Verknės upė

Verknės upė

S.Buchaveckas

VERKNĖ

1984m

VERKNĖ- NEMUNO DUKRA

Verknė — Nemuno vidurupio intakas. Vandenvardžio kilmė neaiški. Kai kurie kalbininkai jį sieja su žodžiu „verkti". Verknės ilgis — 77,3 km. Jai vandenį upeliai surenka iš 703,2 km2 ploto, Didžiausias Verknės intakas — Alšia (38,3 km). Dar keturi į Verk­nę įtekantys upeliai yra ilgesni kaip 10 km. Verknės baseine -apie 80 ežerų: jie užima 2% baseino ploto. Aukštupyje Verknė teka per ežerus. Ežerai reguliuoja Verknės vandeningumą, ku­riam pataisas padaro ir hidrojėgainės. Du nebeveikiantys malūnai didesnės įtakos neturi, Aukštadvario HE (56 km nuo žiočių) dėl ichtiologinio draustinio režimo veikia be pertraukos, bet Jundeliškių HE (9 km nuo žiočių), laikinai sustabdyta, gali turistams iškrėsti pokštą.

Verknės upės vidutinis vandens debitas žiotyse — 5,69 m3/ sek, ties Verbyliškėmis (15 km nuo žiočių)— 5,55 m3/sek, žemiau Aukštadvario HE — 3,3 m3/sek. Tik pačiame aukštupyje ir nedi­delėje atkarpoje žemiau Vilkokšnio ežero upės debito vidurkis mažesnis negu l m3/sek.

Daugiausia vandens Verkne nuteka pavasarį — 35% . Žiemos mėnesiais Upė nuplukdo 27% metinio vandens kiekio. Vasarą ir rudenį vandens nutekėjimas yra maždaug vienodas — atitinka­mai 18% ir 20% . Per pavasario potvynius vandens lygis vidutiniš­kai pakyla 1,3 m virš vasaros sausmečių lygio. Palyginimui galima pasakyti, kad Šventosios, Dubysos, Minijos vandens lygio svyravimo amplitudė — 3—5 m.

Verknės versmės Galaverknio kaime yra 141 m virš jūros lygio, o žiotys — tik 40,6 m. Vadinasi, upė iki Nemuno nusileidžia net 100,4 m. Vidutinis upės nuolydis — 130 cm/km. Didžiausias nuolydis yra aukštupyje ir žemiau Aukštadvario HE. Už šios HE upės nuolydis viršija 5 m/km. Greita upė ir žemupyje, kur jos kritimas yra 1,35 m/km. Nuo Vilkokšnio ežero iki žiočių Verknė nusileidžia 84,1 m. Natūralų upės nuolydį kiek sumažina hidrojėgainės. Verknės srovės greitis — 0,3—0,5 m/sek. Žemupyje ir žemiau Aukštadvario HE upės tėkmė viršija l m/sek.

Upės plotis taip pat labai nevienodas. Žemiau Vilkokšnio ežero Verknės vagos plotis svyruoja nuo 2—3 m iki 5—10 m. Vidurupyje upė jau platoka (5—10 m) ir dažnai išplatėja iki 10— 20 m. Žemupyje Verknės plotis viršija 30 m. Vyraujantis upės gy­lis — 1,5—2,5 m. Prie Stakliškių ir Alešiškių yra ir 4 m gelmių.

Verknė išteka iš Dzūkų aukštumos pietrytinės dalies. Verknės slėnys dalina šią aukštumą į dvi dalis. Dzūkų aukštumoje praside­da ir Strėvos upė. Ši pagal ilgį (81 km) ir charakterį yra tikra Verknės sesuo. Be to, abiejų upių, kurias išskiria aukščiausia Dzūkų aukštumos dalis — Aukštadvario moreninis masyvas (Gedanonių kalnas — 258 m),— versmės yra greta. Todėl ir legenda netruko atsirasti. Anot legendos, Verknė ir Strėva buvo jaunos ir išdykusios sesutės. Jos buvo girdėjusios daug gero apie upių tėvą Nemuną. Sutarė kartą pas jį nubėgti ir kartu lenktynes su­ruošti. Todėl išskubėjo į skirtingas puses. Strėva — į šiaurę, Verknė — į vakarus. Ilgai jos ieškojo kelio ir pagaliau išvargu­sios kartu įsikabino Nemunui į parankę...

Prie Verknės nėra didelių miestų. Todėl Verknės vanduo yra daug švaresnis negu daugelio Lietuvos upių. Prie Verknės tėra trys didesnės gyvenvietės. Jieznas — žemupyje, Stakliškės — vidurupyje, Aukštadvaris — aukštupio ežeryno pabaigoje. Netoli versmių yra dar viena didelė gyvenvietė — Rūdiškės.

Aukštadvaris, Stakliškės ir Jieznas išaugo prie seno kelio, kuriuo į Birštono medžioklės pilį vykdavo Lietuvos didieji kunigaikščiai. Todėl ir šis kelias (jis daug kur sutapo su dabartine automagistrale) buvo pradėtas vadinti „karališkuoju vieškeliu". Jis vingiavo šalia Verknės, kuri nuo seno nešė naudą pakrančių gyventojams. Jie upėje gaudė žuvį. Valtimi nuplaukdavo ir į toli­mesnį kaimą. Verkne pirkliai gabeno prekes, sielininkai plukdė rąstus. Vėliau upė ėmė sukti malūnų girnas.

Daug matė Verknė per praėjusius amžius. Regėjo lietuvių kovą su piktais kryžiuočiais. Stebėjosi paverknių valstiečių, stojančių į sukilėlių dalgininkų būrius, narsa. Neaplenkė Verknės pakrančių karai, atnešę į Lietuvos žemę gaisrų pašvaistes ir kan­čias. Pagaliau 1917 m. spalis ir 1940 m. birželis iš pagrindų pakeitė paverknių kaimų gyvenimą. Verknė ėmė sukti hidroelektrinių turbinas.

Dabar, paverknių gyventojams keliantis į kolūkių gyvenvie­tes, kinta ir upės pakrančių kraštovaizdis. Sumažėjo sodybų senuosiuose kaimuose, bet jie tebėra jaukūs ir nepakartojami. Paverknių sodžiai tarsi kviečia plaukiančius turistus sustoti, išlip­ti į krantą, pasivaikščioti tarp etnografinių sodybų, pašnekinti jų šeimininkus. Palypėjus Verknės slėniu aukštyn, atsiveria ne­paprasto grožio vaizdai. Be to, paupyje yra daug gamtos ir kultū­ros paminklų.

Įdomus yra Verknės ir ežerų augalijos ir gyvūnijos pasaulis. Aplinkui žydi įvairiaspalvės gėlės, ošia medžiai, žaliuoja krūmai, ulba daugybė paukščių. Vandenyje daug įvairiausių žuvų. Galima pamatyti ir bebrų „ūkinės veiklos" pėdsakų. Verknėje taip pat gyvena ūdros, audinės, ondatros.

Neužmirškime, kad labiausiai pavykęs žygis Verknės upe bus tada, kai po kelionės gražiosios upės pakrantės liks tokios, kokias radome. Todėl reikia tinkamai pasirinkti ir suderinti su miškinin­kais stovyklavimo vietą. Aukštadvario landšaftiniame draustiny­je stovyklavimas nenumatytoje vietoje yra draudžiamas. Nepa­siekus gamtos apsaugos inspekcijos numatytos stovyklavietės, yra dar viena išeitis — susitarus su šeimininkais, palapines statyti pakrantės gyventojo sodyboje.

Įdomu prisiminti, kad Verkne vandens turizmo mėgėjai pradė­jo keliauti XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. 1939 m. žymus hidrologas S. Kolupaila (1882—1964) aprašė kelionę, kurios metu jo vadovaujama grupė baidarėmis plaukė iš Aukštadvario į Vil­kokšnio ežerą (prieš srovę).

AUKŠTUPYJE

Rūdiškės. Miestelis pradėjo augti XIX a. septintajame dešimtmetyje kada čia buvo pastatyta Peterburgo—Varšuvos geležinkelio sto­tis. 1895 m., atskyrus dalį teritorijos nuo Aukštadvario valsčiaus, Rūdiškės tapo valsčiaus centru. Hitlerinės okupacijos metais netoli Rūdiškių, Inkleriškių miške, dislokavosi „Išlaisvintojo", „Laisvosios Lietuvos", „Pergalės", „Už tėvynę" partizanų būriai, iš kurių buvo sudaryta Trakų apskrities Vytauto partizanų briga­da, vadovaujama T. Mončiunsko. Partizanų bazėje buvo įsikūręs ir LKP Trakų apskrities pogrindinis komitetas, spaustuvė. Partiza­nų spaustuvėje spausdinami laikraščiai ir atsišaukimai pasiekda­vo ir daugelį paverknių gyvenviečių.

Šiuo metu Rūdiškės — apylinkės ir tarybinio ūkio centras. 1958 m. Rūdiškėms buvo suteiktos miesto tipo gyvenvietės teisės. 1982 m. Rūdiškėse gyveno 2400 žmonių. Miestelyje yra didelė triaukštė vidurinė mokykla,

daug daugiaaukščių gyvenamųjų pastatų, kelios medžio apdirbimo įmonės.

Už 4 km nuo Rūdiškių, Onuškio link, prie plento ir vieškelio kryžkelės stovinti rodyklė rodo, kad, pasukę dešinėn, už 10 km pasiektume Strėvos kaimą. Prie šio vieškelio ir yra Galaverknio kaimas, kuriame prasideda Verknė. Kryžkelėje stovi kuklus paminklinis akmuo, apsuptas gėlių ir krūmelių gyvatvorės. „Čia 1941 m. birželyje G. Naidino tanko ekipažas sunaikino 15 priešo tankų. Už šį žygdarbį jam buvo suteiktas Tarybų Sąjungos Didvy­rio vardas",— skaitome paminklinėje lentoje.

Verknės versmės yra Juozo Karpičiaus sodyboje, vešlia žole apaugusioje dauboje, kuri įsiterpusi tarp vieškelio, bėgančio į Strėvą, ir nuo jo atsišakojančio keliuko. Didoko šaltinio gurgantis vanduo tuoj sudaro mažytį upeliuką, čiurlenantį per nuzulintus akmenis medžių ir krūmų paunksnėje.

