http://maga.lt/114

2005-05-27 paskelbė Maga

A.Kalvaitis šnekasi su negyvais medžiais

Arnoldas Remeika

„Ne, ne, aš tikrai ne druidas, – „Klaipėdai“ prieš savo parodos „Medžiai: gyvenimas po mirties“ atidarymą sakė klaipėdietis fotografas Algimantas Kalvaitis. – Tiesiog esu vienišius, todėl su gamta man susikalbėti lengviau nei su kai kuriais žmonėmis. Ypač nemėgstu tų, kurie putojasi. Cholerikais berods vadinasi.“

Negyvus medžius ne pirmus metus fotografuojantis menininkas neatskleidė vietos, kurioje „medžioja“ kadrus. „Neišduosiu, kad žmonės nevažiuotų ir nerankiotų. Štai Karklėje nė vieno pagaliuko neberasi“, – aiškino jis.

Rankiojo gintarus

A.Kalvaitis užsiminė, kad fotografuoja netoli Klaipėdos. „Visi šią vietą pravažiuoja, bet niekas nesustoja. Bet nesakysiu, kur ji yra. Ir taip jau pastebiu ten vis daugiau žmonių buvimo pėdsakų“, – atkakliai paslaptį saugojo fotografas.

Jis vieną vietą meniniams eksperimentams pasirinko todėl, kad su viena erdve draugauti lengviau. „Susiradau ir eksploatuoju“, – sakė A.Kalvaitis.

„Medžiai: gyvenimas po mirties“ – jau trečia fotografo paroda, kurioje dominuoja negyvi medžiai.

Pirma buvo juodai balta, antra – spalvota, bet fotografuota su juostiniu fotoaparatu, trečiąkart A.Kalvaitis dirbo su skaitmeniniu fotoaparatu.

Visuose 38 Klaipėdos koncertų salės antrajame aukšte eksponuojamuose darbuose vaizduojamas kelmais, šakomis, galingais nusvirusiais medžiais nusėtas krantas. „O susidomėjau medžiais visiškai atsitiktinai. Kartą rankiojau gintarus ir atkreipiau į juos dėmesį. O gal čia jie patys su manimi susišnekėjo?“ – spėliojo dešimtą personalinę parodą surengęs klaipėdietis.

Pamiršta fotografuoti

A.Kalvaitis tikino kiekviename medyje vis atrandantis ką nors nauja, iki tol nepaveiksluota. „Aišku, įkvėpimas – sudėtingas dalykas. Pajunti, paveiksluoji. Nepajunti, lieki be kadro. Būna, einu tarp medžių ir jaučiu, kad kažkas čia yra. Pradedu ieškoti kadro. Parenku kampą, apšvietimą ir… pagaunu. Šiaip gali dešimt metų eiti pro tą patį medį ir nepastebėti jo ypatingumo“, – apie kūrybinius ieškojimus pasakojo fotografas.

A.Kalvaitis sakė, kad būna tokių gražių kompozicijų, jog jis net pamiršta esantis fotografas. „Stoviu ir pamirštu fotografuoti“, – juokėsi romantiku save vadinantis menininkas.

Paklaustas, kodėl paveiksluoja negyvus medžius, jis sakė: „Gyvus visi paveiksluoja. Be to, tai labiau tinka mano charakteriui. Nemėgstu daryti portretų, nes nesu daug bendraujantis“, – prisipažino A.Kalvaitis. Jis neslėpė, kad geram portretui reikia kontakto su fotografuojamu žmogumi, tačiau ne su kiekvienu norisi ieškoti šio kontakto. „Todėl visi portretistai yra be galo komunikabilūs žmonės. Aš – kitoks“, – sakė fotografas.

Mokėsi fizikos

Paklaustas, kodėl žmonės pasirenka fotografo kelią ir bando žūtbūt sustabdyti akimirką, A.Kalvaitis aiškino: „Visko gyvenime neparagausi. Reikia rinktis. Aš pasirinkau.“ Tačiau pasirinkimas atėjo neiškart – vienerius metus jis mokėsi fizikos. „Supratau, kad galėsiu būti tik mokytojas, o koks iš vienišiaus pedagogas? Nesigailiu, kad mečiau šiuos mokslus ir prasidėjau su fotografija“, – tvirtino A.Kalvaitis.

