Tėvystės psichologija

Prieraišumas: meilės apibrėžimas visam gyvenimui ir kaip atsiranda nepažįstamųjų baimė

Sąvoka “prieraišumas” apibūdina mūsų ryšį su asmenimis, kuriuos mylime, kuriais pasitikime, kurių nuomone pasikliauname. Pirminis prieraišumas užsimezga tarp kūdikio ir jo pagrindinio globėjo (dažniausiai – mamos), dar prieš gimimo momentą ir formuojasi pirmaisiais gyvenimo metais.

Neseniai B. Tiškevič Instagram profilyje pamačiau taiklią mintį, kuri skambėjo kažkaip taip: “Tavo mamos meilė pirmaisiais gyvenimo metais suformuoja meilės apibrėžimą visam likusiam gyvenimui”. Iš tiesų, šie pirmieji santykiai yra visų tolimesnių santykių pagrindas. Vėliau, net ir suaugę, esame linkę atkartoti tas pačias ryšio mezgimo ir palaikymo tendencijas, kurios buvo būdingos mūsų santykiams su mama (tėčiu) ankstyvoje vaikystėje. Nuo šių santykių priklauso, ar gyvenimo eigoje mes gebėsime pamilti, užmegzti draugystes, pasitikėti, rūpintis kitais žmonėmis, mylėti gyvenimą ir save, o gal nuolat pyksime, pavyduliausime, baiminsimės ar apskritai vengsime bet kokių santykių.

Mama – saugumo pamatas

Nors kūdikis nuo pat gimimo formuoja santykius su keliais artimais žmonėmis, remiantis prieraišumo teorija, jam reikalingas vienas pagrindinis ir pastovus globėjas. Pagrindinis kūdikio globėjas formuoja “saugumo pamatą”. Šis pamatas tampa atspirties tašku kūdikio pasaulio pažinimui. “Saugumo pamatas” yra tas asmuo, kuris:

  • Rūpinasi kūdikiu, fiziškai yra šalia jo, domisi jo siunčiamais signalais, reaguoja į juos;
  • Yra pakankamai ramus ir nuspėjamas, nei fiziškai, nei psichologiškai nesmurtauja prieš kūdikį;
  • Nėra pernelyg užsiėmęs savo problemomis (pvz. depresija, smurtas artimoje aplinkoje, narkotikai, alkoholis ir kiti žalingi įpročiai, priklausomybės, psichinės sveikatos problemos, santykiai, darbas, socialiniai tinklai ir kt.);
  • Yra patikimas ir didžiąją laiko dalį prieinamas kūdikiui (Silver, 2013, 15 psl.).

Mažyliui, kuris pradžioje nepažįsta nieko apie išorinį pasaulį ir save, verksmas yra pagrindinis būdas išreikšti savo poreikius. Globojantis jį žmogus padeda pažinti ir suprasti, kaip viskas veikia, leidžia jaustis saugiai ir stabiliai. A. Kurienė rašo savo knygoje “Kaip užauginti žmogų” apie mamos misiją rašo: “Suaugęs žmogus, mama, padeda vaikui suprasti, kas dedasi jo viduje. Šios įvairios būsenos turi savo pavadinimus – tai pyktis, liūdesys, nuobodulys, baimė, jos gali būti suprastos, o jis – sulaukti pagalbos ir nustoti taip jaustis”. <…> Mama, teisingai suvokdama, kodėl kūdikis verkia, tarsi pasako jam “Esi toks žmogus, kurį kiti žmonės gali suprasti” “ (Kurienė, 2016, 30 psl.).

Prieraišumo teorija

Prieraišumo teorijos pradininkas buvo psichoanalitikas John Bowlby (1907 – 1990). Jo teorijoje teigiama, kad kiekvienam vaikui būdingas įgimtas poreikis prisirišti prie vieno pagrindinio globėjo, kuris nuolat rūpintųsi vaiku bent pirmuosius dvejus gyvenimo metus. Dėl mamos netekties ar ilgesnio atsiskyrimo, vaiko gyvenime gali pasireikšti delinkventinis elgesys, depresija, agresija, sumažėti intelektas, išsivystyti psichopatija, negebėjimas pamilti kitų žmonių ir rūpintis jais. Remiantis šia teorija, net ir trumpas išsiskyrimas pirmaisiais gyvenimo metais vaikui kelia stresą, ir tai yra normali reakcija.