Prie Galaverknio kaimo iš šiaurės prisiglaudžia Galaverknio-Pribonių miškas, iš pietų — Eglonių miškas. Rytuose drie­kiasi Rūdiškių tarybinio ūkio laukai, vakaruose — „Gimtosios že­mės" kolūkis. Galaverknyje yra užtvanka, per kurią veržiasi Verknės vanduo. Tik malūno nebėra, o jo vietoje stovi gražūs Vilniaus radijo komponentų gamyklos poilsio namai. Šalia telk­šo nemažas tvenkinys, iki kurio Verknė tespėja nubėgti vos 0,5 km, bet ir šioje atkarpėlėje žavi gražiame slėnyje vingiuo­jančia žalia juosta.

Žemiau Galaverknio Verknė teka giliu slėniu, kuris yra pana­šus į daubą. Tai yra Vilkokšnio ežero duburio, išvagoto raguvų ir griovų, papuošto rininės kilmės ežerams būdingomis terasomis, tąsa, virtusi upės slėniu.

Nuo savo versmių iki Vilkokšnio ežero Verknė nusruvena truputį daugiau kaip 2 km. Vandens turizmui tinkama paskutinė šios atkarpos dalis nuo vieškelio tilto. Iki jo Verknė teka per žliugsinčias pievas, priglobia du „sprindinius" upeliukus, surenka daug vandens iš slėnio šlaitais tekančių šaltinių ir jau nemaža upele įplūsta į savo pirmąjį ežerėlį, kurį dzūkai vadina „Gaidzyne". Šis atsirado, anot vietos gyventojų, velniui nešant akmenį kažkuriai bažnyčiai griauti. Nepavyko velniui, nes užgiedojęs ankstyvas gaidys. Akmuo iškritęs, išmušęs žemėje duobę, kurioje ir atsiradęs ežeras, pramintas gaidžio vardu. Gaidynės ežerėlis yra nedidelis (mažiau kaip l ha), bet gilus, todėl, nors ir pelkių apsuptas, nėra užakęs. Gaidynė — įdomus ledynmečio reliktas, paįvairinantis ir taip įspūdingą Verknės aukštupio slėnį. Piečiau jo stovi Zydkaimis, o šiaurėje pabirusios Panošiškių kaimo so­dybos.

Zydkaimis, kurį nuo Galaverknio teskiria smėlėta nuokalnė, dar vadinamas Panošiškių Zydkaimiu. Iki Didžiojo Tėvynės karo čia gyveno žydų tautybės kaimo bendruomenė, kuri nuo seno vertėsi žemdirbyste (retas atvejis, nes tai carinėje Rusijoje buvo draudžiama). Panošiškių kaimas kitapus Verknės istoriniuose šaltiniuose yra minimas XVIII a. viduryje. Sunkiai vertėsi Pano­šiškių valstiečiai, nes žemės apylinkėje yra smėlėtos, reikalauja daug darbo, o derlių duoda menką. Panošiškiečiai dažnai laimės ješkojo svetur, vykdavo į užjūrį. Į JAV iki Pirmojo pasaulinio karo išvyko net 100 kaimo gyventojų. Dažnai lydėdavo išvyks­tančius artimuosius panošiškiečiai ir buržuazinėje Lietuvoje. Tarybų valdžios metais Panošiškės buvo kolūkio centras. Kaime yra pradinė mokykla.

Netoli tilto, už 0,5 km, vieškeliui pakilus į kalną ir atsirėmus į plentą, jungiantį Rūdiškes su Onuškiu, yra Panošiškių autobusų stotelė.

AUKŠTUPIO EŽERYNE

Vilkokšnio ežeras, į kurio platybes netrukus patenkame, yra ištįsęs iš pietryčių į šiaurės vakarus beveik 8 km. Didžiausias plotis nesiekia l km. Ežero vanduo spindi 124,7 m aukštyje. Kranto linija yra labai vingiuota ir tęsiasi net 26 km. Nelygus ir ežero dugno reljefas. Vakarinė dalis yra gilesnė. Ten yra ir giliausia vieta— 23,6 m. Vidutinis gylis — 7,1 m.

Vilkokšnio ežero rytinę dalį vietiniai gyventojai dar vadina Baluosio ežeru. Ši dalis yra dideliu iš šiaurės į ežerą įsiterpusiu pusiasaliu, susidariusiu užpelkėjus seklumai, atskirta nuo likusio ežero ploto. Abi dalis jungia 250 m ilgio ir 5—6 m pločio są­siauris.

Vilkokšnio pakrantėse yra daug lankytinų objektų, kuriuos apžiūrėdami nuplauksime 15 km.

Rytinėje ežero dalyje išlipti į krantą neverta. Grožėdamiesi pakrančių terasomis, prisiminkime dar vieną legendą.

Tai buvo labai seniai, kada upės ir ežerai, debesys ir vėjai, paukščiai ir medžiai žmonių kalba kalbėję. Iš Dzūkijos ėmė tekėti skaidrioji Verknė. Ji buvo tokia graži, kad visi apie Verknužę kalbėję, visi ją mylėję. Pamilo gražiąją upelę ir Nemunas, kuris iškeliavo jos rankos prašyti. Nudžiugo Verknė tai sužino­jusi ir ėmė dar linksmiau čiurlenti. Išgirdo tai Vilkokšnis, irgi Verknę mylėjęs, papirko kalnus, kad jie pastotų Nemunui kelią. Veltui griovė Nemunas stačius skardžius — jų įveikti negalėjo. Tik išraižė didžiulius vingius. Verknė, sužinojusi mylimojo nedalią, liejo ašaras, prašė Vilkokšnį pasigailėti. Veltui. Tada sukaupė visas jėgas ir išsiveržė pro Vilkokšnio vandenis. Sune­rimęs Vilkokšnis pasikvietė į talką brolius Sienį, Negasčių ir seserį Navą. Jie sulaikė Verknę, bet, audrai pakilus, jai vėl pavy­ko pabėgti. Verknė, vis spartindama tėkmę, tebeskuba pas my­limąjį...

Prie jau minėto sąsiaurio, tarp ežero ir plento, yra įsikūręs senas Antakalnio kaimas, kuris buvo dar vadinamas Kovališkėmis. Antakalnis — Grendavės apylinkės centras, kuriame yra ryšių skyrius, felčerių ir akušerių punktas, taupomoji kasa.

Prie Antakalnio, už sąsiaurio, ežeras pasisuka į šiaurę ir ne­trukus vėl susiaurėja. Šįkart iki 100 m. Apiplaukiame didelį, į liežuvį panašų pusiasalį. Jis, atrodo, kadaise buvo didelė sala, nes pusiasalio „kaklas" yra siauras ir užpelkėjęs. Šiaurinėje ežero pakrantėje atsiveria graži panorama. Aukštutinėse terasose stovi sodybos, o netoliese iškilusi piliakalnio kepurė. Tai — Žuklijai.

Žuklijų piliakalnis — respublikinės reikšmės archeologijos paminklas. Jo įtvirtinimai, kultūrinis sluoksnis, rastas piliakalnio aikštelėje, šalia aptiktos gyvenvietės pėdsakai rodo, kad Žuklijuose stovėta stiprios pilaitės. Prie piliakalnio yra mažesnė kalva, kurią žuklijiečiai vadina piliakalniuku. Apie jį ir piliakalnį kaime išgirsime padavimą... Kai į kraštą įsiveržė užpuolikai, vyrai, išeidami į žūtbūtinę kovą, kepurėmis supylė piliakalnį, o nugalėję priešą ir sugrįžę namo — piliakalniuką. Daug motinų ir sesių nesulaukė sūnų ir brolių...

Nuo piliakalnio atsiveria tolimi ir nepaprastai žavūs Vil­kokšnio ežero pakrančių vaizdai.

Dalis Žuklijų kaimo trobų stovi prie senosios „ulyčios". Kai­mas yra senas, rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1611 m. Kaime yra Moliakasio ežerėlis, anot pasakojimų, atsiradęs toje vietoje, kur buvo kasamas molis krosnims ir pastatams statyti.

Iš Žuklijų plauksime pietų kryptimi, į kitą krantą. Ten — Savaitiškių sodžius.

Gražu Savaitiškėse. Pievose, išraižytose raguvų, daubų ir kalvelių, pabirusios pušaitės ir kadagių krūmeliai. Savaitiškių „uoste", esančiame prie pirtelės, plaukioja gulbių šeimynėlė.

1911 m. į Savaitiškes buvo atvykęs Vilniaus gubernatorius, lydimas iš visos Trakų apskrities sutrauktos policijos: kaimo gyventojai, remiami apylinkės valstiečių, pasipriešino Onuškio dvaro savininko Olsufjevo ketinimams valstiečių žemių sąskaita padidinti savo valdas. Dvarininkas buvo priverstas rašyti pasižadėjimą, kad nelies valstiečių žemės.

Už l km, plaukdami toliau pietine pakrante, pasiekiame Grendavės kaimo sodybas. Ši gyvenvietė, išaugusi prie seno ke­lio, jungusio Trakus su Onuškiu, Daugais, Alytumi, turi turtin­gą istorinę praeitį. Bendruomeninius laikus mena alkakalnis, gyventojų vadinamas Alko kalnu, įtrauktas į respublikinės reikš­mės archeologijos paminklų sąrašą. Alkakalnį pasieksime plauk­dami. Per Grendavės kaimą teka to paties pavadinimo upelis.

Grendavėje yra kultūros namai, autobusų stotelė, parduotu­vė. Iki parduotuvės nuo ežero įlankos tėra 0,5 km.

Nuplaukę l km nuo Grendavės upelio žiočių, pasiekiame įlanką, netoli kurios stovi ne itin išvaizdi kalva. Tai ir yra minėtas alkakalnis. Šalia jo seniau buvo Alkaičių kaimas, o dabar tėra viena sodyba, priklausanti Grendavei.

Toliau mes kartu su ežero dubeniu vis labiau krypstame į šiaurę. Ežero krantai aukštėja, daug kur apaugę tankiu mišku.

Kairėje išgirstame vandens šniokštimą. Tai ženklas, kad esame prie Žaliosios kaimo. Jis įsikūręs prie vaizdingos daubos, kuri vienu galu remiasi į Vilkokšnio ežerą. Dauboje, apsupti miško, telkšo du ežerėliai, vadinami Prūdeliais. Iš jų į Vilkokšnį bėga triukšmingas upelis, kuris veržiasi per buvusio malūno užtvanką.

Žaliojoje, paparčių prižėlusioje tolesniojo Prūdelio pakran­tėje, yra dar vienas lietuvių pagoniškosios kultūros paminklas — apeiginis akmuo.

