstovus Motley Crue. Kas galėjo pagalvoti, kad jie tokie kieti... Kai kas ne visai pagarbiai vadina šį stilių skuduriniu roku, bet dabar, po filmo suprantu, kad gal ir be reikalo, ne skuduriniai jie, tikrai ir grot moka...

Filmas, uch... Va, čia tai žmonės nepasitaupė... Šluoja viską iš savo kelio, traiško į šipulius. Jokių abejonių, tik pirmyn, šokt plėšt rėkt grot mirt prisikelt gyvent mylėt, viskas jėgų jėga.

Nu, aišku, kad filmas ne vaikams, su riebia S raide, ne puritonams, ne silpnų nervų žmogeliams, ne rimtoms personoms, kur išjungia TV po Panoramos, atsiprašau už gruboką netaktiškumą, bet privalau įspėt... Uuch, alkoholis, cigaretės, narkotikai, čia vietoj maisto, žinokit, ir tai yra patys švelniausi dalykai, ką galima pamatyti šitam filme, čia duoda vaizdų, jei žiūrėsit sėdėdami - atsigulsit, jeigu gulėsit - atsisėsit, momentais galva gali apsisukti 180 laipsnių, kaip egzorcizmo seanse, išvarant šėtoną. Žiūrėti stovint tai išvis nerekomeduojama, sulinks keliai, griūsit. Visiškas - totalinis stogo, o gal grindų rovimas. Torpeda.

Dar, beje, čia šmėkšteli Ozzy Osbourne, turbūt, labiausiai pačiuožęs veikėjas roko istorijoje. Pasirodo epizodiškai, trumpai, bet ryškiai, švelniai tariant, net neina aprašyt, ką pamatai...

Netapsiu Motley Crue gerbėju po šio filmo, kaip ir prieš tai nebuvau, šita muzika ne mano, bet filmas nuostabus, davė energijos pliūpsnį, gerai pakratė, elektros pasikroviau metams, it nagus, netyčia, būčiau į rozetę sugrūdęs. Adrenalinas yra gerai.

5 gražios pelės iš manęs.

Filmas The DIRT

5/5

*****

Nenorom, neskubėdamas ėmiausio šio filmo, labai sunki, skaudi tema, apie senatvine demencija sergantį žmogų... Dar, labai stabdė itin nykūs, nevykę šio filmo pristatymai, anonsai. Iš vienos pusės, žiūrint, atskleidžiantys per daug, iš kitos pusės - visai nupilkinantys tokį spalvingą filmą.

Pagrindis koziris, nuginklavęs mano abejones, tai - Entonio Hopkinso pavardė, o šis aktorius, atrodo, turi kažkokių antgamtinių jėgų, net ir vidutinišką filmą, gali paversti nepaprastu. Aktorius iš kitos planetos. Filmas gali būti šiaip sau, bet Hopkinso vaidybos, kad būtų šiaip sau, niekada nemačiau.

Atrodo, ima į savo rankas scenarijų, personažą ir tapo, kaip koks Leonardo da Vinči, ar kažkas panašaus. Net, kartais, būna baugoka, kaip sugeba, vien savo žvilgsniu, perskrosti visas užtvaras, skiriančias žiūrovą nuo aktorių, ekranas ištirpsta ir viską matai čia, dabar, prieš savo akis. Kaip spektaklį iš pirmos eilės.

Na, tai jis ir privertė, užhipnotizavo, nuspausti mygtuką "žiūrėti" šį filmą.

Ir ką pasakysiu, dabar, kai pažiūrėjau?

Oho.

Įspūdinga. Neįtikėtina, čia tas fantastiškas pavyzdys, kaip galima sukurti įtraukiantį, įdomų, sukrečiantį filmą, kurio visas veiksmas vyksta viename kambaryje, na gerai, dviejuose, o pagrindinis herojus, viso labo, čia tykiai tūnantis, gyvenimo saulėlydį pasitinkantis senjoras.

Dabar, suprantu, kodėl filmas gavo Oskarą už scenarijų.

Padaryti gerą, nenusakomo siužeto istoriją apie senatvę, kuri žiūrisi kaip mįslingas detektyvas, gerokai sudrumsčiantis protą, net, atrodo, momentais, kaip mistinė istorija, šis tas įspūdingo, ir galų gale, viską užbaigti taip virtuoziškai paprastai, puikiai padirbėta. Šedevras.

Entonis Hopkinsas? Ar gerai pasirodė? Viską apie jį aprašiau aukščiau. Virtuozas ir užrakintam bute virtuozas.

Gavo Oskarą, aišku.

Bet, būtina pabrėžti, vaidino ne vienas. Tuoj suskaičiuosiu, buvo dar penki. Visi nuostabūs.

Scenarijus, aktoriai, režisūra, viskas aukščiausios klasės, negaliu neduoti filmui maksimalaus įvertinimo.

Geras, kaip prabangus penkių žvaigždučių viešbutis, filmas, komfortas akims, penkios pelės iš manęs.

Filmas TĖVAS (The FATHER)

5/5

*****

Prisipažįstu, kartais per filmą mėgstu pasnausti. Kai labai šaudo, sproginėja, pykšt pokšt, panašiai, mane kažkaip migdo, ten viskas aišku. Na, žinoma, kai jau labai ramu ir tykiai nieko nevyksta, irgi snaudulys atslenka. Ir šis filmas toks lyg atrodė, ramus, tam tinkamas. Bet neužmigau, ne. Nors islandai pagamino, o jie - žmonės neskubūs.

Va, važiuoja mašina, lėta, kelias vingiuotas, vis aukštyn, gražu, balta aplink, kalnai, visiška ramybė, kokias dešimt minučių važiuoja, hipnotizuoja, debesys, sniegas, gal rūkas, pasnausčiau, bet jaučiu, kad negalima, pražiopsosiu kažką, mašina važiuoja, ilgai dar... ir op, nukrenta nuo kalno.

Ir toliau viskas ramu, žmonės gyvena, dirba, kažkas lėtai taiso namo stogą, kažkas žvejoja. Idilė.

Viena mano akis jau lyg ir merkiasi... Filme vyrai kalbasi, prie stalo, šalia maža mergaitė laiko maišą, su ką tik sugauta žuvim, viena ten ima krutėti, mergaitė, kokių devynių metų, mažutė visai, tik šnai per stalą tą žuvį, kad apsiramintų, uff, man vos širdies nesutraukė, kur tu čia užmigsi...

Ir toliau ramu.

Islandams visa tai - kasdienybė, jie lėti, bet užsigrūdinę, juk vikingai, žmonės rūstūs, nuo šio momento, aš tikrai nesnausiu, nenoriu gauti žuvį į galvą...

Tai, apie ką filmas? - girdžiu kaip klausiat.

Sekundėlę, dar epizodas, vėl mašina, važiuoja lėtai - senelis, su anūke. Juos sustabdo kaimynas, vairuotojas nuleidžia durelių stiklą, vienas kitas žodis, švyst - peilis, perskrodžia seneliui ranką... Ramūs žmonės, vadinasi, žvejai, daugiausia...

Apie ką filmas, ponas rašliavotojau? - jau visai garsiai girdžiu klausiant.

Dar man patiko pavadinimas originalus islandiškai: Hvitur Hvitur Dagur. Kaip kokia vaikiška skaičiuoklė, arba pasaka gera, sena...

Apie ką filmas?!

Jau matau, visas būrelis piktokai niurnančių susirinko ir bobelė su lazda atklibinkščiavo, kur visada prisistato, kai kyla koks kipišas.

Nieko jis nežino, - rėžia ji, - koks dar čia rašantis katinas? Murklys paprasčiausias. Nežiūri katinai kino, nė televizoriaus!

Aš tyliu, man reikia pagalvot, filmas lėtas, ir galvojasi lėtai.

Jaučiu, kaip likau čia jau gal visai vienas.

Apie ką filmas?

Filmas? A, taip.

Apie meilę.

Geras, gražus.

Penkios žuvys iš manęs, oi - pelės, visos kiek turiu.

Filmas BALTA BALTA DIENA

(HVITUR HVITUR DAGUR)

5/5

*****

Filmas su žemais vertinimais, svetainėje imdb. com vos per 5 perkopia... Bet mane sudomino filmo aprašymas ir dar suintrigavo pagrindinių aktorių duetas: Salma Hyek ir... Owen Wilson, taip, tas mielas komedijų pašlemėkas. Ką?! Rimtame filme?

Ir tikrai, čia - ne komedija. Nors filmas oficialiai pristatomas, kaip mokslinė fantastika, bet aš sakyčiau, na... nenusakomo žanro. Prasideda kaip kriminalinis detektyvinis, bet paskui... Yra toks pobjauris tokiems filmams terminas: mindfuck. Amerikiečiai gal ir išrado, turbūt, kurių vertinimais daugiausia ir sudarytas žemas balas šiam filmui. Jiems sunku priimt filmus be happy endo, kur blogis nepralaimi ir iš viso neaišku, kas čia blogas, o kas geras. Kur nėra viskas aišku, kaip 2x2... O man įdomu, iš karto griebiu filmą, vos pajutęs, kad gali toks būti, kolekcionuoju, galima sakyti.

Apie ką? Neįmanoma papasakot, tik pradžią: Gregas netyčia nužudo (!?) savo viršininką tiesiog jo darbo kabinete, sprunka į lauką, bėga nežinia kur, atsiduria bare anapus gatvės, ten sutinką ją. Izabelė. Ji iš karto prikausto dėmesį: kalba žemu dusliu balsu, akys gražios, tamsios, žvilgsnis gilus, paslaptingas, regis, žino kažką, svarbaus, nuo ko priklauso tavo gyvenimas... O taip - Žino, viską - kas įvyko ir iš viso, baisiausia - žino, kas dar tik įvyks... Ji tarsi užhipnotizuoja Gregą, eiti paskui ją, patirti nuotykius, kokių nė nesapnavai. Kas ji? Tiesiog gatvėje gyvenanti keistuolė valkata? Moteris už pinigus? Čigonė, lengvai mokanti apdumti akis, užkerėti? Žavinga ragana,  burtininkė? Kokie jos kėslai? Kodėl ji jam padeda? Gregas nesvarsto, keliauja, patiria fontaną įvykių, viskas pašėlusiu greičiu, nėra laiko pagalvot, kas vyksta. Ar tai burtai, ar medikamentų poveikis, mokslinis eksperimentas ar paprasčiausi narkotikai? Viskas susivelia, susimaišo - realybė su fantazija, lyg atsidaro nematomos durys, gyvenimas apsiverčia, kita, alternatyvine puse...

Tiems, kas mėgsta filmus, kur turi būti viskas aišku, čia bus sunku. Reikia pamąstyti. Ir gal nieko nepavyks, nes galvoti čia reikia ne tiek galva, kiek širdimi.

Mano įvertinimas 4 iš 5 pelių, ne maksimalus, bet gerokai didesnis nei ten, už vandenyno.

Tiesa, Owenas Wilsonas įrodė - gali vaidinti ir ne komedijose, puikus jis čia. Vertas penketuko.

Filmas PALAIMA (BLISS)

4/5

****

Kelis metus skaičiau tik Murakamį, viską perskaičiau skersai išilgai, išskyrus vieną jo knygą: romano 1Q84 trilogija, jos neliečiau, nes gi mano Froilen pasakė - ši trijulė ne visai vykusi, nelabai patiko jai, o jos žodis man kaip įstatymas, juk tai ji, galų gale, užrodė man Murakamį. Pažiūrėdavau, kartais, kaip blizga gražios nugarėlės lentynoje, įvertindavau jų elegantišką storį (viso 1159 psl. per visas 3 dalis) ir nekišdavau nagų, kaip patarta. Kol neatsitiko grynai murakarmiškas dalykas - tada, kai perskaičiau naujausios Harukio knygos "Komandoro nužudymas" pirmą dalį. Ši labai sudomino, suintrigavo ir... nutrūko pačioj įdomiausioj vietoj. O antros dalies nebuvo. Laukiau. Ėjo savaitės, mėnesiai... Metai... nėra... Kažko kito skaityti negalėjau, reikėjo tik Murakamio. Jau aš pats buvau pasiruošęs nužudyt kokį leidybos komandorą ar vertėją, kas ten kaltas, dėl tokio ilgo stabdžio, a? Metai!

Stop! O kas čia blizga lentynoje? 1Q84. Imu - nervai nelaiko, nors pavartysiu...

Ir? Prarijau. Pasirodo, buvau užmarinavęs vieną geriausių knygų, mano nuomone. Kaip gerai, kad kažkada nepardaviau, o juk bandžiau, kai vienu metu buvau atidaręs parduotuvėlę. Ir kaip gerai susikomplektavo su Komandoru, kai pagaliau sulaukiau antros dalies! Gavosi 5 dalių fantastiškas skaitinys. Argi tai ne mistika? Skaitymo nuotykis kaip pačio Murakamio istorija. Dabar visai nepykstu ant vėlavusio vertėjo...

Apie ką knyga? Baikit juokus, čia neįmanoma apsakyti, reiktų atskiro storoko tomelio.

Gerai, jei trumpai - apie meilę. Netikit? Ok, prisisekit diržą, greitai pravešiu vienu sakiniu: pagrindinė veikėja, mergina, vardu Aomamė, trumpindama kelią iš autostrados kamščio bėga iš taksi, randa slaptus laiptelius, kuriais patenka į miestą, tačiau, po truputį ji suvokia, kad miestas nors ir tas pats, bet kažkoks KITOKS, alternatyvinis, tarsi iš 1984 metų patektum į 1Q84 metus, kažkas čia vyksta negero, pulsuoja bloga nuojauta, naktį danguje švyti du mėnuliai, pati Aomamė irgi gyvena dvigubą gyvenimą, dirba masažuotoja, bet turi ir kitą darbą - kartais žudo pagal užsakymą, ji mėgsta vienos nakties nuotykius, bet giliai širdyje slepia meilę dar vaikystėje sutiktam berniukui, o šis jau užaugęs vyras, ją taip pat, kartais, prisimena, nors neįsivaizduoja, kur ji yra dabar, jis yra rašytojas, kartu su iš baisios sektos pabėgusia mergaite, pagal jos tikrą istoriją, rašo knygą, impozantišku pavadinimu: "Oro lėliukė"... daug čia keistų dalykų, pavyzdžiui, Mažieji žmonės, kurie kartais išnyra iš kito pasaulio, nedidukai tokie, 60 cm ūgio maždaug, bet piktoki, jie turi savų kėslų...

Išmušė šaltas prakaitas? Atsiprašau.

Knyga apie meilę, sakau jums, pridėjęs leteną prie širdies. Viena gražiausių, kada nors sukurtų.

Taip, yra čia sunkių dalykų, bjaurių, kurie, matyt, nepatiko ir mano širdies antrai puselei, bet aš suprantu autorių, kartais menininkui reikia sukurti kažką labai tamsaus, nusileisti į žemiausią vandenyno dugną, nes reikia to gylio, kur neprasimuša jokia šviesa... O tada mažytis, plonas kaip siūlas spindulys, paduotas tiesiai iš širdies, pjauna viską kaip lazeris.

Baigta. Dabar mano sąžinė rami, aš sėdu į Raketą ir plaukiu į Nidą. Visai, kaip 1984-tais, kitame, alternatyviniame pasaulyje.

Knyga. Haruki Murakami. 1Q84

Įvertinimas 6*/5

* Šeštas mato vienetas: Visiškas Tvin Pyksas.

******

P. S. O tai kaip Komandoras? Nužudytas. Apie tai kita apžvalga.

Su Murakamiu man buvo panašiai kaip su Tvin Pyksu, kai po šio serialo kokius metus kitus negalėjau žiūrėti jokių filmų, nė knygų skaityti, viskas visur pasidarė aišku, nuobodu, visi siužetai perkandami, žmogeliai - personažai plastmasiniai, žaisliniai...

Haruki Murakami kartais vadinamas knygų Deividu Lynču. Pritariu, taip ir yra. Gaila, kad filmų pagal šio autoriaus knygas yra nedaug. Aš žinau tik du: "Norvegų giria" pagal to paties pavadinimo romaną ir "Degantis" ("Burning") pagal apsakymą "Pašiūrės padegimas". Keista, nes dauguma knygų - super kinematografiškos. Romanas "1Q84" visiškas Tvin Pyksas, galėtų pats Lynčas ir ekranizuoti, ech. Gal net nuneštų ir patį legendinį serialą. Please, Mr. Lynch! Bet neišgirs, neverta čia plyšaut, gal reikia rašyti laišką? Dėti į butelį ir į jūrą, patikimiausias būdas pasiekt adresatą, visada tokie laiškai pasiekia, tik kad gali plaukti kokius 20 metų...

Na, užteks svajoti, susirinkom čia juk dėl "Komandoro nužudymo", naujausio Murakamio romano, bent jau lietuviškai išleisto.

Ro-ma-nas. Pagaliau! Nes pono Harukio pastarosios kelios knygos buvo vien apsakymų rinkiniai.

Apsakymai... Ne, ne. Trūksta ten to gilumo, kurį pasiekia su romanais. Kartais, skaitant juos net atrodė, kad visai kitas autorius čia rašo. Aišku, buvo kiekvienoje knygoje vienas-du grynai murakamiški apsakymai, nenusileidžiantys romanams, bet to labai maža. Laukiau romano ir kai jau viltis ėmė sekti, atrodė nerašys daugiau jų, trenkė žaibas. O taip, "Komandoro nužudymas" - geras, supranti perskaitęs vos keliolika puslapių, senas geras Murakamis sugrįžo, tekstas, istorija kaip balzamas ant žaizdų, kaip pienių vynas, kurio niekada neragavau, tik girdėjau, svaigina, priverčia svajoti kaip mokėjau tik vaikystėje.

Apsakyti, apie ką ši knyga būtų beprotiškas užsiėmimas, nes ji tokia ir yra. Kažkas panašaus į "Alisa stebuklų šalyje", kažkas iš skaičiusių, aišku, gal kitokią nuomonę pateiktų, gal apie žolės parūkymo efektus paporintų, bet man "Komandoras" primena pasakas ir viskas, tik čia, žinoma, pasaka suaugusiems.

Tiems, kas dar neskaitė šio autoriaus, primygtinai rekomenduočiau pradėti pažintį ne nuo šios knygos. Nes gali netyčia gautis toks knygos metimas, tolimas, kaip disko, paleisto iš Aleknos rankos. Gali būti per sunku priimti pasaulį, kuris čia kuriamas, o kai kurie personažai tiesiog verčia iš kojų... Gal pirmiausia reiktų perskaityti tuos kelis geriausius romanus: "Avies medžioklė", "Negailestinga stebuklų šalis arba pasaulio galas", "Kafka pakrantėje", "Prisukamo paukščio kronikos" - ši knyga labiausiai panaši į "Komandoro nužudymą", jeigu pavyktų įterpti ploną visomis prasmėmis knygelę "Mylimoji sputnik" būtų tobula kombinacija, na ir žinoma "1Q84", kurią aš pats, dėl keistų aplinkybių perskaičiau tarpe tarp pirmos ir antros dalies "Komandoro nužudymo". Kai turi savo sąskaitoje šiuos visus romanus, tada viskas susilydo į vientisą nuostabų nuotykį, tarsi užsikoduoji, užburtas alternatyvaus pasaulio magijos, nebekeli sau jokių kvailų klausimų, tiesiog keliauji per puslapius ir mėgaujiesi.

Ne, nėra ši knyga geresnė už tas išvardintas, bet ir ne blogesnė, tiesiog kaip gaivus uogų sluoksnis ant nuostabaus torto, kuris vienas pats būtų gal ir skanus, bet kartu su kitomis knygomis susilieja į nuostabią visumą. Niam niam.

Kai kurie dalykai čia panaudoti yra panašūs iš tų geriausių knygų lyg būtų tos pačios istorijos alternatyvūs tęsiniai. O vienas triukas - identiškas knygoje "1Q84" buvusiam visiškai, bet aš nepykstu, nes kas nuostabu tas nuostabu, lai kartojasi, kaip gera daina.

Šis romanas ir pagauna kaip gera muzika, ir tuo pat metu, įtraukia į save kaip gilus, įtaigus paveikslas, su daug prasmių, daug sluoksnių. Mįslingas paveikslas, kurio herojai, ilgėliau į juos žiūrint, ima žvelgti į tave. Gal, net, atsigręžus, gali pamatyti vieną jų, sėdint ant sofos tavo kambaryje. Baisu. Nuostabu.

Žodis šedevras mūsų leksikone dažnai vartojamas ne visai tiksliai, juo apibūdinam labai gerus filmus, knygas, muziką, nors jis gal yra labiau skirtas nusakyti dailės kūriniui, dažniausiai paveikslui, pagirti. Bet pavartoti šią sąvoką čia, apibūdinant "Komandoro nužudymą", nebus perspausta.

Nes ne parašė, o nutapė Murakamis šią knygą.

Haruki Murakami. KOMANDORO NUŽUDYMAS

5/5

*****

Po fenomenalaus filmo "Parazitas" iš Pietų Korėjos (Oskaras 2020, geriausias iš filmų) norom nenorom imi ieškoti daugiau režisieriaus Bong Joon-ho filmų. Ir och, kaip nustembi, kokią turtingą filmografiją turi šis režisierius. Visai ne naujokas kine. Gal koks tuzinas filmų. Kol kas, man pavyko pažiūrėti 5 iš jų. Pasidarbavęs smagiai ne vien savo tėvynėje Pietų Korėjoje, bet dar iki "Parazito" jau ir su užsienio prodiuseriais bei Holivudo žvaigždėmis: įspūdingas fantastinis filmas "Sniego traukinys" ("Snowpiercer"), kurio visas veiksmas vyksta futuristiniame traukinyje bei "Okdžia" ("Okja"), šito žanrą sunkoka būtų nusakyti, galbūt, socialinė fantastika? Supuvusios visuomenės kritika, aštrokas, įtaigus, bet nelabai malonus filmas. Vaizduotė pas šį režisierių su ugnele, reikia pastebėti, tiesiog neįmanoma nuspėti, žiūrint jo filmus, kas bus už kito posūkio. O humoro jausmas...

Bet prieš holivudiško sukirpimo filmus buvo Korėjoje susukti nestandartiniai detektyviniai filmai. Pavyzdžiui, sunki kriminalinė istorija "Prisiminimai apie žmogžudystę" ("Memories of Murder"). Liūdnas, nors ir nestokojontis humoro filmas. Man atrodo, po šio filmo, režisierius jautė kartėlį, nes negalėjo pilnai pasireikšti, buvo apribotas tikrų įvykių rėmo. Gal už tai ir atsirado filmas "Mama" ("Mother"), va čia tai davė savo fantazijai laisvę, pasismagino. Ir regis, pasidėjo pagrindus savo visiškam šedevrui "Parazitas".

Taip, "Mama" - šis filmas sužavėjo labiausiai. Filmas pas mus, lietuviškai, užvadintas kaip "Motina", bet man kažkaip gražiau ir tiksliau skamba kaip "Mama". Jautriau.

Gal detektyvas, o gal ir ne, nesakysiu. Įvyksta žmogžudystė. Auka - jaunutė mergina, o žudikas randamas labai greitai: taip pat, labai jaunas vaikinukas, labai naivus, toks ne pikto būdo visai, o dar be to, turintis protinę negalią. Tiesiog, ne laiku ir ne vietoje pasipainioja policininkų, tiriančių bylą, kelyje, o šie karščio nuvarginti ir intelekto nesužaloti, kaip mat įmeta jį į belangę.

Bet jo mama, nelinkusi susitaikyti su tokia neteisybe. Juk vaikis bejėgis sipnaprotis, ne tik kad negalėtų suplanuoti ir įvykdyti tokio baisaus nusikaltimo, bet dorai net nesugeba suregzti sakinio, o atmintis tokia prasta, kad   gali prisipažinti bet ką, kad ir Napoleoną nužudęs.

Mama meta visas santaupas ir jėgas išgelbėti savo vargšą vaiką. Nusisamdo seklį, bet tas toks nevykęs, kad galų gale pati imasi reikalo. Iš peties. Skiedros lėks, oi lėks...

Mama yra mama, ji suras tikrąjį žudiką, ištrauks iš po grindų ar net iš po žemių, jei reikės. Tiesa bus atskleista.

Taip. Tik ji bus labai netikėta.

Šokiruojanti.

Filmas tiesiog nuostabus, pasakysiu.

Totalinė kino šventė.

Penkios iš penkių su pliusu.

Filmas MAMA (MOTHER)

5/5

*****

Turbūt esu paskutinis, kuris pamatė šį serialą. Šachmatai... kaip galima žiūrėti filmą apie juos, galvojau, iš viso, kaip kažkas gali sukurti filmą apie šachmatus, ta prasme, įdomų filmą? Bet va, įvyko toks dalykas. Mane, kas privertė žiūrėti, nors ilgai spyriojausi? Tai - neįtikėtinai aukšti reitingai filmų vertinimo svetainėse, vienas. Tai, kad šio filmo konsultantu buvo šachmatų didmeistris Garis Kasparovas ir labai įdomus interviu su juo apie šį filmą, du. Tai, kad čia suvaidino Juozas Budraitis, įsivaizduojat? (Holivudo filme?!), nedidukas vaidmuo, bet visgi, trys. Ir kad serialas pagal knygą, kurio autorių įkvėpė Bobio Fišerio istorija, keturi. Kas nežino Fišerio, pasakysiu, tai pirmasis amerikiečių šachmatininkas, įveikęs rusus pasaulio pirmenybėse, tokia nučiuožusi asmenybė, kad po tos pergalės dingo kaip į vandenį, nors galėjo laimėt dar daugybę titulų (ir pinigų). Kalbama, daug metų gyveno tiesiog gatvėse, kaip benamis...

O, jūs irgi vis dar nematėte šio serialo ligi šiol?

Ššš... tik niekam nesakykit, nes tai baisus, žinokit, nedovanotinas aplaidumas, praleisti tokį filmą - įvykį. Eime tyliai į šoną, nesidairykit! Pabandysiu jums apsakyt greitai, keliais žodžiais, kad jaustumėtės šiek tiek stipriau, jei pakliūsite į keblią sutuaciją, kur kažkas ims kalbėti šio serialo tema, gal net visa kompanija, o jūs nė bum bum.

Taigi, pagrindinis herojus visai ne šachmatininkas, o mergina šachmatininkė. Tokia kieta, kad šluoja visus iš savo kelio, vaikų, jaunimo, moterų pirmenybėse ir galiausiai žaidžia net prieš vyrus pasaulio čempionatuose. Šachmatais ji žaidžia neįprastu būdu, apsinešusi, nevyniojant į vatą, vartoja žalias piliules (visai ne vitaminai, o raminantieji vaistai, ups) saujomis, beje, dar nevengia ir alkoholio, visą žaidimo eigą mato pakėlusi akis į viršų, tiesiog ant lubų, visas šachmatų figūras ir jos ten juda! Oi, užtenka pliurpt, jeigu vis dėlto, sugalvosite žiūrėti patys.