Pats fotografas fotografuotis nemėgsta. „Draugai paveiksluoja. Turiu tik vieną nuotrauką, kurioje sau patinku“, – sakė jis. A.Kalvaitis nemėgsta grįžti ir prie senų, dar jaunystėje darytų nuotraukų. „Man atrodo, kad fotografai apskritai nemėgsta žiūrėti nuotraukų. Čia kaip su batsiuviu be batų“, – juokėsi jis.

Prieš ketverius metus A.Kalvaitis įsigijo skaitmeninį fotoaparatą ir dabar kadrus saugo kompaktinėse plokštelėse. „Per šiuos metus padariau apie 50 tūkstančių kadrų. Gerai, kad visi telpa tik nedidelėje krūvelėje diskų. Anksčiau visi namai būdavo užversti fotografijomis“, – pasakojo fotomenininkas.

https://maga.lt/217

2005-05-28 paskelbė Maga

Gyvenimas po mirties pagal A. Kalvaitį

Giedrė Petkevičiūtė

Klaipėdietis fotografas Algimantas Kalvaitis pristatė jau trečiąją savo parodą iš ciklo „Gyvenimas po mirties”. Išlaužtus, išverstus, pūvančius, marių vandens skalaujamus medžius įnikęs fotografuoti menininkas parodą surengė Klaipėdos koncertų salėje.

Anot A. Kalvaičio, negyvi medžiai, praradę šakas, kamieną, nuolat veikiami stichijų įgyja naujas jam labai įdomias formas. „Medžiai pasidaro laisvi”, – sako fotografas, medžiuose surandąs asociacijų ir su žmonių gyvenimu.

Menotyrininkas Ignas Kazakevičius medžiuose atrado panašumų į paukštį, moters siluetą. Olando kepurės akmenis fotografuojantis Algis Darongauskas įrodinėjo: „Pasižiūrėkite į tą medį – matote, ten lyg speneliai, gyvybės syvai vandenyje… Koks jis slapukas; tokių gražių dalykų suradęs”, – stebėjosi A. Kalvaičio kolega.

Pirmojoje medžių ciklo parodoje buvo eksponuojamos juodai baltos nuotraukos, antrojoje – tradiciniu būdu sukurtos fotografijos. Naujausios parodos „Gyvenimas po mirties III” nuotraukos padarytos skaitmeniniu fotoaparatu.

Kodėl būtent medžiai? Į šį klausimą A. Kalvaitis atsako filosofiškai: „O kodėl moteris pasirenka sau tą, o ne kitą vyrą? Kodėl vieni menininkai pasirenka grafiką, kiti – tapybą? Anksčiau vaikščiodamas krantu tų medžių nepastebėdavau. Vykdavome su sūnumi rinkti gintarų. Net ir vėliau, pradėjęs fotografuoti medžius, ne visus pastebėdavau – pro kitus tiesiog praeidavau, bet kitą kartą, galbūt saulei kitu kampu pašvietus, žvilgsnis užkliūdavo ir imdavau fotografuoti. Kai medžiai mane užkabino, nebegalėjau sustoti – labai greitai išfotografavau visą juostelę”, – pasakojo A. Kalvaitis.

Fotografas sako visus medžius fotografavęs toje pačioje vietoje pamaryje – viename 3-4 km ruože. A. Kalvaitis neatskleidžia, kur fotografuoja.

„Norisi apsaugoti šį gražų kampelį nuo civilizacijos. Ir taip čia netrūksta žmonių.”

2008-12-24 "Durys"

Ledo kristalėlyje – giliaprasmė minties raiška

Ramunė Pečikonytė

Klaipėdiečio fotomenininko Algimanto Kalvaičio autorinė paroda „Ledas. Ego išsilaisvinimas“ iki sausio 3-iosios sve-čiuojasi Juodkrantėje, Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L.Rėzos g. 8).

Glūdi gyvybės pradas

„Tikram fotomenininkui nėra neįdomių vietų ar objektų”, – įsitikinęs A.Kalvaitis. Jautrus, filosofiškas ir žaismingas autoriaus požiūris į supantį pasaulį, į vandens, šalčio ir saulės sukurtas fantastiškas spalvas, šviesos blyksnius ir kintančias keistas ledo formas dažnam iš mūsų atveria akis nuostabai ir paskatina grožio paieškoms.