Iš Žaliosios, kur ežeras susiaurėja, plaukiame į kitą krantą, kur atsiveria Kojos įlanka. Tai siaura, vos 100—200 m pločio, ir ilga, 2 km, vandens juosta. Su ja susipažinti tikrai verta. La­bai įspūdingi įlankos krantų šlaitai, kurių aukštis siekia net 30 m. Kojos įlanka — reto grožio kampelis. Maždaug ties įlankos vi­duriu aukštame krante stovi spalvingų namelių miestelis. Tai Vilniaus gamybinio susivienijimo „Dovana" vasaros poilsiavietė „Papartis". Įlankos gale įsrūva Pakojos upelis, ištekantis iš ne­toliese spindinčio Pakojo ežero.

Už Kojos įlankos, Vilkokšnio ežero dešiniajame krante, ma­tome raudoną namą, šalia kurio stovi įrenginys šuolių į vande­nį mėgėjams. Tai Vilniaus statybininkų poilsiavietės „Vilkokš­nis" reprezentacinė dalis. Dar devyni vasarnamiai slepiasi tarp medžių. Čia pat stovi ir Jankovicų kaimo trobos. Kaimas labai nukentėjo 1915 m., kada mūšių metu sudegė didžioji jo dalis. Didelio gaisro būta ir buržuazinės Lietuvos metais. Kepant duoną, supleškėjo... dvaro rūmai, nes seniai buvo valytas kaminas ir dūmtraukiai. Jankovicų dvaravietėje tebeauga kuplių liepų alėjos. Už Jankovicų abipus ežero, kurio plotis jau niekur nevir­šija 400 m., miškais pasidabinusios pakrantės. Kairiajame kran­te, miškui pasibaigus, stovi Tolkiškių aštuonmetės mokyklos pastatas, kuris buvo pastatytas 1930 m. dvaro rūmų, sudegusių per Pirmąjį pasaulinį karą, vietoje. Prie mokyklos ošia puiki klevų alėja, auga kaštonai, senos liepos.

0,5 km iki ežero pabaigos mus lydi Tolkiškių kaimo sodybos, o dešiniajame krante — dar vienas puikus gamtovaizdis su įlanka. Už jos ežeras visai susiaurėja ir jau matyti Verknės ištaka su tilteliu. Prie meldais ir nendrėmis apaugusios valčių prieplaukos stovi graži sodyba.

Verknė, išsivadavusi iš Vilkokšnio ežero glėbio, ramiai teka platoka lelijų žiedais pasidabinusia vaga. Už 0,5 km kelią pastoja vieškelio tiltas. Čia laivelius reikės iškelti iš vandens, nes patiltėje upė subėga j du vamzdžius, o už tilto yra stipri srovė ir akmenys. Tilto vietoje buvo vandens malūnas, malęs Tolkiškių valstiečių grūdus.

Tolkiškės — nedidelis kaimelis, išsibarstęs dideliame plote. Jo gyventojai visada buvo geresnio gyvenimo kūrėjų gretose.

Už Tolkiškių prasideda Aukštadvario landšaftinio draustinio teritorija (4000 ha). Draustinis buvo įsteigtas 1960 m., siekiant apsaugoti ežerus, kalvotas riedulingas vietoves, retus augalus, nes Aukštadvario apylinkės sutraukia daug poilsiautojų. Tarp retų augalų čia yra kardalapis garbenis, mažasis plukenis, svogū­ninė dantažolė, menturlapė ežerutė ir kt. Vandens turistams draustinio teritorijoje yra įrengtos dvi stovyklavietės.

Už tilto upė gana srauni ir kai kur tėra 2—3 m pločio. Siau­rumo įspūdį dar sustiprina upės vidurin pasvirusių žolių tan­kumynas.

Pavojų kelia tik keli iš vandens kyšantys kelmai. Su­dėtinga atkarpa trumpa, ir netrukus atplaukiame iki žemo lauko keliuko tilto. Šalia stovi Tolkiškių fermų pastatai. Persikėlę per tiltą, greitai įplaukiame į mažą ežerėlį, kuris neturi ryškesnių ribų. Šis pelkėtas plotas, priaugęs pelkinių asiūklių ir plūdžių, vietinių gyventojų vadinamas „bala". Tai užpelkėti baigiantis pirmasis Verknaičių ežeras.

Tuoj už jo yra antrasis Verknaitis (2 ha), jau panašus į tikrą ežerą.

Už Verknaičių upė išplatėja iki 10—12 m. Iš dešinės įsrūva upelis, atitekantis iš netoliese telkšančio Solio ežero (13,4 ha). Tarp jo ir Verknės stovi Pakalninkų kaimo trobesiai.

Grožėdamiesi pakrančių nendrynais, įplaukiame į Gilūšio ežerą (5 ha).

Per ežerą plaukti nereikia, nes Verknės ištaka yra čia pat, kairėje, už nedidelio iškyšulio. Platus ir trumpas, vos 200 m, pertakas jungia Gilūšio ežerą su Gilandžio ežerėliu (3 ha).

Jo pakrantėje — Derionių kaimas. Netoli Derionių, kiek atokiau nuo Verknės, tarpumiškėje pasislėpęs Babrauninkų kaimas.

Išplaukus iš Gilandžio ežero, upėje mūsų laukia lieptas, kuris, turistų džiaugsmui, turi pakeliamą dalį. Tuoj pasiekiame nedidelį tvenkinėlį, susidariusį pastačius per Verknę nedidelį gelžbetoninį tiltą. Už tilto stipri srovė, paskui upė vėl sukinėjasi tarp pa­krančių krūmokšnių.

Prie kito tvenkinio — pirmasis vandens malūnas, dar tebesto­vintis prie Verknės. Tiesa, Grinkavos malūno girnos jau nebesisuka, bet medinis apsamanojęs pastatas ir užtvanka tebėra. Malūnas seniau priklausė nedideliam Grinkavos palivarkui. Po Didžiojo Tėvynės karo buvo atstatytas sudegęs malūnas, įsi­rengta lentpjūvė. Šalia malūno pastato, kairiajame krante, yra šaltinis.

Nuo Vilkokšnio ežero iki Grinkavos malūno nuplaukėme tik 5 km.

Nuo malūno iki Sienio ežero — 0,5 km. Iš pradžių įveikia­me 200 m atkarpą, kurioje laivelius reikia kelti per suvirtusių medžių kamienus arba stumti per jų apačią.

Po to Verknė suskyla į dvi šakas, sudarydama salą. Plaukti reikia dešiniąja šaka.

Sienio ežeras pasitinka lelijų žiedais. Ežero plotas — 102,5 ha. Jis ištįsęs iš rytų į vakarus 2,5 km. Prie Sienio ežero yra du kai­mai. Šiaurinėje pakrantėje — Vladislava, pietinėje — Nikronys. Susipažindami su jų įdomybėmis, ežeru nuplauksime 4 km.

Vladislavoje būta akmens amžiaus gyvenvietės. Tai liudija ar­cheologų rasti titnaginiai dirbiniai ir skeltės. Prie ežero yra nedidelis Vladislavos piliakalnis. Jame stovėjo žvalgybinė pi­laitė. Dabartinį pavadinimą kaimui davė dvaro savininkas Vla­dislovas Odinčius. Senojo sodžiaus pavadinimas nežinomas. Paežerėje yra didelis parkas, įkurtas XVIII a. pabaigoje. Parke dėmesį patraukia šimtamečiai medžiai, klevų ir beržų alėjos, deja, apaugę menkaverčiais krūmais.

Netoli Nikronių kaimo, kuriame telkšo nedidelis Babruko ežeras, yra dar vienas didelis ežeras — Verniejus (105 ha). Nerasit nė vieno upelio, ištekančio iš Verniejaus ežero, o jis yra ir teka į Sienio ežerą... po žeme. Tarp šių ežerų tėra 0,5 km. Netoli Verniejaus ežero guli apsamanojęs Nikronių akmuo — respublikinės reikšmės archeologijos paminklas. Akmuo yra už l km nuo Nikronių kaimo, prie kelio į Babrauninkus. Šalia šio kelio, tik prie pat Nikronių kaimo, yra dar vienas archeologijos paminklas — senkapis.

Iš Sienio Verknė išteka šiaurės vakarų kampe. Ežerą su Aukš­tadvario HE tvenkiniu jungia platus pertakas, kurio ilgis apie 0,5 km. Plaukti čia malonu. Srovė nestipri. Pertako pabaigoje stovi kelios sodybos, atklydusios iš Nikronių kaimo.

Čia mūsų laukia žemas tiltas, bet po juo vargais negalais galima praplaukti. Prie tilto vandenyje pasislėpę seni poliai, Nikronių vandens malūno liekanos.

Už Nikronių tilto yra didelė stovyklavietė. Joje galima statyti palapines, o laužo kurti net nereikia, nes yra kelios lauko krosnelės. Už 0,5 km nuo stovyklavietės yra plentas, vedantis į Aukštadvarį ir Vilnių.

Dar keli grybšniai irklais, ir mes Aukštadvario mariose.

Dugnas yra negiliai, matyti kelmai. Iki 1959 m. (kada pastaty­ta Aukštadvario HE) čia buvo sausuma. Vandens lygis susilieju­siuose Navos (62 ha), Negasčiaus (31 ha), Baluosio (27 ha) ir dar dviejuose ežerėliuose, kurie vadinosi Baluosiuku ir Baluosėliu, tada pakilo 1,5 m. Susidariusio Aukštadvario HE tvenkinio plotas — 174 ha. Jis su Sienio ir Zamkelio ežerais sudaro Aukš­tadvario vandens saugyklą (293,4 ha).

Aukštadvario HE tvenkinio ilgis — 2,4 km, didžiausias plo­tis — 1,9 km. Yra keturios didelės salos, kurių bendras plotas — 5,4 ha. Tvenkinio pakrantėse yra daug lankytinų objektų, kuriuos lankydami nuplauksime 6 km.