Bet dar noriu pakalbėt. Apie vaidybą. Ar jūsų nėra, kartais, aplankęs jausmas, kad vienas ar kitas aktorius yra toks keistai tobulas, kad atrodo lyg būtų atvykęs iš kitos planetos? Esat girdėję teoriją, kad ateiviai jau seniai yra tarp mūsų? Jie po truputį infiltruojasi ir bando gyvent tarp mūsų, lyg niekur nieko, kad išstumtų pamažu mus, vietinius, mažiau tobulus, bet va ima ir išsiduoda kartais. Ypač kine pastebiu. Čia apie vieną ar du iš kitos planetos jau rašiau (Anthony Hopkins pvz, arba Mads Mikkelsen), o štai šiame seriale sutikau dar vieną. Taip, tai tą šachmatininkę suvaidinusi, mergina, tokia visai jaunutė, filmuotis dar tik pradeda. Bet tuos iš kitos planetos, aš matau, iš karto, kaip nuluptus, gali nedumti man akių. Jie turi supergalių, atrodo, gali praskleisti ekraną, kaip užuolaidas ir pastuksenti tau į krūtinę pirštu, ir ne tik, gali suimti tiesiai už širdies savo nagais ir net drykstelėti, bet apsiriboja, tik švelniu suspaudimu, ačiū Dievui. Tokia yra ir pagrindinio vaidmens atlikėja Anya Taylor-Joy. Pridarys dar ji eibių, pamatysit.

Na va, pakaks, jau galėsite įsiterpti į pokalbį apie šį serialą.

Gal net galėsite rėžti, netikėtai: einam žaisti šachmatais! A? Ir žinai, ką? Pasiimkim prie jų vyno. Ta, kita pusė susižvalgys su kažkuo, nematomu, šiltu, pro langą, galiausiai truktels pečiais, veide nušvis mįslinga Monos Lizos šypsena ir ištars:

O taip, žinoma, žaiskime! Ir pridurs: dabar tikrai žinau, kad matei tą filmą.

Na, va man palengvėjo, kai pagaliau apsakiau šį filmą - nuotykį, man ramu. O jūs galit nežiūrėti šio filmo, aišku, negaiškit brangaus laiko. Vasara. Saulė. Eikit maudytis. Bent jau kol kas.

Rudenį nusipirksit šachmatus.

Serialas The QUEEN'S GAMBIT

5/5

*****

Nuostabus atradimas. Užburianti muzika. Tai YouTube netyčia atrasta amerikiečių Future Islands grupės daina Like The Moon. Kai pirmą sykį ją išgirdau, pamaniau, kad tai dar negirdėta David Bowie daina, kažkas yra tokio joje, primenančio šį atlikėją. Galbūt, primena jo hitą China Girl? Aišku, daugiau paklausius supranti, kad, vis dėlto, taip nėra, daina Like The Moon visiškai savita, originali. Labai įtaigus, nestandartinis vokalas, lydimas Synthpop stiliaus elektroninių sintezatorių skambesio. Muzika, primenanti senus gerus 80-uosius, kai klestėjo Depeche Mode, Kraftwerk, Alphaville ir kitos šio stiliaus grupės. Daina mistiška, hipnotizuojanti, ilgesinga, nunešanti kažkur toli, į kitą pasaulį. Bet labiausiai norisi svajoti apie tą, kurią myli... Tokia ir turi būti muzika. Šaldo ir šildo tuo pat metu, kaip mėtų ledinukas. Muzikinis šedevras. 

Vaizdo klipas, šiai dainai, sumontuotas kažkokio mielo fano savavališkai, bet labai profesionaliai, iš seno fantastinio 1981 m. filmo "Per kančias į žvaigždes" kadrų. Neoficialus vaizdo klipas, bet nemanau, kad dainos autoriai pareikalaus ištrinti, nes jis puikus, tobulas, nieks geriau nepadarys, atrodo lyg specialiai nufilmuotas šiai dainai. 

Neįmanoma buvo atsispirti pagundai, surasti ir šį prieš daugybę metų vaikystėje matytą, bet pamirštą filmą, kuris irgi yra YouTube. Ir filmas maloniai nustebino, geras, įdomus, nors sukurtas prieš 40 metų, bet neįtikėtinai aktualus, lyg paremtas šių dienų realijomis: klonuoti žmonės, planeta žūstanti nuo ekologinės katastrofos ir naivūs bandymai ją išgelbėti... 

O dar ta plona, žavinga, romantinė linija: ateivė iš kosmoso ir vaikinas iš žemės... 

😽

Daina, muzikinis klipas Future Islands - Like The Moon, filmas "Per kančias į žvaigždes", 

viskam įvertinimas - maksimalus 5/5.

*****

Katinas buvo koncerte, vadinasi. Pagaliau. Po 100 metų visokių karantinų, vakcinų, kaukių balių. Po viso to užsitęsusio šlamšto, pagaliau Muzika. Pabuvojau koncerte, didingai pavadintu Pažaislio muzikos festivaliu.

O čia - Martynas Levickis. Solo. Kauno Botanikos sode, netikėta, visai ne Pažaislyje. Na ir puiku, čia irgi nuostabi vieta, išvaikščiotas, numylėtas sodas, kiekvienas takelis, kiekvienas medelis pažįstamas mintinai, o jų žaliam šešėlyje vyrukas su akordeonu labai tinka.

Martynas Levickis koncerto anotacijoje pristatytas, kaip akordeono Don Kichotas. Gal ir tiesa, nes kas dar groja tokiais senamadiškais daiktais, kai kompiuterių klavišais gali sukurti kad ir miuziklą. Išties, prisipažįstu, man irgi, kadais, atrodė juokingas kažkoks šis instrumentas - akordeonas. Bet ne dabar. Kai žinau Martyną.

Žinot, aš netikiu Dievu. Nes nežinau ar jis yra. Tiesa, atsitinka tokių dalykų, kai suabejoju.

Vienas iš jų - menas arba menai, arba tiesiog kūryba. Kai žvelgiu į nuostabų paveikslą, ar pamatau kokį jaudinantį filmą, dar knygos, be abejo ir oo - muzika, kartais negali atsižavėt kokia būna nuostabi ji, tada ir pamąstai, iš kur tas įkvėpimas, iš kur ta jėga, grožis pas kuriančius. Taip, talentas, darbas, suprantama, bet vis tiek, visada jaučiasi, kad dar kažkas prisidėjo, prikišo nagus, švelniai tariant, kad būtų visai tobula. Taip va, jaučiuos ir kai užgroja akordeonu Martynas...

Jis groja, nuo trijų metų, kai gavo dovanų šį instrumentą, pamažu prisijaukino, su dviem pirštais iš pradžių viską išmoko grot, miškuose, giriose, kur nieks netrukdo, tik vėliau su visais dešimt, mokykloje. Bet man atrodo, meluoja, ne dešimt pas jį pirštų, o šimtas dešimt, kai girdi, kaip groja. Užsimerki ir girdi smuikus, violončeles, kontrabosus, fortepijonus, pučiamuosius, ir maestro dirigentas neabejotinai mosuoja, atrodo, ten, ant scenos rankom. Užsimerki tik minutėlei ir užsimirišti. Paskęsti muzikinėje svajonėje - pasakoje ir staiga, kai praplėši akis, matai - scenoje... vienas vienintelis žmogus...

Philip Glass, Johann Sebastian Bach, Franck Angelis, Isaac Albéniz, Pancrace Royer, Yann Tiersen, Ástor Piazzolla, Gioachino Rossini, Johann Strauss II...

Nuostabu. Bet labiausiai šiame įstabiame koncerte pakerėjo... lietuvių liaudies dainų aranžuotės. Ir Čiurlionis. O, taip. Puikiai.

Virtuoziškai. Stipriai. Kūnas eina pagaugais. Tokia dramatiška, liūdna muzika, visa nuo pradžių iki galo, visai kaip mūsų šalies istorija. Liūdna klausantis, bet ir labai šviesu, gražu, akyse tvenkiasi ašaros, bet ir norisi šypsotis, nes tiesiog gera, širdis tyliai sako: Ačiū. Tai ir vadinama Katarsiu - sielos atgaiva. Jaučiasi, būtent, čia, kompozicijose lietuviškais motyvais sudeda visą širdį Martynas, tiesiog persiplėšia. Ir klausantiems perplėšia, bet paskui po truputį, po truputį švelniai sudygsniuoja viską, kaip patyręs chirurgas - tapytojas, siūlai ištirpsta, randai sugyja ir lieka ramybė. Gera. Galima dar gyventi. Dievas yra.

Ne, ne Don Kichotas yra Martynas. O vaikis su pašėlusiu įkvėpimu iš žalio miško, kaip ir visi mes, lietuviukai, gamtos vaikai, tik primiršę tai. Eik vaiki, su akordeonu, grodamas pirmyn, o mes visi truputį atsilikę, seksim iš paskos. Kai tu priekyje, kelias šviesesnis.

Koncertas. Pažaislio muzikos festivalis.

Martynas Levickis. Solo.

5/5

*****

Pastaruoju metu gaunu pastabų, kad labai jau esu lipšnus, viską tik giriu savo apžvalgose. Tsakant, katinas palaižūnas.

Baisu. Ką man daryt? Tiesiog, nenoriu rašyti apie tai, kas nepatinka. Be to, kai pasiverčiu katinu, esu labai pozityviai nusiteikęs, linksma kaži kodėl, noriu tik juoktis ir šypsotis, taigi būdamas tokios nuotaikos negaliu nieko užgaut. Bet mūsų visuomenėje taip priimta: kritikas turi kritikuot, jis turi būti žiaurus, tai persona, kuri visada nuteisia vargšus kūrėjus, sumala į miltus ir paleidžia kepti iš jų bandelių.

Gerai, reikia pabandyti. Kartą ir aš būsiu rūstus kritikas. Ką čia sukritikavus?! Štai! Serialas, kurį visi giria, "Mare of Easttown" (lietuviškai "Merė iš Istauno"?).

Pažiūrėjau, aha - tiksliai, geras. Detektyvas.

Klasikinis.

Ir prisikabint, tarsi, nėra prie ko... Beet...Žinot, būna tos komisijos teisėjų per vienokį ar kitokį šou? Kai išstoja vienas iš jų, su ilgoka prakalba, išgiria visaip kaip atlikėją, o ant galo, netikėtai, rėžia: pasirodymas buvo geras, bet labai jau jautėsi pastangos...

Tai štai man su šiuo serialu, būtent, taip yra.

Labai čia jaučiasi tos didžiulės pastangos, sunkus darbas, o taip neturi būti, geras daiktas turi būti lengvai pakeliamas ir neversti mąstyt, kaip sunkiai padarytas. O čia nuo pat pradžių žiūrovas tiesiog tempte tempiamas į mišką, kur daugiau medžių ir šešėlių, daugybė veikėjų, tik kuo labiau apdumt akis, viskas užverčiama didžiule šieno kupeta, paslėpt adatą, o tiksliau - kad tik nepastebėtume tikrojo žudiko...

Čia ir yra tokio žanro - klasikinio detektyvo, kur veiksmas vyksta apibrėžtam įtariamųjų rate, bendras bruožas, silpnybė, žudikas yra prieš akis, ir visas darbas tik ir yra mus apmulkinti, kad nužudė kažkas kitas, o tada šnai - netikėta pabaiga!

Viskas čia sustyguota, panašiai kaip savo knygose elgiasi detektyvų karalienė Agata Kristi, tokių istorijų ji sukūrė, berods 80 ir visas įmanomas klasikinio detektyvo kombinacijas seniai išeksplotavo su kaupu. Esu perskaitęs kokias 20 jos knygų, tada lioviausi, perpratęs formulę, pagal kurią ji kuria intrigą, nes tiesiog dar neperskaitęs iki vidurio, jau žinai, kas žudikas. Kokia ta formulikė? Oi, neatskleisiu, juk yra krūva gerbėjų, kurie dar nepasisotino mis Marpl ir seklio Puaro istorijomis, nenoriu, kad mane patį nudobtų su kokiu sunkiu daiktu.

Taigi ir šio serialo kūrėjai turėjo, kaip reikiant paplušėti, kad sukurt dar neregėtą kombinaciją, ir tik didžiulių, jau minėtų pastangų dėka, pavyko.

Prie tų pastangų priskirtinas ir pagrindinis filmo arkliukas, varomoji jėga - super mega žvaigždė Kate Winslet - ji čia turėjo, matyt, būti kaip uoga ant torto, bet man ji čia pasirodė kažkokia apatiška, lyg varu per prievarta atvaryta, tarsi nemalonu jai būtų buvę filmuotis, bet kita vertus, aktorė ji labai gera, gal tik suvaidino tokią atšapią: jos personažas toks yra, kaip šlapiu maišu trenkta moteriškė - policininkė ir jau metuose, pikta kaip velnias, paniurusi, lamdyta gyvenimo be pasigailėjimo: sūnus nusižudęs, su vyru išsskyrusi, bet tas gyvena greta, už tvoros laimingai, su nauja gražia šeima, o dar ir jų dukra dažniau laiką leidžia, būtent ten, o tu sėdi namie su sena nukvakusia motina ir dar augini savo sūnaus sūnų, ir darbas, aišku, nesiseka, mieste siaučia žudikas, merginų pagrobėjas, tu atsakingas už šitų nusikaltimų išaiškinimą, bet niekas nesiseka, kur čia būsi laimingas...

Gerai, palikim ramybėj Kate Winslet, visgi ji, norom ar nenorom, savo darbą atliko gerai. Žudiką surado. Užskaitom.

O aš, beje, profas, pagal savo metodiką spėdamas, kas žudikas, nors buvau visai arti, per plauką, neatspėjau.

Jeigu Agata Kristi prisikeltų, ji tikrai paplotų per petį šio detektyvo kūrėjams ir duotų dešimt balų, o aš - rūstus šiandien kritikas, duodu keturias peles iš penkių.

Rytoj vėl ką nors sudirbsiu.

Serialas Mare of Easttown

4/5 

****

Rinkinys iš apsakymų, parašytų girtuoklio rašytojo, labai laisvamaniškų pažiūrų. Knyga ne vaikams, gal net ir ne suaugusiems, tik kai kuriems, tokiems pat trenktiems kaip Bukowskis. Arba atvirkščiai: netrenktiems, o intelektualiems, bet pabrėžtina, labai stiprių nervų, užgrūdintiems skaitytojams, turintiems stiprų humoro jausmą. Mėgstantiems juodoką humorą. Jo čia apsčiai. Tiesiog nepadori knyga. Tokias knygas reikia laikyti šaldytuve. Karštoka. Bet ir smagi, tikrai suima juokas. Momentais netgi choleriškas juokas. Nepamenu, kad būčiau tiek juokęsis skaitydamas knygą. Na, buvo, būdavo, kai juokiausi, aišku, pvz tokios knygos kaip Aukso veršis arba Meistras ir Margarita. Bet ten taip elegantiškai prisidengęs burną kumšteliu pakikendavau ir tiek. O čia - kvatojausi, plačiai. Ar matėt kada besijuokiantį katiną ir dar vidury nakties? Nejauku būtų. Nepadoru kažkaip. Gal net šiurpoka. Perskaičiau ir tegu eina po velniais tas Bukowskis.

Neskaitysiu daugiau jo knygų, oi ne.

Nenoriu daugiau žvengti naktimis. Nors...

Jeigu kas pakištų nemokamai ar rasčiau paliktą ant suolo, paimčiau, nenoromis, spyriodamasis, gal paimčiau...

Kai dar tebuvau įpusėjęs šį apsakymų rinkinį, sugalvojau tokį bukowskišką vertinimą: už knygos viršelį 5 pelės, už turinį 1. Kaip pokštą sugalvojau. Tačiau, kai baigiau skaityti, pasilieku su šiuo vertinimu.

Vienetas.

Niekam nerekomenduoju, bent jau oficialiai.

Vie-ne-tas. Aišku, atsiras Bukowskio gerbėjų, kurie nesutiks su tokiu griežtu vertinimu. Tad pasakysiu, paguodai: kartais, labai retai, skaičius vienas reiškia Nr. 1. Dviprasmiškas vertinimas? Nežinau, šiuo atveju gal tinka.

Knyga. Charles Bukowski. Dailiausia moteris mieste.

1/5

*

Robinas, keistas atsiskyrėlis, gyvena toli nuo miesto, miško viduryje. Kartais, ten kartu su savo kiaule ieško trumų, delikatesinių grybų, taip, tų - už kuriuos gurmanai moka beprotiškus pinigus. Gyvenimas teka ramia vaga, kol vieną naktį kažkas įsilaužia į Robino namelį ir pagrobia kiaulę... Tad jis keliauja į miestą, kur tikisi truks plyš surasti pagrobėjus ir susigražinti savo draugę. Detektyvas, žodžiu. Bet ne tik ieškant atsakymo, kas pagrobė kiaulę, ne mažiau įdomus klausimas, kas yra tas Robinas, kodėl jis gyvena miške, atsiskyręs nuo viso pasaulio, apšepęs, purvinas, kodėl pasirinko tokį nuskurusį valkatos gyvenimą?

Pamažu, žingsnelis po žingsnelio, ieškant kiaulės, atskleidžiama tiesa...

Puikus filmas, nestandartinis detektyvas, rekomenduoju, tiesa, ne tiems, kas tikisi efektingo veiksmo, intrigos, susišaudimų - šių dalykų čia nėra, bet kas mėgsta paieškoti atsakymų, kas yra svarbiausia gyvenime, pafilosofuot truputį tomis temomis, tada prašom, čia momentais gal ir brutaliai, bet visumoje gražiai tie atsakymai patiekiami. Gurmaniškai. Taip, tai filmas kino gurmanams.

Ir norisi sušukti: Nicolas Cage! Koks nuostabus aktorius, beveik visą filmą jo veido beveik nematyti, nes sudaužytas, pasruvęs krauju, o dar ta barzda... bet geras aktorius geba vaidinti puikiai vien akimis. Nuostabiai. Čia jis man priminė tą nemirtingą Cage'ą iš filmo "Paliekant Las Vegasą" ("Leaving Las Vegas"), po kurio šį aktorių ilgai daug kas laikė vienu kiečiausiu Holivudo aktoriumi. Bet tas filmas buvo seniai, 1995-tais (!) ir po to, metai po metų, atrodo, Nicolas po truputį nustojo tobulėti kaip aktorius, o ir filmai, kuriuose vaidino, tokie ne visada iš aukščiausios lygos patapo, šiaip sau, dažniausiai. Su "Kiaule" atrodo, įrodė, kad dar turi parakėlio sukurti "Paliekant Las Vegas" lygio vadmenis. Kažkuo, beje, abu šie filmai yra panašūs - apie gyvenimo užribyje atsidūrusį žmogų.

Bet labiausiai man "Kiaulė" priminė vieną nuostabiausių visų laikų animacinį filmą "La Troškinys" ("Ratatouille" ), tokia moderni šios istorijos versija suaugusiems, įvilkta į juodojo detektyvo rūbą... oi gal per daug prasitariau... Bet gal ir ne, gal jūs, pasižiūrėję, visai kitaip įvertinsite.

Neatiduodu visų penkių savo pelių, rūsčiai nubausiu filmo kūrėjus, man truputį kitokios pabaigos širdis geidė ir kiek per trumpas, pasirodė. Nors ir lėto tempo pasakojimas, dar norėjosi, kad tęstųsi istorija, norėjosi pasimėgauti ilgėliau tokiu puikiai sumeistrautu kino delikatesu.

Ir kai baigėsi filmas, aš nenorėjau išeiti iš kino salės, nors kiti žiūrovai stūmė mane, aš neskubėjau ir kol ėjo titrai, klausiau gražios gražios dainos.

Jūs irgi neskubėkite.

Ir Niekur nepavėluosite.

Filmas "Kiaulė" ("Pig")

4/5

****

Pristatoma ši knyga kaip romanas. Romanas? Kad gal ne, man taip neatrodo.

Kaip sprinteris negali būti geras ilgų distancijų bėgikas, taip ir poetas negali parašyti gero ilgos apimties kūrinio? Gal, bet šiuo atveju aš įžvelgiu kitas priežastis.

Kam rašyti romaną, jeigu viską, ką romanistai ilgai vynioja į toną popieriaus rulonų, užkamšant minkšta vata, Navakui visa tai sutalpinti jėgų ir išminties pakanka į vieną puslapį? "Privatus gyvulėlių gyvenimas", kaip ir prieš tai buvusi "Vyno kopija", man abi šios Navako knygos - ne romanai. Tiesiog geri tekstai, kur galima atsiversti bet kurį knygos puslapį ir iš karto gauti skaitymo malonumą.

Navakas kažkuo man primena neseniai skaitytą Bukowskį. Kas bendro tarp jų? Jokių taisyklių nesilaikymas, pirmiausia. Antra - humoras, ironija, autoironija.

Tik jeigu Bukowskio atveju norisi kvatotis, Navako atveju - švelniai šypsotis. Kęstučio kūryba irgi nestokoja juodoko humoro, bet jis pateikiamas džentelmeniškai lengvai, subtiliai, Bukowskis tvoja į galvą kaip koks sunkiasvoris bokso Tysonas. Navakas gi visada išlieka džentelmenas net ir juokaudamas labai kebliomis temomis, kur kartais net labai palanku arkliškiau ką nors užvaryti, bet jis vis tiek išsaugo tą rašomo žodžio eleganciją ir šviesumą, tuo pat metu būdamas labai šmaikštus, bet neužgaulus. Niekada savo rašyme nebūna piktas. Čia visiems mums reikėtų pasimokyti tokio nuostabaus dalyko, mokėjimo juokauti neužgaunant... Gaila, kad daugiau niekada nerašys Kęstutis. Rašytinio žodžio riterio vieta liko tuščia...

Nevertinsiu jokiomis pelėmis, nei balais. Ne tik todėl, kad ši knyga, mano nuomone, ne romanas, kaip skelbiama, bet apskritai Navako kaip ir Bukowskio kūrybos neįmanoma įvertinti balais, negi galima parašyti tokiam autoriui du, tris ar keturis balus? Autoriui, kuris pats savo kūryba vidutinybes ir vidutiniškumą traiško it cunamis? Tokių autorių vertinimas gali būti tik 1 arba 5. Bet jei duosiu penkis, turėsiu reikalų su priekabiais profesionalais, jeigu vienetą - su kuoka per galvą gali užvožti įtūžęs gerbėjas.

Taigi, tegu lieka neįvertinama tokia literatūra.

Tai apie ką knyga? Oi, šito klausimo bijau labiausiai. Neatsakysiu. Nežinau. Ir neverta dėl to sukti galvos per daug, nes varžteliai gali atsisukti. Tiesiog čia reikia pasimėgauti tekstu ir viskas. Prieš miegą geriausia. Pats Kęstutis knygos pradžioje pateikia labai gerą žydų patarlę: "Kiekvienu neaiškiu atveju reikia eiti miegoti". Labai naudinga išmintis. Perskaitai tuos trumpus du tris knygos skyrelius, tada užgęsini švieselę prie lovos ir užmiegi, su šypsena tamsoje.

Knyga. Kęstutis Navakas. Privatus gyvulėlių gyvenimas.

Vertinimas: Neįvertinama

Castle Rock, kas tai? Neieškokit vertimo, nes tai - miestelio pavadinimas. Kaip koks Tvin Pyksas. Serialas pagal S.Kingą - negali atsisakyti tokio pasiūlymo. Pažiūrėjau.

Istorijos pradžia: netikėtai, kalėjime, seniai užmirštose, nenaudojamose rūsio patalpose aptinkamas slaptas kalinys, niekas negali pasakyti kaip jis ten atsidūrė, nėra jokių dokumentų, neįmanoma nustatyti asmenybės, pats irgi nesugeba ar nenori paaiškinti kas jis toks ir už kokius nusikaltimus jis ten įkištas. Kas jis per velnias? Klausimas metaforiškas-literatūriškas, bet čia ir tinka, oi kaip tinka. Kadangi žmogelis neturi jokių kalčių, tenka jį išleisti į laisvę. Na, štai - tada ir užverda velniava miestelyje...

O vaidina jį įdomiai ir puikiai švedų aktorius Bill Skarsgard, legendinio Stealano Skarsgardo sūnus. Toks tarsi mielas ponaitis jaunikaitis, bet pasirodo, savo biografijoje jau turi neblogą įdirbį siaubo filmų pramonėje. Filme "Tas", pagal to pačio Kingo romaną, būtent jis suvaidino tą neapsakomai baisų aštriadantį klouną... Tad, štai dar ir po šio serialo jau gan solidžią vizitinę kortelę užsidirbęs bus - kaip siaubo filmų herojus. Ir neabejoju, kad dar ne sykį jį pamatysime šiame amplua. Gąsdinti jis moka...

Serialas niūrus, baisokas nuo pradžių iki galo, be prošvaisčių, sunkiai suvokiamas, iš tikro kaip Tvin Pyksas, tik pagal S.Kingą. Ir ne toks geras, daug ko čia nėra, jeigu lyginti, labiausiai trūksta humoro, visiškai jo čia nėra, romantikos mažoka, nors ir yra tokia meilės linija visai graži, bet ir skaudoka, mazochistiška, sakyčiau. Dar minusas - serialas lėtokas, ištemptas per vidurį, matyt, kad daugiau serijų būtų. Tiesa, jau kai įsisuka veiksmo karuselė nuo 7 serijos, tai net diržu prisisegt norisi, kad nenugriūtum, nors sėdi fotelyje ir pristabdyt filmą norisi, ar net atsukt atgal šiek tiek, kad suprast kas vyksta...

Filmas nei blogas, nei labai geras. Aišku, Kingo fanams privalomas pamatyti, o kitiems gal ir ne. Kodėl? Gal kiek per daug mįslingas ir nepaaiškinamas, sunkus.

Duosiu keturias iš penkių, bet ne peles, o žiurkikes. Kodėl, kodėl? Kad šiurpiau būtų.

Cha.

Serialas CASTLE ROCK (I sezonas)

4/5 

****

Pagrindinis daiktas ant scenos - pieštukas, didelis, už žmogų didesnis. Nelabai gerai padrožtas, kad rašyt, gal piešt tinkamesnis, bet geram aktoriui su juo ir grot pavyksta. Kazlas moka. Pieštukas čia gali būti kaip suoliukas ar pakyla, laiptai, parduotuvės iškaba, o gal net karstas.

Dramaturgijos, veiksmo ir siužeto nenagrinėsiu, nes šių dalykų čia gal ir nėra, iš esmės. Tiesiog pasivaikščiojimas miesto gatvėmis. Kepyklėlė, knygynas, mokesčių inspekcija... etc... Tai monologinis vaidinimas, vieno žmogaus šou. Nors yra dar aktorių antram plane, du vyrai. Ir moteris šiek tiek pasirodo. Nei jauna, nei pagyvenusi dama. Trumpai pasirodo, nedidelis vaidmuo, bet gal ir pagrindinė ji čia. Visus taškus sudėlioja, kas gi kitas, jei ne ji. Nors nepristatyta anotacijoje, kad vaidins moteris, bet ji gali sau leisti atvykti ir nepakviesta. Mirtis, jos vardas.

Atrodo, pamatėm ir Prezidentą. Kliūna jam nuo Kazlo, oi kliūna. Piktokas Rolandas ant ekscelencijos kažko...Tiesa, gauna čia visi per kuprą daugmaž: ir šeimūnai, ir seimūnai, ir ne šeimūnai. Vakseriai ir antivakseriai. Tušti žmonės ir perdėm pilni, visi po truputėlį rykštele paglostomi.