Svetimų žmonių baimė yra sveiko vaiko bruožas

Nuo pat gimimo prieraišumas intensyviai kuriasi. Iki ~12 sav. kūdikiai vienodai reaguoja į visus suaugusius – visiems šypsosi, guguoja. 3-6 mėn. kūdikiai ima vis geriau atskirti žmones ir pradeda ypatingai reaguoti į mamą. Nuo ~6 mėn. kūdikiai ima vis labiau patys siekti kontakto su mama, atsiranda ir palaipsniui stiprėja svetimų žmonių baimė. Kūdikiui baisu likti vienam, jis ima verkti, kai mama išeina iš regos lauko, nors būdamas mažesnis taip nereaguodavo. Šios baimės yra psichologiškai sveiko vaiko bruožas. Jei 12 mėn. vaikas į mamą reaguoja taip pat kaip į nepažįstamus žmones, visiškai nebijo naujų žmonių, tai gali signalizuoti apie prieraišumo problemas ar tam tikrus psichologinės raidos sutrikimus.

Prieraišumo tipai

John Bowlby bendradarbė Mary Ainsworth (1913-1999) sukūrė vaizdžią metodiką prieraišumo įvertinimui, kurią pavadino “Nepažįstama aplinka”. Vaizdo įrašą apie tai galite rasti čia. Tyrimo metu mama ir ~12 mėn. vaikas ateina į nematytą patalpą, ima ją tyrinėti, kartu žaisti. Vėliau į šį kambarį įeina nepažįstamas žmogus. Kitame etape mama trumpam išeina iš kambario. Remiantis vaiko reakcijomis į nepažįstamąjį, mamą ir mamos išėjimą bei grįžimą, galima įvertinti jo prieraišumo tipą. Išskiriami pagrindiniai prieraišumo tipai:

  1. Saugus – vaikas jaučiasi laisvai prie savo mamos, domisi aplinka ir nepažįstamuoju, akivaizdžiai sunerimsta motinai išėjus ir džiaugiasi jai sugrįžus.
  2. Vengiantis – vaikas ignoruoja mamą, rodo mažai emocijų mamai išėjus ar sugrįžus, su nepažįstamuoju elgiasi panašiai kaip su mama, nelabai domisi žaislais.
  3. Nerimastingas/ambivalentiškas – net kai mama šalia jaučiasi nesaugiai nepažįstamojo atžvilgiu. Mamai išėjus reaguoja labai skausmingai, o grįžus – prieštaringai, neprisileidžia mamos.

Daugiau apie prieraišumo tipus ir kaip jie atsiskleidžia kasdieniame gyvenime – kituose tinklaraščio įrašuose.

***

Prieraišumas – dalykas rimtas. Saugus prieraišumas prie savo tėvų yra reikšminga viso gyvenimo laimės sąlyga. Kai vaikas jaučiasi priimtas, saugus, mylimas, jis gerbia ir myli savo tėvus. Jei jis gerbia ir myli savo tėvus, jis išgirsta ir atsižvelgia į jų nuomonę, jų klauso, tad pasireiškia mažiau įvairiausių elgesio problemų. Tikiu, kad ir tėvams, kurie saugiai prisirišę prie savo vaiko, tėvystė tampa daug mielesnė ir lengvesnė.

Tad, jei norite sukurti saugų ryšį su savo kūdikiu, nuo pat jo gimimo stenkitės būti prieinami, ramūs, švelnūs, meilūs, kūniški; žindykite, kengūruokite, arti savęs migdykite, nešiokite, kiek tik kūdikis prašo, niurkykite, žaidinkite, kalbinkite, klausykite… ir kuo dažniau padėkite telefonus į šalį, kad jie netrukdytų visų signalų išgirsti.


Literatūra:

1. M. Silver, “Attachment in Common Sense and Doodles: A Practical Guide”, 2013.

2. A. Kurienė “Kaip užauginti žmogų”, 2016.

3. https://www.simplypsychology.org/bowlby.html

4. https://www.simplypsychology.org/mary-ainsworth.html

5. VU Psichologijos bakalauro Raidos psichologijos konspektas, dėst. L. Bulotaitė, 2012.

Kaip paguosti liūdinčią mamą? I dalis: ko nesakyti?

Bendraudama su kitomis šviežiomis mamomis atrandu, kad pirmieji mėnesiai (o gal ir metai) po kūdikio gimimo daugumai moterų yra emociškai jautrus reikalas. Galima būtų išvardinti daugybę priežasčių, dėl ko mamoms kartais būna sunku – nuo hormoninių pokyčių, iki gąsdinančiai didelės atsakomybės už kūdikio saugumą, nuo besikeičiančių santykių su aplinkiniais, iki idealistinę galvą užgriūvančios realybės, bemiegių naktų pavidalu.