Aukštadvario marių pradžioje, dešinėje pusėje, yra Vilūnų kaimelis. Jame liko tik trys sodybos, nes kiti gyventojai iš­sikėlė, sausumą užliejus vandeniui. Toliau plauksime į pietus, kur matyti didelė įlanka. Jos ilgis — apie l km. Ši įlanka yra turtingiausia augalijos visame tvenkinyje. Įlankos viduryje yra Nevaršonių kaimo likučiai. Čia, pasikėlus į aukštesnę vietą, galima pamatyti vandens platybes, pasipuošusias salomis, miš­kingas pakrantes, arimų plotelius ir anapus vandens karalystės rymantį Aukštadvarį... Įlankos gale yra dar vienas kaimas — Purvynai. Jame archeologai rado akmens amžiaus gyvenvietės liekanas — akmeninį gramduką, kirvį ir kt. Netoli pirmykščių žmonių stovyklavietės yra XIV—XV a. senkapis. Neatsitiktinai, matyt, Purvynuose gimęs (1913 m.) P. Kulikauskas pasirinko archeologo kelią.

Iš įlankos plauksime šiaurėn, kur kitoje įlankoje yra antra draustinio teritorijoje stovyklavietė, kuria mes galime pasinau­doti. Stovyklavietėje, netoli plento, yra šulinukas, ugniavietė,

„turistiniai baldai" ir puikus smėlio atabradas. Tai pati tinka­miausia vieta maudymuisi visame tvenkinyje. Be to, šalia yra ką apžiūrėti.

Netoli stovyklavietės įteka Mošios (Ribinkos) upelis, ištekan­tis iš Antakmenių ežero (82,6 ha). Prie upelio yra piliakalnis, dar vadinamas Kazokų kalnu. Prie piliakalnio yra net dvi pilkapių grupės su VI—VIII a. kapais. Piliakalnį pasieksime paėjėję plentu Trakų link ir prie ženklo „P" pasukę į mišką keliuku, kuris netrukus atves į vienkiemį. Prie jo ir yra Mošios piliakalnis.

Kitapus plento tyvuliuoja nedidelis Marčio ežerėlis (2,5 ha), dar vadinamas Žaliuoju ežeru. Jo gylis :— 14 m. Šalia ežerėlio iš plento atsišakojusia asfalto juosta pateksime į Vilniaus inžineri­nio statybos instituto stovyklą. Netoli jos mėlynuoja Skrebio ežeras (18 ha) ir stūkso Kartuvių (arba Šibos) kalnas. Ant jo dvarponiai korė nepaklusnius baudžiauninkus, o cariniai budeliai kalną padarė 1863 m. sukilėlių egzekucijų vieta. Kartuvių kalnas, nors ir vadinamas kraupiu vardu, kartu su VISI stovyklos teri­torija tapo Aukštadvario parku, žaliuojančiu tarp Skrebio, Marčio ežerų ir Aukštadvario marių. Čia dažnai vyksta Trakų rajono meno saviveiklininkų šventės, respublikos turistų sąs­krydžiai ir kiti renginiai.

Nuo Kartuvių kalno galima nusileisti takeliu į paplentę, kur stovintis užrašas skelbia Aukštadvario pradžią.

Seniausi žmonių gyvenimo pėdsakai Aukštadvaryje buvo rasti į pietus nuo Kartuvių kalno, ežero saloje. Joje archeologai aptiko akmens amžiaus stovyklą. Vėlesni Aukštadvario istorijos puslapiai susiję su piliakalniu. Iki jo plauksime išilgai Aukšta­dvario tvenkinio, pasieksime kanalą, vedantį į Zamkelio ežerą, pralįsime Aukštadvario—Onuškio kelio patilte. Prie Zamkelio ežero ir stūkso senais medžiais apaugęs piliakalnis, iš šiaurės ir vakarų juosiamas Verknės senvagės.

Aukštadvario piliakalnio radiniai yra reikšmingi viso mūsų krašto istorijai pažinti. Tyrinėjimai rodo, kad piliakalnis jau buvo naudojamas II a. prieš mūsų erą. Rečiausias radinys iš mūsų eros pirmųjų amžių — metalo lydymo krosnelės likučiai. Nebū­dingos formos tribriauniai strėlių antgaliai leidžia manyti, kad maždaug prieš 1,5 tūkst. metų Aukštadvario piliakalnio gyvento­jus buvo užpuolę hunai. Po to piliakalnį šalia jo gyvenusi ben­druomenė naudojo tik priešui užpuolus. Nuo X a. piliakalnyje stovėjo didelė medinė pilis. Ji buvo svarbus atramos punktas kovoje su kryžiuočiais ir sudegė XIV a. Iki tol gyvenvietė vadi­nosi Navininkais (vardą davė Navos ežeras). XV a. gyvenvietė persikėlė į dabartinę vietą, o piliakalnyje įsikūręs dvaras pakeitė ir miestelio pavadinimą. Navininkai virto Aukštadvariu.

XVI a. Aukštadvaris išsiplėtė ir 1569 m. Žygimantas Augus­tas jam suteikė miestelio privilegiją. Ilgą laiką Aukštadvarį valdė iš Maskvos pabėgusių Liackių giminė. 1629 m. J. Liackis pastatė mūrinę bažnyčią ir dominikonų vienuolyną. Prie vienuolyno buvo įsteigta pradinė mokykla. Dominikonų vienuolių veikla labai paspartino gyventojų sulenkinimą. Aukštadvario apy­linkės virto lenkiškai kalbančia sala lietuviškoje teritorijoje.

Nuo XIX a. pradžios Aukštadvaris atiteko Malevskiams. Į Aukštadvario dvarą pas savo bičiulį filomatą P. Malevskį mėgda­vo atvažiuoti poetas Adomas Mickevičius. Jis dažnai sėdėdavo po senu ąžuolu, kuris yra paskelbtas gamtos paminklu ir vadina­mas poeto vardu. Netoli buvusio dvaro rūmų, kuriuose dabar veikia tuberkuliozinė ligoninė, yra poeto vardu vadinama pavėsi­nė. Tai šimtametėmis liepomis apsupta aikštelė, kurioje stovi didelė" girnapusė, atstojanti stalą. Buvusio dvaro parke yra ir daugiau retų medžių. Todėl parkas įtrauktas į LTSR saugomų parkų sąrašą. Pietinėje parko dalyje yra upėtakių auginimo tvenkiniai, kurių projekto autorius — žymus lietuvių ichtiolo­gas ir entomologas M. Girdvainis (1841—1925). Upėtakiai, išau­ginti Aukštadvaryje, XX a. pradžioje buvo paduodami į Rusijos carų pietų stalą. Parkas yra prie piliakalnio — tereikia lieptu pereiti per Verknės senvagę.

XIX a. Aukštadvaryje veikė popieriaus dirbtuvė. Verknė suko malūno ratą. 1897 m. miestelis :— valsčiaus centras, kuriame gyveno 711 gyventojų.

1905 m. revoliucijos metu Aukštadvaryje vyko audringi mitingai. Viename jų kalbėjo kompozitorius M. Petrauskas ir poetas L. Gira. 1915 m. dalis miestelio sudegė. 1918 m. čia susikūrė valsčiaus revoliucinis komitetas. Apie tai liudija paminklinė lenta prie medinio pastato, kuriame dabar yra vidurinės mokyk­los bendrabutis. Buržuazinėje Lietuvoje Aukštadvaris, būdamas tik už 14 km nuo demarkacinės linijos, merdėjo. Tik LKP pogrin­dinės kuopelės, kuriai priklausė K. Genzelis, P. Cijūnėlis, K. Mon­kevičius ir kiti, narių iškabinami lapeliai ir raudonos vėliavos žadino geresnės ateities viltį.

Dabar miestelis — apylinkės ir tarybinio ūkio centras (1982 m.— 1131 gyv.). Aukštadvaryje yra žemės ūkio specialistus rengianti profesinė technikos mokykla, 1980 m. perorganizuota iš žemės ūkio technikumo.

Keliautojas Aukštadvaryje būtinai užsuks į kaimo buities muziejėlį, kuriam neseniai miręs nusipelnęs mokytojas Motie­jus Venslauskas eksponatus rinko 60 metų. Muziejui reikėtų didesnės paramos. Įdomu apsilankyti ir liaudies meistro J. Kas­paravičiaus sodyboje, kurioje šalia kitų medžio drožinių stovi ir „Verknės" skulptūra.

Turint pusdienį laiko, patartina apsukti pėsčiomis 18 km ir aplankyti atokiau nuo Aukštadvario esančią Velnio duobę, Pa­miškės ir Lavariškių piliakalnius ir Gedanonių kalną (258 m). Pakeliui pamatysime daug ežerų, kaimų ir, svarbiausia, pajusime ledynų suformuotą Aukštadvario moreninio masyvo, kuris yra aukščiausias Dzūkų aukštumoje, charakterį.

Aukštadvario landšaftinis draustinis iškelia daug gamtos apsaugos problemų. Jų sprendimui energijos negaili M. Aleksiūnas, apylinkės pirmininkas nuo 1964 m., ir profesinės technikos mokyklos direktorius V. Zujus, kurio dėka buvo atkurti upėtakių tvenkiniai.

Iš Zamkelio ežero 100 m ilgio kanalas mus atplukdys prie HE užtvankos. Elektrinė turi dvi turbinas, iš kurių viena dirba nuolat, ir per metus pagamina apie l mln. kWh elektros energi­jos. Prie užtvankos yra Trakų ir Vilniaus energetikų poilsia­vietė. Per užtvanką keliamės dešiniuoju krantu. Jame, jau nusi­leidus prie HE pastato, yra mineralizuoto vandens šulinukas.

Iki Aukštadvario HE Verknė nubėga 19,5 km, o mes, apžiūrė­dami ežerų pakrančių įdomybes, nuplaukėme apie 32 km. Iki Verknės žiočių liko 56 km.

VIDURUPYJE

Žemiau Aukštadvario HE prasideda Verknės ichtiologinis draustinis. Jis įsteigtas 1974 m., siekiant apsaugoti upėtakių nerštavietes. Draustinyje, kuriam priklauso Verknė iki Adinčytės žiočių, Strūzdos ir Samaukos žemupiai, draudžiama žvejoti.

Už Aukštadvario HE prasideda sudėtinga, bet įspūdinga marš­ruto dalis. Verknė čia įkrenta į gilų kanjoną, kurio statūs krantai apaugę senais medžiais, ir nuskuba pietų kryptimi.

Iki Zabarauskų malūno tėra 3 km, bet jiems įveikti sugaišime kelias valandas. Abipus upės ošia Paverknės miškas (726 ha). Vandens kritimas — daugiau kaip 5 m/km. Visai nesunku pasi­justi plaukiant kalnų upe, toli nuo gyvenamų vietų.

