Knygų rekomendacijos

4 mūsų šeimos mėgstamos

vaikiškos knygelės

1) D. McKee, “Elmeris”, leidykla “Nieko rimto”.

Tai žavi knygelė apie ypatingą – spalvotą ir languotą skiautinuką - dramblį Elmerį, kuris gyvena tarp normalių pilkų dramblių. Elmerį pažįsta visi ir žino jo vardą, jam žygiuojant per džiungles su juo sveikinasi liūtai ir zebrai. Kiti drambliai Elmerį labai myli, Elmeris visus linksmina savo pokštais ir yra visų šypsenų kaltininkas.

Kartą Elmeris sugalvoja išsitepti dramblio spalvos uogomis ir tampa toks pats pilkas kaip visi kiti drambliai. Tapęs “normaliu” jis ne tik praranda savo identitetą, bet ir visos dramblių kaimenės nuotaika tampa rimtesnė nei įprastai. Kai išaiškėja Elmerio išdaiga, visi drambliai iš visos širdies kvatoja ir nusprendžia kasmet paminėti šią dieną. Tą dieną visi drambliai išsidažo ryškiausiomis spalvomis, o vienintelis įprastos spalvos dramblys – tai Elmeris.

Ši knygelė patiks ypatingiems vaikams, kurie kartais jaučiasi kitokie nei visi. Juk kartais mūsų didžiausios stiprybės slypi mūsų “nenormalume”.

2) D. Underwood, “Tylioji knygelė”, leidykla “Nieko rimto”.

Keistų, mielų iliustracijų pilna knygelė, kur trumpais kadrais paaiškinama tylos sąvoka. Tyla būna labai įvairi: vienokia ji tyliai prabundant, kitokia – klausant muzikos, susigėdus dėl pripaišytų sienų, vaikštant po namus ant pirštų galiukų, kai miega kūdikis, žaidžiant slėpynių ar su geru draugu be žodžių mėtant akmenukus į vandenį. Ši knygelė rami ir jauki, puikiai tinka vartyti tyloje susiglaudus, kai visi pavargę po dienos įspūdžių.

3) D. Gliori, “Mylėsiu tave, kad ir kas nutiktų”, leidykla “Baltos lankos”.

Kokia yra besąlyginė meilė? Kaip paaiškinti vaikams, kad priimame juos ir neigiamus jų jausmus, kad visada mylėsime, kad ir kas benutiktų? Kaip visoms pusėms nurimti ir susitaikyti po vaiko emocinių protrūkių?

Šioje knygelėje žaismingomis eilėmis pasakojama apie lapinuką ir nemalonią jo dieną: “Mažyliui buvo pikta ir nyku. Jis siuto, mėtė, svaidė, daužė, pargriuvęs šaukė, maigė, laužė ir šokinėjo, pliekė, trankė. – O varge, - svėrės už galvos Mama, - koks viesulas čia lankės?” (kažkur pažįstama situacija, ar ne?).

Kai mažylis, pats išsigandęs savo jausmų, didesnių už jį, ir pasislėpęs po kibiru apjauktame kambaryje, mamai pareiškia, kad yra piktas ir niūrius, nes niekas jo nemyli, mama pakelia liūdną vaiką ant rankų ir taria: “<...> ir piktą, ir nepiktą, mylėsiu visada tave, kad mums ir kas nutiktų.”

Vėliau vaikas klausia mamos, ar mylėtų jį, jei jis taptų lokiu ar pavirstų žaliaakiu vabalu, o gal didžiuliu krokodilu; jis siekia suprasti, kas yra meilė, ar ji gali pasibaigti... O mama nuosekliai jam kaip mantrą kartoja, kad jos meilė vaikui yra amžina: “Mylėsiu visada tave, kad mums ir kas nutiktų”.

4) Č. Torsonas, “Čikas ir Kikas”, leidykla “Odilė”.

Tai klasikinė, puikiai žinoma, naujo leidimo knygelė apie gerąjį indėniuką Kiką ir jo rūpestingumą. Jis vis gelbėja iš lizdo iškritusius paukštelius, pasiklydusius zuikelius ar voveriukus, ištraukia briedžio jauniklio koją iš medžiotojų spąstų, apgina mažylius nuo tų, kurie kėsinasi nuskriausti.

Tačiau kas yra tikrasis gerumas? Ar tai reiškia buvimą geru savo draugams, nuskriaustiems ir silpniems, tiems, kurie patys yra tau geri? Ar tai yra kur kas daugiau – pagalba visiems, kurie nėra malonūs ir draugiški, gal netgi gali tave nuskriausti?