Šiuo laikotarpiu aplinkinių emocinė parama yra labai svarbi. Kitų ištarti žodžiai gali pastiprinti ir palengvinti esamą situaciją, arba priešingai – atstumti ir įskaudinti. Čia surašiau paplitusias frazes, kurių nereikėtų sakyti, jei norite paguosti sunkumus patiriančią mamą.

Ko nesakyti?

  1. Tik nepergyvenk, visoms taip būna.

Asmeniniai sunkumai yra patys sunkiausi liūdinčiam žmogui. Ir net jei kitos patiria kažką panašaus, tai yra autentiška ir unikali patirtis, verta įsiklausymo.

2. Juk viskas gerai – va, pagimdei sveiką kūdikį.

Sveikas kūdikis ar sėkmingai pasibaigęs gimdymas yra didžiulis džiaugsmas. Bet tai nereiškia, kad tam tikros patyrimo detalės gali atrodyti skaudžios, ar kad tame džiaugsmo fone negali rastis ir kitų, slogesnių išgyvenimų. Viena aišku – kūdikio gimimas yra neapsakomai didelis pokytis, kuriam pasiruošti iki galo neįmanoma.

3. Neverk – pasistenk dėl vaiko, juk jis viską jaučia.

Kūdikiui nekenkia mamos ašaros. Priešingai, ašaros apvalo ir gydo. Kai niekaip nesiseka nuraminti ar užmigdyti, kai skauda žindyti, nieko tokio paverkti kartu su kūdikiu. Kūdikiui kenkti gali nuslopintas, neišreikštas mamos liūdesys, vėliau tampantis lėtiniu ar išsiveržiantis griaunančiais pavidalais.

4. Tik nestresuok – dar pienas pasibaigs.

Pienas gaminasi, jei kūdikis yra žindomas pagal poreikį, jei išlaikomi naktiniai žindymai. Nuo streso pieno atleidimas gali pasunkėti, tačiau šiltas dušas, arbata ar sveikas maistas prieš žindymą atleidimo refleksą paskatina. Nuolatinis jaudinimasis, emocijų slopinimas, “kad tik pienas nepasibaigtų”, yra didesnė blogybė, nei leidimas sau iškalbėti patiriamas emocijas tokias, kokios jos yra.

5. Geriau pasijausi, jei padarysi tą ir tą.

Nelaukiami ir neprašyti patarimai šaldo žmogišką ryšį.

6. Kai aš pagimdžiau, tai visai neturėjau kada liūdėti.

Nors šios frazės išorinė intencija yra skatinimas veikti, kažkuo užsiimti, ji gali skambėti kaip pažeminimas, nes “aš gerai tvarkiausi, buvau stipri, o tu čia liūdi iš neturėjimo ką veikti”.

7. Juk visada norėjai turėti vaikų – dabar turėtum jaustis laiminga.

Šie žodžiai tarsi primena didžiulę išsipildžiusią svajonę, bet tuo pačiu pabrėžia tavo svajonės ir esamos situacijos kontrastą – nesugebi būti tobulai laiminga, nevertini savo svajonės.

8. Viskas čia tik tavo galvoje.

Šis pasakymas skamba nuvertinančiai. Gal ir tiesa, kad kartais liūdesį sukelia išsigalvotos smulkmenos, bet kartais jį lemia išoriniai įvykiai, kitų žmonių veiksmai ar tam tikri fiziologiniai pokyčiai.

Kaip paguosti liūdinčią mamą? II dalis: ką sakyti?

Kai susiduriame su atviru kito asmens skausmu, kartais sunku atrasti tinkamų paguodos žodžių, pasimetame ir nežinome, kaip tinkamai reaguoti. Ankstesniame tinklaraščio įraše aptariau paplitusias frazes, kurių nereikėtų sakyti, norint paguosti liūdinčią mamą. Šiandien noriu aprašyti kelis pasiūlymus, ką sakyti ir kaip reaguoti.

  1. Papasakok, ką išgyveni?

Visų pirma, būtina “užsiauginti ausis” ir mokytis įsiklausyti. Motinystės virsmas yra kažkas neapsakomai didelio. Kalbėjimas, patirties įgarsinimas ir įžodinimas leidžia lengviau priimti šį grandiozinį pokytį, naują realybę. Iškalbėta įtampa virsta ne tokia intensyvia, ypač jei pokalbis vyksta saugioje aplinkoje su artimu žmogumi, kurio rūpestį ir susidomėjimą jauti.