Beveik iki pat malūno, išskyrus 0,5 km, mus lydi stipri srovė, staigūs vingiai. Kelią nuolat pastoja akmenys, skersai upę gulin­tys išvirtę dideli medžiai ir ištisos medžių ir šiekštų užtvaros. Dažnai tenka lipti iš laivelių ir kelti juos per kliūtis.

Prie seno malūno, kuris jau neveikia, nors per užtvanką tebešniokščia vanduo, galima ir pailsėti. Keltis patogiau kairiuoju krantu. Šiame krante yra ir senas Zabarauskų kaimas, šalia kurio, už 0,5 km nuo upės, dulka Aukštadvario—Onuškio vieškelis.

Už 200 m nuo malūno — kaimo kelio tiltas. Už jo — akmeni­mis apsikaišiusi brasta. Netrukus (52 km nuo žiočių) Verknė priglaudžia Strūzdą, įtekančią iš kairės.

Strūzda — įdomus upelis (ilgis — 7,5 km, baseino plotas — 26,5 km2). Jo versmės yra 2 km į pietus nuo Verniejaus ežero, prie Nupronių kaimo. Strūzda teka pro Katilių kaimą. Jame buvo Katalaučiznos dvaras, priklausęs XIX a. kunigaikščiui Sachovskojui, kuris sprendė Trakų apskrities valstiečių likimus. Žemupyje, prie Peteriškių dvaravietės, Strūzda 1982 m. pavasarį buvo už­tvenkta. Čia susidarė 5 ha tvenkinys. Prie jo — Totoriškių kai­mas, kuriame yra archeologijos paminklas — pilkapynas.

Už Strūzdos žiočių Verknė pamažu pasisuka į vakarus. Upė dar siauroka (5—8 m) ir vingiuota. Dugnas apžėlęs žolėmis, tarp kurių kai kur tūno akmenys, pasitaiko medžio užtvarų, kelmų, bet išlipti nereikia, nes prie kurio nors kranto yra „vartai". Per upę permesti du žemoki lieptai, po kuriais šiaip taip galima pra­lįsti.

Prie gelžbetoninio tilto — Gudžionių kaimas, kuriame baigiasi Aukštadvario landšaftinis draustinis. Gudžionių kaime yra aš­tuonmetė mokykla. Tarp sodybų spindi net trys ežerėliai: Vilūnų (Volungės), Slankos ir Bravorynės. Prie Gudžionių kairiajame krante prasideda „Švyturio" kolūkio žemės, o dešinėje pusėje ir toliau lydės Aukštadvario tarybinio ūkio laukų ir pievų plotai.

Už Gudžionių Verknės kilpose pasitaiko atsikišusių „piktų" šakų, kelmų ir vienas žemas lieptas, per kurį laivelius reikia per­kelti. Dešinėje, kiek atokiau nuo upės, pabirę nedideli Rangavos, Ružiavos, Safarnės, Tamelių kaimeliai. Kaimelių tarpulaukės 1831 m. sukilimo metu buvo tapusios mūšių arena. Netrukus tame krante prie upės priartėja Dzūkų aukštumos liežuvis. Jį apibėg­dama, Verknė išdarinėja neįtikėčiausias kilpas. Atrodo, kad upė baigiasi, o ji, žiūrėk, grįžta beveik į tą pačią vietą, kur ką tik tekėjo. Vietomis susiaurėja ir ima skubėti, tai vėl aprimsta ir lengvai judina dugno žolynų karčiukus. Verknės aukštus krantus ir prie pat upės priartėjusio siauro slėnio šlaitą dažnai keičia pla­čios pievos.

48 km iš dešinės įsrūva nedidelis Balinos upelis (ilgis — 3,3 km, baseino plotas — 14,4 km2). Prie jo — Kareiviškių kaimas. Aukštėliau, šalia „karališkojo vieškelio", priartėjusio prie Verk­nės,— Kruncikai. Netrukus į krantą priverčia išlipti žemas tiltu­kas. Pasiekėme seną Alešiškių kaimą. Iki jo nuo Gudžionių tik 2 km, o mes kartu su Verkne išraitėme visus 5 km.

Alešiškės rašytiniuose šaltiniuose minimos 1655 m. Kaime buvo didelis dvaras ir vandens malūnas. Seno malūno ąžuolinės užtvankos, sukaltos medinėmis vinimis, liekanos ir pamatai buvo rasti 1933 m. Dabartinis malūnas, stovintis prie Alešiškėse įtekan­čio Verknės intako — Samės, tebeveikia, bet girnas suka ne van­duo, o elektra.

Samė (Samauka, ilgis — 14,8 km, baseino plotas — 45,9 km2) išteka iš Onuškio ežero (27,6 ha), kuris vadinamas ir Samaukos ežeru. Prie jo yra Onuškio miestelis, apylinkės ir kolūkio centras. Čia įsikūrusi dar viena didelė gyvenvietė — Vaickūniškės — „Švyturio" kolūkio centras. Tai turtingas ūkis, besiorientuojantis, kaip ir kiti paverknių kolūkiai, į gyvulininkystės vystymą, jau 1977 m. gavęs l mln. rublių pajamų.

Už Samės žiočių Verknei iki Nemuno lieka 46 km. Iš pradžių upės krantai aukštoki, kairėje lydi sausas miškas. Plaukti nesun­ku. Upė ramiai teka tarp krūmokšnių ir medžių, kurių šakas apsi­viję laukiniai apyniai. Keliose vietose iš Verknės išteka upeliai, kurie atima nemažai vandens ir sudaro salas, o už eilinio upės vingio „atsiskyrėliai" vėl grįžta į pagrindinę vagą. Kartais, ramiai besižvalgant po apylinkes, išgąsdina netikėtai išniręs kelmas ar šiekštas, tenka persikelti per du žemus lieptus. Prie antrojo, auk­štame kairiajame krante — Valuikų kaimelio sodybos, pasislėpu­sios tarp medžių. Dar už 0,5 km vėl tenka ropštis iš laivelių. Eilinis žemas tiltelis žymi dar vieną kaimą — Sadžiūnus, kurių trobos boluoja dešinėje pusėje.

Už Sadžiūnų Verknė, tarsi nepatenkinta, kad kairėje ją varžo miškingos kalvos, dar labiau sukteli j šiaurę, kur jai niekas nebetrukdo raityti kilpų. Čia upė užbaigia riesti ir didelę Alešiškių kilpą, pradėtą prie Balinos žiočių, ir nuskuba į vakarus. Prie Verk­nės vėl priartėja (už l km) „karališkasis vieškelis". Šioje patogio­je vietoje XIX a. pabaigoje buvo du gatviniai kaimai, kurie gero­kai išretėjo Stolypino žemės ūkio reformos metu dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tai Jasudonys ir Kaliūkščiai, per kuriuos iš Sadžiūnų į senąjį vieškelį vingiuoja keliukas.

Dešinėje per pievas atskuba Melgūnėlės upeliukas. Tuoj pasi­baigia abipus upės į aukštį kopiantis kalvynas. Verknė patenka į platų lėkštą slėnį. Prasideda turbūt pati monotoniškiausia Verknės atkarpa, kuri tęsis daugiau kaip 3 km. Krantai čia visai žemu­čiai. Kur tik akis užmato, žaliuoja pievos, į jas kur ne kur įsiterpę dirbamos žemės ploteliai. Upė čia tebėra vingiuota, bet dėl nuobo­daus kraštovaizdžio vingiai pasidaro nebe mieli.

Šio ruožo pradžioje (iki žiočių 42 km) įteka dar vienas kairysis intakas — Adinčiava. Iki čia, kaip žinome, tęsėsi ichtiologinis draustinis.

Adinčiavos (ilgis — 6, l km, baseino plotas — 25 km2) versmės yra Gineitiškių miške, kuris priklauso Pivašiūnų-Gineitiškių miškų masyvui (1077 ha). Gineitiškių miške 1831 m. įvyko mūšis tarp sukilėlių ir caro kariuomenės. Apsuptiems sukilėliams pavy­ko prasiveržti, bet šimtas sukilėlių, daugiausia Vilniaus universi­teto studentų, žuvo. Adinčiavos aukštupyje yra ir Gineitiškių kaimas.

Tuoj už Adinčiavos žiočių iš dešinės įgurga Kamarkos upe­liūkštis. Jo pradžia yra netoli Verknės stovinčiame Jarmališkių kaime, kuriame susikerta trys vieškeliai, atvingiuojantys iš Aukštadvario, Stakliškių ir Butrimonių.

Upėje vėl kliūtys. Iš pradžių — žemas lieptas, o už jo — žemu­tis tiltas, naudojamas vežti šienui iš paverknių pievų. Netoli tilto, dešinėje, yra Stanuliškių kaimas, kuris jau priklauso Prienų rajonui. Netrunkame atplaukti ir iki aukšto medinio tilto, šalia kurio, kairiajame krante, lygiagrečiai su Verkne yra ištįsęs gatvi­nis Vidžionių kaimas. Jame yra autobusų stotelė.

Už Vidžionių upės slėnis tampa įdomesnis. Kairiajame krante, netoli upės, per kalveles šokčioja vieškeliukas. Prie jo — Popsių kaimas. Jame (36 km iki žiočių) įplūsta vienas gražiausių Verknės intakų — Vapsa (ilgis—10,1 km, baseino plotas — 15,1 km2). Vapsa, kuri prasideda Alytaus rajone, labai gražiai vingiuoja tarp nedidelių gojelių ir išsibarsčiusių trobų. Dar už l ,5 km į Verknės kilpelės galą įsilieja Lielelė, dešinysis intakas (ilgis — 6,2 km, baseino plotas — 14,8 km2). Lielelė teka per Lieliaus ežerą (14 ha), į šiaurę nuo kurio yra Lepelionių piliakalnis, stūksantis prie pat Vilniaus—Prienų plento.

Lepelionių piliakalnis buvo naudojamas I tūkstantmetyje.

Jis dar vadinamas Balnakalniu arba Napoleono kepure. Dabartinė piliakalnio išvaizda atsirado nuarus pylimus ir vieną kraštą. XIX a. viduryje piliakalnį aplankęs poetas V. Syrokomlė stebėjo­si, kad ant jo auga rugiai.

Naujas tiltas mums pasako, kad atplaukėme į Gripiškių kaimo centrinę dalį. Gripiškės — senas kaimas, kurį garsino didelis vandens malūnas. Malūne, kurį sudarė keli pastatai, buvo net dveji valcai. Iš malūno išgabendavo ne tik miltus. Čia buvo karšiamos vilnos, gaminamas milas. Gripiškiečiai buvo geri sielinin­kai. Jie iš Gripiškių iki sekančio malūno Grikapėdyje plukdydavo rąstus, kalades, popiermalkes. Deja, sunkus darbas nepagerino gripiškiečių gyvenimo, ir daugeliui laimės ieškoti teko svetur, užjūryje.