A.Kalvaitis, turintis unikalią dovaną – įžvelgti prasmę kasdienybėje nepastebimuose dalykuose, neretai – ledokšniuose traškančiuose po mūsų kojomis, pristato romantišką, pilną metaforų fotografijos parodą. Žiūrovui ji suteikia progą giliau panirti į supantį pasaulį, jo slėpinius, pamąstyti ir nusišypsoti. Talentingai „sugautas“ ledo tirpsmas atskleidžia gyvą, turtingą nuotaikų ir jausmų gamą: čia išvystame, kaip galima suspindėti iš džiaugsmo, mieguistai apsiblausti, jaukiai rusenti palydint saulę... Gyvybės pradas glūdi visur – ir žėrinčiame, sudvasintame, didingame simbolyje, ir žmogaus veido užuominose, ir mažame, trapiame ledo gyvūnėlyje.

Akimirka ir amžinybė

Ledas – sustingęs vanduo, kantriai saugantis savyje pasaulio sąrangos, gyvybės užuomazgų paslaptis. Čia slypi akimirka ir amžinybė, trapumas, bejėgiškumas ir tvirtybė, valia. Vanduo – tai išmintis.

Vis dėlto...

Tirpstantis ledas – mirštantis ar gimstantis pasaulis? Galbūt – mirštantis: artėjanti mirtis tirpdo mūsų gyvenimus tarsi ledą. Mirtis, aplankanti visus, ateina pas kiekvieną atskirai, tuo tarsi pabrėždama mūsų individualumą. Ji išlaisvina nuo skausmo ir kančios.

Bet saulės – didžiojo ledo Skulptoriaus – jos šviesos laukimas nuteikia ir priešingai: tirpstantys ledo kristalai – tai gimstantys pasauliai, išnyrantys iš beasmenės ledo masės it priešistorinės būtybės ar senojo pasaulio architektūros statiniai ir įgaunantys tai, ką mes vadiname individualybe, nusivalantys tai, kas juos kadaise darė vienalyte mase. Jie iškyla stebindami savo išmintimi, paslaptimis ir tampa viskuo: žaismingomis būtybėmis, nuotaikomis, polėkiais ar didingais spinduliuojančiais paminklais.

Atverkime akis

Tirpdamas-skildamas-gyvendamas ledas, kaip ir žmogus, įgauna unikalių savybių – savitą charakterį, jausmus, regėjimą, sugebėjimą atspindėti saulę, skleisti šilumą, priversti žavėtis... Ir taip – kiekvienas, net ir pats mažiausias ledokšnis...

Mažame švytinčiame ledo kristalėlyje telpa viskas: senojo pasaulio gimties didybė, karališka sagė, grėsmės nuojauta, linksmas judrus aštuonkojis...

Fotomenininkas A.Kalvaitis savo paroda tarsi kviečia: tyliai laukdami grįžtančios saulės, išvaduosiančios iš stingdančio šalčio glėbio žemę, jos gyvastį, išjudinsiančios pačią ledo-vandens esmę, išlaisvinsiančios iš sustingimo žmogaus būtį, atverkime akis gėriui, šviesai ir skleiskime vienas kitam nepakartojamus savo sielos blyksnius.

2017 11 25 Dienraštis "Klaipėda"

Vakariniai fotografo pasivaikščiojimai po Klaipėdą

Birutė Skaisgirienė

Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Girulių padalinio galerijoje (Šlaito g. 10A) iki gruodžio 9-osios galima apžiūrėti Algimanto Kalvaičio autorinę fotografijų parodą „Klaipėda. Vakarinis pasivaikščiojimas“.

Prieš leidžiantis saulei

Parodoje eksponuojamas fotografijų ciklas – klaipėdiečio fotografo vakarinių pasivaikščiojimų po uostamiestį rezultatas. Į vakarinius „vojažus“ vienas, o kartais ir su draugais Algimantas leidžiasi dažnai. Vakaro vaizdų „medžioklė“ ilgainiui tapo įpročiu, maloniu laisvalaikio praleidimu. „Penkios minutės prieš leidžiantis saulei yra fotografų laikas, – sakė Algimantas. – Tuo metu gamtoje vyksta magiški dalykai.“