Gerai vaidina Kazlas, man pasirodė, lyg paskutinį kartą. Lyg atsisveikindamas. Bet gal taip ir turi būti, jei nori, kad kūrinys būtų geras ir stiprus. Kaip geras rašytojas rašo lyg paskutinį kartą, ar dailininkas tapo paskutinį paveikslą. Atiduoda visas paskutines jėgas. Bet scena šiam vaidinimui per didelė, mano nuomone, ir salė per didelė, žmonių eilių per daug. O kad būtų kaip Palatoje, arčiau. Artimesnės, intymesnės aplinkos norėjosi ir šiam spektakliui. Iš toli stebėti tokį aktorių, kuris taip puikiai vaidina ne vien kūnu, balsu, bet ir veidu, akimis, per didelė prabanga iš aštuonioliktos eilės, kur deja, daug ką tik įsivaizduot gali. Gal apskritai teatras nėra tas dalykas, kuris būtų tinkamas didelėms komercinėms erdvėms (spektaklį žiūrėjome VDU didžiojoje salėje, kur telpa per 700 žmonių). Artumas, gyvumas pirmiausia tikslas teatro gal turėtų būti ir taip buvo visada. Alsuojantis spektaklis šalia, mažoj erdvėj - čia teatro grožis ir stiprybė. Nors Kazlas ir stengėsi būti arčiau, net iš kailio išsinėrė, tiksliau drabužių. Vienu metu liko visiškai nuogas, na beveik nuogas, tik su kojinėmis. VMI išrengė.

Nuogas Rolandas Kazlas tiesiog ant scenos, tai - šokiruoja. Dvejopai galima suprasti, gal net kaip kritiką mums, įnoringiems žiūrovams, niurzgoms kritikams, kuriems vis maža kažko ir maža, sensacijų tik trokštam. Kita vertus... bilietų kainos, jos tokios, kad aukštas inspektorius iš mokesčių tikrai gali iškviesti pokalbiui, Rolandai.

Geras buvo vakaras. Liūdnai gražus, ir aišku, su šypsena, kaip ir priklauso spektakliui su Rolandu Kazlu.

Verdiktas? Spektaklis pavyko. Bet, per toli ir per brangiai sėdėjau, kad būtų maksimalus įvertinimas, atsiprašau.

Spektaklis. R. Kazlas. PASIVAIKŠČIOJIMAS

4/5 

****

Filmas apie prancūzų rašytojo Romain Gary gyvenimą, labai neblogas, nesitikėjau, malonus atradimas. Pastatytas pagal to paties pavadinimo šio rašytojo autobiografinį romaną. Šią knygą kažkada turėjau savo lentynoje, bet ilgai neprisiruošiau skaityti, kol ėmiau ir atidaviau kažkam. Dabar, pažiūrėjęs filmą suprantu, kad tai buvo žiauri klaida. Turėjo būti labai gera knyga. Rašytojo gyvenimas buvo oho koks įspūdingas, jeigu ten viskas teisybė, juk rašytojas pasakoja, na bet kokiu atveju pagražinta ar tikra istorija - ji labai įdomi - pasakoti, rašyti Romain Gary mokėjo, neveltui dukart už savo knygas apdovanotas Gonkūrų premija, kaip geriausias Prancūzijos rašytojas. Beje, mums turėtų glostyti širdį, kad jis gimęs Lietuvoje, Vilniuje, tiesa, tuo metu okupuotame negerų kaimynų. Praleido jis čia visą vaikystę, tada išvyko į Prancūziją. Ir tai vaikystei Vilniuje šioje istorijoje skiriama nemaža dalis, labai įdomu viskas, kiekvienas epizodas.

"Aušros pažadas" - Romain Gary autobiografija, bet aprašyta, parodyta per netikėtą prizmę, visai ne jis čia pagrindinis herojus, ne apie save, tarsi pasakoja jis čia, o apie savo... mamą. Netikėtas sprendimas aprašyti savo biografiją, bet koks efektingas! Papasakok apie savo mamos gyvenimą ir papasakosi tuo pat metu viską apie save. O čia tai bent mamą turėjo rašytojas! Kaip ten sakoma apie tokias asmenybes? Raketa vietoj uodegos, ar kažkas panašaus... Jos gyvenimas išpuolė itin sudėtingu laikotarpiu: vienas pasaulinis karas, antras, sunkus tarpukaris, viena augino sūnų, bet nuolat sugalvodavo kaip įgyvendinti vieną po kito neįtikėčiausią verslo projektą, visada sugalvodavo kaip išsisukti sudėtingiausiose situacijose, išgyventi bet kokiomis sąlygomis. Ir savo sūnų visokeriopai skatino nesivilkt per gyvenimą kaip šliužui, o tiesiog būti žvaigžde. Ir jam, ir visiems aplinkui nuolat kalė: mano sūnus bus generolas, ambasadorius, garsus dailininkas, didis rašytojas... Moteris su stipriais užmojais, jau vien ko vertas epizodas, kai ji įduoda savo sūnui pistoletą ir sako: "Važiuok į Berlyną ir užmušk tą išperą Hitlerį!"

Laimei, tokia avantiūra nebuvo įgyvendinta, nes pasaulis, greičiau būtų netekęs ne Hitlerio, o šio puikaus rašytojo. Apsvarstę šį planą nuodugniau, abu nusprendžia, kad bus praktiškiau Romainui tiesiog keliauti į frontą...

Pats Romain Gary svajojo būti ne dailininku, o rašytoju, ir tapo. Ir ambasadoriumi, kaip mama išpranašavo, taip pat pabuvojo. Generolu, tiesa, netapo, bet karo didvyriu - taip. Pasižymėjo kaip karo lakūnas. O tuo pat metu, grįžęs iš bombonešio skrydžių, sudėtingų karinių operacijų, naktimis rašė savo pirmąjį romaną, tiesiog karo metu...

Puikus filmas, rekomenduoju visiems, kas mėgsta gerą kiną, turėsite malonumą, kas mėgsta žymių žmonių biografijų ekranizacijas irgi nenusivils, o tiems kas kažką kuria, rašo - tiesiog privalomas.

Aišku, kad 5 iš 5

Filmas "AUŠROS PAŽADAS"

5/5

*****

"Maestro“ - TV projektas, per LRT, praskriejęs ekranuose taip greitai, kad man pavyko pamatyti tik dvi paskutines laidas, labai patiko, muzikinis šou, kuriame keletas žymių žmonių varžėsi dirigento vaidmenyje. Geriausiai orkestrui diriguoti sekėsi aktoriui Dainiui Kazlauskui, jis laimėjo finale. Finalinė kompozicija buvo nuostabi. Sudiriguota ir atlikta fantastiškai. Bravo. Pakerėjo. Dažnokai, tai šen, tai ten girdima nepaprastai graži dramatiška melodija, bet tik čia pagaliau sužinojau, kieno tai kūrinys. Maniau, tai - kažkurio iš didžiųjų klasikų darbas, bet pasirodo, ne, muzika sukurta palyginti neseniai, 1978 metais filmui "Mano meilus ir švelnus žvėris". Taigi, ši nuostabi muzika ir suintrigavo pasidomėti filmu, o galiausiai ir pažiūrėti.

Sukūrė jį moldavų režisierius Emilio Loteanu pagal A.Čechovo apysaką "Drama medžioklėje". O muziką parašyti šiam filmui pasikvietė savo tautietį, tada dar menkai žinomą kompozitorių. O tas čia ir pasismagino. Valsas sukurtas šiam filmui gerokai pranoko savo šlove patį filmą ir tapo klasika, o muzikos autorius - Eugen Doga - kultine superžvaigžde...

Bet, skirkime dėmesio ir filmui, pagaliau, turėkim sąžinės, juk tai jo dėka pasaulis praturtėjo šia nuostabia muzika.

...Kažkur miškuose nuošalaus dvaro apylinkėse plaikstosi jaunutė eigulio dukra raudona suknele, graži ir fatališka kaip liepsna, kaitina vyrų kraują, daužo širdis... Po truputį, iš lėto įtampa auga, kažkas tuoj įvyks negero, baisaus...

Pats Čechovas nelaikė šio savo kūrinio labai pavykusiu, bet atrodo, čia bus nutikęs tas retas atvejis, kai filmas pranoko literatūrą. Istorija lyg ir paprasta - melodramėlė, meilės trikampis, pereinantis į keturkampį, bet po truputį viskas įsivažiuoja ir tampa visiškai dostojevskiška nusikaltimo ir bausmės psichologine drama, o galop netgi detektyvu...

Rekomenduoju tiems, kas mėgsta lėtus snobiško sukirpimo filmus, kur kartais gal net reikia stabtelėti pamąstyti, bet įspėju - įlįs į širdį ir protą sujauks, norėsis klausti savęs to ir ano, bet atsakymų nebus, taip ir liks viskas sujaukta, bent jau man taip nutiko. Kaip gilus sapnas, kur pamatai visko: ir gražaus, ir baisaus, bet paklaustas ryte apie ką - negali paaiškinti, tiesiog ryškus sapnas.

Labai gražiai nufilmuota, labai vizualu, tarsi nutapytas filmas, lyg žvelgtum į judančius paveikslus, ir negana to, viskas užliejama nuostabia Eugeno Doga muzika.

Neduočiau gal filmui maksimalaus įvertinimo: savotiškas, keistas, pabaiga labai paini, bet ta nemirtinga muzika tiesiog užmuša norą vertinti prasčiau ir viskas.

Filmas MANO MEILUS IR ŠVELNUS ŽVĖRIS

5/5

*****

Kažkur toli šiltuose kraštuose susitinka našlys britų aristokratas ir jaunutė mergina, vos kelios saulėtos dienos ir jie tampa pora, ir netgi - sutuoktiniais. Vee... Ranka jau tiesiasi perjungti kanalą? Gal ir man būtų taip atsitikę, jeigu nebūčiau skaitęs romano, pagal kurį filmas sukurtas. O tai viena nuostabiausių knygų, kurias teko skaityti - rašytojos Daphne du Maurier "Rebeka". Žiūrėsiu toliau ramiai, prisimerkęs, nors ir žinau, kas bus. Labai smalsu kaip režisierius, scenaristai, aktoriai įkūnyja šį ne iš karto nusakomo žanro romaną. Ne, neperjungsiu.

Taigi, šviežiai iškepta sutuoktinių porelė atvyksta į jaunikio dvarą Anglijoje ir staiga viskas čia apsiverčia: saulė, žydras dangus pavirsta juodomis uolomis, talžomomis inirtusios jūros bangomis su virš jų besiblaškančiomis alkanomis žuvėdromis, kurių klyksmas pranašauja kažką negero...

Dvaras, nepaisant prabangos, nesvetingas, niūrus, baugus. Čia vadovauja, viską prižiūri šaltų rafinuotų manierų labai keista ponia, tokia Misis Danvers. Krūva tarnų, nudelbtais žvilgsniais, visi ignoruoja nuotaką. Į kai kuriuos kambarius draudžiama eiti, (kaip Mėlynbarzdžio pasakoje?), brangus vyras irgi it pamainomas kitu žmogumi, užsidengia akmeniniu veidu, beveik liaujasi bendrauti, tarsi visai užmiršta savo jauną žmoną, romantika dingsta kaip dūmas, jis visą laiką kažkur išėjęs, atrodo, vyksta kažkas blogo. Kas? Tai ir yra baisiausia, kad neaišku, kas...

Didesnę dalį istorijos sunku priskirti konkrečiam žanrui - ar tai mistinė gotikinė drama, pereinanti į siaubo filmą ar psichologinis trileris, gal painus detektyvas - viskas paaiškėja tik pabaigoje...

Daphne diu Maurier tobulai valdė plunksną, gerai rašė, bet mane dar labiau žavi, kaip ji mokėjo rašyti tarp eilučių, daryti pauzes, patylėti, kitaip tariant. Sukeliant sumaištį skaitytojo galvoje ir tokiu būdu įtraukti į nežinomybės, įtempto laukimo būseną, priversti spėlioti, kas vyksta, bijoti, jaustis visai taip pat kaip knygos herojai. Arba net, kai nori nenori, pamažu pats imi dalyvauti kūrybiniame procese kartu su autore, taip meistriškai ji įtraukia į savo siužetą.

Įspūdingiausias dalykas, kas pavyko rašytojai - sukurti vieną ryškiausių visų laikų personažų, kuris varto visų kitų istorijos veikėjų gyvenimus aukštyn kojomis, kaip uraganas, griauna jų likimus lengviau nei kortų namelius, tačiau knygoje taip ir... nepasirodo. Tiesiog nuraunantis stogą talentas.

Filmui, aišku, sunku atkurti tą knygos efektingumą, gylį, dėl kino ypatumų režisierius priverstas labiau susitelkti į intrigą, veiksmą, čia sunkiau daryti pauzes, nutylėjimus, filmuoti tarp eilučių juk neįmanoma.... Tad labai rekomenduočiau iš pradžių perskaityti knygą, o tik paskui žiūrėti filmą. Knygos jis nesugadina. Vaizdas neblogas. Spalvotas. Režisieriui pavyko suvaldyti medžiagą, aktoriai gerai padirbėjo, o Kristin Scott Thomas (ta niūrioji dvaro prižiūrėtoja) tiesiog puiki, net jeigu filmas ir būtų prastas, vis tiek būtų įdomu žiūrėti vien dėl jos vaidybos.

Gera buvo prisiminti šią seniai skaitytą knygą.

Penkios , penkios žvaigždutės iš manęs,

komplektui knyga + filmas.

Filmas REBEKA (Rebecca, 2020, rež. Ben Wheatley) 

5/5

*****

Štai, kas gaunasi, suplakus kokteilį iš filmų "Svetimas", "Sostų karai" ir "Bėgantis skustuvo ašmenimis"... ir šiek tiek įbėrus "Kopos" prieskonių.

...Kažkada tolimoje ateityje planeta, vardu Žemė ir žmonija sunaikinama, tiksliau - susinaikina nesibaigiančiuose karuose. Lieka tik nedideli žmonių likučiai, vieni blaškosi velniai žino kur kosmose, o kai kas sumano atkurti žmoniją nuo nulio.

Šiek tiek į žemę panašioje nuošalioje planetoje du androidai turi užduotį: nuo kūdikystės užauginti ir išauklėti saujelę vaikų, išugdyti visiškai naują žmonių kartą, kuri sukurtų pasaulį, kuriame nebūtų karų, neapykantos, žiaurumo, religinių nesąmonių ir visokių kitokių baisių dalykų.

Bet ar tai įmanoma? Ar robotai, tegul ir labai panašūs į žmones, pajėgūs įgyvendinti tokią sudėtingą misiją? Juk jie viso labo tik perprogramuotos karo mašinos, dar visai neseniai tarnavę kaip masinio naikinimo ginklai. Žudyti, deginti... žmones...

Ar gali robotai būti tobuli, rūpestingi tėvai, kai pats jų kūrėjas - žmogus - tokia netobula ir prieštaringa būtybė? Ar dirbtinis intelektas pajėgus apgaubti mažylius tikra motiniška meile?

Gali vilkai užauginti žmones?

Tai tik keli iš daugelio įdomių klausimų, kuriuos paliečia ši istorija.

O dar ta svetima planeta, ji tik iš pirmo žvilgsnio panaši į Žemę, čia yra savų keistenybių, sunkiai perprantamų atvykėliams, galų gale yra ir vietinės gyvybės atstovų, kurie turi savo interesų...

Užauginti vilkų. Geras pavadinimas. Bet, žinokit, tik apdumti akis. Viskas čia susiklosto kitaip nei tikiesi. Pabaiga įspūdinga, pribloškianti. Galėtų tuo ir baigtis šis serialas, bet ne - bus antras sezonas. Tegul. Vadinasi, šventė fantastikos mėgėjams dar prasitęs.

Serialas "Užauginti vilkų" ("Raised by Wolves") 

5/5

*****

Dar vienas egzempliorius iš Stiveno Kingo kolekcijos. O dar su tokiu aktoriumi - Adrien Brody. Netikėta. Nors, pastaruoju metu madinga, kad didžiojo ekrano žvaigždės papuošia serialus. Tokį dalyką dabar į savo sąskaitą įsirašė ir šis puikus aktorius. Nors ir nepamenu tokio tipažo filmo jo karjeroje. Dabar su šiuo serialu turės. Siaubo filmas.

Veiksmas čia vyksta niūriais 1850 - tais. Pagrindinis filmo veikėjas po daugybės metų, praleistų už marių jūrų, su savo trim vaikais grįžta į gimtąjį miestelį, kurio apylinkėse, pagal giminaičių testamentą, paveldi dvarą su miškais bei lentpjūve, jis čia tikisi atidaryti laivų statyklą, bet bėda, miestelio žmonės nusiteikę priešiškai, švelniai tariant...

Ir dvaras visai ne mielas, praeities šešėliai čia labai tamsūs, šmėkščioja neaiškios pabaisos, kažkoks kirmėlynas, pirmosios serijos tokios baugios, nemalonios, atgrasios, kad reikia valios prisiversti toliau žiūrėti, bet pirmyn bloškia intriga - kas čia vyksta? Ir, kaip jau įprasta serialuose pagal Kingą, ties viduriu netikėtai atskleidžiamos kortos ir pasidaro įdomu. Pagaliau aiškiai išnyra pabaisos. Kokios? Paslaptis. Aš, prieš pradėdamas žiūrėti šį serialą pasiklioviau vien Kingo pavarde ir neskaičiau anotacijos (ir jums rekomenduoju neskaityti prieš žiūrint), tad buvo ganėtinai stiprus ir įdomus įspūdis, kai JIE pasirodė. Jau kažkaip buvau primiršęs tokios rūšies siaubūnus, o pas Kingą jų apskritai nelabai pamenu, nors sukūrė milijonus visokių siaubo kombinacijų.

Įdomus filmas, nors ir ne šedevras. Siaubiakas yra siaubiakas.

Sunku iš baisybių daryti meną, net jei čia ir prisideda toks kino virtuozas kaip Adrien Brody. Aišku, jis kilsteli kokybės kartelę, neabejotinai. Ypač pabaigoje. O ji labai keista. Dviguba. Viena tokia tradicinė, aiški, o po to, netikėtai, seka dar viena pabaiga - labai keista, gluminanti, bet ir puiki, kaip delikatesinė graži uoga ant gūdaus torto, kurios pavadinimo nežinau. Reikia pagalvoti.

Serialas "Chapelwaite" 

4/5

****

Kaip sukurti kažką panašaus į "Sostų karus", jei teturi saujelę šlamančių? Na, štai prašom: serialas "See", jau netgi du sezonai. Neskraido čia slibinai, nėra žadą atimančių pilių, burtų, įspūdingų kostiumų, daugiatūkstantinių armijų mūšių, bet yra kardų ir kirvių, oi yra, daug iečių, ir susirėmimų netrūksta, sočiai kraujas tyška, yra karalienė išprotėjusi, labai išprotėjusi, yra karalystės, kurios kovoja tarpusavyje už šviesesnį rytojų, visokiausių klastingų intrigantų netrūksta. Pasirodo, galima nufilmuoti mažo biudžeto nuotykinį veiksmo serialą, kuris žiūrisi visai neblogai, nors viskas sukurta pigiomis priemonėmis tarp griuvėsių, miškuose, laužynuose, ir dar žiemą.

Veiksmas vyksta po pasaulio pabaigos, žmonių likę labai nedaug, jie gyvena nedidelėmis bendruomenėmis po keletą šimtų daugiausiai, bet aišku, nuožmiai kovoja tarpusavyje, tokia jau ta žmogaus prigimtis, kuri vadinasi, atimk ką pajėgi iš kaimyno, jei nori gyvent geriau, nors gal dėl to ir įvyko pabaiga, bet kam tai rūpi.

Jeigu ir turėjo kiek apvalesnę sumelę prodiuseriai, tai ją visą, be abejo, surijo šio serialo įspūdingo stoto žvaigždūnas Jason Mamoa. Net drabužiams padoriems neužteko ir nereikia, žmonės čia vaizduojami juk beveik laukiniai.

Taigi, turime apokaliptinį kovų už sostą pasaulį, dar panašų į "Mad Max" filmą, pamenat tokį? Kur pakvaišusių banditų gaujos grumiasi dėl benzino likučių, tik čia dar niūresnis pasaulis, čia mašinų nors ir matosi, jomis jau nieks nevažinėja, voliojasi surūdiję, kuro seniai nėra, o jei kas ir rastų, turbūt nežinotų, ką su juo daryti. Po atominio karo praėjo daug metų... Visi čia vaikšto pėsčiomis. Na, tiesa, yra vienas kitas arkliukas...

Toks būtų gal visai vidutinis, neišlaikantis didesnio dėmesio serialas, jeigu ne viena pikantiška detalė: visi žmonės čia yra... akli.

Serialas SEE 

4/5

****

Mika Waltari romanas "Sinuhė egiptietis" paliko neišdildomą įspūdį, tad pasitaikius progai stvėriau dar vieną šio autoriaus knygą per daug negalvodamas. Šis suomių rašytojas tikrai buvo pamišęs (gerąja prasme) dėl istorijos. "Mirties Angelas" - dar vienas puikus istorinis romanas, šį kartą ne apie Egipto faraonų laikus, o apie tai, kaip turkai Konstantinopilį užkariavo.

Sunki knyga... Ne kalėdinė knygutė, ne dovanėlė... Nors, jeigu interesantas mėgsta istoriją, o ypač karo istoriją, tada taip - dovana. Įspūdinga knyga karo tematika. Mika Waltari tikrai su pašėlusiu įkvėpimu čia pasidarbavo.

Kyla klausimas, kokia šios knygos intriga? Juk viskas užrašyta dar ant viršelio - Konstantinopolis žlugs, bus užkariautas. Taip. Bet kaip ir "Sinuhėje" čia vėl labai įtaigiai atskleista karo esmė, strategija, valdžios vingrybės, religijų klystkeliai ir prieštaringumai, politikų purvas ir klasta. Žmonių poelgiai, charakteriai kritinėse situacijose, mirties akivaizdoje. Atrodo, viskas tinka ir šioms dienoms. Lyg būtų viskas parašyta tiesiog dabar.

Na ir plius - liepsninga meilės istorija, tiesa, labai labai liūdna, gal net liūdnesnė už Romeo ir Džuljetos...

Romano pagrindas - dienoraštis, kurį rašo paslaptingas svetimšalis, vieniems miesto gyventojams jis Žanas Anžė, kitiems - Johanas Angelas, o kai kas jį vadina tiesiog Mirties Angelu, nes atrodo, visur kur tik jis žengia, netrukus atseka mirtis... Jis kelia pagarbią baimę savo nepaaiškinamais poelgiais... Svetimšalis, kuris galėtų sau ramiai išvykti iš pasmerkto pražūčiai miesto, bet niekur neskuba, artėjant baisiai turkų armijai, nesislapsto ir prasidėjus karui, vienas pirmųjų užlipa ant tvirtovės mūro... Niekas tiksliai nežino, kas jis toks? Išprotėjęs kovotojas? Keistuolis karo didvyris? Kurių galų? Daug kas įtaria jį esant artimu sultonui žmogumi, galbūt turkų šnipu, bet kad per daug jau lieja kraujo, visiems aplinkui lieka tik spėlioti, kaip ir skaitytojui, vedamam per dienoraščio puslapius, bet pamažu, pamažu tiesa atskleidžiama, atrodo pati mirtis papasakoja viską, šaltakraujiškai gražiai.

Nors, kas čia gali būti gražaus? Karas yra karas. Baisesnio dalyko nieks neišras. Visgi, Mika Waltari apie karą sugebėjo rašyti labai poetiškai.

Knyga, kurią perskaitęs, lieki sumišęs, vėl norisi atsiverst ir skaityti nuo pradžių, pasitikrinti, gal ką praleidau, buvau neatidus pradiniuose puslapiuose? Bet viskas gerai čia, parašyta stipriai, tiksliai, suderinta tobulai kaip širdies plakimas, nieko nei pridėsi, nei atimsi.

Dar norisi pripažinti, čia tas variantas, kai supranti, kad ir vertėjas toli gražu nebuvo vien teksto surinkėjas, o irgi yra rašytojas.

Knygą iš suomių kalbos vertė Aida Krilavičienė. Komplimentai. Aukščiausios klasės rašto pilotažas. Skaityti gera, nors tekstas ne apie cukrinius avinėlius. Malonumas akims.

Knyga. Mika Waltari. "Mirties Angelas" 

5/5 

*****

Čia tai bent... Nujaučiau, kad bus gerai, bet kad taip... Viršijo visus lūkesčius smarkiai. Virtualios realybės filmas „Angelų takais“ – režisierės Kristinos Buožytės kūrinys Čiurlionio paveikslų motyvais. Ką ten motyvais, užsidedi specialius akinius, su ausinėmis, gal tiksliau šalmą ir trimatis vaizdas tiesiog panardina į paveikslus ir muziką, patenki į patį jų vidų...

Sunku apsakyti kokius jausmus patiri, viskas juda, vaizdai ne tik priekyje, bet ir šonuose, ir viršuj, virš galvos, ir atsisukus už nugaros, aplink, ir apačioje, tiesiog užgniaužia kvėpavimą, net širdis atrodo momentais sustoja iš nuostabos, kas tai - sapnas? Kosmosas?.. Ko gero, tiesiog - kelionė į sielą, labai giliai, o gal tai anapusinis pasaulis, pagal Čiurlionį, labai gražus pasaulis, o gal ir visa Visata... Pribloškia.

Vienu momentu pasilenki ir pamatai, kad dingo pagrindas po kojomis, išsigąsti, atrodo krenti, bet ne - kyli aukštyn, skrendi kaip paukštis ir pamatai savo šešėlį... su angelo sparnais... Truputi baugu, bet ir užplūsta ramybė, pasikliauni tuo, kas tave neša...

...Staiga, kino konsultantė nuėmė man akinius, ausines ir pasiteiravo, gal ponas Katinas galit elgtis santūriau? Mat, įsijautęs ėmiau važinėtis su kėde po salę, kaip dailiojo čiuožimo atstovas ant ledo.

Išsigandau? Na... Tiesiog bijojau ką nors praleisti, baisus būtų aplaidumas ko nors nepamatyti, kokios nors fantastiškos detalės ar veiksmo, nes vis kažkas vyksta aplink ir nori nenori imi suktis kaip vilkelis į visas puses, kad tik ko nepražiopsotum...

Kai viskas baigiasi, reikia laiko atsikvošėti, pasėdėti šiek tiek kur nors kamputyje, subalansuot kvėpavimą, atgauti ritmą šio pasaulio... Ir truputį gaila, atrodo per trumpas filmas, 20 min tiesiog praskrieja, bet gal ir gana, negalima leisti persisotinti tokio gėrio...

Ieškojau internete nors kokio trumpo filmuko ar vizualizacijos, bet nelabai ką gero teradau, kas bent truputį perteiktų ką galima išvysti šiame filme, tad teks pasikliauti mano žodžiu. Eikit, ieškokit, kur dar rodo tą filmą, patys pakeliauti Angelų takais. Verta.

Filmas ANGELŲ TAKAIS 

5/5

*****

Neskubėjau skaityti šios knygos, nes man atrodė, viską apie ją žinau net neskaitęs, taip dažnai ji visur yra minima. Bet kartą nesusilaikiau ir nukniaukiau ją iš lentynos, tik pavartyti... Ir šast - perskaičiau.

Taip ir yra - knyga apie ateitį. Vaizduojamas, distopinis pasaulis, kur žmones valdo žiaurus totalitarinis režimas. Visiška kontrolė. Atsiprašant, net tualete esi stebimas... Kodėl niekas nesakė, kad tai - siaubo romanas? Tad, aš pirmas pasakau, taip, siaubo, vienas baisesnių. Tos kankinimo scenos, su žiurkėmis... Brr ir apskritai labai baisu viskas. Pavyzdžiui, čia koks 6-7 metų vaikas gali įskųsti savo tėvus už netinkamą frazę valdžios atžvilgiu ir mama ar tėtis praleis kalėjime kankinami 10, 15 metų, o gal bus tiesiog... išgarinti. O skundikas bamblys bus apdovanotas medaliu ir visai nesigailės ką pridirbęs, didžiuosis tuo visą gyvenimą...

