Tikėjimas

„Aš tikiu“.

Ką gi tai reiškia? Kas yra tikėjimas?

Keli žodžiai apie tai.

Vienas tikėjimo apibrėžimų pateikiamas Laiško Hebrajams 11-o skyriaus 1-oje eilutėje: „tikėjimas užtikrina tai, ko viliamės, ir parodo tai, ko nematome“ (Burbulio vertimas). „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“ (Kavaliausko vertimas). „tikėjimas yra laukiamų, nors ir neregimų įvykių garantija bei įrodymas" (V.Stravinsko vertimas). „Now faith is the substance of things hoped for, the evidence of things not seen“ (KJV).

Pateikiau apibrėžimą savarankiškam skaitytojo mąstymui. Bet kalbėsiu, remdamasis ne juo, o tikėjimo tėvo Abraomo pavyzdžiu. Apie jį sakoma: „Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu“ (norintys pasakojimo ieškokite Biblijoje, Pradžios knygoje). Abraomas išgirdo Dievo išsakytą jam pažadą ir ėmė gyventi visiškai juo pasitikėdamas, būdamas įsitikinęs, jog Dievas pajėgus įgyvendinti tai, ką pažadėjo, nežiūrint jokių nedėkingų aplinkybių. Būtent todėl jis tapo tikėjimo vyru ir tėvu. Taip veikia tikėjimas: žmogus išgirsta idėją, ją apmąsto, įvertina ir apsisprendžia visiškai ja pasitikėti. Toks sprendimas neišvengiamai keičia žmogaus supratimą, sprendimus, gyvenimą. Neįmanoma, kad patikėta idėja nepadarytų įtakos, kad ji neatsispindėtų praktiniame elgesyje, gyvenime! Priminsiu, kad būtent tokią tvarką liudija Laiško Romiečiams 10-sis skyrius (Naujasis Testamentas, Biblija).

Pora pavyzdžių.

Išgirdo žmogus, kad visavaldis Dievas myli jį, yra pasiruošęs atleisti visus jo nusikaltimus bei duoti galią iš jų išsivaduoti, yra pasiruošęs žmogų priimti ir asmeniškai su juo bendrauti, ir nusprendžia visiškai tuo pasitikėti. Pasekmė: džiaugsmas, ramybė Dievo akivaizdoje, laisvė, Šventoji Dvasia ir t.t..

Išgirdo žmogus idėją, jog pyktis - didis nusikaltimas, ir visiškai tuo patikėjo - Jėzus to moko. Pasekmė - atgaila, malda Viešpaties akivaizdoje, apvalymas, susivaldymas, gerėjantys santykiai su aplinkiniais, džiaugsmas ir pasitenkinimas dėl to.

Nėra tikro tikėjimo be veiksmo! Nėra biblijinio tikėjimo be darbų! Nėra tikėjimo be paklusnumo! Būtent todėl Apaštalų darbų knygoje, 5-e skyriuje 22-e eilutėje skaitome, jog Šventąją Dvasią Dievas suteikia tam, kuris paklūsta Jėzui Kristui (Burbulio vertimas). O Laiško Romiečiams 6-e skyriuje randame, jog per tikėjimą tampame teisumo vergais. Taigi, nėra tokio dalyko, kaip "tikiu širdyje", t.y., tikiu, bet mano gilus tikėjimas niekaip nepasireiškia, jo nesimato. Ir neįmanoma tikėti Dievu, o gyventi nuodėmiaujant. Visiškai klaidingas dalykas daryti nusikaltimą ir sakyti: „Dievas man atleis!“

Ar žinai, žmogau, kad Velnias taip pat tiki? (žr. Jokūbo laišką Naujajame Testamente) Kuo tavo tikėjimas skiriasi nuo Jo tikėjimo?

Mielieji,

„nebūkite Žodžio klausytojai, apgaudinėjantys patys save, bet uolūs Jo vykdytojai!“ (Romiečiams 2:13, Jokūbo 1:22) - štai tikro tikėjimo išraiška!

Ir te pasigaili Viešpats Dievas visų mūsų sielų.