Kaip pastebėjo fotomenininkas, tada sulėtėja miesto ritmas, nurimsta gaudesys, žmonės ir miestas grimzta į palaimingą vakarą. Išnyra šešėliai, kaltinių tvorelių ažūro ir medžių lajos karpiniai nusidriekia grindiniu, jų atvaizdai pasikartoja senamiesčio sienose. Minkšta vakaro šviesa sušvelnina kontūrus, pasteliniai šešėliai pridengia vienus objektus ir labiau išryškina kitus. Miestas tampa neatpažįstamas – lyg vaikščiotum ne po savo, o po kažkokią kitą, nepažintą, neatrastą teritoriją. Šviesa visiškai pakeičia miesto veidą ir jis atsiveria dieną nematoma savo puse. „Gera fotografuoti vakare, – teigė Algimantas. – Pasikeičia ne tik miestas, bet ir tu pats pasikeiti. Tampi ramesnis, mažiau matomas, nebeerzini aplinkinių fotoaparato spragsėjimu.“

Per kelerius metus susikaupė nemenkas pasivaikščiojimų vaizdų archyvas ir Algimantas nusprendė iškuopti savo stalčius, „paleisti“ šį ciklą – parodyti – ir imtis kažko kito. Juolab kad fotografas nuolat generuoja naujas idėjas ir niekada nestokoja kūrybinių sumanymų. Tačiau, ką jis befotografuotų – ledus,  medžius, keistus pajūrio objektus, geležėles, rakandus, smėlį, –tekstūra, forma, minimalizmas ir fragmentiškumas išlieka jo kūrybos dominantės.

Turėjo ne vieną planą

Polinkį menams Algimantas, matyt, paveldėjo iš tėvų. Jūrininkas tėvas laisvalaikiu vis kažką paišydavo, o mama buvo tikra auksarankė – puikiai siuvinėjo, siuvo, mereškavo, audė.  Algimantas lankė vaikų dailės mokyklą, o su „Smena“ nesiskyrė jau nuo septynerių – nuolat kažką fotografavo, vaikiškai smalsiai stebėjo aplinką. Tokie buvo pirmieji kūrybiniai bandymai.

Baigęs vidurinę mokyklą, labai norėjo išvažiuoti į sostinę. Tam buvo numatęs planą A –Dailės institutas, planą B – fizikos studijos Vilniaus universitete ir planą C – fotografijos mokslai technikos mokykloje. Atsitiko taip, kad išsipildęs planas B po metų atkrito, tačiau studijuodamas fiziką Algimantas galutinai subrendo fotografijai – aktyviai dalyvavo universiteto studentų fotoklubo veikloje ir godžiai sėmėsi žinių. Klubas buvo jo pirmoji rimta profesionalios fotografijos mokykla: dabar sunku patikėti, kad tuo metu studentams paskaitas skaitė ir savo meistryste dalijosi tokie fotografijos grandai kaip Romualdas Rakauskas, Algimantas Sutkus, Virgilijus Juodakis. Tos pamokos nulėmė Algimanto pasirinkimą tęsti fotografijos mokslus Vilniaus 47-ojoje profesinėje technikos mokykloje. Bet nenuėjo perniek ir metai studijų universitete, nes būtent ten jis išmoko mokytis ir nuolat kažko mokosi visą gyvenimą.

Teko mokytis iš naujo

Pirmoje darbovietėje – Klaipėdos buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate „Gražina“ jaunam, ką tik „iškeptam“ fotografui nebuvo labai lengva. Norėdamas padaryti gerą portretinę nuotrauką, turėjo išmokti valdyti šviesą. Sugadinęs ne vieną portretą, išmoko, bet ilgam ten neužsibuvo. Nuobodus ir monotoniškas darbas, griežti reikalavimai, rutina nedžiugino jauno fotografo, ir jis ieškojo kito tobulėjimo kelio. 15-ai metų (1981–1995) juo tapo „Ryto“ spaustuvė, kurioje ilgai buvo spausdinamas miesto dienraštis. Ten vėl visko teko mokytis iš naujo.