Šeimos šitame pasaulyje egzistuoja, bet meilė yra uždrausta.

Knyga kaip elektros kėdė, papurto kaip reikiant. Kaip autoriui galėjo šauti į galvą mintis parašyti tokį romaną?

Taip, buvo jo laikais kažkas neapsakomai baisaus, buvo Hitleris, buvo dar Stalinas gyvas, pačiam žydėjime. Bet jų režimai palyginti su knygoje aprašytu, tik vaikų darželio chuliganėlių žaidimai. Čia nueinama daug toliau ir giliau. Visiškai sulendama žmogeliui į galvą, kai visos mintys ima priklausyti ne tau. O širdis, galima sakyti, išplėšiama ir patiekiama tau pačiam suvalgyti.

Orwelas rašė labai gerai, apie dalykus, kurie aktualūs ir dabar, ir su kiekviena diena darosi aktualesni, neįtikėtinas įžvalgumas!

Čia taip nuodugniai ir įtaigiai išdėstoma, kaip galima sutriuškinti žmogaus sąmoningumą, nejučiom imi dairytis dar nebaigęs skaityti, gal mes jau gyvenam tokiam pasaulyje? Kad ir toks aprašomas dalykas - kaip kuriama nauja kalba, išmetant žodžius, sukuriant naujus, su tikslu kuo labiau susiaurint žodyną, o tuo pačiu - žmogaus gebėjimą mąstyti. Pavyzdžiui, žodis "žmonės" čia tampa žodžiu "žmogai"... Nieko neprimena iš šių dienų realijų?..

O juk knyga parašyta dar 1948... Orwelas tarsi atvyko iš ateities ir atvežė labai reikšmingos informacijos visai žmonijai... Jo rašymas užhipnotizuoja panašiai, kaip virtuozo kulinaro pjaustoma morka dideliu aštriu peiliu 60 griežinėlių per sekundę greičiu, atrodo tuoj nusipjaus pirštus, bet ne - nenusipjauna ir patiekalas pavyksta puikiai.

Tiesa, autorius mirė įtartinai jaunas. Mirė? O gal išvyko? Atgal, į ateitį...

Dabar suprantu, kiek daug kūrinių buvo įkvėpta šios knygos. Haruki Murakami romano net pavadinimas beveik identiškas - 1Q84. Filmai "Tamsos miestas", "Bado žaidynės" visi tie realybės šou "Didysis brolis stebi tave"... Filmas "Matrica", aišku, kurgi ne. Mūsiškis Ričardas Gavelis, kertu lažybų, turėjo tą knygą pasidėjęs ant stalelio prie lovos (romanas "Vilniaus pokeris"). Knygos "Skrydis virš gegutės lizdo" autoriaus širdis tikrai irgi buvo paliesta... Dar galima būtų vardinti ir vardinti, kiekviename šių kūrinių yra vienokių ar kitokių labai ryškių atspindžių iš 1984 - tųjų...

Dar labai baisu, kad koks nors naujai užgimęs tironas skaitys šią knygą žvairomis akimis, su pro lūpas besisunkiančia seile, apsilaižydamas čepsės ir manys: štai mano Biblija, štai - mano Instrukcija... Bet niekam, niekada nepavyks įgyvendinti tokio plano. Neįmanoma. Nes... Tobulo blogio nebūna. Nebent tobulai parašytose knygose. Orwelo 1984 tokia ir yra.

Knyga. George Orwell. 1984 

5/5

*****

Šis filmas man kažkuo priminė kitą seną gerą filmą su Tomu Henksu. Pamenat tokį filmą "Prarastasis" ("Cast Away"), kai žmogus po lėktuvo katastrofos atsiduria negyvenamoje saloje ir praleidžia ten vienui vienas daug metų? Tiesa, buvo ten draugas vienas, buvo... Tinklinio kamuolys, vardu Wilsonas, pagal firmos pavadinimą, užrašytą ant šono. Su juo tik ir teko nelamėliui kalbėtis. Na, tai štai filmas "Finch" tarsi nauja į negyvenamą salą patekusio žmogaus versija. Tik veiksmas čia vyksta ne saloje, o pasaulyje po... pabaigos. Įvykusi branduolinė apokalipsė ar kažkas panašaus, visi miestai sugriuvę, aplink vien dykumos, smėlis, deginanti radioaktyvi saulė ir viskas...

Tiesa, draugų pagrindinis veikėjas Finčas čia turi daugiau nei vieną kamuolį. Šuniukas, robotukas ir trečias - nesakysiu kas - paslaptis, patys pažiūrėkit. Žmonių nėra? Yra vienas kitas. Bet su jais geriau nesusitikti.

Žmogus žmogui čia yra vilkas. Nieko asmeniško, jokios neapykantos. Tiesiog valgyti nėra ko. Viskas, ką įmanoma rasti, tai - sugriuvusiuose prekybos centruose užsilikę maisto likučiai. Arba turi atimti iš kito žmogaus.

Tad Finčas su savo draugais yra priverstas slapstytis. O galiausiai, gamtos kataklizmų vejamas, leidžiasi į kelionę. Galbūt, pačią svarbiausią, gal net paskutinę kelionę... Kurioje reikia ne tik išsigelbėti nuo pavojaus, bet ir suspėti perduoti visą savo patirtį ir išmintį, kad gyvenimas, su tavimi ar be tavęs, tęstųsi.

Filmas apie draugystę. Gerumą. Apie paprastus, bet labai svarbius dalykus. Truputį juokingas, truputį liūdnas, visumoje - gražus.

Gal ir nėra pats ypatingiausias, ar išskirtinis, bet visgi, dar vienas šedevriukas į Henkso taupyklę. Sekasi jam su tokiais.

Filmas FINCH 

5/5

*****

Kas sugundė paimti į rankas šią knygą? Pirma - "Debesų žemėlapis" - filmas pagal kitą šio autoriaus romaną. Jis pas mus dar žinomas kaip "Debesų atlasas". Knygos neskaičiau kol kas, o filmas tiesiog apstulbino. Tokio plataus užmojo istorijos kine, nežinau ar buvau matęs. Nepaprastas, kitoniškas filmas... Ir antra - knygos "Prižiūrėtojas" anotacijoje paminėta, kad tai - europietiškas Murakamis. O kadangi Murakamio viskas suskaityta iki skutų, kaip gali atsisakyti tokio varianto?

Apie ką knyga? Sunku nusakyti... Žinot, vienu metu buvo labai išpopuliarėjęs toks filmų pasakojimo būdas, man nelabai prie širdies, gal dėl dirbtinumo kokio tai - kur vienu metu rodoma daug skirtingų istorijų su daug tarpusavyje nesusijusių veikėjų, bet kažkokiu momentu visos tos istorijos persipina viena su kita ir vienaip, ar kitaip lemtingai viena kitą pakeičia? Na, tai ši knyga irgi yra parašyta panašiu principu.

Įdomios istorijos, jų čia berods, devynios ar dešimt, jų vyksmas tęsiasi per visą pasaulį, viena su kita visai nesusiję, gal tik plonu nematomu siūlu viena į kitą žavingai nukeliauja, bet tiesą sakant, į pabaigą, man rodos, knygos tempas kiek nuslopo ir tos plonos gijos ėmė ir išsprūdo man iš nagų...

Bet nieko tokio gal, įmanoma tomis istorijomis pasimėgauti ir kaip atskirais apsakymais. Vis dėlto, viena istorija ryškiai išsiskiria iš kitų. Ji vadinasi "Šventasis kalnas". Ją skaitant gali apsiverkti, daug kartų. Labai stipru. Kitos istorijos prieš ją tiesiog nublanksta. O ši turi teisę egzistuoti atskirai. Išsiplėšiau ją iš knygos ir pasidėjau į sekciją už stiklo, visas kitas paleidau pro langą. Skriskit balti balandžiai...

Pajuokavau, neplėšau knygų. Na, gal tik kokį kartelį esu sudraskęs, gyvenimo aplinkybių priverstas - telefonų knygą, būdavo tokios seniau, masyviais viršeliais...

Bet grįškim prie šios knygos... jeigu jums skaitant ji pasirodys nelabai pavykusi, tai bent jau "Šventą kalną" primygtinai rekomenduoju. Sukrečiantis apsakymas.

...Prie švento kalno gyvena moteris, ten savo namelyje turi arbatinę, kurioje stabteli į kalno viršuje įsikūrusį vienuolyną traukiantys maldininkai, turistai, bet ne visi jie dori keliautojai, kartais čia užsuka ir kariškiai, plėšikai, visokiausi perėjūnai. Ne visada išgeria tik arbatos, kartais, būna nusiaubia, sugriauna arbatinę, o jos šeimininkę skaudžiai nuskriaudžia. Moteris atstato arbatinę ir gyvena toliau. Ilgas gyvenimas visada ten pat, nuo vakystės iki senatvės. Pro jos akis prabėga ištisa Kinijos epocha, su visom komunistinėm nesąmonėm, revoliucijomis, šviesesnio rytojaus statybomis... Kas tik nepraeina pro jos namus... Gomindanininkai, komunistai, revoliucionieriai, kontrevoliucionieriai, chunveibinai... Chu... Kas? Kokių tik išgamų neatsiunčia likimas, karų, perversmų, neribotos valdžios išlaisvintų pabaisų...

O paprastas žmogus gyvena, dirba. Moteris išsigydo žaizdas ir gyvena toliau. Jai nė motais supuvusi politika. Ji kalbasi su medžiais. /"Vieną rytą atidariau langines ir pamačiau, kad medžių viršūnės švyti nuo žiedų. Šventajam kalnui nerūpi kvailas žmonių pasaulis."/

Ji myli. Ji turi viltį. Kada nors susitiks su savo dukra, kuri gyvena tolimoje šalyje. Gal.

Reziumė. Murakamis? Nė velnio. Bet knyga gera, ypač turint galvoje, kad tai autoriaus pirmoji, debiutinė knyga. Dar labai žavi, kad visos tos skirtingos istorijos parašytos vis kitokiu stiliumi, lyg skirtingų autorių. Rašymo klasė aukšta, kaip debiutantas rašytojas gerai taško rašalą. Atrodo, romanas "Prižiūrėtojas" autoriui tapo labai geru apšilimu prieš paskui sukurtą super opusą "Debesų žemėlapis".

Knyga. David Mitchell. Prižiūrėtojas 

4/5

(Šventam kalnui, aišku, 5)

****

Knyga, nuostabiu viršeliu. Fantastinė, alternatyvios istorijos atvejis. Rašytojas bando aprašyti pasaulį, koks jis būtų, jeigu antrąjį pasaulinį karą būtų laimėję vokiečių naciai ir japonai. Amerika okupuota, Afrikoje genocidas, Viduržemio jūra nusausinta... O... rusai... sugrąžinti prie savo ištakų - nustumti už Uralo ir pusnuogiai jodinėja ant jakų...

Labai žymi, labai apdovanota knyga. Perskaičiau ir nepajutau nieko, neužtikau siužeto, neįsidėmėjau nei vieno veikėjo, nors tikrai parašyta meistriškai, atskiri puslapiai labai įdomūs, bet nepagavo manęs kaip vientisas kūrinys ir viskas. Gal kalta aplinka, knygą skaičiau laiku, kai rusai ėmė telkti kariuomenę aplink Ukrainą, vis daugiau ir daugiau veždami tankų ir bombų, it kasdien vis labiau ir labiau verždami kilpą aplink kaklą ir galų gale niekingai užpuolė ukrainiečius... Mus visus užpuolė.

Skaitai, atrodytų neįtikėtiną istoriją apie nacių laimėjimus, o realus gyvenimas ima ir aplenkia rašytoją, itin talentingą rašytoją ir sutraiško fantaziją į šipulius. Pasirodo, naciai iš tikro laimėjo karą...

Atsitiko baisiausias dalykas. Kai brutali realybė, gyvenimas sutraiško knygą.

...O rusai nustumti toli, už Uralo. Na, tai tik tai, turbūt ir prisiminsiu iš šios knygos.

Kažkuria prasme, šiomis dienomis, rusai patys save nustūmė toli toli už Uralo. Ir jų laukia ilgas ilgas kelias namo... Turės praeiti daugybė metų, kol grįš atgal į Europą. Užtruks gal 100 metų, kol perlips per kalnus...

Bet... o taip - viršelis. Nuostabus. Vienas iš puikiausių tarp visų knygų. Paveikslas, kurį šiai knygai specialiai sukūrė Lena Klyukina. Tas vaizdas man pasakoja didesnę ir įdomesnę, gilesnę istoriją, kurios taip pasigedau pačioje knygoje.

O, kad pasaulis visada būtų toks gražus kaip knygų viršeliai...

2022 - ieji, žiema - pavasaris

Knyga. Philip K. Dick. Žmogus aukštoje pilyje 

Nežinau, kaip jums, bet man atrodo, parduotuvėse pardavėjai ir pardavėjos jau kuris laikas kaip nustojo sveikintis, išnyko žodeliai "Ačiū" ir "Prašom". Šypsenų neliko visiškai. Pastebėjot? Čia dėl elektros gal? Nes tik ir girdim kasdien dabar, kaip purto visus elektros kainos. Bet mums visiems brangu, ne vien pardavėjams. Tiesa, po truputį daugėja tokių asmenų, kurie patys pasigamins elektros, pasikinkę saulę ant stogo. Tie tau jau šypsosis plačiai. O ką kitiems daryt? Ne visi pajėgūs saulės parkus pasistatyt. Primena dainelę vieną... Kas iš tos pigios elektros, jei aš vienas juoksiuos, o kiti prie žvakės sėdės... Negerai, kažkaip, čia vystosi šitie reikalai.

Ir čia karas dėl visko kaltas? Gal... Jis dabar yra visur. Kas galėjo pamanyti, kad atsėlins net per elektros laidus...

Šalies agresorės cariukas drebančiu balseliu, nenoromis, man pasirodė, spyriodamasis, padarė grėsmingą pranešimą per televizorių. Paskelbė dalinę visos savo šalies kanalizaciją, atsiprašau, mobilizaciją. Reikia sukomplektuot naujas ordas žudyti, plėšt, klozetų grobti. Negana vis. Ir dar atominėm bombom pagrąsino, nedrįskit mums trukdyti, maždaug.

Vis laukiu ir tikiuosi, kad pagaliau atsiras drąsus pasaulio lyderis, kuris šiek tiek prisimerks ir įžiūrės, kad ant aukšto kalno stovintis milžinas su atomine kuoka, visai ne toks jau ir didelis galiūnas, o viso labo tik tarakono dydžio nykštukas ir pasakys jam: "Nešdinkis, bjaurybe, iš Ukrainos, nes tai mes pirmi netrukus smogsim tau atominėm bombom, nė sucypt nespėsi, nušluosim nuo žemės kartu su visais bunkeriais!"

Kertu lažybų, kad cariukas dumtų šalin per daug nedelsdamas, neatsigreždamas, su visa savo šutve, net dūmai iš po padų pakiltų.

Bet, kol kas, džiaugiamės laimėjimais, kurie buvo pasiekti praėjusią savaitę. Prie puikių žinių apie kasdien atkovojamas Ukrainos žemes, sulaukėmė ir itin nuostabios - išlaisvinti 250 Mariupolio gynėjų, tarp jų visi pagrindiniai vadai! Didvyriai, kurių gyvų sulaukti jau ne daug kas tikėjosi. Tiesa, rusų nelaisvėje, dar lieka apie 2000 Azovstalio karių. O ir šie - išlaisvintieji ne visai dar laisvi - iki karo pabaigos privalės likti Turkijoje. Tikėkimės, šios šalies ponas sultonas, įnoringasis ūsočius Erdoganas nesiims kažkokių suktų kombinacijų, nes pats irgi ne iš šventųjų (linkęs kartais su velniu kortomis palošti) ir viskas bus gerai, grįš vyrai namo.

Na, o kas geresnio pas mus? Kaune, štai, pagaliau oficialiai patvirtinta, užbaigtas Dariaus ir Girėno stadionas, o ir šalia esanti Sporto Halė. Puiku! Tik gal nereikėtų vis iš naujo ir naujo Kauno merui ir jo aplinkai kartoti apie įvartį į Vilniaus vartus. Neskaniai kažkaip skamba. Labai nedaug trūko, kad šį rudenį rungtynes čia būtų žaidęs visai ne vietinis, Kauno Žalgiris, o... Vilniaus Žalgiris, tik per plauką nepatekęs į aukštesnio rango Europos futbolo varžybas, kurių vykdyti Vilniaus stadione nebūtų leista ir tektų rungyniaut Kaune... Baisiau nesugalvosi - tai būtų tikras košmaras - kaip tėkšti žvyru į nauju stadionu besidžiaugiančių kauniečių akis. Beje, atidarymas spalio 16 dieną, tada įvyks Lietuvos futbolo taurės finalas, ir tikimybė, kad ten nebus Kauno komandos labai reali. Futbolas Kaune nuo Vilniaus (o ir kai kurių kitų miestų) atsilieka. Ir ne nulis - vienas. Smarkiau atsilieka. Merui ir kompanijai reikėtų stipriau pamąstyt, kaip paremti vietinį futbolą. Ne vien tik krepšinį, kaip iš esmės yra dabar. Be stiprios Kauno futbolo komandos stadionas bus tuščias. Kam tada jį reikėjo statyti? Dainų šventėms?

Gerai, gražus stadionas. Bet kažką reikia daryti su architektais - jie apsirgo pilkomanija: viską dažo dabar ta pačia spalva lyg mums tos viską apimančios pilkybės trūktų. Ir čia  - stadione - net tik visą fasadą, tribūnas, kėdes, bet net ir bėgimo takelius (kurie įprastai yra rausvi) pilkai nuspalvino... Vaizdas kaip per nespalvotą televizorių. Įsivaizduokit, kaip nuostabiai būtų atrodęs su medžio spalvos fasado apdaila, žaliomis kaip ąžuolų lapai kėdėmis, rausvais bėgimo takeliais... Bet jau, kas pridirbta, tas pridirbta, nepakeisi. Turim pilkį. Aišku, žiūrovai (jeigu jų bus) ir patys sportininkai savo buvimu atskies tą pilkumą. Gerai, kad nors žolės pilkos nepasodino. Negavo, matyt.

Čia turėtų būti gražuolio stadiono nuotrauka, bet tiek to, nebus, kol nenueisiu tiesiogiai. O kol kas dumiu į Neringą, vasaros gaudyti. Rugsėjis, laikas, kai nesinori dar vasaros paleist. Apie tai - kita istorija.

2022, Rugsėjo 29.

Rugsėjis, laikas, kai nesinori dar vasaros paleist. Nesinori susitaikyti su mintimi, kad viskas jau, "baigėsi katino dienos". Nekenčiu tos frazės! Stveriu šeimynėlę ir dumiam į Neringą, ten vasara pabėga šiek tiek vėliau. Apgausim rudenį. Be to, labai norim pamatyti Lygiadienio šventę, kuri tradiciškai vyksta Juodkrantėje, rugsėjo 22 dieną. Neprašovėm: šiltos saulėtos dienos, pasibraidymai gaiviu jūros krantu renkant akmenėlius, pasivaikščiojimai kopomis, drėgnais, bet dar nė iš tolo rudens neprimenančiais miškais, galiausiai net grybų radom, nors visi tiek gąsdino, kad šiemet grybų jau nebus. Prisirinkom pilnas saujas puikiųjų Neringos baravykų, per daug net nenutolant nuo miško keliuko. Gražuoliai. Jie skiriasi nuo kituose miškuose įprastai augančių: sodriai geltoni, ryškūs, sakyčiau, gintariniai baravykai. Kur gi ne, juk po vaiskiai žalia samanų paklote čia visur glūdi auksinės, kadaise tiesiai iš jūros atpūsto smėlio kopos…

Ir umhh kokie skanūs! Kai iškepam juos svieste ir užpilam ant kriauklių. Ne iš jūros! Makaroninių kriauklių. Truputis pipirų ir druskos. Paprasta, bet genialu. Fantastiška vakarienė. Girdžiu, kaip sakot, katinai nekepa ir nevalgo grybų! Pasitaiko, kartais kepa, valgo. Ir dar ne tokių dalykų prikrečia, kai nuotaika gera. Žodžiu, prišveitę grybų skubame į šventę Gintaro įlankoje, kur iš tolo jau lyg ir girdisi paslaptingi muzikos garsai, pakeliui svarstydami, kiek kainuotų tokia puiki baravykų vakarienė restorane, bet nusprendžiam, kad tokios niekur negautum. Tik namie.

Temsta. Gintaro įlankoje tiesiog ant marių vandens stovi iš nendrių nupinti bokštai, ryškiai geltoni nuo besileidžiančios saulės spindulių, jų yra per dvidešimt, išrikiuoti trimis žiedais, kai kurių aukštis siekia daugiau nei dešimt metrų, atspindžiai vandenyje dar labiau stiprina įspūdį, meniška kompozicija, kurią skulptorius Mantas Maziliauskas kartu su padėjėjų komanda pastatė dar vasaros pradžioje. Menininkų idėja - sukurti Motinos Žemės šventyklą Gaja. Įdomu. Bet tai dar ne finalas…

Štai - atplaukia laivelis su deglais, saulei nusileidus, nendrių bokštai pamažu užsidega, nušviesdami dangų ir vandenį. Šiek tiek baisu ir liūdna, ir gaila, matant, kaip iš širdies statyta šventykla liepsnoja, bet ir gražu. Labai gražu. Kaip sapne. Užburia. Viskas, kas vyksta čia labai simboliška. Tai - Rudens lygiadienis. Diena ir naktis susilygina. O toliau - naktis vis labiau ims ilgėti. Vasara baigta. Liepsnojant šventyklai ir skambant jaudinančiai, mistiškai muzikai, aranžuotai G.Kuprevičiaus operos "Prūsai" motyvais, yra apie ką pagalvoti. Brolių prūsų jau seniai nebėra. Kiti broliai dabar kovoja už išlikimą. Savo ir mūsų. Vis labiau ir labiau ugnis šoka aukštyn... Atslenka tamsi naktis, bet ramu. Taip turi būti, gamta suka savo amžiną ratą. Šviesa gražiausia tamsoje.

Kitą dieną - į Nidą! Nors ruduo, bet publikos netrūksta. Smagu, bet ne taip, kaip Juodkrantėje, čia ne tokia natūrali aplinka, labiau urbanistiška, dirbtinesnė, ne tokia tikra kaip kitur Kuršių Nerijoje. Labai turistiška. Atvirukas. Nors ir labai gražu, bet yra jausmas, kad viskas per daug nušlifuota. Ir labai visų nulankyta. Atrodo, gatvelėse, ar užkopus į Parnidžio kopą gali sutikti bet ką iš senų pažįstamų, netgi tą, kuris manei, mirė prieš 100 metų…

Ta kita, laukinė Neringa, man gražesnė, paslaptingesnė. Pervalka, Preila… Su  tuo nepaprastu mistiniu pojūčiu, kad kažkada kažkada praeitame gyvenime pats čia gyvenai.

Nors, yra tiesos lašelis šitoje mintyje. Juk vaikystėje vasarą į Neringą atvykdavau net du kartus! Birželį su tėvais į Pervalką, o rugpjūtį su diedukais į Juodkrantę. Ir tai nebūdavo išvykos, kaip dabar daugumai mūsų 2-3 dienas, o net po 10-12 dienų. Tad čia aš beveik vietinis. Žinau kopų ir takų, kurie ne taip dažnai lankomi atvykėlių…

Dar būdamas vaikas mėgdavau paklaidžioti miškais, ne per daug, ties pasiklydimo riba. Patyrinėti, atrasti kažką gražaus. Turėjau net savo asmeninę kopą, kurios tikėjau tada, beveik niekas daugiau nežino. Pervalkos apylinkėje, Skirpsto kopą, jos viršuje stovėjo priešgaisrinis miškų stebėjimo bokštas. Pasiekti jį būdavo nelengva, reikdavo kopti siauru plyšiu tarp kalninių pušaičių, šonu, įtraukus pilvą, letena pridengiant akis nuo spyglių. Pavojinga, bet tai taip katiniška. Įlysti, įsibrauti ten, kur negalima. Patyrinėti, kas nežinoma. Ir į bokštą įkopdavau, žinoma, nors ir negalima. Pasiūlymas, kurio atsisakyti negali. Baugu būdavo, bet vaizdas vertas pastangų. Aplink jūra, marios, saulėje spindinčios kopos, miškai, skrendi virš jų su vėju kaip paukštis. Labai labai seniai ten nebuvau, tad įkalbu šeimynėlę nukeliauti ten… Dabar užlipti paprasčiau, bet bokšto nebeliko, vietoj jo - medinis suolas - gultas, gali įsitaisyt ir mėgautis kvapą gniaužiančiu vaizdu, mąstyti apie praeitus gyvenimus, arba nieko nemąstyti. Nedaug tokių vietų pasaulyje, kur gali turėti tokią prabangą - nieko nemąstyti. Čia ta vieta.

O prie jūros, ties Vecekrugo kopa, nuklydę nuošaliu paplūdimiu patyrėm kino nuotykį! Pataikėm tiesiai į naujo filmo filmavimą. Na beveik, praėjom atsargiai veiksmo krašteliu, viena mergina iš kūrybinės grupės net bėgo bandydama mus sulaikyti, gal labai nesugadinom siužeto, tikėkimės… Tarp aktorių atpažinau Liubomirą Laucevičių, o tai reiškia, filmas bus įdomus. Bus smagu žiūrėti filmą kino teatre ir žinoti, juk ir mes esame ten! Visai visai šalia, per milimetrą nuo veiksmo, už ekrano krašto…

Laikas Nerijoje bėga greičiau. Minutės kaip sekundės. Valandos kaip minutės. Trys dienos, kaip viena. Ir turi keliauti atgal. O paskutinė diena visada pralekia dar greičiau, kaip akimirka, ir kol neužklupo tamsa, skubame į keltą - nenorim kelyje susitikti su mūsų girių karaliumi briedžiu, ar šokliosiomis stirnaitėmis, nenorim trukdyti jų grakščių rudeninių šokių.

Širdeles sklidinai prisipildę šviesos grįžtame iš Neringos, į Kauną namo. Kelionė pavyko. Pagavom dar vasarą už uodegos.

2022, Rugsėjo 30.

Šitas karas sudaužė man širdį…

Lioviausi rašyti, kurti, nors metų pradžioje buvo tiek minčių, noro, entuziazmo. Bjauriai užgulė akmeninis bejėgiškumo jausmas. Kai kasdien žūsta žmonės, deginami ištisi miestai, o nieko negali pakeisti. Aišku, yra daug būdų palengvinti kovojančių naštą. Prisidėti mažais kasdieniais darbais. Galų gale, eiti pačiam su ginklu ir kautis. Bet, suprantu, iš to nebūtų daug naudos, esu toks jau labiau iš patrankų mėsos kategorijos. Na, gal nebent kaip partizanas, gal dar galėčiau pridaryti eibių. Mes, lietuviai, visada tokie buvome. Ir dabar, jei ateis priešas, pasitiksim su duona ir druska, su prieskoniais. Molotovo kokteilį užmaišysim, spurgų su salietra pasiūlysim. Pavaišinsim širdingai. Kad tie, kas grįš į savo ubagyną, pilnom kelnėm iš laimės, papasakotų saviškiams - lietuvių lengvai nepaimsi, per daug nuoširdūs, trečią kartą neokupuosi, per maži ir per mažai likę, kad pasiduotų.   