2. Kaip galiu tau padėti?

Man šis klausimas simbolizuoja betarpiškumą, atvirumą ir pagarbą. Giliąja prasme jis reiškia “Man rūpi, kaip tu jautiesi. Aš noriu tau padėti, nors nežinau apie ką šiuo metu svajoji. Padėk man tave suprasti.”

3. Aš atvyksiu 17 val. ir atnešiu vakarienės/išplausiu grindis/pavežiosiu kūdikį.

Konkreti, apibrėžta pagalba konkrečiu laiku yra nepakeičiama. Atsimenu, kaip lankytuose žindymo kursuose buvo kalbama apie sugužančius lankyti artimuosius, kurie čiumpa kūdikį ir jį čiūčiuoja, o po gimdymo nespėjusi atsigauti mama nešioja visiems arbatą ir rūpinasi vaišėmis. Taip neturėtų būti. Jei einate aplankyti mamos ir kūdikio, pasistenkite nesukelti problemų ar papildomo rūpesčio. Įsiliekite į normalų jų gyvenimo ritmą, leiskite mamai kengūruoti ar žindyti naujagimį, ilsėtis šalia jo, tuo tarpu pasisiūlykite išplauti grindis, atneškite šilto, sveiko maisto, tiesiog pabūkite šalia. Švelniai pasiūlykite suteikti mamai jos asmeninės erdvės, kad galėtų nusiprausti ar pasnausti – jei ji saugiai jaučiasi ir pasitiki jumis, galbūt paprašys pavežioti kūdikį lauke ar šiek tiek panešioti jį ant rankų. Pastebiu, kad kartais artimieji mamas siekia “ištempti iš namų”, skatina “pakeisti aplinką”, tačiau vengia ateiti į tikrą jų gyvenimo realybę ir kartu pabūti joje

4. Aš noriu būti šalia, kai tau reikės ir tiek, kiek tau reikės.

Aušra Kurienė knygoje “Kaip užauginti žmogų” rašė: “Svarbi pasiruošimo tėvystei dalis yra atrasti, kuriais žmonėmis pasitikime, su kuriais dalysimės baimėmis, išsikalbėsime, kuriems guosimės. Kai būsime pervargę, išsigandę, o dar manysime, kad visi tokie linksmi ar užsiėmę savais reikalais ir tikrai neturi kada mums padėti, kam išdrįsime pripažinti, kad nesusitvarkome su tėvų vaidmeniu. Svarbiausia gimusio kūdikio priežiūros sąlyga yra gera mamos savijauta. Todėl artimieji ar draugai, nešdami jai dovanų kortelę, į ją, be skanėstų ir žaislų, turėtų įdėti lapelį: “Kai bus sunku, kreipkis į mane. Tikrai padėsiu”. “ Būkite tuo žmogumi, kuriam rūpi.

5. Eikime kartu pasivaikščioti/pasportuoti.

Buvimas gryname ore ir aktyvus judėjimas gamina endorfinus, t.y. gerina emocinę savijautą. Remiantis moksliniais tyrimais, reguliarus sportas netgi silpno ir vidutinio laipsnio depresiją (taip pat ir pogimdyvinę) veikia taip efektyviai, kaip medikamentinis gydymas.

6. Dabar tau labai sunku, bet tai praeis – bus lengvesnių ir džiugesnių dienų.

Kai būna sunku, liūdna ar pikta, lengva toje būsenoje užstrigti. Pirmaisiais motinystės mėnesiais, kai dar tik kuriasi savęs kaip mamos vaizdas, nesėkmės gali atrodyti itin reikšmingos. Mama gali jaustis tikra nevykėlė. Bet juk reikia laiko pažinti, išmokti, suprasti, kaip viskas vyksta šiame santykyje su naujuoju žmogeliu. Juodžiausios dienos laikui bėgant tampa ne tokios juodos, gal pilkšvos ar visai baltos. Nors dabar ir yra sunku, ateityje gali būti labai gerai. Reikia išbūti, palūkėti ir neprarasti vilties.

7. Tu esi vienintelė ir nepakartojama mama savo kūdikiui.

Tavo šiuo metu jaučiamos nemalonios emocijos yra tik smulki dalis tavo nuostabios visumos. Kūdikiui nereikia teoriškai tobulos, neklystančios, niekad nepavargstančios mamos. Jam reikia tavęs, tokios, kokia esi.