„Pirmieji metai man kaip fotografui spaustuvėje buvo labai rimtas, bet įdomus išbandymas“, – prisiminė Algimantas. – Dabar sunku įsivaizduoti, kaip prieš daugiau nei tris dešimtmečius buvo ruošiamos nuotraukos laikraščiui ir su kokia technika teko dirbti. Norint išgauti maksimaliai geros kokybės nespalvotas fotografijas (mes jau pamiršome, kad mūsų dienraščiai  kažkada buvo nespalvoti), reikėdavo gerokai paplušėti.“

Algimantui neužteko to, ką jam, jaunam specialistui, parodė ten dirbę „seni vilkai“, jis norėjo pagerinti spaudos nuotraukų kokybę, išgauti maksimalų atitikimą originalui, todėl vėl mokėsi – savarankiškai gilino žinias, studijavo fotografijos raiškos galimybes, ieškojo techninių sprendimų. Rezultatą pasiekė, kokybė pagerėjo.

Reikėjo atrasti pačiam

Paskui atėjo naujos – spalvotos – fotografijos era. Ir vėl – nauji mokslai. Algimantas su šypsena prisimena, kaip kooperatyvinės prekybos uostamiestyje klestėjimo laikais į spaustuvę „Rytas“ buvo atbogintas pirmasis elektroninis spalvų skyrėjas – didžiulė dėžė su daugybe mygtukų. Ką su tuo „technikos stebuklu“ daryti, niekas nežinojo. Algimantui, šiek tiek ragavusiam fizikos mokslų, užteko drąsos ir ryžto tą agregatą įvaldyti. Įvaldė, bet „spalvų mechanizmas“ atkeliavo pavėlavęs – Lietuvoje, kaip ir visur, buvo beprasidedąs  kompiuterijos  amžius, o su juo – ir vėl nauji iššūkiai, nauji galvosūkiai.

Ilgainiui ir darbas spaustuvėje pabodo: permainų, kuriomis spaustuvėje dar nekvepėjo, ilgesys 1995-aisiais suviliojo Algimantą įsilieti į „Klaipėdos“ dienraščio kūrėjų komandą. Dirbdamas „Klaipėdos“ redakcijoje, jis vėl uoliai mokėsi: įvaldė kompiuterį, išmoko dirbti „Photoshop“ programa, kurią perprasti tuomet buvo sunku: nebuvo mokytojų, trūko literatūros, viską reikėjo atrasti pačiam.

Grįžo prie tradicijos

Įvaldžius naujas technologijas, atsirado daugiau laisvo laiko kūrybai ir Algimantas pradėjo kurti fotomontažus. Jam puikiai sekėsi, sukūrė ne vieną ciklą, surengė kelias moderniosios fotografijos parodas, tačiau, jo žodžiais tariant, neužsikabino. „Montažuose lengva sukurti siužetą, bet jiems trūksta natūralios potekstės, kitokios paslapties, kuri yra natūroje. Ateina laikas, kai pradedi kelti sau didesnius reikalavimus, ieškoti ne tik grožio, bet ir filosofinės prasmės,  ne tik formos, bet ir turinio. Todėl grįžau prie tradicinės fotografijos ir prie gamtos – čia tiek visko, kad nebereikia nieko išradinėti, belieka tik pastebėti“, – kalbėjo Algimantas.

Tuo metu didžiausia Algimanto svajonė buvo skaitmeninis fotoaparatas, bet niekaip nepavyko įkalbinti dienraščio redaktoriaus tokį nupirkti – buvo beprotiškai brangu. Bet Algimantas rado išeitį – už 5 000 litų (tuo metu neįmanomai didelė suma) skaitmeninį aparatą nusipirko pats. Vėl teko mokytis, bet šį kartą galėjo vadovautis fotoaparato instrukcija. „Kokia laimė buvo 2002-aisiais dirbti su skaitmeniniu fotoaparatu ir dar su vartomu vaizdo ekranėliu!.. Jokio streso fotografuojamiems žmonėms, nes galėdavai fotografuoti nepakeldamas fotoaparato prie akių, jie net nepastebėdavo. Todėl nuotraukos buvo natūralesnės, atrodė gyvos, o ką jau sakyti apie kokybės galimybes“, – prisiminė fotografas.

Sunkesniu keliu

Algimantas nuolat troško naujovių, viskas, ką išbandydavo ir įveikdavo, ilgainiui tapdavo neįdomu. Tada vėl ieškodavo naujų temų, kitų raiškos galimybių. Gal todėl jo fotografijoje tokia didelė žanrų ir temų įvairovė. Paklaustas, kodėl nefotografuoja portretų, nors tokios patirties tikrai turi, Algimantas sakė, kad taip yra dėl jo negebėjimo bendrauti su žmonėmis. „Taip jau susiklostė gyvenime, kad dažniausiai dirbdavau vienas, atsiribojęs nuo visų. Tai paliko tam tikrą įspaudą. Man geriau gamtoje, nors nepasakyčiau, kad nuo portretų bėgu, turiu ir jų“, – šypsojosi fotografas.