Karas vyksta kasdien, nesiliauja ir yra visai arti. Labai gniuždė mane nuo pradžių ir tebegniuždo pasaulio galingųjų abejingumas arba darymas kai kurių darbų atbulomis rankomis, tokiomis nemaksimaliomis pastangomis, keistai delsiant, šlykštus tas jų bailumas, laukimas kažkoko mistinio stebuklo. Kad žudomi žmonės kažkaip patys susitvarkys. Baisu. Negalima taip elgtis.

Reikėjo išeiti. Pasibastyti miškais. Reikėjo pagalvoti, ką aš galiu padaryti. Nieko nesugalvojau naujo. Tik tai, kad kiekvienas turi daryti ką moka geriausiai. Elgtis, kaip sąžinė liepia.

Nuostabi vasara, saulė, jūra, darbas ir poilsis sode, miškai, muzika ir knygos, kino filmai, draugai, šeima, permainos fronte ir daug kitų puikių dalykų, jaučiu, atneša įkvėpimą. Rašysiu.

Straipsnius, apžvalgas, gal apsakymus. Romaną pabaigsiu, prieš 10 metų nebaigtą. Dar pagyvensiu. Dirbsiu. Žurnalistu, gal.

Gal šaudysiu. Klaviatūra, kaip kulkosvaidžiu.

Ta proga, prisiminiau vieną nuostabų dalyką, apie kurį jau seniau ruošiausi parašyt, padaryt apžvalgą. Bet vis neprisiruošiau. O dabar labai tinka. Tinka, kaip gerai pasiūtas kostiumas pagal užsakymą ypatingai progai. Pagal Kęstučio Navako eilėraštį “Literatai” yra sukurtas toks gražus lietuviškas muzikinis animacinis filmukas “Šviesa”. Režisierius ir scenaristas Gediminas Šiaulys. Muziką sukūrė ir dainą atlieka grupė “Solo Ansamblis” kartu su labai jauna, bet jau iš karto puikia dainininke Urte Petkute. Fantastiškas darbas, tik man atrodo, per menkai buvo pastebėtas ir įvertintas, gal per mažai reklamuojamas buvo, labai rekomenduoju pažiūrėt ir paklausyt. Pats eilėraštis nuostabus, galėtų būti tikru rašančių, kuriančių himnu. Poetas mirė per anksti, bet jo kūryba gyva, neužmušama. Taigi, įrodymas - nemirtingumas sąvoka ne iš piršto laužta, jis egzistuoja. Geras poetas niekada nemiršta.

"...bet pranyko pasaulis – jį vėl mums priseis parašyti

nesibaiki eilėrašti nesidaryki sau galo

savo vazų papėdėj taip atgulė amžiams etruskai

tęskis tęskis naktie tavo sniegas byrės už Uralo

ir toj pusėj bus jūra mes tiesime lūpas jos druskai

mes rašysim toliau ir panelė sulauks Mėlynbarzdžio…"

(Ištrauka iš K.Navako eilėraščio "Literatai")

Muzikinis animacinis filmas ŠVIESA 

2022, Spalio 4.

Kai prasidėjo karas ir visas pasaulis pradėjo griūti, labai nelengva buvo paimti ir štai skaityti dabar maloniai kokią nors knygą. Nieko nesinorėjo. Nelindo raidės į galvą. Bet kirmyti be nieko irgi sunku. Reikėjo skaityti, kad galva nesprogtų. Kažką lengvo, nes galvoje tankai braškėjo. Kad ir kalendorių kokį. Perskaitęs stalinį kalendorių, o paskui ant sienos kabantį (tai ilgai netrunka), prisiminiau, kad yra ir vienas kitoks - toks, Juozo Erlicko Kalendorius.

Gali atsiversti pagal konkrečią dieną ir paskaityti tą vieną puslapiuką. Ten ne vien skaičius ir mėnuo užrašytas, bet ir keletas eilučių, pamąstymui. Pradžioje taip ir dariau. Bet paskui ėmiau versti puslapius iš eilės, neapsiribodamas vienu ar dviem. Perskaitydavau keletą. Visai smagiai skaitėsi ir niūri naktis prieš miegą šiek tiek praskaidrėdavo, jeigu galima šitaip pasakyti. Juozas Erlickas moka priversti nusišypsoti net labai liūdną ir net, ko gero, niekada nesišypsantį asmenį. Užhipnotizuoja per atstumą kažkaip. Turi, matyt, ekstrasenso galių.

Kalendoriaus lapeliai verčiasi lengvai ir greitai, nors reiktų taupyti, kaip gerą daiktą. Vartoti, kaip pataria pats autorius, ne daugiau po vieną per parą. Bet nepakanka vienos dozės, užsikabini, nes linksma gi. Tiesa, kai kurie lapeliai liūdnesni, visko po truputį yra, kai kur pagalvot truputį reikia, pagliaudyti kaip riešutus. Yra ir tokių, kur atrodo, rašo autorius apie dalykus sau vienam suprantamus. Net pagalvoji, gal jis girtas rašė ar visai jau… durnas. Bet ne, ne, ne. Atsiimu. Prisiminiau per TV matytus jo pasirodymus (ten yra ir dalis repertuaro iš šio Kalendoriaus), nei jis girtas ten, nei durnas. Tiesiog labai geras aktorius, atliekantis vaidmenį pagal savo paties gerai parašytą scenarijų. Jis gali nesunkiai suvaidint ir girtą, ir durną. Ir blaivą, jeigu tik reikėtų. Jis ir dainuoja dar, nors ir nemoka, bet gerai gaunasi ir viskas. Čia pasitvirtina pilnai tas atvejis kai tinka pasakyti - talentas visur talentas, ko jis besiimtų. Aukso grynuolis mūsų. Gerai, kad tokį turime šioje ašarų pakalnėje, lietaus šalyje. Yra deficitas tokio tipažo žmonių pas mus, pripažinkime.

O, koks šitas Erlicko Kalendorius pavykęs! Skirtingai nei kiti kalendoriai - nesensta. Praktiškiems ir taupiems žmonėms labai naudingas. Išleistas 2015-tais, bet tinka ir šiems metams, nereikia lapų nuplėšt, puikiai tiks ir kokiems 2042-iems ir vėliau. Žinot posakį: "sugedęs laikrodis vis tiek rodo teisingą laiką du kartus per parą", tai Erlickas su savo kalendoriumi nueina dar toliau, nors ir praėjusių metų, bet rodo teisingą laiką visada. Be to, autorius, kaip įgudęs pardavėjas, besirūpinantis savo pirkėjais t.y. skaitytojais, čia prideda mums dovanų. Vieną dieną papildomai. Gruodis šiame kalendoriuje turi 32 dienas. Nedidelė dovanėlė, bet vis tiek malonu, viena diena nemokamai.

Kalendorius informatyvus ir labai geras formatas. Kišeninis. Galima pasiimti vietoj mobiliako, blogiau nebus. Labai universalus. Tinka visur skaityti kur tik nori. Ir prie alaus, ir prie šaltibarščių. Ir prieš miegą, ir atsikėlus. Tik prie vairo gal nederėtų.

Knyga. Juozas Erlickas. KALENDORIUS 

5/5

*****

Pamatyti gerą siaubo filmą šiais laikas yra tas pats, kas gerą komediją… Retai pasitaiko. Šių abiejų žanrų šulinys, matyt, yra gerokai išsemtas. Komedijos yra užsiciklinę ties antro galo problemomis ir ypatumais, o varganus siužetus nuolat bandoma vien tik gelbėt nepraustaburnių dialogais. Be ausų kaištukų žiūrėt neįmanoma. Siaubo gi filmai regresavo iki savo pačių parodijų ir dažnai yra panašesni į tas pačias nevykusias komedijas nei siaubo istorijas. Režisieriai tiesiog nepajėgia rast gerų idėjų. Ko gero, Hičkokas ir kiti siaubo klasikai kapuose iš sielvarto karsto dangtį spardo…

Kodėl aš mėgstu siaubo filmus? Juose gali patirti, sakykim taip, platesnę jausmų skalę, nei įprastesniuose filmuose. Šio tipažo kūriniuose man atrodo yra didesnės saviraiškos galimybės režisieriams, nei kitokio žanro filmuose, kurie labiau suvaržyti standartų ir rėmų. Ypač mistiniuose filmuose neribotos galimybės. Ten niekada negali nuspėti, kur pakryps veiksmas ir kaip viskas baigsis. Tiesa, tokie filmai dabar jau retenybė, kaip jau minėjau.

Bet karts nuo karto, būna atsitinka mažas stebuklas - nukrenta, netikėtai, kaip obuolys, trenkia per galvą koks šedevriukas.

"Vyrai", tokiu savotišku pavadinimu nukrito šedevras iš medžio ar dangaus, nežinau. Bet, kad nukrito, tai tikrai, nes na toks neįprastas, nestandartinis ir sukrečiantis, kad va-je-zau.

Apie ką? Pabandysiu papasakot trumpai ir atsargiai, neišduodant siužeto, kad nesugadinti žiūrėjimo tiems, kas nematė, o tai labai sunku padaryti, neišduodant detalių. Pabandom. Pats pavadinimas "Vyrai" jau kažkoks keistas, sutikite. Kodėl ne kokie nors, tarkim Vyrai su kostiumais, juodais ar baltais, Vyrai iš miško, arba kaimo, Vyrai su kirviais, Blogi vyrai arba Geri vyrai? Ne. Tiesiog - Vyrai. Ir viskas. Gal čia ir yra esmė? Gal. Na, bet neatskleisiu ką supratau, pažiūrėjęs filmą. Negaliu atimti malonumo patiems suvokti, padaryti išvadas. Gal jūs visai kitaip viską suprasite ir valio.

Taigi, viena tokia liūdna mergina atvyksta į labai nuošalų Anglijos kaimelį truputį atsipūst, prasivalyt galvą, po išsiskyrimo su savo gyvenimo draugu. Labai dramatiško išsiskyrimo… Kaip ir kodėl įvyko išsiskyrimas neišduosiu. Paslaptis. Nes gali būti, tai ir yra raktas suprasti visą velniavą, kuri užvirė paskui, šiame gražiame kaimelyje, žalio miško apsuptyje. Beje, tuo žalumu man labai priminė mūsų gražiąsias kai kurias Lietuvos apylinkes…

Bebraidant po žoles, tik tak tiksi sekundės, bėga minutės ir tiesiog ore, visur aplink kaupiasi bloga įtampa, kažkas tuoj tuoj įvyks. Pasirodo vyrai… Vienas, antras, dar vienas… Keisti, savotiški tokie, nors savaip skirtingi, juos vienija vienas bruožas, visi tai matom iš anapus ekrano, tik ne pagrindinė herojė. Bet taip turi būti, pasimetęs, prastai besiorentuojantis aplinkoje veikėjas yra bene visų siaubo filmų ašis. Įtampa, auga, auga ir bach - sprogsta visu gražumu kaip šampanas, ne ne kalėdinis, tas elegantiškas, bet kaip iš visų jėgų paleistas į sieną, nors gal ir netikęs palyginimas, užmirškit. Gal labiausiai čia tinka, tas jau tegul ir nuvalkiotas išsireiškimas, bet teisingas: nurauna stogą. Nes iš tikro nurauna. Ir duris išspiria. Stop. Jau ir taip daug išsipliurpiau.

Pasakau, tik dar, įspėju - filmas baisus, šokiruoja, silpnų nervų žiūrovams nerekomenduotinas. Aš ir pats toks esu, lengva nebuvo. Bežiūrint, norėjosi kartais sustabdyt filmą, išeit į lauką oro įkvėpt, atsipūst ir šiaip patikrint ar kas nesibrauna per tvorą… Filmas baisus, bet ir… nepaaiškinamai juokingas, momentais. Nepatikėsit, bet net ir pačiose baisiausiose vietose pagauni save nežymiai nusišypsant… Net nežinodamas, kas filmo kūrėjai, greitai susivoki - britai, 100 proc. Čia tik jie taip moka - juokaut, pačiose tam netinkamiausiose vietose, tokiose vietose, kur niekas kitas neišdrįstų. Tas specifinis, tik jiems būdingas juodasis humoras.

Taigi, ši istorija ne iš tų kur: pažiūrėjau, išjungiau ir užmiršau. Įlindo į galvą. Ir kitą dieną atsimeni, ir dar kitą. Va ir po mėnesio dar nepamiršau, noriu išsipasakoti jums, kaip psichoterapeutui, ką aš čia, po galais, patyriau?

Pala, palaukit, o kieno čia fizionomiją matau prisiplojusią prie virtuvės lango? Ne, nu viskas - einu užsisakysiu šautuvą. Seniai reikėjo. Neįmanoma kentėt. Kaimynas? Tas, kurio aš nemėgstu?! Tfu!  Taigi, čia mano atspindys ant stiklo… Pavojus atšaukiamas, gyvenam toliau. Žiūrėkit "Vyrus". Įdomu bus. Filmas - dovanėlė, ypač, jei esat kino gurmanas. Bet kartoju - itin jautriems nerekomenduojama. Kaip sakoma vaistų reklamose, galimas šalutinis poveikis.

Filmas "Vyrai" ("Men", rež. Alex Garland, 2022)

5/5

*****

Europa užpulta. Dujotiekio vamzdį jūros dugne net keturiose vietose (o gal ir daugiau) susprogdino. Visos Europos šalys užpultos. Bet 5-tasis NATO straipsnis apie kolektyvinę visų mūsų gynybą neaktyvuotas. Nes, o šventas Petre, mus ginantys kariūnai vis dar nežino, kas mus užpuolė. Jiems reikia laiko, kad išsiaiškintų, kas yra agresorius. O.K. Savaitė ar jau dvi kaip aiškinasi. Šiais laikais?! Kai filmavimo kameros visur, net tualete kabo? O iš kosmoso galima pasižiūrėti kiek valandų ant mano laikrodžio, net pro užtrauktas užuolaidas. Niekas nieko nepamatė? Tai jeigu atskries atominė bomba irgi savaitę aškinsis? Niekaip negalės suprasti iš kur atskrido? Krapštys nosį, galvos. Ar bespės atsakyti į užpuolimą?

Bailio sindromas tai yra. Totalinis. Nes tie, kur dabar degina viską aplink, sprogdina taigi turi daug atominių bombų. Ir grasina, nedrįskit priešintis! Tai kiek dar mus taip prievartaus? Jau dabar susprogdinta tiek bombų, sudeginta tiek miestų su krūvomis žmonių, kad mąstas prilygsta ne vienai atominei bombai. Ir nieko.

Susirenka didingasis Jungtinių Tautų Posėdis pasmerkti šalies agresorės. Visi balsuoja už. Visos pasaulio šalys. Bet, stop. Viena ranka su aukštyn iškeltu riebiu pirštu pakyla ir teatrališkai grėsmingai nusileidžia, nuspausdama raudoną mygtuką. Raudoną! Prieš! Veto! Rezoliucija atmetama. Šalis agresorė, galvažudžių šalis pati save išteisina. Visi tyli, nulenkę galvas. Nuostabu. Pasaulis puikus, teisingas ir… supuvęs, visiškai. Kur viskas nusirito, jeigu pats žudikas teisme gali save išteisinti? Ir dar pagrasinti: Nedrįskit manęs teisti, nes aš jus visus užmušiu! Kas vyksta, po galais? Negi toje balsavimo salėje visai neliko vyrų, kurie paimtų tą trumpadručkį plikį už kojų rankų ir išmestų pro duris į gatvę, po tramvajaus ratais? Nėra, reiškia. Į karą teks eiti boboms, jau aišku.

Karo galėjo nebūti. Jeigu Ukraina dar prieš kelis metus būtų priimta į NATO. Arba net ir viena diena iki karo. Nė granata nebūtų sprogusi. Tie, kas pradėjo karą, vadovaujasi paprasta kaip durų rankena logika. Ji vadinasi gatvės chuligano Tiesa. Aš turiu peilį, bijok! Žengsiu žingsnį - tu trauksies, dar žingsnis, tu dar - atgal, tada tik griebk auką už gerklės, kol nepabėgo. Ir viskas. Baigta. Bet jei neatsitrauksi - gauja pradės trepsėti vietoje. O jei dar pats pasiūlysi: gal ir cigaretę dar duot? Pridegt? Gauja suklus, sustings. O jei dar ir sugniauši kumštį, ir smogsi iš visų jėgų į žandikaulį vadeivai - gauja išsilakstys.

Tokia yra tiesa per amžių amžius. Bailys visada pralaimi. Drąsus visada turi šansą.

Ką turim dabar? Pasaulį valdo ir šokdina Peterburgo tarpuvartėse užaugę mafijoznikėliai neužaugos. Vienas (su batais) vos metrą dvidešimt siekia, kitas - jo ištikimas pakalikas, pasivadinęs grėsmingai Meška, nė metro nesiekia su storapadžiais. Kiti - iš viso neįžiūrimi. Net aš, juos sutikęs gatvėje, gerai nusiteikęs ir su ausų krapštuku uždaužyčiau. O, va visokios ginkluotos iki ausų bombomis NATO bijo, dreba, šiaudadūšiai. Stipriausi iš visų - amerikiečiai liūdesį kelia. Štai - internete pasirodo Teslius Muskas, išsigandęs. Nusišneka apie Krymą. Nu, bet jis kosmonautas, į Marsą ruošiasi, tegul sau skrenda, netrukdom. Bet Baidenas, galingiausios pasaulio valstybės prezidentas, kaip dreba. Net televizorius dreba, kai kalba. Visai jau sutrešęs dziadas. Turbūt tuoj Aliaską aniems grąžins, nes gi vargšams ruseliams žemių vis mažai, neturi jau ko art visai, skursta, badauja. Reikia padėt, matyt.

Visi užgniaužę kvapą dabar stebime ir laukiame stebuklo, kaip nenugalimieji, drąsūs ir nuoširdūs iki skausmo, mūsų draugai ir broliai ukrainiečiai išvarys banditus iš savo šalies ir tokiu būdu išgelbės mus visus, mūsų nusmurgusį bailiukų pasaulį. Ne, neišgelbės. Nes išvaryti galvažudžius iš Ukrainos tai dar nebus pergalė. Mat, toliau ukrainiečiams kovoti draudžiama, jie neturi teisės šauti į priešą jų teritorijoje. Niekam negalima. Negalima, matote, pykdyti tarakonų jų pačių irštvoje. Vadinasi, jie ir toliau terorizuos visą pasaulį. Sprogdins. Degins. Žudys. Apsimes, kad čia ne jie. Mes visi kentėsime toliau, irgi apsimetę, kad nieko nematome?

Tuo tarpu, nemirtingasis koščėjus Cariukas atšventė gimtadienį, jau net 70-to sulaukė! Toks sunkus ligonis?! Baikit, nemanau - tiek kandys negyvena. Nėra jokio Putino, yra tik jo iškamša, jau trečia ar ketvirta, kurią kaip marionetę valdo išsigandusių tarakonėlių gaujelė. Reikia tik gero purškiklio - dichlofoso ir viskas bus baigta.

Ir nesmogs jie jokiomis atominėmis. Nebus pasaulio pabaigos. Nejuokinkit. Tie kremliniai menkystos myli gyvenimą labiau, nei kas nors kitas pasaulyje. Nė už ką jie nenorės mirti, nei už savo šalį, nei vienas už kitą. Sucyps ir išsilakstys jau po pirmos geros raketos. Užteks nugriauti tik vieną kremliaus bokštelį. Bet pirmiausia, kiekvienas sugriaukime tą Mordorą savo širdyse. Baisu. Bet sutikite, baisiau už viską yra būti bailiu.

Dokumentas be pavadinimo, taip vadinasi failas, kol jo neužvardini. Tegul toks ir lieka. Galit pasirašyt arba ne.

P.S. Šitą piešinuką brūkštelėjau dar mokykloje, per algebros pamoką, 1991-aisiais, kai rusiški naciai Lietuvoje su tankais važinėjo ir bandė tvarką daryti. Laikas eina, kai kurie dalykai linkę kartotis.

2022, Spalio 10.

Filmas su aktoriumi, neseniai mirusiu, Jean-Louis Trintignant'u. Reikia žiūrėti, šis vardas yra garantuotos kokybės ženklas. Prancūzijos kino legenda. Per savo ilgą gyvenimą aktorius sukūrė neužmirštamus vaidmenis daugybėje puikių filmų. Vien jau ko vertas filmas "Vyras ir moteris". Vienas gražiausių visų laikų filmų apie meilę. O štai šis filmas taip ir vadinasi "Amour" ("Meilė") bet yra apie… senatvę.

Trintignant'o vaidmuo nėra čia kažkuom labai išskirtinis ar ypatingas. Kaip ir ko gero, visuose prieš tai kurtuose. Bet filmai su juo nuostabūs. Žinoma, aktorius nebuvo vien tik tikras laimės kūdikis, nešantis sėkmę sau ir visiems aplink filmavimo aikštelėje. Turėjo kažką tokio, iš vidaus labai stipraus. Taip ir įsivaizduoju prodiuserių pokalbius: scenarijui reikia tikro Vyro! Kvieskit Trintignant'ą!.. OK. Bet jam gal 90 metų… Pauzė… Vis tiek skambinkit!

Pakaks apie vyrus. Viskas su jais aišku. Tarkim žodį ape moteris. Jų čia yra dvi - Izabelle Huppert, šių dienų kino žvaigždė, bet čia jos vaidmuo epizodinis. O pagrindinį moters vaidmenį sukūrusi Emanuelle Riva nuostabiai čia pasirodė, labai daug gavo apdovanojimų už šią istoriją. Ir Oskarą ir visus kitus, kokie tais metais buvo, ne veltui, įspūdingai atliktas aktorinis darbas. Nulenkim galvas, jos jau taip pat nėra… Bet Riva, kaip ir Trintignant'as gyvens dar. Ilgai. Jie abu savo gyvenimo darbais įsirašė į kategoriją - Nemirtingi. Bent jau tol, kol egzistuos kinas.

Pats filmas yra labai labai lėtas. Iki išprotėjimo lėtas. Gyvenimas prabėga greitai, o senatvė tęsiasi ilgai. Matyt, toks ir yra režisieriaus sumanymas - parodyti ilgą kaip šimtmečiai senatvės dieną, su visomis detalėmis. Net, jeigu paspausite mygtuką žiūrėti pagreitintai - nieko nelaimėsite, vis tiek eis taip pat lėtai. O ką nors svarbaus tikrai praleisite. Ir jei sužiūrėsite iki galo - verksite ir už bausmę turėsite atsisukti juostą atgal. Nes norėsite suprasti, kas čia įvyko ir kodėl. Man taip ir atsitiko… Pabaiga tokia truputį baisoka, bet ir magiška. Gal net graži. Gal visgi įvyko mažas stebuklas? Protu nesuvoksi… Suk nesukęs filmą pirmyn atgal. Lengvai neišsisuksi. Išbandymas stipriems, pamoka silpniems. Galit išjungt nebaigę ir nežiūrėt toliau. Numot ranka, juk jaunas dar esu. Bet jis jus pats susiras, anksčiau ar vėliau. Pačiups už pakarpos. Jus, arba jūsų artimuosius. Filmas, pavadinimu Gyvenimas. Šitas procesas dabar visiems pailgėjęs, dėl mokslo ar medicinos laimėjimų, ar dar kažko, nežinau, retas išvengs ilgos senatvės lazdos.

Daug klausimų sukelia filmo kūrėjai, bet atsakymus susiraskite, vadinasi, patys. Tema labai sunki ir skaudi. Kas pasaulyje yra svarbiausia? Kaip pakelti skausmą, matant savo mylimą žmogų degraduojantį ligos patale? Ar turi teisę beviltiškas ligonis nutraukti gyvenimą? Lengva pasakyti, paduokit man stiklinę su cianidu. Kaip po to gyventi velionio artimiesiems? Bet ir kita vertus, kas per  gyvenimas nuolatiniam kankinime? Kai vyksta klaikus dvasinis ir fizinis susidorojimas, o tu nieko negali pakeisti… Kaip ištverti šitą širdgėlą? O gal filmas visai ne apie tai?

Norėjosi sušukti: užteks! Nesukit man galvos, ji per menka pas mane tokiems klausimams. Tikrai paskausta, ypač jei esi su tais dalykais susidūręs realiai… Bet kaip, po galais, užbaigti man šią recenziją? Trūksta paskutinio sakinio ar dviejų. Be galutinės išvados visa tai, ką parašiau, liks tik niekam tikusiu rašalu. Tokių yra jau šimtas parašyta. Negi pralaimėsiu šitam tuščiam, baltam, kaip sniegas popieriaus lapui? Aš? Neužmušamas kino kritikas, virtuozas? Galit užlaužt man ranką realiame gyvenime, bet ant popieriaus - niekada. Čia aš nepralaimiu. Gerai, kad yra stalas ir galiu trenkti per jį kumščiu. Turiu valandų valandas pamąstymui. Nepasiduosiu, jaučiu, kad tiesa yra visai šalia. Paskui…

Paskui prašviesėjo.

Nereikia čia kelti jokių klausimų. Nereikia čia per daug mąstyti apie ką filmas, per daug giliai kapstytis nereikia. Atsakymas visą laiką buvo prieš akis.

Velniop senatvę, velniop ligas. Ir mirtis tegul eina velniop. Yra vyras ir yra moteris. Ir yra… Skaitykit pavadinimą, aiškiai viskas parašyta. Dešimt kartų nekartosiu.

#filmas MEILĖ (AMOUR) #apžvalga 

5/5

*****

Kokia graži knyga! Neįmanoma buvo nepastebėti tokios knygyne. Gražiu viršeliu, išskirtinio stiliaus, lentynoje ryškiai išsiskiria iš kitų… jos puslapiai neįprasti… oranžiniai… Kas tai per pokštai? Leidybinis triukas? Ar iš tikro knyga išskirtinė ir tokia pat puiki vidumi kaip atrodo iš išorės? Kartais verslo magnatai, primokyti velnio, mėgsta mums apdumti akis gražiu įpakavimu, šiuo atveju - knygos viršeliu. Pagooglinam, kas yra knygos autorius. James Krüss. Man lig tol negirdėta pavardė. Vokiečių rašytojas, knygų iliustratorius, per 70 knygų vaikams ir jaunimui autorius. Už savo kūrybą buvo apdovanotas Hanso Christiano Anderseno premija, kartais vadinama vaikų literatūros Nobeliu. Vadinasi, gal ir ne iš kelmo spirtas.

Gaila, kad man ši knyga vaikystėje nepasitaikė. Bet dabar nesusilaikiau ir nupirkau. Bus mano katinėliui, pamaniau, o gal ir pats paskaitysiu.  Neapsirikau, sūnus knyga labai susidomėjo, greitai perskaitė ir labai jam patiko, kur gi ne, buvau tikras tuo. Tada rekomendavo ir man, tad čiupau per daug nedelsdamas. Kaip aš mėgstu tokias paslaptingas keistas istorijas!

Taigi, knyga vaikams, na bet tokiems augesniems, link jaunimo. Tinka ir suaugusiems, drąsiai. O geriausia, manau, ją skaityti net du kartus per gyvenimą. Vaikystėje ir paskui po daugelio metų, kaip suaugusiems. Tikrai turėtų būti įdomu abu kartus. Vaikystėje vienus dalykus labiau pastebime, suaugę - kitus. Labai vertinga, manau, pamatyti šį magišką ir labai pamokantį knygos pasaulį iš dviejų skirtingų gyvenimo laiko juostų.