Tarp išvykusių į JAV buvo ir Vincas Andrulis, palikęs gim­tąjį sodžių 1911 m. V. Andrulis — pažangus JAV lietuvių veikė­jas, vienas laikraščio „Vilnis" įkūrėjų ir ilgametis redaktorius. Jo nuopelnus aukštai įvertino Tarybų Lietuva. Stakliškėse, kur mo­kėsi V. Andrulis, jo vardu pavadinta vidurinė mokykla, 1973 m. (po mirties) paskirta V. Kapsuko premija. Žymaus tautiečio palai­kai buvo atgabenti į gimtąjį kraštą, kurio JAV valdžios organai taip ir neleido aplankyti gyvam esant, ir su didele pagarba palaidoti Stakliškių kapinėse. Gripiškėse, visai netoli tilto, deši­niajame krante stovi paminklas, kurio užrašas skelbia: „Čia gimė ir augo žurnalistas V. Andrulis (1890—1972)". Šalia paminklo tebestovi senoji Andrulių sodyba ir liepa.

Šviesesnio gyvenimo siekė ir Gripiškių „daraktoriai" B. Besikirskis ir K. Zdanavičius, suimti XX a. pradžioje už tai, kad mokė vaikus rašyti ir skaityti gimtąja kalba. Nepalengvino vals­tiečių dalios ir Gripiškių išskirstymas į vienkiemius 1929 m. Išvijus hitlerininkus, Gripiškės tapo aštrios klasių kovos arena. Buržuaziniai nacionalistai nužudė buvusį Liaudies seimo atstovą P. Mickų ir Gripiškių apylinkės pirmininkę G. Radzevičienę,

Į abi puses nuo tilto bėga plentas. Jį tiesė Vyšniūnų kolūkis. Plentas sujungė dvi gyvenvietes — Lielionis ir Vyšniūnus. Lielionyse, prie kelio Prienai—Vilnius, yra apylinkės centras, valgyk­la, parduotuvė, ryšių skyrius. Už 3 km — jauki besiplečianti Vyšniūnų gyvenvietė. Kolūkis, kuriam daugiau kaip 20 metų vadovauja pirmininkas P. Aleknavičius, yra vienas iš pirmaujan­čių Prienų rajone.

Už Gripiškių tilto reikia plaukti atsargiai, nes upėje yra malū­no užtvankos liekanų. Iki Verknės žiočių lieka 32,5 km.

Akį vėl labiau traukia pietinis krantas. Jame, tuoj už Kalnų kaimelio, prasideda Kalnų miškas. Miške auga daug didžiulių ąžuolų. Šiauriniame krante (Verknės 30-ame km) pamatome Guostės žiotis, pro kurias tolumoje suboluoja Stakliškės.

Guostė (ilgis — 14,2 km, baseino plotas — 34 km2) savo kelią pradeda netoli Gedanonių kalno, Veršiuko ežere (38 ha). Ežeras tyvuliuoja 193 m aukštyje, o Verknės altitudė Guostės žiotyse — 77 m. Vadinasi, Guostė nukrenta net 116 m. Guostė, skubindamasi tarpukalvėmis, teka per du didokus ežerus — Gelužio (26 ha) ir Guostaus (74 ha), priartėja priel Stakliškių, aplenkia Stakliškių piliakalnį. Piliakalnis, respublikinės reikšmės archeologijos pa­minklas, yra 1,5 km į šiaurryčius nuo miestelio. Piliakalnis su įspūdingais įtvirtinimais stovi Guostės ir mažo upeliuko santa­koje.

Už 0,5 km nuo Guostės žiočių — Stakliškių—Butrimonių vieš­kelio tiltas. Kelios Stakliškių sodybos stovi netoli upės, o iki miestelio centro — 2 km.

Padavimas sako, kad senovėje čia gyvenę daug auksarankių audėjų. Jų staklės ir davusios miesteliui vardą...

Stakliškės išaugo prekybinių kelių kryžkelėje. Pro Stakliškes vingiavo keliai į Kauną, Žiežmarius, Alytų ir Merkinę, taip pat vieškelis iš Prūsų į Trakus ir Vilnių. Juo į Lietuvą veržėsi kryžiuo­čiai, smarkiai nusiaubė Stakliškių apylinkes 1375, 1377, 1403 m. Vieno kryžiuočių antpuolio metu buvo sudėti į žalvarinį puodą ir paslėpti po akmenų krūva sidabriniai papuošalai ir lydiniai — garsusis Stakliškių lobis. Tiek daug meniškų sidabrinių papuoša­lų nebuvo rasta niekur kitur Lietuvoje. Stakliškių lobis, kurį sudarė įvairios segės, apyrankės, antkrūtininiai papuošalai, karoliai, puikiais ornamentais ir retais mineralais išpuoštas meda­lionas, pakabučiai, yra nepaprastai svarbus XIV a. Lietuvos materialinei kultūrai ir amatams pažinti.

XV a. Stakliškėse buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras. Vėliau dvaras tapo privačia valda, kurios savininkai dažnai keitė­si. XVI—XVIII a. Stakliškės — seniūnijos centras. 1593 m. čia buvo pastatyta bažnyčia. Jos dabartinis pastatas — įdomus lietu­viško vėlyvojo baroko paminklas. Jis kartu su koplyčia, švento­riaus tvora ir vartais yra įtrauktas į valstybės saugomų paminklų sąrašą. Bažnyčioje yra keliolika dailės paminklų. Iš jų išsiskiria varpas (1631 m. nulietas J. Kenigo), altorius su skulptūrine grupe ir sakykla. Visi trys — respublikinės reikšmės dailės paminklai. 1596 m. Stakliškių bažnyčiai buvo užrašyti trys kaimai su sąlyga, kad klebonas mokės lietuviškai ir išlaikys lietuvišką parapinę mokyklą.

Ūkinis ir prekybinis gyvenimas Stakliškėse pagyvėjo 1759 m., kada miesteliui buvo suteikta savaitinio turgaus ir dviejų metinių prekymečių teisė. Miestelėnai ilgai kovojo su Stakliškių seniū­nu. Kova nebuvo veltui. 1792 m. Stakliškės gavo Magdeburgo teises, herbą. 1793 m., kontrareformų metu, miesto teisės buvo anuliuotos, o nepatenkintus miestelėnus nuslopino kariuomenė.

1831 m. Stakliškės buvo svarbus sukilimo centras. Sukilėliai kovojo ne tik prieš carinę priespaudą, bet ir prieš vietinius išnau­dotojus. Sukilę valstiečiai nužudė įsipykusį bažnytinių žemių ekonomą J. Lukoševičių. Keli mūšiai įvyko prie Stakliškių ir 1863 m. sukilimo metu, kurio pradžioje prie miestelio buvo išva­duoti į Vilnių vežami rekrutai.

XIX a. pabaigoje, panaikinus baudžiavą, miestelis išaugo. Stakliškėse veikė keliolika parduotuvių ir smuklių, 1890 m. buvo pastatyta alaus darykla. 1861 m. miestelyje gyveno 1305 gyvento­jai, o 1897 m. jų skaičius išaugo iki 2000. Iki 1950 m. Stakliškės — valsčiaus centras.

1897 m. Stakliškių pradinę mokyklą baigė L. Gira, paverkniuose praleidęs kelerius vaikystės metus. Vienas iš poeto slapyvar­džių — Stakliškių Liudas.

1941 m. hitlerininkai ir jų talkininkai nužudė 500 Stakliškių gyventojų, bet stakliškiečiai nepalūžo. Ryšį su tarybiniais parti­zanais palaikė J. Kaminskas, M. ir J. Ulozos, V. Raižys ir kiti.

Neatpažįstamai pasikeitė Stakliškės per du paskutinius dešim­tmečius. Miestelyje yra daug didelių gyvenamųjų pastatų, V. An­drulio vidurinė mokykla, nauja ambulatorija, vaikų lopšelis-darželis, kiti visuomeniniai pastatai. Stakliškės — to paties pavadini­mo kolūkio ir apylinkės centras (1982 m. — 1123 gyv.). Kolūkio, kuriam nuo 1961 m. vadovauja A. Žigas, geriausių žemdirbių sąraše yra daug Zidanavičių. Juos, dvylika vaikų, išaugino Ona Zidanavičienė, kuriai 1982 m. buvo suteiktas Motinos Didvy­rės vardas.

Tarybų Sąjungoje ir tarptautinėse parodose Stakliškes išgar­sino lietuviškas midus. Šio seno gėrimo gamybą atgaivino A. Sin­kevičius, 1959 m. ėmęs vadovauti alaus daryklai. Joje buvo pagamintas užmirštasis gėrimas, o nuo 1964 m. įmonė vadinama „Lietuviško midaus" gamykla. Joje gaminama kelių pavadi­nimų lietuviško midaus gėrimai. Įdomu, jog pro Stakliškes tekan­tis upelis, Alšios intakas, nuo seno vadinosi gražiu vardu — Me­duja.

Tuoj už Stakliškių tenka įveikti nemažai kliūčių. Plaukimą apsunkina nulinkusios medžių šakos ir dideli medžiai. Bet, gerai manevruojant laiveliais, pakeliant trukdančią šaką ar prisispaudžiant prie pat kranto, kur yra „vartai", nereikia net išlipti iš laivelių. Keltis per lieptus nereikia, nes jie pakankamai aukšti. Nepastebimai nuvingiuojame papieviais 2 km ir Verknės 27-ame km pasiekiame Obelties žiotis.

Obeltis — kairysis intakas (ilgis — 17,1 km, baseino plotas — 102,3 km2), atnešantis į Verknę kiekvieną sekundę po 0,83 m3 vandens. Obelties versmės yra 3 km į pietus nuo Butrimonių, o per šį miestelį teka Obelties intakas — Plasaupė (12 km). Obelties pakrantėse nuo seno tankiai gyvenama. Tai liudija trys senkapiai Griškonių kaime. Vienas senkapis yra Plasapninkuose. Net du piliakalniai yra Gerulių kaime. Bene įdomiausios vietovės yra žemupyje. Baudėjų kaime, netoli Verknės, 1936 m. buvo rastas žalvarinių dirbinių lobis, kurį archeologai priskiria I tūkst. p. m. e. viduriui. Tai vienas iš nedaugelio LTSR teritorijoje aptiktų žalvario amžiaus lobių, kuris patvirtina prie Verknės kryžiavusis prekybinius kelius.