Šiuo metu A.Kalvaitis yra laisvai samdomas fotografas, nors ir gerai įvaldęs kompiuterines programas, pirmenybę atiduodantis klasikinei spalvotai fotografijai, nes pastaroji, jo teigimu, yra sudėtingesnė už nespalvotą: „Labai nesunku po nespalvota fotografija paslėpti vieną kitą trūkumą, ten užtenka tik kompozicijos, piešinio ir kontrasto išmanymo, o štai spalvota –sudėtingesnė. Tuo ji man ir įdomi.“ Algimantas nesutinka, kad nespalvota fotografija neva meniškesnė, dvasingesnė. Jo manymu, tiesiog ji jau turi vertinimo kriterijus, nes pirmieji menai buvo monochromatiniai, spalva fotografijoje atsirado vėliau. Lengvas kelias jam neįdomus, jis eina sunkesniu.

"Pajūrio verslas" Nr.4(42) 2003 m. sausio 24 d.

Medžiai. Gyvenimas po mirties

Kalbėjosi Danielius Milašauskas

Kalbamės su fotografu Algimantu Kalvaičiu, kurio personalinė paroda pradeda veikti š.m. sausio 24 d. 17 val. Klaipėdoje, Fotografijos galerijoje, Tomo g. 7.

- Pokalbį pradėsiu nuo fotografo keliautojo Pauliaus Normanto citatos  “Jei neturėčiau abiejų rankų ir kojų, tik tuomet fotografuočiau skaitmeniniu fotoaparatu, o kol kas pasitikiu tik mechaniniais, laiko patikrintais fotoaparatais". Jūsų požiūris į šį dalyką, juolab, kad šis menininkas jums puikiai pažystamas.

-Aš su Pauliumi sutinku, nes kai išeini kur nors į kalnus, kur nėra arti praktiškai jokios civilizacijos - reikalinga tik patikima aparatūra, o patikima  tai, kas seniai vartojama, t.y. mechaninė fotoaparatūra, nes skaitmeninei aparatūrai gali akumuliatoriai pasibaigti arba ji gali tiesiog užšalti. Taigi su Pauliumi visiškai sutinku, nes tokiomis ekstremaliomis sąlygomis tik su mechanine aparatūra ir tegalima dirbti. Tokia jo kūrybos specifika, todėl ir  požiūris specifinis. Su požiūriu į skaitmeninę fotoaparatūrą, kad ja dirba tik “neturintys rankų ir kojų”, - nesutinku. Čia visai kitos galimybės ir perspektyvos. Beje, pas žmones dar nėra susiklostęs požiūris  į kompiuterinius dalykus, nes jiems atrodo, kad anksčiau visokiems montažams reikėjo ne vienos ir ne dviejų dienų, o dabar tik užtenka paspausti mygtuką -ir viskas. Taigi, visiems atrodo, jog tai yra labai lengva, todėl ir neverta dėmesio. Dar tiesiog nėra atsiradę vertinimo kriterijai. Kiek man yra tekę domėtis, ši technika pasirodė tik prieš penkiolika metų, kai atsirado sudėtingesni kompiuteriai, kurie jau tokį informacijos kiekį galėjo apdoroti; tuomet jau buvo bandoma su šia fotografijos technika kažką daryti. Dar nėra susiklostęs visuomenės požiūris į skaitmeninius darbus. Skaitmeninė fotografija iki šiol neturi savo nišos. Bet  kurie dalykai jau ryškėja. Pavyzdžiui, montažus su paprasta fototechnika daryti jau nėra tikslinga, nors tai atrodo gražiai ir archaiškai, bet daug subtiliau ir daug geriau (jei darai rimtą montažą, o ne “tiap-liap”) galima padaryti kompiuterine technika. Bet nesvarbu, kokia technika bebūtų, bet svarbiausiu dalyku išlieka žmogus, nes juk pati technika negalvoja o tik dirba jo rankomis.

- Ką galėtumėte pasakyti: apie fotografijos padėtį mūsų šalyje? Kokios jos dabartinės galimybės? Ar lengva šiuolaikinio fotografo duona? 