Timas Taleris – itin vargingai gyvenantis našlaitis, engiamas niūrios pamotės ir jos sūnaus. Jis sudaro iš pirmo žvilgsnio nepaprastai puikų sandorį su paslaptingu baronu Sanomedu. Timas daugiau nepraloš jokių lažybų, vadinasi, galės tapti turtingas ir gyventi be rūpesčių, bet už tai baronas gaus berniuko… juoką, ir šis niekam niekada negalės prasitarti apie sutartį, antraip sėkmė lažybose nuo jo nusisuks visiems laikams.

Netrukus Timas jau gali išlošti kiek tik nori pinigų, tik ar parduotas juokas nėra didesnė kaina, nei jis iš pradžių įsivaizdavo? Ką jis prarado, pardavęs savo juoką? Ir ar gali žmogus be juoko būti laisvas ir laimingas? Bet kaip susigrąžinti tai, ką pardavei pačiam… velniui. Oo, prasitariau! Bet gal ir ne, knygoje niekur neparašyta, kad ponas Sanomedas yra atvykėlis iš pragaro. Žinoma, jeigu nemokat skaityti atbulai… Bet gal tai tik sutapimas. Pavardė nieko nereiškia, o baronas Sanomedas tik labai apsukrus, o tiksliau, labai labai suktas verslininkas…

Tokios šėtoniškos istorijos - mano mėgstamiausios! Kai kipšas pasiūlo sandėrį: duoda kai ką nuostabaus, bet mainais pasiima kažką svarbaus. O tada ateina neeilinių išbandymų metas…

Užteks pliurpti, bėgu žiūrėti filmo pagal šią knygą, kaip tik rodo per TV, pasirodo yra sukurtas. Valio!..

Ir...Ne, ne, ne. Ne tai. Visai ne tai tikėjausi pamatyti. Filmas geras, viskas tvarkoje, bet tikrai neatitinka knygos. Labiau komedija, nei rimta mistinė istorija, lengvesnio turinio. Veiksmo apimtis ženkliai mažesnė. Apsiriboja nuotykiais viename mieste, na tai - suprantama, reikėtų labai nemažo biudžeto viską tiksliai atkurti pagal knygą, kur veiksmas plėtojamas per visą pasaulį, o kai kurių neįtikėtinų nuotykių gal ir neįmanoma nufilmuoti.

Filmas susižiūri labai smagiai, puikūs aktoriai, labai dinamiškas siužetas, šmaikščios situacijos, krūva įdomių personažų, bet čia dera pasakyti, kad gal tai yra visgi labiau kaip atskira, šiek tiek kitokia istorija, sukurta šios knygos motyvais. Tiesa, randu Vikipedijoje, kad yra dar ir serialas sukurtas (labai seniai), 13 serijų, gal tai labiau pavykęs projektas?

Po filmo gi tenka pripažinti, eilinis kartas, kai įrodyta - knyga daug geriau nei ekranizacija. Skubėkit skaityti. Kiekviena knyga - tai kaip dar vienas gyvenimas dovanų. O tokios, kaip ši, verta gal net kelių gyvenimų.

Džiaukitės, juokitės, tik per daug neužsimirškite, būkite budrūs, saugokit, kas brangiausia, kipšas visada mus stebi iš už kampo ir laukia progos…

Knyga. James Krüss. Timas Taleris arba Parduotas juokas

5/5 

*****

Na, štai ir sužiūrėtas pirmas sezonas. Sostų Karų priešistorė. Kokie atsiliepimai? Man visai tiko. Nors ir ne per geriausias ir ne per stiprus, kaip patys Sostų Karai, be abejo. Ir negalėjo šis serialas tokiu tapt, tik truputį panašus į savo pirmtaką epą. Nes pati knyga, Ugnis ir Kraujas, pagal kurią sukurtas šis serialas, yra klaiki. Tiksliau, baisiai nykiai parašyta. Kažkokių prieštvaninių kronikų stiliumi.

Bet atsitiko taip, kaip ir prognozavau savo apžvalgoje apie šią knygą prieš metus, kad gera kinematografininkų komanda išspaus iš jos vašką, nes medžiagos čia tiek prigrūsta, keliems sezonams laisvai užteks. Skaitant knygą, atrodė, kad jos autorius Martinas labai įpykęs rašė ant visų, o gal nuo puikybės išprotėjęs, visai kaip paskutinis Targarienų valdovas, tik ėmė ir išvertė čia maišą kaulų, maždaug, jei jau taip reikia jums - imkt ir susirinkit iš jų Istoriją, kurią taip mėgstat, ir cha-ha dinkit man iš akių, neturiu daugiau laiko tokioms nesąmonėms.

Prodiuseriai, režisieriai, scenaristai, aišku, nuolankiai nulenkė galvas prieš paskutinį gyvą geležinio sosto valdovą, pasiraitojo rankoves ir kruopščiai, pagarbiai, ėmėsi lipdyti filmą iš to, kas buvo ant grindų jiems iškratyta.

Lėtai, labai lėtai dėlioja jie kortas čia ant stalo, siužetą tykiai mezga čia, veikėjų paveikslus taupiai tapo, net norisi sušukt: greičiau! O kur drakonai!? Jeigu istorija vadinas jų namai? Taip, jie šmėkšteli čia, bet retai. Fone, kaip gražios dekoracijos. Bet taip, kaip Sostų Karuose paskutinės serijos buvo iššaudytos gal per greitai - čia jie elgiasi, regis, per daug nuosaikiai, bet… Cic! Nutilkim. Kantrybė ir atidumas detalėms, čia - kokybės pranašingi ženklai. Patyrusi kinozauro akis jau mato po truputį prasmę, bus čia kas ugnį taško, šekspyriška istorija jau bręsta… Voratinklis nupintas kruopščiai, istorija toliau plėtosis sklandžiai. Drakonai atskrenda - tuoj mūšis bus, tik kito sezono teks mums dar palaukti, oi daug kiek milijonų Holivudui teks ištaškyti… Stop, nusivariau į hegzametrą, hamletiška dvasia užbūrė.

Grįžtam į realybę, iš dangaus į žemę ir duodam keturias peles iš penkių, ta ketvirta sąlyginė, su avansu, su nukąsta galva. (Aš irgi pėšrūnas esu šioks toks.) Avansas iš manęs, nes tikiu, toliau bus gražiau. Nusitiesė kūrėjai serialo pakilimo taką platų čia skrydžiams sunkiasvorių skraidymo aparatų. Lydysis metalas ir akmenys degs. Drakonai ne dinozaurai, ne ropliai. Nekantriai lauksim atskrendant jų, bus gerai.

P.S. Garso takelis neblogas, vietomis labai geras. Vieną dainą net įsidėjau į atmintuką ir klausau, kai su mašina varau.

Įdedu, nuorodą žemiau, galit pasigrot, tik įspėju - labai įlenda į galvą. 

Youtube nuoroda: https://youtu.be/VT8-0Mn9wpE

Serialas DRAKONO NAMAI (HOUSE OF THE DRAGON)

4 pelės (4-ta be galvos) iš 5

****

Naujas atradimas. Kartais dar nustebina šiandienos muzika. Kai jau atrodo viskas sugrota, viskas sudainuota, viskas girdėta. Muzikos projektas Ghostly Kisses maloniai nustebino, po šiuo pavadinimu slepiasi atlikėja ir dainų autorė iš Kanados Margaux Sauvé. Ne vieną puikią dainą jai sukurti pavyko, bet labiausiai įlindo į širdį daina Empty Note. Svajinga ir mįslinga muzika. Dainuoja ramiai, bet balsas sodrus, jaučiasi vidinė stiprybė. Turi galių dainininkė. Balsas galingas kaip bažnyčios vargonai, atrodo, galėtų su juo ir stogą nukelti. Bet ne, nepiktnaudžiaujama balsu, viskas skamba čia labai labai subtiliai. Ramybė. Jėga lieka viduje.

Labai įdomi atlikėja, man atrodo, kažkur matyta. Primena vieną man žmogų… Kokį? O ne jūsų reikalas, nesakysiu.

Daina vadinasi Tuščias Dienoraštis. Tuščias, bet, kad įdomiai skaitosi. Nieko sau, tuščias. Gražu. Norėčiau ir aš išmokt tokius rašyt.

Muzika. Ghostly Kisses - Empty Note

5/5

*****

P.S. Ši daininkė, būna, ir kitam projekte dar nuskamba: Man I Trust, vadinasi. Irgi pavykęs reikalas, tiems kas mėgsta svajingą, melancholišką muziką.

Nuoroda Youtube: https://youtu.be/5h6wu28dIB4 

Yra tokių knygų, kurių pavadinimus žino visi, net tie, kurie iš viso neskaito. Italų rašytojo Umberto Eco sąskaitoje tokių knygų mažiausiai dvi: Rožės vardas ir Fuko švytuoklė. Man ypač ši padarė įspūdį, kur pajudinamos tokios pasaulio paslaptys... Tamplieriai. Rozenkreiceriai… uf… net šiurpas nukrėtė truputį prisiminus…

Visi tie Da Vinčio kodai, Angelai ir Demonai, ir kiti akivaizdžiai yra inspiruoti Eco kūrybos. Daug nūnai madingų istorininėmis mistifikacijomis apipintų detektyvų galima sugrūst į vieną maišą, ant kurio išsiuvinėta galėtų būti gotikinėmis raidėmis: Fuko Švytuoklė, o nešantis jį Kalėdų senis būtų įtartinai panašus į Umberto Eco.

Eco knygos tokios yra: skaitant priverčiančios šiek tiek susigūžti, kartais ir pro langą akį užmest, nei šio nei to… o gal jau kažkas atvažiuoja ar ateina? Nes, na, tokius keistus įvykius čia aprašo, tokius dalykus užgriebia, kur ne visada žmonės drįsta aptarinėti, nebent labai pašnibždom, o kartais net ir pagalvot baisu, pasakojimai turi tokio baugaus įtempto nepaaiškinamo, iš pačių viduramžių atgarmančio tamsumo. Nepainioti, prašau, su proto tamsumu, atvirkščiai, tekstai labai intelektualūs, kiekvienam puslapyje jaučiasi, kad rašytojo plunksną į ranką paėmė Profesorius.

Na, bet ši knyga, pavadinimu Nr.0 ne tokia, kaip anos dvi paminėtos. Lengvesnė. Ir puslapių skaičiumi (labai plona, vos 150!) ir turiniu.

Apie ką knyga šį kartą? Kadangi ji labai plona, tai tiesiog negalima atskleisti detalių, nes neliks paskui ko ir skaityti. Labai trumpai: turtingas verslininkas, kad taptų įtakingesniu, sukuria redakciją leisti laikraštį, kuris turėtų imtis pačių bjauriausių, uždraustų dalykų, visuomenės, politikos, valdžios paskalų ir paslapčių. Kad viską šluojantis gandas apie naują laikraštį imtų sklisti dar net jo neišleidus į dienos šviesą. Kaip žaidimas, kaip šantažas gal, redakcijoje dirbantys žurnalistai tiksliai to net ir nežino, smagiai sau pradeda darbuotis, be skrupulų, be atsakomybės (nes pinigus už tai jiems ir moka) ir prisišaukia bėdą, nes užkabina per daug, pagauna temas, kur geriau nagų nekišt, nebent jei jaunas labai nori mirt.

Nepaprastai lengvai skaitosi. Šmaikšti. Bet tik iš pradžių, akims apdumti. Eco nebūtų Eco jeigu galiausiai neįviliotų naivaus skaitytojo į gudriai paspęstus spąstus. Puslapis po puslapio ir paprasta įstorija tampa neįprasta. Ore pakvimpa pavojumi. Nežinomybė, kas dabar bus, pradeda tvinksėt su kiekvienu žodžiu. Niekuo neišskirtinė, gal net lengvabūdiška istorija tampa įtemptu detektyvu, kur tykūs, bet užtikrinti giltinės su dalgiu žingsniai jau girdisi visai arti, čia pat, už durų ir reikia staigiai nešt muilą tiesiog pro langą.

Ir kai jau manai, kad štai dabar tai jau kaip įsibėgės, tuoj kaip vožtelės, kaip dės, viskas ims vystytis taip smarkyn tolyn, nuneš su purslais kaip Niagaros krioklys… ima ir baigiasi knyga…

Atrodo, gal net duoda mums užuominą, gal patį Umberto pačiupo kur nors mieste ant nuošalaus suoliuko vyrukai juodais kostiumais? Štai jums, profesoriau lagaminėlis su daug banknotų, tik pradžiai. Bilietas prie jūros, kur ant jos kranto namelyje ramiai galėsite gyvent kiek norit. Nerašykite daugiau, meskit knygas per bortą, neverta dėl jų mirti. Aišku, profesorius pinigais nesusigundęs būtų, juk turtingas, bet gyvenimas tai juk trapus labai dalykas…

Knyga pokštas, gal provokacija. Pats knygos pavadinimas, galbūt, net dvelkia autoironija. Labai geras, plonas toks, subtilus humoras. Atrodo, net girdisi kartais Tas specifinis profesoriškas juokas. (kchi-kchi-kchi)

Knyga. Umberto Eco. Nr.0

4/5

****

Helovynas ateina ir pjaustom moliūgus, deginam žvakes, vaikštom pas kaimynus persirengę kaip vėlės ir… prisimename filmus, kurie tiktų šiai progai. Pažiūrėti tokį vakarą tikrai yra ką… Oo aš prisiminiau vieną išskirtinį variantą šiai progai. Filmą - VARNAS (THE CROW)

Nors… tai gal ir ne visai tas filmas, kuris būtų toks smagiai helovyniškas. Ne iš serijos - pokštas arba saldainis, ne apie moliūgus. Ko gero, vienas keisčiausių ir paslaptingiausių filmų kino istorijoje. O gal net ir pats mistiškiausias ir šiurpiausias visų laikų filmas, ir tuo pat metu - nuostabus, absoliučiai legendinis.

…Pagrindinis filmo herojus roko muzikantas Ericas Dreivenas ir jo sužadėtinė savo vestuvių išvakarėse tiesiog savo namuose yra užpuolami apkvaitusios nuo narkotikų gaujos banditų ir žiauriai nužudomi. Praeina metai, ant jų kapo paminklo atskrenda paslaptingas Varnas ir… Dreivenas prisikelia…

Varnas, Neapykanta ar pati Mirtis prikėlė jį - nieks į šį klausimą neatsakys, tik keršto troškulys dabar yra jo vienintelė mintis. Susirasti visus gaujos narius ir atsiskaityti.

Pagrindinio vaidmens atlikėjas Brandonas Lee pagal scenarijų čia buvo nužudytas, ir beje, ne kartą. Daugybė epizodų, kur į jį šaunama, metami peiliai, deginamas, sprogdinamas. Kiekvieną kartą, žaizdos užsitraukia, mirtis jį paleidžia gyvent toliau, kol iki galo neatliko savo keršto plano. Galiausiai pavyko. Pavyko… Jeigu lazda kartą metuose išauna, tai filmo dublius kuriant, netikrom kulkom užtaisytas pistoletas vieną kartą iš šimto, gali būti, iššaus tikra kulka… Taip čia ir atsitiko - tiesiai į širdį.

Pagal oficialią versiją aktorius buvo netyčia nušautas filmuojant vieną iš scenų… Neįtikėtina, siaubinga nelaimė. Klausimas - kaip tikra kulka atsidūrė filmavimo pistolete liko paslaptimi amžiams. Gal per daug čia buvo žaista su mirtimi? Nemėgsta Giltinė per artimo familiarumo ir pridėjo čia savo šaltą ranką? Brr… Baisi mįslė…

Filmas, pagal logiką, turėjo likti nebaigtas ir padėtas į archyvus, galų gale, labai brutalu ir groteskiška paleisti į ekranus filmą su aktoriumi, kuris ten buvo iš tikro nužudytas. Bet, kaip išmesti į šiukšlių dėžę ir panardinti į tamsą paskutinį, patį svarbiausią Brandono Lee darbą, kuriam jis tiesiogine prasme paaukojo savo gyvenimą? Tai būtų dar žiauriau. Matyt, po sunkių filmo kūrėjų apmąstymų ir ko gero, teisingai, filmas išvydo dienos šviesą. Virtuoziško montažo dėka filmas buvo užbaigtas, pasiekė kino ekranus ir tapo kultiniu. O Brandonui Lee buvo atiduota tinkama pagarba. Nepaprastas atvejis - pati mirtis įamžino jį kino juostoje. Ten jis nemirs niekada, bėgs stogais ir skries kiaurai per tamsą, kol nesudils paskutinis vaizdo leistuvas…

Filmas - paslaptis. Sukrečiantis, įtaigus ir labai vizualus, nors ir labai tamsus - diena čia niekada neišaušta, viską gaubia amžina naktis ir pliaupia šaltas lapkričio lietus, o dar ir čia skambanti muzika puiki, kaip ir priklauso, juk pagrindinis herojus - roko gitaristas.

Viena daina iš filmo mane lydi nuolat: The Cure - Burn.

Ooch kokia daina… Jėga. Būna, užsidedu ausines ir varau stogais naktį per lietų, kaip tai puiku! Galiu šuoliuot ir bėgti net užsimerkęs, nebaisu, galiu matyti viską šalia skriejančio Varno akimis…

Meluoju? Aišku, taip. Slidu juk. Lakstau stogais tik sapnuose. Nesu toks drąsus kaip Lee. Nenoriu tampyti mirties už ūsų. Nors gal ir turiu, kažkiek tai gyvenimų atsargoje, aštuonis? Kas pasakys kelintas jau?

Nenoriu sužinot ir jūs nebandykit šio triuko pakartot.

Filmas VARNAS (THE CROW, rež. Alex Proyas, 1994)

5/5

*****

Atskleisiu paslaptį jums šiurpią…

Iš kur tu toks čia atsiradai? Kartais taip manęs klausia. Išsišiepęs ir išsišiepęs vis. Ko katiną čia vaidini, a?

Atsakau. Nevaidinu - aš juo pasiverčiu. Žinot tokią pasaką? Kalifas Gandras. Kur klastingas burtininkas pakišo vienos egzotinės šalies valdovui burtų žodelį. Nes tas gandru labai norėjo būti.

O aš? Kodėl katinas? Nes taip smagiau. Žmonės dažnai nuobodūs ir per daug rimti. Katinas nemėgsta daug liūdėt. Tai jam ne prie širdies. Kenkia sveikatai. Netinka. Nevaldomas jis, prieš nieką neatsakingas. Nepripažįsta taisyklių, instrukcijų ir rėmų, nurodymų ir įsakymų (ypač šitų). Neturi viršininkų ir prižiūrėtojų. Vadovaujasi tik savo instinktais, intuicija ir patirtimi, bei savo protėvių ilgai kaupta išmintimi. Yra visiškai laisvas. Visada.

Patinka medžiais, stogais pašokinėt. Gali ateiti, bet gali ir neateiti. Gali dingti visiems laikams. Nesėdi ir nešoka pagal komandą. Šmaikštus, bet niekada nebūna piktas, užgaulus. Nekenčia monotonijos, rutinos. Neprijaučia chamams ir chuliganams, gali jiems vošti iš peties, nors iš prigimties yra aristokratas ir džentelmenas (juk kilęs iš Liūtų ir Tigrų giminės). Labai mėgsta žaidimus ir kūrybą, čia pripažįsta iš esmės tik vieną principą: suduokim nuobodybei letena per snukį.

Norit ir jums pasakysiu slaptažodį tą, a? Galėsit pasiversti bet kuo… Įsivaizduokit - kuo tik norit… Tik yra toks pavojus, įspėju, jeigu susijuoksite, slaptažodį užmiršite. O jeigu užmiršite slaptažodį, liksite kuo pasivertę… Taigi, pamąstėt? Pagalvojot?!

Dėmesio! Susikaupimo - tuoj pasakysiu. M… Mu… mr.. ėė.. Užmiršau, velnias…

Būna, užmirštu slaptažodį, taip jau nutinka ir neretai, nusijuokiu, užsisvajoju. Bet čia prieina mano pati (kaip gerai, kad ją turiu!) ir pastuksenusi piršteliu per mano pakaušėlį, švelniai, prie ausies paklausia:

Gal Katinėliui laikas jau į darbą?

Kaipmat atsiverčiu. Prisimenu slaptažodį.

MUTABOR, vadinasi. Pabandykit.

P.S. Aa, taip prisiminiau, pagal pasaką, pasivertimui reikia dar ir miltelių… Mhm… Na, man pavyksta ir be jų. Pavojingas užsiėmimas, kai pagalvoji, gal jūs nebandykit.

Romano "Trijų kūnų problema" tęsinys. Antroji trilogijos dalis. Tęsiama tema - atvyksta ateiviai, dar ne dabar, po 400 metų. Bet reikia ruoštis… Atrodo laiko dar yra, bet kartais, laukimas daug baisesnis, nei paskui užklupsiantis įvykis.

Kaip ir pirmoje dalyje, atrodo, kad autorius lėtai įsivažiuoja. Bet nedrįskit galvot, kad laiką tempia ar į vatą vynioja. Ne, ne. Čia taip turi būti, jau pirmą dalį, kai pabaigiau, supratau. Čia nėra nieko nesvarbaus. Kiekvienas puslapis, kiekvienas sakinys reikšmingas, nors taip gal ir neatrodo, jeigu išsiblaškęs skaitai. Iš tikro, čia tekstas, informacija, kaip instruktažas suvaldyti skrydį, kurį patirti tuoj teks. Po truputį autorius mus įvedinėja į reikalą, kuris mūsų laukia toliau, kad pasiruoštume geriau. Nes laukia šokas. Persiritus į antrą knygos pusę, kaip ir pirmoje knygoje, užgriūna cunamis. Skaitai ir plaukai šiaušias.

Žinot, apie ką vis galvojau, kol skaičiau pirmos knygos pabaigą ir antrą, kai pradėjau? Prisiminiau, Marko Tveno vieną mintį apie Amerikos atradimą, kai kažkas paklausė jo apie šį Kolumbo nuotykį. "Gerai, kad atrado, - pasakė jis. - bet dar geriau būtų buvę, jei Kolumbas būtų praplaukęs pro šalį…"

Taip, žinom, kas paskui nutiko vietiniams gyventojams…

O dabar, man norisi duot visiems tiems šių laikų nežemiškų civilizacijų entuziastams, siunčiantiems signalus į kosmosą, per nagus. Atsipeikėkit! Negi tikitės, kad tie iš tolių neapsakomų sugebėsiantys pas mus atskristi, atvyks čia su gėlėmis? Aišku, kad bus mums kaip indėnams, tie irgi pradžioj labai džiaugėsi atvykėliais iš Europos…

Ši knyga ir yra apie tokius ateivius. Jie tokie pranašesni už mus, kad netgi netinka palyginimas su ispanų konkistadorų išsilaipinimu Amerikoje ir indėnų sušaudymu muškietų šūviais. Šitie iš Trisoliario, yra maždaug tiek stipresni, kiek žmogus už kokį menką skruzdėliuką, kurį tuoj sutryps masyvaus bato padu. Kaip nuo tokių atėjūnų apsigint?

Ar jau antroje dalyje atskrido? Girdžiu, kaip klausiat. Kantrybės! Skrenda jie dar tik, bet… Čia vyksta tiek visokių įdomių dalykų… Jie, net būdami už daugybės šviesmečių, per 400 kelionės metų nuo žemės, viską kontroliuoja čia. Girdi ką kalbame, žino, kokias strategijas kuriame, žlugdo galimą mokslo pažangą, stabdo techninį progresą, mintis net skaito! O dar, negana to, (kaip tai būdinga žmonijai!) nesunkiai sukuria čia ištisą pakalikų minią, pavaldžias sau organizacijas, ar net užvaldo kai kurias vyriausybes, kad galėtų kaišioti pagalius į ratus ir kenkti net ir beviltiškoms žemės gyventojų pastangoms... Žodžiu, čia jau tikrai tinka pasakymas, gyvenk ir žvenk, kol skrendi link žemės tuos 400 metų, gal atskridę jau čia nieko net ir neras, ką čia sumindyti reikėtų…

Ir štai, kaip manot, ką autorius gali mums parašyt tokiu atveju, ką pranešt, kai atrodo, šansų jokių išgyvent ateityje nėra ir būt negali? Papasakos mums apie tai, kaip skrudėliukai, tie menki vabzdžiai, vis dėlto, stos į kovą prieš geležimi kaustytą bato padą? Oo, kad viskas būtų taip paprasta. Viskas čia bus ne taip, kaip galvojate. Visai, visai ne taip. Ir neatspėsit, o aš neišduosiu, net kankinamas, net kutenamas, neišduosiu - negalima, nes… dar trečia knyga yra.

Gerai, truputį, nes rankos niežti. Žemiečiai t.y. mes, daugybės imasi čia idėjų, kai kurios rimtesnės, kai kurios nesąmonės, kad akis apdumt aniems už šviesmečių. O viena iš jų - nesąmonė ar ne, niekam to žinot nereikia - vadinasi Virtuozų programa. Pasaulis išsirenka kelis labai pasikausčiusius iš savo tarpo, mokslo, politikos, karybos sričių, visiškai elitinius, nepaprasto proto ir valios galių individus ir jiems pavedama užduotis sukurti strategijas, kaip atmušti priešą. Vieną Virtuozą išrenka visiškai atsitiktiniu, loterijos būdu. Paprastą, eilinį žmogelį. Va čia ir prasideda įdomybės. Tie elitiniai strategai, nors sukuria išties labai stiprias strategijas, Trisoliariui tik kelią juoką, o tas pilkas nuobodus žmogutis labai, labai, būtent, kad sudomina. Nors tam žmogeliui šitas darbas nemielas, jis atsisako jo kategoriškai, jokios jam strategijos nerūpi, nieko jis nesiruošia sukurti ir net nenori, o tam paskirtus darbui milijonus nerūpestingai taško, gyvena sau ramus, kažkur prie ežero, kalnų peizažo apsuptyje, dažniausiai ant žezlongo guli… Trisoliaris nusprendžia jį nedelsiant… nužudyt, nes jis pats pavojingiausias Virtuozas iš visų… Ką? Kaip? KODĖL? Argi neįdomu, mielieji mano?

Kaip neskaityti, kaip ištvert ir nesidomėt, kas čia vyksta. Šast ir nėra knygos.

Ir trečia, fit fit - perskaityta, kol mąsčiau, ką apie šitą - antrą pasakyt.

Na, ir yra daug ką čia aptarti, oi yra, bet išsprogdino mano galvą viskas čia, vaje… Ne veltui, Tamsus Miškas - ši antra dalis taip pavadinta, supainioja. Ir paklaidina - ne tas žodis… bet pataupysiu minčių tą srautą trečios knygos apžvalgai ir visos trilogijos apibendrinimui. Fan-ta-sti-ka.

Knyga. Liu Cixin. TAMSUS MIŠKAS

5/5

*****

Knygų trilogijos pabaiga, kuri prasidėjo apie tai, kaip Žemė užmezgė kontaktą su kita, labai tolima planeta. Trisoliaris, taip ji vadinasi. Na ir pasirašė sau nuosprendį žemiečiai. Nes tie iš Trisoliario labai susidomėjo mūsų žydrąja planeta ir nusprendė čia atvykt. Ir čia apsigyvent. Vietoj mūsų, savaime suprantama.