Šioje knygelėje man labiausiai patinka lūšiuko Nedorėlio ir jo mamos leitmotyvas. Nors Kiko draugai yra nukentėję nuo piktojo lūšiuko, jam pakliuvus į bėdą Kikas nedvejodamas puola į pagalbą. Čia gražiai atskleidžiama mamos lūšies nuostaba: “Nei ji, nei jos mažylis niekada nebuvo patyrę kitų gerumo”. Per Kiko rūpestį, mama lūšis ir jos vaikas pirmą kartą patiria gerumą ir dėkodami jam taria: “Niekada nepamiršiu, koks esi geras”.

Kartu su vaikais skaitydami šią istoriją galite dar kartą prisiminti, kad prasčiausiai besielgiantiems meilės ir gerumo trūksta labiausiai.

4 knygos švelnių tėvų bibliotekai

Sarah Ockwell-Smith „Ramaus miego knyga: praktinis vadovas auginantiems naujagimius, kūdikius ir ikimokyklinukus“, Tyto Alba, 2017.

Ar kada nors teko girdėti patarimų iš serijos „Nenešiok, nes pripras“, „Tegul paverkia: paverks ir užmigs“, „Niekada neleisk užmigti prie krūtinės, nes išsiugdys blogus miego įpročius“ ir panašių? Turbūt atpažįstate tą nevykėlio tėčio ar mamos jausmą, nes jūsų kūdikis nėra ramus – dažnai nori būti nešiojamas, neužmiega savarankiškai, keliasi naktimis ir nori būti pažindytas. Tuomet ši knyga bus gaivaus oro gurkšnis. Sužinosite, kad jūsų vaikas yra normalus! Čia, remiantis naujausiais moksliniais tyrimais, atsakoma į tėvams svarbius klausimus:

  • Kas būdinga „normaliam“ kūdikių ir mažų vaikų miegui? Kaip skirtingose pasaulio kultūrose atsiskleidžia ši „normalumo“ sąvoka?
  • Kuo skiriasi žindomų ir mišinukais maitinamų vaikų miegas? Kokia mitybos įtaka miegui vėlesniame amžiuje?
  • Kaip švelniais ir ryšį stiprinančiais būdais pasiekti, kad visa šeima puikiai pailsėtų?
  • Kaip sukurti saugią miego aplinką? ir kt.

Knygos autorė – britų psichologė, hipnoterapeutė, švelnios tėvystės (ang. gentle parenting) palaikytoja bei keturių vaikų mama – nepateikia stebuklingų receptų ir neaprašo griežtų dienotvarkių. Ji kalba apie realistiškus lūkesčius dėl vaiko miego, mažylio poreikių priėmimą, teigiamų asociacijų apie poilsį kūrimą. Mano nuomone, ši knyga puikiai pritaikoma ne tik miego, bet ir kitiems tėvystės klausimams, o čia aprašomas požiūris yra tiesus kelias į laimingesnį gyvenimą su savo vaikais.

John Gray „Vaikai kilę iš dangaus: pozityvaus auklėjimo metodai“, Alma littera, 2017.

Šiuolaikiniai tėvai supranta bausmių ir gąsdinimo žalą santykiui su savo vaikais. Daugumai mūsų pažįstamas požiūris: „Vaikas arba švarus, arba laimingas“. Mes mažiau drausminame, nei patys buvome drausminami vaikystėje, leidžiame savarankiškai tyrinėti ir pažinti pasaulį, skatiname visų (taip taip, ir tų neigiamų) jausmų išraišką. Tačiau kartais, susidūrę su krizėmis, jaučiamės nelaimingi, nes mažametis vaikas pradeda diktuoti savo taisykles ir vadovauti visam šeimos paradui.

Filosofijos mokslų daktaras, ilgametę praktinio darbo patirtį sukaupęs psichologas Johnas Gray aprašo pozityvios tėvystės principus, kertinį, meile ir pasitikėjimu grįstą požiūrį į vaikų auklėjimą. Tačiau ši knyga nėra abstrakti teorija. Autorius labai daug dėmesio skiria konkretiems metodams, kurie padeda brėžti ribas ir įtvirtinti tėvų autoritetą, švelniai vadovauti savo vaikams.

Čia analizuojami įvairiausi tėvų kalbos ir elgesio pavyzdžiai. Atsakoma į klausimą, kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų. Galite sužinoti, kodėl žodis „prašau“ turėtų būti vartojamas vietoje formuluotės „ar galėtum?“; kaip reikėtų keisti vaikams užduodamus retorinius klausimus (pvz., „Kodėl dar nemiegate?“), pamokslavimą, ilgą aiškinimą. Išsamiai aprašomas pertraukos metodas, prasmingas krizinėse situacijose, kai tėvams ir vaikams išsenka kantrybė bei kitos elgesio gudrybės.

Informacijos gausu, ji aiškiai suformuluota, pateikiama sistemingai. Belieka įsikvėpti, pasiryžti ir pritaikyti savo šeimoje.