- Tiesiai paklausta, tiesiai ir atsakysiu: tik fotografo, turinčio savo prestižą ir firmą - duona lengva. O kūrybos žmogui - sunkiau, nes norint surengti parodą, norint save tobulinti -reikalingi pinigai. Norom nenorom įlendi į komercija, o tai reiškia, jog turi daryti ne tai, ką tu nori, o tai, ko iš tavęs prašo. Tuomet pradedi pataikauti klientui ir prarandi savitumą. Kitas dalykas - jei esi menininkas nuo nieko nepriklausai. O juk fotografija - tai ne pasiėmus pieštuką pabraižyti popieriaus lape; tai pakankamai didelės investicijos.

 - Pratęsiant mintį: ar sunku šiais laikais organizuoti parodą?

- Tai priklauso, ir nuo visuomenės, jos savimonės ir kas jai būtent tuo metu aktualu. Dabar tebejaučiamas visuomenės pasimetimas: nuo tų laikų, kai buvo atidarytos sienos ir pradėti garbinti Vakarai, bei viskas buvo daroma ar bent stengiamasi taip, kaip Vakaruose, - tiesiog buvo pasirinktas tam tikras pseudovakarietiškas gyvenimo modelis. Buvo pamiršta paprasta tiesa, jog vertybė, ypač meninė, yra tai, ką mes turime, o jie neturi. Šį disbalansą visuomenė, manyčiau, jau pastebėjo.

- Egzistuoja gan sena vakarietiška nuostata, jog menas - tik forma, o ne turinys. Ar sutinkate su šia nuostata?

- Dėl formos ir turinio. Būtent, dabar grįžtu, bent trumpam, nuo kompiuterinės prie paprastos fotografijos. Vien forma žaisti kompiuteriu yra per paprasta. Buvo čia vienas fotomenininkas iš Amerikos atvežęs savo parodą. Per paprasta, nes kokias tris nuotraukas gali per dieną padaryti. Turinio jokio, tik pažaidimas. Priklausomai nuo žmogaus, nuo jo savimonės, nuo jo intelektualinio išsivystymo lygio: ką jis nori pasakyti ir ką būtent jis turi tokio pasakyti, ko kiti neturi; nori atkreipti dėmesį į dvasinį turinį, o ne į formą. Būtent tas žmogus atsisėdęs prie kompiuterio ir įvaldęs šią techniką galės tai išreikšti. Tokia mano nuostata.

- Kokios temos šiuo metu dominuoja jūsų kūryboje? Kas jus dabar labiausiai domina? Nuo ko atsitraukta, prie ko prieita?

- Pasitraukta nuo kompiuterio, nes penki metai prasėdėta nuo ryto iki vakaro darbe, plius - namuose, prie  kompiuterio. Norisi pasižiūrėti į tikrąjį gyvenimą, kas aplinkui vyksta, kad vėliau šį gyvenimą kažkaip kompiuteryje perfrazavus, atvaizduoti. Taigi norint būti geru “kompiuterastu”, būtina retsykiais sugrįžti prie paprastos fotografijos. 

-Na ir pabaigai pora žodžių apie šią parodą. Ką ten įdomaus bus galima pamatyti?

- Jau kelinti metai su sūnumi  mėgstame pasiimti  tinkliuką, botus ir eiti gintaro parankioti po potvynių Neringoje. Tai vyksta maždaug nuo 1997-ųjų. Ir, žinoma, kaip ir  fotografui, pasiimi fotoaparatą. Berankiojant gintarą ir bevaikštant per dieną - visiškai atsipalaiduoji bei pradedi kitokiomis akimis žvelgti į aplinką: į tuos išvirtusius medžius. Tada ir atsiranda būtent tai, ką nori pasakyti. Man tik dabar dingtelėjo mintis apie parodos pavadinimą "Medžiai. Gyvenimas  po mirties". Kaip medžiai atrodo po to, kai nugriūva? O tai ir yra visas ciklas nuo to, kai jie nugriūna, kai jie pūna, kai juos plugdo vanduo bei, pagaliau, kai iš jų lieka tik dulkės - kaip ir iš žmogaus. Tokia paralelė. Ir kokias formas jie įgauna bei kas tarp šių formų yra; nes visuomet stengiuosi prasmę rasti tarp eilučių, tarp vaizdų. Eini ir nesupranti, kodėl tave traukia būtent šis vaizdas. Ir kuo jis traukia - nežinai. Tuomet sustoji ir ieškai, kaip šį jausmą išreikšti paprastoje fotografijoje. Į šias fotografijas reikia gerai įsižiūrėti, nes tai yra formų ir prasmių žaidimas. Medis mane stebina; na, - grynas mamutas: stovi ir numiręs, bet jis, lyg koks senas daiktas - dar kažkur eina, dar save kažkur traukia, kažko ieško.