Oi, sakot, kaip aš jums nepatinku, nes išduodu per daug faktų, paslapčių! Man, kai taip pasako kas nors, taip norisi juoktis, susiėmus už pilvo, net purtytis pradedu, žinokit, žandus suskausta. Nes tai, ką išdaviau yra niekai, palyginti su tuo, kas čia laukia. Viskas bus čia ne taip ir ne ten, kaip atrodo. Niekaip neatspėsite ir neįminsite, skaitysite, būsite sugluminti labai. Daug kartų! Ir galvą savo norėsite nusukti nuo sprando kaip kokią lemputę ir į šoną pasidėt, kad atvėstų.

Knyga - mokslinės fantastikos šventė, fiesta, festivalis.

Tiek čia visko įvyko… 1505 psl. per tris knygas! Daug? Oi, ne - visai mažai. Galėjo būti ir daugiau, nesupykčiau. Atvirkščiai, norėjosi vietomis autorių pastabdyti ir sušukti: Palaukit, maloningasis, sustokite, čia užgriebėte tokią temą, o skyrėt jai tik vieną puslapį ir pabėgot į kitą vietą… Čia tokia užgriūna netikėtos informacijos lavina…

Tas rašytojas… Liu Cixin. Žinot, ko aš paklausčiau jo? Nieko. Nes neįstengčiau. Na, nebent išlemenčiau: "Žmogau, aš tavęs bijau…". Na, gal dar, nebent, įsidrąsinęs ir apsiraminęs, tykiai pasiteiraučiau - iš kokios planetos jūs atskridęs?..  O gal… iš ateities?..

Jeigu savo apžvalgoje apie knygą, pavadinimu "1984", apie jos autorių Orwelą pasakiau, kad jis atvyko iš ateities, tai buvo gal kaip metafora labiau… tai apie šitą autorių - Liu Cixin, skaitant jo knygas norėjosi paskelbt ir pasirašyt: jis tikrai atvarė iš ateities! Atskrido ar nukrito, nežinau, bet TAI padarė, tikrai. Padarė dėl mūsų visų. Kad išgelbėtų. Nuo ko? Nuo pasaulio pabaigos, žinoma. Atvežė mums gyvybiškai svarbias žinias iš ateities. O, tai ko - negelbėja, - paklausit jūs ironiškai. - Kodėl rašo knygas? Ko užsiiminėja tokiomis nesąmonėmis, kai turėtų tuoj pat kažką daryti? Na, bet jūs logiškai pagalvokit: ką darytumėt patys atskridę iš ateities? Eitumėt į televiziją? Užsirašytumėt priėmimui į vyriausybę, ar audiencijai pas Prezidentą? Kiek žodžių spėtumėte ten pasakyti, prieš užtrenkiant duris? Taigi. O jeigu būsi įkyrus ir atkaklus, kaip Švarcnegerio Terminatorius, taigi uždarys, į kabinetą koridoriaus gale, be langų, minkštomis sienomis ir paprašys palaukti. O raktą tai pames…

Kas belieka, imi parkerį, pieštuką ir rašai knygą…

Žinot, kokia Liu Cixin profesija? Kompiuterių inžinierius, programuotojas. Ouo, nu tik nereikia mūsų mulkint. Jeigu Kinijoje kompiuteristai turi tokias kompetencijas ir kvalifikacijas, tai kas pas juos tada yra profesoriai? Žinokit, taip - čia skaitant tikrai atrodo, kad turim reikalų su profesūra kaip reikiant - iš daugelio sričių: ne tik iš kompiuterių ar mokslinės fantastikos srities. Fizika ir chemija, kosmologija, astronomija, astronautika ir… filosofija… ir… ir…istorija ir… Stačiai viskas, ko tik norit. Viskuo čia taip žongliruojama, kad amą atima. Žinoma, tie triukai yra tokio kalibro, kad niekas negali jų patikrinti, nei išmatuoti. Nei paneigti, nei įrodyti. Gal čia kabliukas. Nežinau.

Gal autorius iš ateities, o gal ir ne. Gal jis pats ateivis. Gal. O gal nei viena, nei kita?.. Jis kinas. Mes ilgą laiką labai nuvertinę juos buvom ir dabar vėl patys atsilikom. Buvo tas jų degradacijos periodas su visokiom revoliucijomis ir komunizmais, kai visi užmiršo, kokios civilizacijos tai palikuonys. Jokio komunizmo ten nėra ir niekada nebuvo. Ir kapitalizmo. Ir jokios kitos santvarkos, panašios į kitų šalių. Pas juos kažkaip viskas ten KITAIP. Kitaplanetiškai? Ups. Pokštas, neišprotėkim.

Bet gerai, kas išrado paraką, pavyzdžiui. Jie šaudyt ir sprogdinti mokėjo daugiau kaip prieš tūkstantį metų, kai mes po medžius karstėmės, lankus ir strėles iš lazdyno drožėm. Ir fejerverkus, kuriuos kiekvienas mūsų šeimos ūkis, kaip didžiausią stebuklą tobulai įvaldėm vos prieš kelis metus, kinai šaudė jau tada - prieš tūkstantmetį - per kiekvieną šventę, nuobodžiai gurkšnodami žalią arbatą. Parakas dar ne viskas, toli gražu. Šilkas. Popierius. Spausdinimas. Porcelianas. Kompasas. Ir laikrodis, net tas! Net tokie, atrodo, nereikšmingi daikteliai kaip skėtis… dantų šepetukas… Popieriniai pinigai. Ir… alkoholis. Specialiai pasidomėjau. Tai čia tokie uždokumentuoti išradimai, galim neabejoti, kad, būtent jie - kinai daug daugiau visko dar sugalvojo, tik gal nėra užrašyta apie tai.

Leiskite Kinijai miegoti, nes kai ji pabus - sudrebins pasaulį. Berods, dar Napoleonas taip pasakė.

Atrodo, mes patys kažką pramiegojom…

Greitai užmečiau akį, kada Liu Cixin išleido šitą knygą. 2010 metai. Parašė, aišku, dar anksčiau. Iki mūsų tik dabar atkeliavo. O kas per tą laiką dar nutiko Kinijoje, ar nieko naujo ten neišrado ar bent jau suprato?.. Man atrodo, kad jie žino kažką daugiau, nei likęs pasaulis. Truputį baisu…

Na, gerai juokauju, užteks, nukrypau nuo temos, tikiuosi neįmate labai giliai į širdį…

Knygos pabaiga, vis dėlto, mane atvėsino, gal ir neatvyko Liu Cixin iš ateities. Iš taip toli neskraidoma, manau. Nors, jeigu pagal teoriją, kad laikas visada eina ratu, tada gal linijos tos susitiko ir skristi niekam niekur nereikėjo… Brr, gana, nenoriu apie tai daugiau galvoti.

Paskutinius tris puslapius skaičiau savaitę. Nežinau, kodėl, taip neskubiai, gal nesupratau, gal nenorėjau susitaikyti su tuo, kaip viskas baigiasi, gal pagalvot reikėjo, o gal priklausomybė išsivystė - visgi 1505 puslapiai, susigyvenau.

Nuotykis baigtas. Viskas nusitęsė bemaž pusantrų metų. Šios trilogijos skaitymas neabejotinai būtų buvęs greitesnis, nepaisant savo storių, bet tarpai laiko įsiterpė ilgi, tarp knygų dalių, dėl leidybos ypatumų. Ir ačiū leidyklai, ir vertėjams už tai. Gerai, kad stabdė, turėjau laiko atsipūst, pagalvot ilgiau, staigiai praryti tokius dalykus būtų neteisinga. Dabar, jūs, galit, skirtingai nei aš, susipirkt visus tomus iškart ir praryti vienu ypu. Bet neskubėkit, pasimėgaukit, pamąstykit, yra to laiko. 400 metų. Sakot, negyvena žmonės tiek. Na…

Skaitykit knygą.

Knyga. Liu Cixin. MIRTIES PABAIGA

(Trilogija. Žemės Praeities Atminimui)

5/5

*****

Prisiminiau vieną neapdainuotą istoriją. O aš apie ją privalau parašyti. Kaip, kad ir privalėjau pamatyti. Filmas, pavadinimu “Istorijos iš marių dugno".

Savo šaknų ieškantis amerikietis Eliotas sužino, kad jo senelio gimtasis miestelis Rumšiškės šiandien yra… Kauno Marių dugne. Tačiau Eliotas nenuleidžia rankų ir į Lietuvą atvyksta su narų, archeologų bei geofizikų komanda: pasaulinio lygio profesionalai bandę rasti Atlantidą šį kartą neria į lietuviškus vandenis ieškodami nuskendusios  Rumšiškių istorijos.

Jautri šeimos istorija persipinanti su šiek tiek mokslinės romantikos ir paskutinių liudininkų, dar gimusių marių dugne, prisiminimais.

Istorija apie vieną iš miestelių ir kaimelių, jų berods, iš viso buvo trisdešimt penki, kurie buvo užtvindyti, kai buvo pastatyta Kauno Hidroelektrinė. Gyveno žmonės gražiame Nemuno slėnyje per amžių amžius ir tik op - neliko nieko. Tik vanduo. Čia gyvenusiems žmonėms visa tai prilygo ištrėmimui į Sibirą, nes ten, kur išsikraustė, irgi niekas išskėstom rankomis nelaukė, reikėjo iš naujo gyvenimą susikurt.

Ne juokas - ateina vieną dieną rimti dėdės ir pasako: Viskas. Kraustotės. Tuoj viskas čia bus užpilta vandeniu. Kaip norit, taip eikit, pėsčiom, ar važiuokit, galit išsiardyti namus, medžius galit išsirauti, galit palikti, mums nerūpi. Rytoj čia bus Kauno Jūra. Marios, atia.

Mažutis toks filmas, vos 40 minučių, be efektų ir be triukų. Ne vaidybinis, ne holivudinis, tikra istorija. Kai ėjom į kiną, manėm - na, būsim ten trise, gal dar pora žiūrovų. Bet, kai pravėrėm naujo, dar dažais kvepiančio, rekonstruoto Romuvos kino teatro salės duris, pamatėme, kad ji… pilnutėlė.

Išduosiu, jei nuspręsit pažiūrėti šį filmą, kad nesitikėtumėte ten pamatyti režisūrinių stebuklų. Labai viskas paprastai ten vyksta. Nors užmojo būta stipraus, iš Amerikos atvykęs emigrantų anūkas su narų komanda nėrė į gelmes, kad nufilmuoti dugną, kur senosios Rumšiškės buvo, ištyrinėti ten viską. Na, nelabai jiems tai pavyko - Marios tamsios, nesvetingos, saugo kruopščiai ir šaltai savo paslaptis.

Tad, svarbiausia čia tampa ne dugno atradimai, o… žmonės, paprasti, gyvi, jų kasdien vis mažiau, bet dar yra. Jie mums gali pasakoti kaip viskas vyko, kaip vyko kraustymasis, kaip tuos vaismedžius išsirovė ir persodino kitur, tvoras ardė, duris, langus ir stogą, po lentą, po rąstą bandė nusivilkt į saugią vietą. Ne viską spėjo išgelbėt, vieni daugiau, kiti mažiau. Istorijos, aišku, ne vien apie daiktus, o apie žmones, jų neeilinius likimus.

Po filmo (šito nemačiau aš šimtą metų), visi žmonės atsistojo ir plojo. Dauguma vis ašarą nubraukdami. Nežinau, kas čia atsitiko? Ar filmukas toks jautrus, ar žiūrovai visi buvo, būtent, tie - iš dugo? Arba su jais susiję… Manau, visokių buvo. Net ir iš šono atėjus, filmas vis tiek kerta per širdį. Nors ir paprastas toks atrodo, kaip du centai. Bet pataiko gerai į krūtinę ir be kaskadininkų triukų, ir be scenarijaus efektų.

Ir jūs, jeigu pažiūrėsite šį filmą, paskui, vėliau, žvelgdami į Marias, jau ne vien vandenį ten matysite.

Filmas. ISTORIJOS IŠ MARIŲ DUGNO (rež. Rytis Titas, Rūta Vyžintaitė-Lajienė, 2020)

Buvau užmiršęs šitą knygą. Nes užsimetusi buvo. Šaldytuve. Taip, taip, teisingai išgirdot, perskaitėt. Šaldytuve. Nes knygutė tokia - iš serijos karštų, ją reikia atvėsinti, kad pirštai skaitant neprisviltų. Jau apie vieną tokią rašiau, na tai štai jums antra.

Knyga - ne dovanėlė. Ne iš tų, kur jubiliatui iškvėpintam popieriuje gražiai įvyniota dovanojama. Ne. O pats kaip ją gavau? Radau. Einu, einu - žiūriu, guli. Paėmiau, parsinešiau, ką darysi. O jau kai turi, tai tikrai perskaitysi tokią knygą, niekur nedingsi. Lengvai skaitosi.

Jei užklupo neskaitadieniai, tai prašom. Oi, kaip smagiai susiskaitys. Bet jei knygas skaitote, kad pliusą užsidėti ir gražią nuotrauką pasidaryt, na, tipo, perskaičiau dar vieną puikią knygą - uždėkit man ąžuolų vainiką. Tai ne. Taip nebus. Nenorėsit girtis. Ir aš kažkaip pamiršęs buvau, paslėpęs. Bet turiu būt sąžiningas ir prisipažint, skaičiau ir visai patiko. Verkiau net skaitydamas. Nuo juoko sukeltom ašarom, aišku.

Žinoma, nerekomenduoju. Nors, atrodytų, kas čia baisaus, autorius aprašo savo gyvenimo moteris. Bet… Labai jau atvirai jas čia aprašo. Nedžentelmeniškai, sakyčiau. Šiurkščiai. Tai reiškia, su visomis detalėmis, kurių minėti padoriam vyrui nederėtų. Aprašo viską, be skrupulų. Visai nepridengia. Gal, kad girtas visad rašė? Kadangi, gerdavo nuolat… Net neaišku, ar iš viso kada nors negerdavo. Gal tik, kai miegodavo. O miegodavo mažai… Rašyti, tiesa, mokėjo. Talento netrūko. Moterų irgi netrūko. Bet gal čia išgalvota jų nemažai, nes gėrė daug, rašė daug, kada dar tos moterys? Jų čia įtartinai daug, ne mažiau nei išgertų butelių po stalu.

Prieš tai Bukowskio skaitytai knygai buvau davęs kontraversišką įvertinimą. Buvo supykusių. Kaip galima Bukowskiui vieną balą duot? Viena moterėlė net su grėbliuku per nugarą taikės užvažiuot. Su mažu tokiu, kapams tvarkyti. Bet vistiek nemalonu. Ištryniau iš soc. tinklų ir pametėm kontaktą, viskas baigėsi gerai.

Tai šį kartą nerizikuosiu - neduosiu nei vieno. Nulis. Supraskite mane teisingai. Nerekomenduoju. Nenorėčiau, kad einant gatve sutikčiau kokias dvi poniutes ir dar iš tolo išgirsčiau piktus komentarus. O, va žiūrėk eina tas katinėlis, kur Bukowskį skaito ir rekomenduoja. A, tai šitas? Greitai pereinam į kitą gatvės pusę!

Nejauku būtų.

Kaip kažkas teisingai pastebėjo: niekas nerekomenduoja Bukowskio, visi piktinamės juo, bet visi skaitom. Prisižadam, kad kitos knygos tai jau tikrai neskaitysim, bet vėl imam ir paskaitom, visai netyčia. Kažkokių mistinių galių turi šis autorius.

Be to, kokius nuostabius viršelius Bukowskiui knygoms kažkas kuria! Dešimt balų. Aš, kai mano knygą leis, paprašysiu leidyklos, ne - aš pareikalausiu, kad viršelį sukurtų būtent šie dailininkai. Bet, gal ir ne, mane taip gali sutapatinti su pačiu Bukowskiu, o aš juk ne toks, niekada taip apie moteris nerašysiu. Džentelmenas ir romantikas esu, senamadiškas.

Jaučiu, kaip duotų man Bukowskis su alaus bokalu į dantis už tokias mintis… Bet gal ir jis giliai širdyje romantikas buvo? Mylėjo. Tik būdas jo šiurkštus išreikšt jausmus buvo.

Talentingas rašytojas, jei mažiau gėręs būtų, kitaip gal rašęs būtų. O gal visai nerašęs? Nepajėgęs? Čia visa esmė gal.

Knyga. Charles Bukowski. MOTERYS

Jau neatsimenu, kada žiūrėjau paskutinį kartą kokį gerą serialą per televiziją. Internetas nukonkuravo. Bet ėmė ir pasitaikė vienas, netikėtai. Labai maloniu ir geru atradimu per televiziją tapo detektyvinis serialas “Monkas”. Iš pradžių, tik kartais pamatydavau vieną kitą seriją, rytais. Labai nepatogus laikas buvo žiūrėjimui, tad labai krimtausi, kai praleidau daug serijų, o internete niekur šio serialo neradau. Laimei, paskui LRT vasarą pakartojo serialą labai patogiu laiku vakarais, tad su malonumu peržiūrėjau visas serijas nuo pradžių iki galo ir likau sužavėtas.

Serialas detektyvinis, bet tuo pat metu ir švelniai komedijinis, nes pagrindinis veikėjas labai keistas, nestandartinis žmogus, nuolat pakliūnantis į itin keblias situacijas. Adrianas Monkas turi stiprių psichologinių sutrikimų, kurie dar labiau paūmėja po tragiškos žmonos žūties. O dėl itin pablogėjusios sveikatos netenka darbo policijoje.

Monką kankina begalė fobijų. Uždarų patalpų baimė, mikrobų baimė, aukščio baimė… Negana to, kad yra pamišęs dėl švaros, Monkas yra tobulos tvarkos ir daiktų simetrijos maniakas…

Jis turi tiek fobijų, kad ir vežimu nepavyktų pavežt. Spėkit kiek? Baikit. Neatspėsit. Monką kankina… 312 fobijų… Detektyvas bijo net… pieno… Kad ir tokia problema: jeigu į Monko rankas pateks burbulinis celofanas, net ir nusikaltimo vietoje, jis nepajudės iš vietos, kol nesuspaudys visų burbuliukų…

Tačiau, greta sutrikimų, Monkas turi ir fenomenalių sugebėjimų: neįtikėtina atmintis, kone aiškiaregio pastabumas, sugebėjimas įžvelgti detales, kurių eiliniai žmonės nepajėgūs pastebėti, dar - jis moka skaičiuoti akimirksniu kaip kompiuteris, sudėtingiausius skaičiavimus, plius - beprotiškas kruopštumas ir smulkmeniškumas. Nusikaltimo vietą jis mato tiesiog kaip rentgenas - visa tai sudėjus su nestandartiniu, ypač aštriu protu, gauname tiesiog nesustabdomą nusikaltimų gliaudymo mašiną…

Tad, Adrianas Monkas, nors ir netekęs darbo policijoje, padedant medicinos seselei ir asistentei Šaronai Fleming, pradeda naują gyvenimo etapą, kaip privatus seklys ir tampa nepakeičiamu policijos konsultantu, tiriant pačias painiausias bylas.

Labai pavykęs, universalus serialas. Gal net tinkamas visai šeimai, visiems, nuo mažo iki seno. Detektyvas, komedija, nuotykiai, dinamiškas siužetas, nuosekliai išlaikoma romantiška linija. Taip, nepaisant to, kad Monko žmonos seniai nėra gyvųjų tarpe, ji visgi, turi čia savo vaidmenį. Ir nemažą. Monkas jos neužmiršta nei vienai dienai, sugeba su ja palaikyti ryšį, lyg ji būtų visai šalia. Pavyzdžiui, įspūdinga situacija, kai vienas galvažudys uždaro Monką į karstą ir palaidoja gyvą. Bet detektyvas ten randa būdą ištverti, net atsidūręs po žeme, užmezga kontaktą su savo žmona iš kito pasaulio ir kalbėdamasis su ja, išgyvena, nors bet kuris kitas žmogus būtų uždusęs ir miręs, dar iki ateinant pagalbai.

Daugybė nerealių ir komiškų situacijų, kartais baisių, kartais absurdiškų. Su policininkais ir nusikaltėliais, kolegomis arba giminaičiais, ar tiesiog eiliniais aplinkiniais žmonėmis. Ypatingas ryšys susiklosto tarp Monko ir jo padėjėjos, kuri turi susidoroti su tiesiog neapsakomai sunkiomis pareigomis - rūpintis tokiu problematišku, totaliai pažeidžiamu, neprognozuojamu savo pacientu-šefu. Kiekviena diena - naujas iššūkis.

Kartą ji sumano sudalyvauti rinkimuose į vienas aukštas pareigas. Rezultatų laukiantis Monkas garsiai pasvarsto: "Ką aš darysiu, jeigu ji laimės tuos rinkimus ir mane paliks?" Šalia buvęs žmogus klausia: "O kas ji jums tokia?". Monkas atsako: "Ji yra mano auklė." Žmogus labai nustebęs: "O jūs kas toks?" Monkas: "Aš? Aš - jos viršininkas."

Paradoksalių situacijų, šmaikščių dialogų čia apstu. Seniai teko matyti taip gerai subalansuotą detektyvinį serialą. Puikūs aktoriai, aukščiausios klasės režisūra. Kiekvienai serijai - naujas puikus scenarijus, trumpa, bet kaskart įdomi ir pilna netikėtų siužeto posūkių istorija.

LRT parodė keturis sezonus ir baigė. Man susidarė įspūdis, kad dar ne visos čia serijos buvo parodytos. Gal priklausomybė Monko nuotykiams išsivystė, nežinau, tad patikrinau internetą. Ir taip - yra iš viso 8 sezonai. Ką?! Kur dar keturi? Bus dar parodyti kiti sezonai, ar ne? Štai kur klausimas, kuris dabar man neduoda ramybės. Kažkaip per anksti išskrido Monkas, kaip koks Karlsonas, kuris žadėjo sugrįžti. Laukiu sugrįžtant. Nors, ką čia kalbu? Niekas nei sakė, nei žadėjo, nei rašė, kad Monkas grįš. Ei, LRT! Ką sau galvojat? Nebūkit grybai…

Serialas MONKAS (MONK, rež. Andy Breckman)

5/5

*****

Savaitgalis Stokholme. Maloniai pažymėjom vieną svarbų gimtadienį. Su šiek tiek nuotykių ir keistenybių. Pamatėm šio to gražaus, bet gal ir nedaug suspėjom. Turėjom tik vieną pilną dieną. Aš, asmeniškai, labai norėjau sutikti Karlsoną, juk galima sakyti, užaugau su juo, ir neslėpkim, šio to iš jo išmokau. Deja, pašėlusio storulio su propeleriu nesutikom, o Pepių ilgakojinių tai taip, pilna jų ten. Dar ABBA visu gražumu, sutikome. Visus keturis iš karto, vienoje vietoje, labai fotografiškoje galerijoje, kaip nenusifotkinsi su jais? Tik autografų nedavė, gal labai užsiėmę buvo.

Gražus miestas, bet ir keistas. Mįslingas. Nemačiau nei vienos žuvėdros! Nors Stokholmas apsuptas vandens, kur tik neik. Jūra visur. Juk jis pastatytas ant trisdešimties tūkstančių salų! Ir oras buvo puikus. Saulė. +15. A nei žuvėdros, a nei anties, nei varnos. Jokių paukščių, gal kad medžių beveik nėra. Dvi šarkas, tiesa, mačiau ir viskas. Jos visada porelėmis. Pradžiugino, bent tiek. Pingvinus linguojančius kavinės vitrinoje matėm. Netikrus. O žuvėdrų - nebuvo. Gal žuvies jų jūroje nėra? Išgaudė ir suvalgė visas?

Ir kačių nėra. Šunį ir tą tik vieną temačiau, nutolusiame nuo centro rajone, nedrąsiai vedamą šeimininko už pavadėlio. Susidarė įspūdis, kad vietiniai labai mėgsta tvarką. Nė šiukšlelės, nei šapelio niekur. Nė trupinėlio. Ramybė. Gal ir Karlsoną uždarė į kalėjimą? Nes tam tai jau tikrai ne vieta Stokholme, labai jau netipiškas švedas, chuliganiško būdo.

Smagu ten, gražūs spalvoti namai, ne taip kaip pas mus - kur karaliauja pilkybė. Man Stokholmas gražiausias pasirodė dienai baigiantis, kai tolstančios saulės spinduliai subtiliai susiliejo su žibintų šviesa ir pasklido dangumi, vandeniu, tiltų atbrailomis, gatvių paviršiais, žmonių veidais... Jaukios gatvelės, pilnos šviesų, mielos parduotuvėlės, kavinės. O taip! Aplankėm seniausią Stokholme! Gėrėm kavutę ir šveitėm pyragus… 1785 metų kavinukėje… Bet namie smagiau, tik vžykt ir parlėkėm namo lėktuvėliu. Valandėlė su trupučiu ir savo mieste. Ir krimsdami mėsainius saviškiam McDonaldse kažkaip paslaptingai jaukiai vienas kitam šypsojomės.

Visos kelionės skirtos tam, kad suprastum kaip gera namie.

Jaučiu bus apsakymas Stokholmo motyvais. Kažkokia teisinga įtampėlė yra "Suspense" tipo istorijai, gal dėl žuvėdrų, ar dėl oro uosto ir metro įpatumų, kuriuose šiek tiek paklaidžiojom, pasiklydom, visa ta keista nežinomybė, didžiulis miestas, kuriame tvyro neįtikėtina, viską apgaubianti, mistiška ramybė, jau savaime diktuoja istoriją. Pavadinimas: "Kodėl Stokholme neskraido žuvėdros?" Arba: "Kur dingo Stokholmo katės?" Gal: "Pasiklydę Stokholme?" O gal kaip kine? "Once Upon a Time in… Stokholm".

Tegul bus šis - Kartą Stokholme.

Sekite naujienas.

Labai moteriškas filmas. Pradedant knygos autore, filmo komanda išskirtinai moteriška: scenaristė, režisierė, dvi prodiuserės. Visas gijas čia laikė moterys. Ir tai labai jaučiasi. Nieko blogo tuo nenoriu pasakyti, tiesiog kai kuriuos ypatumus galima nuspėti nuo pradžių ir jie eina per visą istoriją, kaip nesustabdoma upė. Kas konkrečiai? Per daug nesiveliant į platesnes diskusijas, trumpai - visi vyrai kiaulės. Taškas. Ir - jausmai, jausmai, jausmai. Kaip pradeda kalti be gailesčio nuo pirmos minutės per širdį, taip ir duoda iki paskutinės minutėlės, be atvangos. Kaip sakoma, protu šios istorijos nesuvoksi. Nes jis padėtas į stalčių ir užrakintas.

Yra čia nelogiškų dalykų, bet galima pateisinti juos, nes istorija pasakojama iš beveik laukinės, pelkėje gyvenančios mergaitės perspektyvos, kurios pasaulis, smarkiai kitoks nei visas pasaulis už pelkių ribų. Pagrindinė herojė yra itin nestandartinė, neeilinio likimo užgrūdinta, savamokslė, meniškos sielos būtybė. O ir rašytoja pasakodama šią istoriją, sakyčiau, braukia ties pasakų riba. Gal ir gerai, man kaip dideliam pasakų mėgėjui visada tinka ir patinka tokios istorijos.