Aušra Paukštytė, Laura Vansevičienė „Mamystė: istorijos planuojančioms, besilaukiančioms, auginančioms“. Všį „Mamystė“, 2016.

„Anksčiau vaikus augino gentimis, vėliau – šeimomis, ir tik visai neseniai moteris liko namie viena“, – knygos pratarmėje rašo jos autorė Aušra Paukštytė. Ji taip pat yra pasakiusi, kad dabar mūsų kaimas virtualus. Augindama pirmagimę ir ieškodama savojo kaimo atitikmens, prieš porą metų atradau tinklaraštį www.mamyste.lt. Tuo metu čia buvo spausdinamos mamų istorijos, atsiskleidžiančios per laisvus interviu ir fotografės Lauros Vansevičienės nuotraukas. Vėliau šios žodžių ir vaizdų istorijos sugulė į knygą.

Kai pati išgyvenau motinystės virsmą, ši nesuvaidinta, gyva, įvairiapusė, vietomis net prieštaringa mamų gyvenimo realybė man tapo labai svarbi. Temos, apie kurias garsiai nebuvo šnekama mano aplinkoje, čia tiesiog liejosi: persileidimai ir sunkumai pastojant, gimdymo laukimas ir idealizavimas, pogimdyvinio laiko realybė, iššūkiai perfekcionizmui, besąlygiška meilė savo vaikui ar savęs paieškos, kai jis nori atplėšti tavo gabalėlį…

Manau, kad mamas konsultuojantys psichologai ir terapeutai šią knygą galėtų siūlyti kaip terapinę priemonę. Visiškai subjektyvus kitų moterų patyrimas leidžia atpažinti tam tikras temas savyje, patirti bendrumo jausmą ir priartėti susitaikymo su nauja gyvenimo realybe link.

Aušra Kurienė „Kaip užauginti žmogų: mintys iš vaikų psichologo smėlio dėžės“, Alma littera, 2016.

Studijų metais dirbau auklėtoja lopšelyje. Tuomet pastebėjau, kad tėvai, atėję pasiimti savo vaikų, dažniausiai domisi vien fiziniais dalykais: ar gerai darželinukas valgė, kiek laiko miegojo, ar jo kelnės per visą dieną išliko sausos. Jau vėliau, pati besiruošdama gimdyti, pastebėjau tą pačią tendenciją: viešoje erdvėje gausu informacijos apie žindymą, naujagimio priežiūrą, skiepus, fizinę raidą, tačiau mažai patikimos medžiagos apie psichologinius-socialinius vaikų raidos aspektus. Ši vaikų psichologės-psichoterapeutės Aušros Kurienės knyga, išleista praėjusiais metais, užpildė šią spragą. Jei egzistuotų privalomos literatūros apie tėvystę sąrašas, šią knygą siūlyčiau įrašyti pirmuoju numeriu.

Knygos skyriuose aprašomi tėvystės raidos etapai – nuo kūdikio laukimo iki santykio su jau užaugusiais vaikais. Patogu skaityti dalimis, vis atsiversti vaikui beaugant ir iškilus naujiems klausimams, ar sugrįžti prie ankstesnių skyrių, gimus antram, trečiam ar ketvirtam vaikui. Knyga parašyta švelnia, vaizdinga, šmaikščia kalba, tačiau tvirtai ir argumentuotai dėstoma pozicija apie tai, kas yra sveikas vaikų ir tėvų santykis. Gausu iliustratyvių pavyzdžių iš praktinės psichoterapinio darbo patirties. Siekiantiems būti geresniais tėvais ar seneliais, šioje knygoje galima rasti įkvėpimo ir palaikymo.

Pabaigai norisi išskirti vieną šios knygos mintį: „Tėvystė ar motinystė yra viso gyvenimo užsiėmimas. Jis gali būti gąsdinantis ir labai džiuginantis tuo pat metu. Mes patys turime sąmoningai pasirinkti, kokį ryšį norime kurti. Vaikas gimė, ir štai manome, kad jau tarp mūsų susikūrė mamos ir sūnaus ar tėčio ir dukters ryšys, nes mes vienas kitą mylime. Taip nėra. Santykiai nėra duotybė. Žinoma, vaikas turi instinktų. Jam instinktyviai reikia mamos, o jai labai norisi jį auginti, bet kaip susiklostys jų psichologinis buvimas kartu, kaip jie kurs tą tarpusavio santykį, priklausys nuo abiejų. Tam reikės įdėti pastangų. Perskaitęs šią knygą, supranti, koks dinamiškas yra šeimos santykių procesas, ir atsigręži į savo vaiką. Auginkime žmones ir mūsų šeimose bei visuomenėje bus daugiau artumo.