- Žmogaus ir medžio paralelė bei prasmių ieškojimas tarp eilučių?

- Kitko žodžiais neperduosi; jei veikia, tai veikia.  Ir viskas. Be to, ir pats nuėjęs į parodą - viską greitai pralekiu, o kuris darbas užkabina rezonuoju jam. O jei rezonuoji, tai prie jo grįžti dar kartą; apsistoji prie jo ir žiūri. Jį kontempliuoji. 

-XXI amžiaus tempas. Vis spartėjantis greitis - kas užkabina, tas užkabina. Tai ir sugebi pasiimti. Dėkoju už pokalbį.

2017.11.21  "Vakarų ekspresas", "Delfi"

Poezija, kurios dažnas nepastebime  

Gražina Juodytė 

 „Aš ne lakštingala, kuri negali nečiulbėti, bet beveik visada fotoaparatas kišenėje. Ir beveik nebūna taip, kad kur išsiruošęs ko nors nefotografuočiau“, - sakė klaipėdietis fotografas Algimantas Kalvaitis, pakalbintas personalinės fotografijos parodos „Vakarinis pasivaikščiojimas“ atidarymo proga. 2 Vaikščiota A. Kalvaičio po vakarinę Klaipėdą. Kadrai specialiai nemedžioti. Tiesiog fotografo dėmesį patraukdavo koks vaizdas, - čekšt, ir turi, ir krauna į stalčių - t.y. į asmenines interneto paskyras. „Tie „stalčiai“ man pačiam labai atsibodo. Parūpo, kaip sukauptas fotografijas įvertintų kolegos, fotomeno mėgėjai. Taip ir atsirado ši paroda“, - sakė A. Kalvaitis. Kolegos fotografai kėlė nykščius į viršų, o fotografijos gerbėjai buvo nuščiuvę, nes tokios, neatpažįstamos, Klaipėdos jie nebuvo pastebėję. Juk tikrai, - retas kuris esame sustojęs ir gėrėjęsi proziškais kanalizacijos dangčiais. O jie, šviesotamsoje, užlieti besileidžiančios saulės atšvaitų, tiesiog alsuoja poezija. Klaipėdos senųjų namų čerpiniai stogai žavi daugelį mūsų, bet fotografas tas čerpes pamatė lango su raižinių rėmais stikle, nutviekstas besileidžiančios saulės. 

Yra vaizdas, yra emocija. Ir yra momentas, kuris galbūt niekada nesikartos, nes bus rūkas ar debesys. Ir daugiau niekam nepavyktų to atspindžio lango stikle atkartoti. Ir tokių, netikėtai „pagautų„, užfiksuotų nesikartojančių vaizdų parodoje gausu. Daug kas, aplankęs parodą aikčiojo, - nematyta, neregėta.

 „Su draugais ar vienas kartais pavakare išeinu į miestą ir pats nustembu, - ar aš Klaipėdoje, ar aš Paryžiuje“, - prisipažino A. Kalvaitis, kurio fotografijose ir miesto simbolis „Meridianas“, ir pastatai K ir D - kitokie, sunkiai atpažįstami, nes nufotografuoti iš kito kampo, apgaubti šviesotamsos žaismo.

 „Minkšta vakaro šviesa sušvelnina kontūrus, pridengia vienus objektus ir labiau išryškina kitus. Miestas pasikeičia, tampa neatpažįstamas - lyg vaikščiotum ne po savo, o po kažkokį kitą, nepažintą, neatrastą miestą. Šviesa visiškai pakeičia jo veidą ir jis atsiveria dieną nepastebima savo puse“, - taikliai apibūdino A. Kalvaičio parodą Klaipėdos miesto savivaldybės bibliotekos Meno skyriaus vadovė Birutė Skaisgirienė.