Likus iki Verknės 0,5 km, į Obeltį iš kairės įteka Rūdija (4,6 km), dalijanti Gojaus mišką į dvi dalis. Pamiškėje, Obelties ir Rūdijos santakoje, Žiupos pievose, tebetrykšta garsieji Stakliškių mineraliniai šaltiniai. Įdomi jų panaudojimo istorija.

XVIII a. pabaigoje Stakliškių valdytojas L. Pociejus pastebė­jo, kad valstiečiai, neturėję druskos, viralui gaminti naudoja vieno šaltinio vandenį. Netrukus netoli Obelties žiočių išaugo primityvi druskos virykla, kuri, deja, pelno nedavė. Susidomėji­mas mineralinėmis versmėmis neišnyko. Buvo siūlomi kiti būdai druskai išgauti. Universiteto profesorius S. Jundzilas 1791 m. net parašė knygelę „Apie Stakliškių sūrius šaltinius ir druską". Dide­lės druskos įmonės idėja buvo užmiršta per XVIII a. pabaigos ir XIX a. pradžios suirutę ir karus. 1841 m. mineraliniai šaltiniai vėl priminė save, nes jų vandeniu buvo išgydyti sergantys Stak­liškių dvaro gyvuliai. Šia žinia susidomėję medikai nustatė, kad visų trijų pagrindinių šaltinių vanduo („sierinis, druskinis ir geležinis") tinka žmonių gydymui. Penktame dešimtmetyje į Stak­liškes atvyko pirmieji ligoniai, o 1851 m. Vilniaus gubernatorius įsakė pastatyti gydyklą. Greitai Stakliškės nepajėgė sutalpinti norinčių gydytis, atvažiuojančių net iš Peterburgo ir Varšuvos. Stakliškių kurortinę šlovę nutraukė žaibas, 1857 m. sudeginęs gydyklą ir kitus pastatus. Jie, aprimus kiek ir mineralinėms vers­mėms, nebuvo atstatyti. Be to, šalia iškilo Birštonas, įsikūręs geresnėje vietoje (Stakliškėse nėra pušyno).

Žiupos kaimelyje, kuriame tėra dvi sodybos, stovi Stakliškių kolūkio bitynas. Prie Šiupšinskų sodybos šnarančiame nendryne yra šaltinis, iš kurio murmėdamas loveliu bėga mineralinis van­duo. Jis, stakliškiečių žodžiais tariant, skanesnis už birštoniškį. Atsigaivinę mineraliniu vandeniu, iriamės tolyn. Kairėje pusėje mus lydi Gojaus miškas (801 ha). Jame žaliuoja ąžuolų galiūnų, yra I tūkstantmečio pilkapiai. Dešinėje stovi Pakrovų kaimo trobos. Pakrovų kaime, kuriame rastas akmens amžiaus laikus menantis akmeninis kirvis, įteka Alšia.

Alšia — ilgiausias Verknės intakas (ilgis — 38,3 km, baseino plotas — 134, 7 km2), papildantis Verknę 1,06 m3/sek. vandens. Alšia išteka iš Švenčiaus ežero (50 ha), esančio į šiaurę nuo Gedanonių kalno. Aukštupyje upė vadinasi Alšyčia. Alšia teka per nemažą Alšios ežerą (47 ha), kuris vadinamas ir Pieštuvėnų ežeru. Alšios baseine yra daug senosios praeities gyvenimo paminklų. Noreikiškėse stūkso įdomus piliakalnis, yra trys dėmesio verti akmenys, archeologijos paminklai (vienas vadinamas Raganos pečiumi, kiti du — Laumių akmenimis), senkapis. Medžionyse iš įdomybių išsiskiria didelis piliakalnis, kuriame stovėjusi pilis buvo vienas iš svarbiausių I tūkstantmečio ir II tūkstantmečio pradžios ūkinių, kultūrinių ir gynybinių centrų Verknės ir Strėvos tarpupyje. Pieštuvėnuose, kur taip pat yra piliakalnis, yra įsikū­ręs Medžionių kolūkio centras. Žemupyje Alšią nuo Stakliškių skiria Degsnės miškas ir plačios lankos, o į vakarus, Jiezno link, nubėga lyguma.

Už Alšios žiočių Verknei iki Nemuno lieka 25 km. Upė čia pastebimai vandeningesnė, jos plotis daug kur viršija 10 m. Kliū­čių beveik nėra. Krantai vėl įdomesni. Dėl daugybės vingių dar ilgai plaukiame per Pakrovų kaimą. Pagaliau kairėje ima tolti nuo upės Gojaus miško siena, ir už tilto, skirto miško medžiagai išvež­ti, pasiekiame Pikelionių kaimą.

Į kaimą prie senojo vieškelio (dabar plentas prie pat upės) visada užsukdavo Dirkliai, sielininkai. Gyvenvietės svarbą pat­virtina archeologiniai radiniai — papuošalai, ginklai, monetos. 1971 m. Pikelionyse buvo aptiktas molinis ąsotėlis su 47 moneto­mis, nukaltomis XVI—XVII a. 1917 m. kaimo gyventojai pasip­riešino plėšikaujantiems kaizeriniams kareiviams, kurie keršyda­mi nužudė du pikelioniškius. Kaime yra parduotuvė, kurioje galima papildyti maisto atsargas. Pikelionyse įteka dar vienas dešinysis Verknės intakas — Svėdubė (ilgis — 8,0 km, baseino plotas:— 16,5 km2). Svėdubė labai įspūdingai vingiuoja savo paskutinėje atkarpoje.

Už Svėdubės žiočių, kai dar lieka plaukti 20,5 km, Verknė surezga nemažą kilpą, kuri patrigubina vandens kelią šalia Pike­lionių kaimo. Prie šios kilpos, kairėje, prasideda Padriežiškių kaimas. Jis su Pikelionimis sujungtas kelio tiltu ir keliais aukštais lieptais. Yra ir brastų, kuriose upė išplatėja iki 20 m.

Padriežiškių kaimo apylinkių grožį apdainavo L. Gira poemoje „Paverkniais". Poema, rašyta Didžiojo Tėvynės karo metais toli nuo Lietuvos, kupina gimtojo krašto ilgesio. Lietuva poetui asoci­juojasi su pamiltomis Padriežiškėmis, kur pas geraširdžius Mic­kus L. Gira praleido ne vieną vasarą. Kaimo vyresni gyventojai pamena, kad poetas būdavo visada gerai nusiteikęs, pakalbinda­vo ir jauną, ir seną, bet labiausiai mėgdavo vaikščioti Verknės pakrantėmis. Padriežiškėse XX a. ilgai veikė pradinė mokykla ir įsikūrė vienas iš pirmųjų Verknės vidurupio kolūkių— Padriežiškės.

Dešinėje, susiaurėjus Verknės slėniui, į mus pažvelgia Kadikų (Niskadvorčių) trobų langai. Tai jau „Verknės" kolūkio, kurio valdos lydės šiame krante iki pat Nemuno, kaimas. Kolūkio pra­džia — 1949 m. prie Jiezno ežero įsikūrusi „Lenino keliu" artelė. Netoli Jiezno, už 2 km nuo Verknės, ir dabar yra centrinė kolūkio gyvenvietė — Liciškėnai. „Verknės" kolūkiečiai yra ne tik geri žemdirbiai, bet ir puikūs saviveiklininkai. Ne tik Prienų rajone garsėja kolūkio kultūros namų direktoriaus P. Valatkos vadovau­jama kaimo kapela. Liciškėnietis P. Daunoras dalyvavo net sep­tyniose respublikinėse dainų šventėse.

Netrukus abiejuose upės krantuose rymo Verbyliškių kaimo sodybos. Kaimo pavadinimą galima rasti 1559 m. dokumentuose. Verbyliškėse yra hidrologinis postas, kuriame matuojamas Verk­nės vandens lygis, srovės greitis, ledo storis. Verbyliškių dvaravietėje, kur dar neseniai veikė pradinė mokykla, yra didelis liepynas, reikalaujantis didesnės priežiūros. Nebeveikianti Ver­byliškių plytinė — kolūkinės santvarkos stiprinimo metų pamin­klas. Verbyliškėse, Verknės 16-ame km, iš kairės įteka paskutinis didesnis intakas — Dindžiakė (ilgis — 9,3 km, baseino plotas — 20,1 km2). Tarp Nemuno ir Verknės ošia Vėžiongirė, kuri su Šilėngire sudaro 888 ha miško masyvą, besiglaudžiantį prie Punios šilo. 1973 m. Vėžiongirėje buvo aptikti X—XI a. pilkapiai. XVIII a. pradžioje, iškirtus dalį girios, atsirado prie Dindžiakės valsty­binis Vėžionių kaimas. Vėžionys, kuriuose XIX a. antrojoje pusėje kaimo vaikus mokė „daraktorius" J. Cikanas, o nuo 1918 m. veikia pradinė mokykla, dabar yra Nemaniūnų kolūkio centrinė gyvenvietė. Joje šalia senų sodybų stovi gražūs mūriniai namai, parduotuvė, iki kurios nuo Verknės mažiau kaip 2 km. Nemaniūnų kolūkio, kuris yra dažnas socialistinio lenktyniavimo nugalėtojas Prienų rajone pagal gyvulininkystės produktų gamy­bą, laukai dar ilgai mus lydės kairiajame Verknės krante.

ŽEMUPYJE

Verbyliškėse prasideda Verknės žemupys. 15 km ruože upė daug kur labai srauni. Slėnys — gilus ir siauras, krantai — aukšti.

Kurį laiką net nereikia irtis. Tik spėk vairuoti laivelį upės vingiais. Tuoj atsiduriame prie plento Kaunas—Alytus tilto. Dešinėje, už 0,5 km nuo Verknės, minėtas plentas susikerta su Vjlniaus automagistrale. Netoli kryžkelės, iš kurios atsiveria gražus reginys į Verknės slėnį, prie Jiezno ežero (63 ha), stovi Jiezno miestelis.