Bet ir noro kabinėtis yra prie šio ir ano. Tie kiaulės vyrai… Na, bet pripažinkim, ne visi, yra čia ir normalių. O ir tų niekam tikusių, kai paskaičiuoji, ne tiek ir daug - tik du su puse. Nes tas trečias pasitaiso, galų gale. Bet vis tiek, toks tiksi vis nepasitikėjimas vyrais ir vyriškumu per visą siužetą nuo pradžių iki galo, nors tu ką. Kad ir tas brolis, staiga, atsiradęs po daugybės metų. Toks neįtikėtinai drungnas, sėdi sau ant suolelio nuolankiai kepurėlę nusiėmęs. O juk kariškis! Ir žinant aplinkybes, į kokią bėdą pakliuvo sesutė, turėtų linkti medžiai šalia kelio! Ir skiedros lėkt… Bet ne - sėdi tykiai brolis ant suolelio…

Ko gero, labiausia ir kliūna čia visų mergaitės šeimos narių poelgiai. Gerai - tėvas pragėręs smegenis visiškas idiotas, tiksliau, gal psichopatas, ok, pasitaiko, bet mamos, sesių, brolių poelgiai nerealūs, nepateisinami, net literatūriškai žiūrint. Nors gal… Žinome mes iš pasaulio naujienų, būna visko, leiskimės apgaunami, ypač jeigu jau imam tikėti, kad čia turim reikalų su pasaka.

Pasaka ne pasaka, bet visgi, autorė įstengia apgauti skaitytojus ir filmo žiūrėtojus su tais jausmais, įspūdingai sugeba apgauti. Paaiškėja, ne vien tik jie čia, vis dėlto, dominuoja, jie čia kaip tinklas įpainioti naiviems. Yra tas protas. Paslėptas. Ir labai, labai klastingas. Tad gaunam netikėtai, skrynią su dvigubu dugnu. Pasakojimas turi dvi pabaigas. Viena gera, o kita dar geresnė, su siurprizu. Visą istoriją autorė daužiusi per širdį, toje antroje pabaigoje tiesiog smogia į pilvą… Labai netikėta, gal net šiek tiek, šokiruojanti antroji pabaiga. Man patiko. Parodė, ne tik kur gieda, bet ir žiemoja vėžiai. Geras filmas tapo visai puikiu. Detektyvas - pasaka.

Filmas TEN, KUR GIEDA VĖŽIAI (Where the Crawdads Sing, rež. Olivia Newman, 2022)

4/5

****

Latvių grupės Carnival Youth daina. Savotiška, įdomi, nestandartinė, bet ir keistoka. Daina graži, bet ne iš tų, kur norėtum užsimušdamas nuo ryto iki vakaro klausytis. Bet vaizdo klipas… Labai, labai. Subtiliai sumontuotas iš 100 metų senumo nuotraukų albumo, kuriuo maloniai leido pasinaudoti viena iš Liepojos senųjų gyventojų šeima. Neskubiai žiūrint, klausantis tos lėtos, romantiškos melodijos, galima įžvelgti daug įdomių detalių. O jeigu dar ir pažįsti miestą… Liepaja.

Liepų miestas, slėpiningas Baltijos perlas, medinių, drožiniais išpuoštų vilų ir įstabių jungendo stiliaus mūrinių namų šarmingas kokteilis. Tegul ir apgriuvę daug kur, ir nutriušę statiniai, ir šiek tiek subjaurotas miesto veidas sovietinio paveldo randais, bet vis tiek nesunku pajusti tą šimtus metų kurtą eleganciją, tiesa, reikia paklaidžioti ir nepabijoti pasiklysti šiek tiek, kad atrastum visus tuos grožius. Ir ne visi nekantrūs juos randa. Ir gerai. Nebūtina visiems masiškai visko čia užgriūti.

Miestas tarp jūros ir didžiulio ežero, beveik sala, na gerai, vėjo gairinamas pusiasalis. Visų keturių vėjų ir muzikos miestas. Latvijos roko lopšys. Ir kačių. Jos čia visur. Kone kiekvieno medinuko lange. Prie kas antros laiptinės, po dvi, tris, dažnai kartu su žuvėdromis ar kirais, kolegiškai besidalinančios maistu iš vieno ir to pačio dubenėlio. Ir nieks čia nešaukia, gelbėkit katės! (kaip kartais pasitaiko pas mus). O ką jos gali padaryti blogo? Gal užpuls tamsiam skersgatvyje ir atims piniginę iš vėlyvo miestelėno, o gal nuvarys dviratį ar įsilauž į parduotuvėlę ir per naktį suvalgys visas ledų atsargas bei išgers alų, o tada vietiniai su polsiautojais kitą dieną visi išmirs nuo karščio ir troškulio?..

Nieks čia nesuka dėl to galvos. Vietiniai tokie neišpasakytai lėti ir atsipūtę, jau po 7 taip ramu ir tylu, kad tame neskubume, mes lietuviai, iš tikro galime pasijausti lyg pakvaišusio temperamento Baltijos italai…

Čia tik jums sakau, kaip draugams, tikiuosi neišduosit labai plačiai, koks gražus tas miestas. Juk nenorim, kad ir ten būtų kaip Palangoje ar Šventojoje, 60 žmonių vienam kvadratiniame metre. O jeigu prasitarsite kažkam netyčia, tai paprašykit, kad jie neprasitartų.

Na va, prirašiau, o maniau bus trys keturi sakiniai apie dainą. Čia tamsus žiemingas vakaras kaltas, užėjo sentimentai, norisi tučtuojau persikelti į vasarą, prie jūros, bent mintimis nukeliauti ten. Tad bent jau šis vaizdo klipas paguodai.

Daina. Vaizdo klipas. Carnival Youth. LOVE IS THE ANSVER

5/5

*****

Rašytojas Haruki Murakami yra maratono bėgikas. Laksto po 40 km nesustodamas, o ir rašo taip pat, kaip maratonininkas, labai storas knygas. Kartais iš kelių tomų susidedančias. Kartais rašo, regis, apie nieką, kelis šimtus lapų, kol įvyksta kažkas reikšmingo, bet tuos "niekus" taip įdomu skaityti, kad dar vienas kitas šimtas puslapių visai neprailgtų.

Kaip sprinteris negali bėgti ilgų distancijų, taip ir maratoninkas neprabėgs trumpos distancijos. Kokybiškai, ta prasme. Niekaip neaplenks sprinterio. Man Murakami visada ir atrodė įrodymas šitos tiesos. Ilgų romanų maratonininkas, kuris kartais parašo apsakymų, bet jie neprilygsta romanams. Neįsibėgėja. Pritrūksta distancijos. Jau net kelis apsakymų rinkinius teko skaityti ir neužkabindavo taip, kaip romanai. Pasitaikydavo, aišku, vienas du trys puikūs apsakymai per visą rinkinį, tokie tikrai murakamiški. Ir viskas. Visa kita, susidarydavo įspūdis, kad rašytojas pradėjo rašyti kaip romanus, bet neužsikabino, neįsivažiavo, pritrūko įkvėpimo ir numetė, maždaug, ai tegu bus sau, kaip apsakymai.

Apsakymų rinkinys "Pirmojo asmens vienaskaita" man pasirodė, pagaliau, kitoks. Gal dėl to, kad autorius nebandė paimti mūsų "ant kiekybės" (knyga plona - čia tėra tik 8 apsakymai), o pabandė susikoncentruoti į kokybę. Yra čia ji. Gal ir nenurauna stogo kaip geriausi romanai, bet šitas apsakymų rinkinys, manau, labiausiai pavykęs iš visų. Visi pasakojimai išlaiko firminį Haruki Murakami stilių: labai įtaigūs pasakojimai, subtilus humoras, paslaptys, nenuspėjama kulminacija. Kas man labai patiko, kaip muzikos fanui, kad beveik visi apsakymai labai muzikalūs, daugiau ar mažiau susiję su muzika. Ypač puikus apie vyruką, kuris vienam leidiniui parašo recenziją apie išgalvotą muzikos atlikėją ir jo grupę, pristato albumą, kruopščiai aptaria visas pramanytas dainas, o po daugybės metų antikvarinėje plokštelių parduotuvėje atranda tos pramanytos grupės… plokštelę su tip top tomis pačiomis išgalvotomis dainomis…

Gal tik vienas apsakymas iškrenta iš konteksto. Per patį vidurį, tarp visų apsakymų, kaip kokia pertrauka tarp dviejų įtemptų sporto rungtynių kėlinių. Autobiografinis pasakojimas apie meilę beisbolui ir poeziją, skirta, būtent… šiai sporto šakai. Labai keistas intarpas, bet pasitelkiant humorą (o to autorius, manau ir siekė) visai smagiai sueina į galvą. Pasišypsai, atsipūti šiek tiek, o tada pirmyn - į antrą dalį, kur Haruki smogia rašytojo plunksna iš visų jėgų.

Puikūs apsakymai, ypač, tas - apie kalbančią beždžionę. Ir ne tik kalbančią, bet ir mėgstančią šaltą alų, o prie jo intelektualius pokalbius ir paatviravimus apie asmeninį, nelengvą beždžionės gyvenimą. Negana to, beždžionė turi fenomenalų sugebėjimą - pavogti vardus moterų, kurias įsimyli. Brr… Neįtikėtinai baisus, bet ir neįtikėtinai gražus apsakymas. Vien dėl jo, manau, verta pasidėti šią knygą į lentyną už stiklo, kad nedulkėtų.

Per daug išduodu turinį? Ne, nemanau, kad ką nors labai supratote. Nemanau, kad daugiau suprasite ir patys perskaitę knygą. Tai ne tas autorius, pas kurį būtinai reikia KAŽKĄ suprasti. Tiesiog čia reikia mėgautis istorijomis, be jokių klausimų.

Na, o užbaigia knygą apsakymas, davęs pavadinimą visam knygos rinkiniui. Neskubus, tarsi atsainiai lėtas, bet tiesiog pulsuojantis augančia negeros nuojautos įtampa… Ir? Paskutiniai keli sakiniai tiesiog trenkia lyg šlapiu skuduru per fizionomiją. Ne, ne - gal net ne skuduru, gal, tiksliau būtų pasakyti, su keptuve. Lieki suglumęs. Labai. Tada perskaitai dar kartą visą apsakymą, gal kažką praleidau? Ne, viskas lieka kaip buvo. Rašytojas pasakė ką norėjo, o skaitytojas lieka išsižiojęs.

Puiku. To ir tikimės iš pono Murakami.

Knyga. Haruki Murakami. PIRMOJO ASMENS VIENASKAITA

5/5

*****

Ką visokiausi pasoliniai bunueliai ir kiti praėjo dar tolimais 70-tais, mūsiškiai režisieriai, kaip iš vaikų darželio į gatvę, už tvoros ištrūkę darželinokai, griebėsi eksploatuoti kaip didžiausią atradimą tik dabar. Cha ha ha ha - bėgam į gatvę, ten galim daryti ką norim, pridarykim eibių, pagaliau! Smurtas, žudynės, neapsakomos žiaurybės, prievartavimai ir o, didžiausias džiaugsmas - keiksmažodžiai…

Dabar pas mus pasipylė tiesiog tokie filmai, kaip purvas iš sprogusio kanalizacijos vamzdžio. Bet įtariu, po kokių 30-40 metų vikipedijose tokie pavėluotos reakcijos režisieriai bus švelniai pašaipiai vadinami "vėlyviais" - režisieriai, kurie norėjo būti baisiai madingi, bet suvėlavo 50 metelių.

Ėmė ir Puipa padarė tokį filmą, bet jis, skirtingai nei tie visi vėlyviai, niekur nepavėluos. Kaip ir niekur nesuspės. Nes, grubiai šnekant, jo muzika jau sugrota. Ir blogąja, ir gerąja prasme. Ką jau jis besukurtų ar nesukurtų daugiau iš viso, nuo to niekas nepasikeis. Savo ryškų ir neišplėšiamą puslapį kine jis jau turi.

Taigi, šiame filme irgi liejasi smurtas ir keiksmažodžiai, net ausys raitos. Dar, negana to, sumiksuota su ta ydinga, kinui netinkama, teatro kalba.

Nors, stop, nepamenu, kad keiksmažodžiai labai liejasi 70 - tųjų režisierių kūriniuose, čia man regis, šita mada atkurnėjo iš kitos pusės, jau naujesniais laikais, iš rytų, nuo Ūralo (toks žodis ten yra - "ūra"). Labai linkiu šito panagių purvo nebenešti daugiau į kiną, būkit malonūs.

Puipa, vienas iš tų retų lietuviškų režisierių, kuris visus savo filmus padarė su galva. Kitaip tariant užbaigtus, aiškius. Turinčius pradžią, nuoseklų dėstymą, kone literatūrišką veiksmą ir pabaigą. Visai, kaip gerose storose klasikinėse knygose. Taip, galima kabinėtis, kad labai lėtus ir ilgus filmus, bet visada įtikinamus, įtraukiančius į siužetą ir aiškiai užbaigtus.

Šį kartą Puipa visai pasileido, elgiasi kaip nuo grandinės nutrūkęs beprotis. Galų gale viską užbaigia visai be galvos. Žinokit, visai gerai, man patiko, kad užbaigė be galvos. Nepamatę, nepatikėsite, bet visas tas gaivališkas, groteskiškas, kartais absurdiškas vyksmas susidėlioja į labai tiksliai nutapytą paveikslą.

Makabrišką, ryškų Boscho teptuko vertą paveikslą, šiek tiek juokingą, truputį keistą ir labai b-baisų.

Bet, ta teatro kalba… Ir nesvarbu, kad ta kalba subjaurota keiksmažodžių srautu, vis tiek skamba teatrališkai, tokiu būdu ji dar klaikesnė. Tik Aleksas Kazanavičius, matyt, Kempiniuko dėka  išmankštintais žandikauliais ir liežuviu, nekalba teatrališkai. Jo suvaidintas maniakas labai tikras, baisus. Nuostabus aktorius. Ir dar Jūratė Onaitytė, nors ir teatrališkai kalba, taip, bet tokia savita, grynai savo maniera, iš karto pagauna, užburia. Teatrinė kalba, bet ji visur gera, ar teatre, ar tik jo foje, ar už teatro kampo, ar kine. Hipnotizuoja. Man atrodo vien dėl Onaitytės ne vienas filmas, kur ji pasirodė, kilsteli bent balu aukščiau. Ir šis - ne išimtis. O kiti aktoriai? Neištrūksta iš teatro. Atrodo, kažkas juos ten įkalino. Į kiną įžengia kaip į teatro sceną. Gerai vaidina, bet ta kalba… Kartais kalba visai tyliai, bet vis tiek atrodo, kad rėkia. Su kino veteranais viskas aišku, jų jau neperlauš niekas. Bet, kad čia taip artikuliuoja net visai jauni, niekur dar nematyti aktoriai. Kas juos taip sugadino? Gal Masalskis? Jis beje, šmėkšteli čia trumpai, bet visu gražumu.

Ieškokit konflikto! Šaukia jis. Nematau. Nėra konflikto!

Yra čia tas konfliktas yra. Ir visuose nūnai kuriamuose filmuose yra konfliktas. Gal net konfliktai tik ir yra. Konfliktai, konfliktai. Mes jau nuo jų persisotinę, žinokit. Kažkur dingęs noras kurti grožį pas režisierius. Kur dingo meilė? Amžinasis gyvenimo variklis? Ar jau meilė nebemadinga? Apie tai kalbėti, regis, jiems yra prastas tonas. Banalu? Gėda? Vietoj "aš tave myliu" herojus mylimajai dabar vožia kumščiu į veidą ir dar paspiria, tokia kino realybė. Gana. Mums jau to šlamšto nuo televizijos gana, kur serialuose visos moterys furijos, vyrai idiotai, geriausiu atveju mašinų turgaus lygio aferistėliai. Kine tikimės kitko.

Duokit meilės. Duokit magijos. Burtų! Po velnių! Nuo ko visas kinas ir prasidėjo. Ste-bu-klai. Tai juk yra kino pradžia ir pabaiga.

Ir.

Visa tai neskirta Puipai. Jis mus čia apmauna. Pasirodo, visą filmą vedžiojo už nosies. Pačioje pabaigoje tampa aišku, kad apgavo.

Kaip? Meistriškai. Filmas visai ne toks ir ne apie tai, ką manai matąs jo eigoje. Žanras visai kitas. Parodija? Komedija? Tragedija? Trileris? Nesakysiu. Pabaiga sudėlioja visus taškus. Puipa moka užbaigt, kaip ir sakiau. Net ir be galvos. Kaip baigėsi šitas? Tiems, kas matė, nekartosiu, kas nematė - nesakysiu. Pažiūrėkit, vis dėlto, atsitiko čia tas tikras dalykas, kurį norim matyti ekrane.

Kinas.

Filmas. SINEFILIJA (rež. Algimantas Puipa, 2021) 

4/5 

****

Ką veiksite per šventes? Na, kai suvalgysite visus kūčiukus, išgersit kisielių, baigsit tuos visus burtus ir magijas, kai visi svečiai išsivažinės namo? Aišku, žiūrėsite kokį nors kalėdinį filmą. Išsiskleisite sofutę, ištiesite pavargusias kojytes, įsijungsite televizorių, rankas užkišite už galvos… o per visus kanalus vėl tie patys filmai, kur jau daug kartų matėme. Aš rekomenduoju tokį, kurio nerodo mūsų televizijos, o gaila, nes galėtų, ten taip mėgsta kartoti filmus, o šis kaip tik iš tų, kur ir kartojamas visai nenusibosta. Elfas, vadinasi.

Su aktoriumi Willu Ferrellu. Daug kam tai nėra geros kokybės ženklas. Mat, šis aktorius dažnokai pasižymi kaip antro galo humorėlio specialistas, bet šį kartą šį savo sunkiai suvaldomą polinkį, ačiū Dievui, ar kažkam kitam, paliko už filmavimo aikštelės ribų. Ir puiku, pasirodo galima juokauti ir būti juokingam ne vien apie… O ir netiktų šitoje istorijoje, juk žiūrėti ji skirta visai šeimai, ne vien suaugusiems, bet ir vaikams. Ir pats Ferrello kuriamas personažas iš esmės yra vaikas, nors ir peraugęs, atrodo, kaip didelis įmitęs ir jau gerokai įmetėjęs vyras, bet vis tiek vaikas. Iš čia ir atgarma visa ta nesusipratimų ir labai juokingų įvykių virtinė. Vaikas vyro kailyje. O dar, negana to, išauklėtas kaip elfas, atsibeldęs iš šiaurės pakraščių, visiškai nepažįstantis šio pasaulio ir totaliai jame neprisitaikęs gyventi.

Aktorių ansambliukas šiame filme labai šaunus, gerai čia visi susigroja. Be Ferrello, dar čia labai šauniai pasirodo James Caan, Mary Steenburgen ir Zooey Deschanel - ši aktorė jau, atrodo, tapo tokia etatine kvanktelėjusių vaikinų mergina Holivudo filmuose. Bet visada puikiai atliekanti savo darbą - išgelbėti ir atrasti savo vietą dar vienam žiopliui, nukritusiam iš Mėnulio. Atvyksta čia ne tik Kalėdų senis, bet ir Peteris Dinklage, taip - tas pats mielas nykštukas Tyrionas iš Sostų Karų. Bet čia jis piktokas, nors ir pasirodo epizodiškai, bet labai ryškiai ir efektingai. Visi aktoriai gerai vaidina. Aišku, scenarijus tam labai palankus, ryškūs ir labai emocionalūs personažai. O siužetas pagaulus, juokingas ir dramatiškas vienu metu, su daug nuotykių ir kalėdinių stebuklų, ir šiaip, labai gera medžiaga apmąstyti, kas gyvenime svarbiausia.

Filmas kalėdinis, bet galima ir vasarą, jeigu nespėsite per žiemos šventes arba dar kartą, smagiai pasižiūrėti. Juoko ir stebuklų juk niekada negana. Šių dalykų aš jums nuoširdžiai ir linkiu, ne vien tik švenčių proga.

Filmas. ELFAS (ELF, rež. Jon Favreau, 2003)

5/5 

*****

Na, ir dar vienas filmas, iš žiemos švenčių repertuaro (tinka ir ne šventėms), kurį privalome pamatyti ir išsaugoti savo širdies atminties kolekcijoje. Antrą Kalėdų dieną jį parodė mūsų TV, bet tokiu keistu laiku - ryte, 7.30. Valio, tiems, kam nesimiega po švenčių, sveikinam, jums labai pasisekė. Bet, kažin ar daug kas bepamatė? Laimė, yra jis Youtube ir galima bet kada pasižiūrėti. Labai rekomenduoju. Pieštas filmukas, be žodžių, tik vaizdai ir muzika. Nuostabus. Šedevras. Nei vieno žodžio jame, o tiek daug papasakojama vien vaizdais… Tiesa, iki filmuko, pirmiausia, šią istoriją nupiešė savo knygoje britų rašytojas - dailininkas Raymondas Briggsas, šiemet, deja, palikęs mūsų pasaulį…

Istorija labai paprasta, kad net ir nėra ko iš esmės pasakoti, tiesiog labai graži. Ir muzika. Vien jau dėl jos filmukas tampa ypatingu. Jeigu, kartais neištvertumėt žiūrėdami, nes labai jau esate suaugę ir sunku išlaikyti dėmesį pasakai, tai nors dainą atskirai paklausykit. Walking in the Air, vadinasi. Dainą įspūdingai atliko dainininkas Peter Auty, tuo metu dar vaikas, vėliau, kai suaugo tapo operos solistu. Daina nuostabi. Tiesa, labai dramatiška, visai ne šventinė, kupina liūdesio ir įtampos. Nes tokia žiemos realybė. Čia pas mus tas žiemos veikėjas yra Sniego senis arba vadinamas dar linksmiau - Besmegeniu. Mėgstame šaipytis. O britai yra matyt, jautresni, vadina jį Snowman - Sniego žmogumi.

Ir jis juk ištirps…

Jūs, šią žiemą, irgi suritote jį prie savo namų, tiesa? Puikus draugas, linksmas, dėl nieko neprieštarauja ir nesiginčija, visada šypsosi.

Bet, pažiūrėkite už lango, gal jo jau nebėra?

filmas SNOWMAN (rež. Dianne Jackson, 1982)

5/5

*****

Šį kartą apžvelgsiu iš karto du filmus. Tuo pačiu pavadinimu. Mat, beveik vienu metu pakliuvo pamatyti ne vieną, o du, vieną paskui kitą. Nieko keisto čia per daug nėra, nes tai labai dažnai ekranizuojama istorija. Pirmą kartą dar… 1911 metais. Vien pernai Holivude du filmai iškepti. O iš viso, tai net niekas dorai nė nežino, kiek. Kine, berods, per 30 ekranizacijų, o kur dar teatro adaptacijos, TV projektai… Ką ir besakyti - neužmušama istorija. Tai - italų rašytojo Carlo Collodi knyga Pinokio nuotykiai, pirmą kartą paskelbta 1881 metais.

Pinokio istorija yra daugiausia į užsienio kalbas verstas grožinės literatūros kūrinys. 260 kalbų! Tik viena knyga yra daugiau kartų išversta. Patys, žinot kokia.

Pinokis nusileidžia tik Biblijai… Nerealu… Gal ir nereikėtų stebėtis, nes čia irgi yra įkrauta nemirtinga istorija. Paprasta, tarsi. Apie vaikus ir tėvus. Apie tuos amžinus ir iki skausmo pažįstamus dalykus, tiesa, užkoduotus ir suverptus į labai spalvingų pasakiškų nuotykių pynę. O ir vaikas neeilinis - iš medžio išdrožtas. Bet nors ir fantastinė, bet labai gyvenimiška, pamokanti ir išmintinga istorija, tinkanti visiems laikams.

Pasaka, bet kai kas sako - ne vaikams. Abu filmai, apie kuriuos pasakoju, per sunkūs ir, galimai, per baisūs jiems. Taip, yra čia tam tikra niūrios nuotaikos dozė, o humoras toks subtilesnis, daugiau gyvenimo mačiusiems žiūrovams skirtas. Gal ir taip, bent jau ne darželinio ir ne pradinio mokyklinio amžiaus vaikams. Gal ir iš viso - tik suaugusiems, tiesa, tiems, kas dar nenužudė savyje vidinio vaiko, tiems, kas dar bent truputį tiki ir moka pasidžiaugti stebuklais.

Abu filmai - pasakos. Bet jeigu itališkoji režisieriaus Matteo Garrone versija, laikosi klasikinio kūrinio nuo pirmos iki paskutinės raidės, tai meksikiečių režisierius Guillermo del Toro leidžia sau gerokai pabėgti nuo knygos ir perkelia istoriją į… antrojo pasaulinio karo metus, taip netikėtai paliečia šiurpią fašizmo temą, kuri sutapimas ar ne, vėl labai aktuali šiomis dienomis. Režisierius savo siužeto sprendimais tiesiog kaip pirštu į akį pataiko, kiek daug visko sutampa su šiandienos siaubinga realybe… Viskas, daugiau nieko nesakau. Reikia pamatyti. Privaloma. Pinokio nuotykiai čia itin dramatiški ir tiesiog plėšia širdį. Labai liūdnas, bet ir labai gražus, prasmingas filmas. Aišku, šedevras.

Tačiau, man taip atsitiko, kad dvi dienos prieš šį filmuką, per mūsų televiziją, atsitiktinai, pamačiau itališką Pinocchio filmą, ir šis mane taip pakerėjo, kad kitą dieną pažiūrėjau dar kartą iš naujo, su pasimėgavimu, neskubiai, lėtai. Italai padarė viską, kad savo gražiausios literatūros istorijos nesugadintų, kaip jiems ir privalu, ji čia perteikta to-bu-lai. Kad ir koks puikus del Toro filmas, jis nepralenkė šio.

Jeigu, paimti pultelį ir nuspausti pauzės mygtuką, tai net ir sustabdžius filmą, bet kurioje vietoje, matysime puikų meno reginį. Filmo kūrėjai: aktoriai, operatoriai, stilistai ir kiti visi, kas tik pridėjo ranką, padirbėjo čia kaip pasiutusio įkvėpimo apimti dailininkai, tapydami į rėmus netelpantį pakvaišusio grožio paveikslą.

Kinas, muzika, teatras, dailė, animacija susijungia į vieną žavingą meno šventę. Viskas taip puikiai, su didžiuliu smagumėliu, iki smulkiausių detalių padaryta, kad nori nenori žiūri visą reginį išsižiojęs, kartais iš nuostabos, kartais sumišęs iš baimės, bet dažniausiai šypsena dėl to kalta. Baisoka, kartais liūdna, bet galų gale smagu, labai juokinga ir šviesu. Tikra istorija, nors turim reikalų su pasaka. Visiškas kinas. Čia atsitinka viskas, dėl ko šis dalykas ir yra toks žavingas. Tai, dėl ko mes ir norim kino.

Jeigu kino teatre nuo ryto iki vakaro rodytų tokius filmus, aš ten, ko gero, apsigyvenčiau.

Taigi, verdiktas. Guillermo del Toro Pinocchio 5 balai. Matteo Garrone Pinocchio 6. Pala, palaukit, sušuksit jūs, gerb. ponaiti, kaip tai 6 balai? Jeigu jūsų paties vertinimo sistema 5 iš 5? Atsakau. Būna, kartais gyvenime, kaip pamokė mane vienas dėdė, sykį, pokalbyje dėl darbo, taip atsitinka. Čia, irgi kaip tik tas atvejis. 

Ir už geriausius būna geresnių, vadinasi.

😸

filmas PINOKIS (PINOCCHIO, rež. Del Toro, 2022) 

5/5 ⭐⭐⭐⭐⭐

filmas PINOKIS (PINOCCHIO, rež., Matteo Garrone, 2019) 

6/5 ⭐⭐⭐⭐⭐⭐