Jieznas išaugo pasibaigus kovoms su kryžiuočiais. Miestelis atsirado šalia paežerėje stovėjusio dvaro. 1633 m. dvaras atiteko Pacams, kurie XVII a. sugebėjo užimti visas svarbiausias valsty­bines tarnybas. Jiezną Pacai padarė savo rezidencija provincijo­je. Prie ežero iškilo prabangūs rūmai. Amžininkų teigimu, rūmuo­se buvo 365 langai, atitikę dienų skaičių metuose. Kambarių ir salių skaičius simbolizavo savaičių ir mėnesių skaičių metuose. Rūmai svečiams darė didelį įspūdį. Šalia rūmų dar buvo didžiulis parkas, kanalai, kaskadinė tvenkinių sistema. XIX a. pradžioje rūmai, nukentėję 1794 m. Kosciuškos sukilimo metu, pateko į kreditorių rankas, nes Pacų galybė buvo visai smukusi. 1835 m. mirė paskutinis Pacas, palikęs tik dukterį, o po dvejų metų žaibas padegė ir rūmus. Iki mūsų dienų išliko tik vienas korpusas, kuria­me yra mokyklos internato mokomosios patalpos. Šalia tebeauga ir senasis parkas.

Dar vienas pastatas, kuriuo Pacai norėjo išaukštinti save, tebestovi ir šiandien. Tai Jiezno baroko stiliaus bažnyčia — respublikinės reikšmės architektūros paminklas. Jos vietoje XVII a. pradžioje stovėjo reformatų bažnyčia, kuri vėliau buvo perstatyta į katalikišką. XVIII a. pabaigoje bažnyčia įgijo vėlyvojo baroko bruožų. Pastato interjeras buvo išpuoštas freskomis. Barokinės freskos ir 1700 m. pagamintas žalvarinis varpas — vertingi res­publikinės reikšmės dailės paminklai. Be to, bažnyčioje yra dar keli XIX a. dailės meno kūriniai.

XVIII a. pradžioje Jiezną apiplėšė švedai, 1812 m. nusiaubė prancūzų kariuomenė. 1837 m. gaisras sunaikino ne tik rūmus, bet ir didžiąją miestelio dalį. Tik XIX a. pabaigoje, nutiesus plentą iš Kauno į Alytų, miestelis atsigavo ir ėmė augti. 1866 m. Jiezne buvo 553 gyventojai, o 1897 m.— jau 1255. Jiezne buvo lentpjūvė, kelios amatų dirbtuvės, daug krautuvių, pradinė mokykla (mo­kyklos būta ir 1777 m.). Miestelis tapo valsčiaus centru.

1917 m. Spalio revoliucijoje Rusijoje dalyvavo jiezniečiai I. Žeimys, A. Garnys, J. Asanavičius. 1940 m. Jiezne susidarė didelė komjaunimo organizacija, kuriai priklausė net 67 komjaunuoliai. Jų iniciatyva buvo sudaryta pogrindinė „Dzūkų gru­pė", kuri 1942—1944 m. nukovė ir nuginklavo kelis policininkus ir hitlerininkus, platino atsišaukimus. Aktyvūs pogrindininkai buvo A. Valatka, A. Steponkevičius, P. Laukevičius, J. Acus ir kiti. 1947 m. Jiezno liaudies gynėjams teko atmušti miestelį už­puolusius buržuazinius nacionalistus, kurie norėjo sužlugdyti Spalio revoliucijos metinių mitingą.

1950—1962 m. Jieznas buvo rajono centras. Dabar mieste­lis — apylinkės centras. Yra kelios pramonės įmonės. Iš jų išsis­kiria Kauno gamyklos „Apvija" filialas. Jo produkcija eksportuo­jama į užsienį. Be to, yra Alytaus siuvimo fabriko „Dainava" keli cechai, lentpjūvė, traktorių remonto dirbtuvės, kepykla, kulina­rijos cechas, gyventojų buitinio aptarnavimo kombinatas. Gyven­tojų poreikius tenkina kelios parduotuvės, valgykla, kavinė, lopšelis-darželis, kultūros namai. Jiezne yra net trys mokyklos: vidurinė, internatinė ir pagalbinė mokykla internatas. Miestelio centre, buvusioje turgavietėje, yra jaukus skveras, kuriame stovi M. Melnikaitės paminklas. Netoliese — tarybinių karių kapinės.

Už gelžbetoninio tilto stovi ir senas medinis tiltas. Nuo jo Verknei iki žiočių lieka 14 km. Upė įkrenta į dar gilesnį slėnį. Sraunioje upėje yra salelių.

Netrukus prasideda ilga rėva. Už jos — Grikapėdžio malūnas.

Betoninė malūno ir čia buvusios HE užtvanka yra pralaužta, bet dešinėje pusėje tebetyko aštri briauna ir nuolaužos upėje. Plaukti reikia laikantis kairiojo kranto. Į pietus nuo Grikapėdžio kaimo yra nedideli Benikų, Dirvoniškių, Kamiliškių kaimeliai, kurių sodybos, Verknei labai vingiuojant, priartėja prie upės. Grikapė­džio šiaurėje — plentas, vedantis į Prienus. Prie šio plento 2,5 km ir vingiuoja Verknė. Pagaliau upė labai išplatėja, apjuosia kelias salas. Tai Jundeliškių HE, į kurios tvenkinį įplaukiame plento patilte, patvankos įtaka. Prie tilto stovi Kukiškių kaimo sodybos.

Jundeliškių HE, kurios tvenkinys užima 24 ha plotą, buvo pastatyta 1958 m. Apie HE darbą ir Jundeliš­kių apylinkes gali papasakoti J. Liekas, dirbantis elektrinėje nuo jos paleidimo.

Buvusio Jundeliškių (seniau Ustronės) dvaro parkas saugo­mas valstybės. Parke yra retų medžių ir didelė liepa — gamtos paminklas. Čia gimė, ilgai gyveno ir mirė žinomas lenkų gydyto­jas ir rašytojas S. Moravskis (1802—1853). Jundeliškėse yra ryšių skyrius ir parduotuvė. Jundeliškes nuo Verknės žiočių skiria 8,5 km upės vingių.

Tuoj už Jundeliškių prasideda nepaprastai gražūs ir aukšti Verknės skardžiai. Tų skardžių aukštis kartais siekia net 40 m. Už Jundeliškių prasideda ir ilgi seklumų ruožai.

Nuplaukus 2 km, už didokos kilpos, iš kairės įsruvena maža Narupė, prasigraužus! neįtikėtinai gilų slėniuką. Verknės ir Narupės santakoje stovi Babronių piliakalnio dalis (didelę dalį, intako padedama, nuplovė Verknė). Kitoje Narupės žiočių pusėje, nuo aukšto skardžio, atsiveria puikus Verknės slėnio vaizdas. Tolumoje, prie upės alkūnės, matyti dar vienas skardis. Nuo jo atbėga Verknė ir prie piliakalnio pasuka į šalį. Tai viena iš dauge­lio nuostabių Verknės žemupio panoramų. Babronių kaimas yra tuoj už piliakalnio. Už Babronių, kairiajame krante, prasideda Birštono daržininkystės tarybinio ūkio žemės. Kitapus Verknės — Sokonių kaimas. Iki Nemuno tiesia linija tik 2 km su trupučiu, o Verknė išraitys dar 6 km kaspiną.

Tuoj už Babronių pasitinka akmenimis apsikaišiusi rėva. Likus iki žiočių 4 km — Voseliūnų kaimas. Jo sodybas, stovinčias upės krantuose, jungia du aukšti lieptai. Tarp lieptų vėl akme­nuotas ruožas.

Dar viena kilpa, dar viena rėva, ir pasiekiame bene gražiau­sią kaimą paverknių žemupyje. Jis taip ir vadinasi — Paverkniai. Jo sodybos stovi gilaus slėnio lomelėse.

Už l km nuo Paverknių kaimo, tarp upės ir plento, yra graži Būdų gyvenvietė.

Kairiajame Verknės krante — įspūdingas Paverknių piliakal­nis, kurio dalį taip pat nuglemžė upė. Seniau piliakalnis buvo dešiniajame krante, bet Verknė pakeitė savo vagą. Piliakalnis dar vadinamas Ginkaus kalnu (Ginkaus pavardė labiausiai pap­litusi Paverknių kaime). Prie piliakalnio buvo didelė gyvenvietė, apjuosta grioviais, kurie matyti ir šiandien. Gyvenvietėje aptikta lipdytinės keramikos lygiu ir gruoblėtu paviršiumi šukės. Jos rodo, kad čia žmonių gyventa nuo paskutiniųjų amžių prieš

mūsų erą.

Paverknių kaime archeologai rado dar senesnių žmonių gy­venimo pėdsakų — net dvi akmens amžiaus gyvenvietes. Viena iš jų, mezolito laikotarpio (VIII—IV tūkst. p. m. e.) stovykla, buvo prie pat piliakalnio. Vėlesnius Paverknių laikus mena šiferinis verpstukas, atgabentas iš Kijevo Rusios.

Už Paverknių piliakalnio iki upės žiočių lieka 1,5 km. Verknė išplatėja iki 30—40 m ir nurimsta. Paupyje yra dar du kaimeliai: dešinėje — Žideikonys, kairėje — Medeikonys.

Verknė įteka į Nemuną, kai šiam iki žiočių lieka 285 km. Verknės žiotyse, dešinėje pusėje, atsiveria dar vienas skardis su garsiuoju Ožkų pečiumi. Tai Lietuvoje reta gargždo konglo­merato uola. Likusi tik jos dalis, nes uola neatlaikė Verknės potvynio jėgos ir nuvirto į upę.

Seniau prie Ožkų pečiaus Nemuno sielininkai maudydavo pirmą kartą plaukiančius savo draugus. Šis senas paprotys at­sirado todėl, kad Verknės vanduo labai švarus ir sveikas. Dabar šiame vandenyje naujokus „krikštija" turistai. Norėtųsi, kad Verknės vanduo ir ateityje būtų upių švarumo matu.

Verknė baigia savo 77,3 km kelią.

Mes taip pat baigiame maršrutą, kuris pailgėjo lankant ežerų pakrančių įdomybes. Dabar reikia pasiekti automagistralę. Yra trys variantai. Pirmasis — per Medeikonis ir Būdas pasiekti plentą, iki kurio 4 km. Antrasis — plaukti laiveliais Nemunu aukštyn iki Birštono — irgi 4 km. Trečiasis — persikelti per Nemuną ties Verknės žioti­mis ir paėjėti 1,5 km per upės kilpoje žaliuojantį miško parką iki Birštono.

VERKNĖS INTAKAI