Dviejų vaikų reikalai

Kodėl "neapsimoka" vaikams liepti dalintis?

Pametinukų santykius gana vaizdžiai iliustruoja ši citata: "Mano vyresnioji sesė tokia gera, kad net atiduoda man senus savo drabužius, nors pačiai tenka pasiaukoti ir nešioti naujus".

Kai šeimoje auga bent du vaikai, bene pagrindiniu tėvų darbu tampa brolių ar seserų santykių dinamikos moderavimas. Vos mažasis išmoksta laisvai judėti po erdvę, jis suvokia prigimtinę savo teisę visų įdomių kambario objektų atžvilgiu. Nors ir turi rimtą - vyresnį, gudresnį, greitesnį - konkurentą, mažasis dažnai būna ne iš kelmo spirtas ir gebėjimais sparčiai vejasi pirmagimį. Ateina laikais, kai tėvams tenka permąstyti savo poziciją teisingų žaislų, knygų ar kitų pačių svarbiausių daiktų* dalybų atžvilgiu ir sugalvoti strategiją, kaip vaikus mokyti dalintis. Šiame straipsnyje aptariami priverstinio ir savanoriško dalinimosi požiūriai.

Mes svajojame užauginti vaikus dosniais, gerais žmonėmis, ir skauda širdį, jei broliai ar sesės prastai sutaria. Kaip rašoma viename tinklaraščio Aha-parenting straipsnyje, kai mūsų vaikams nesiseka dalintis, mes jaučiamės, lyg mums apskritai nesisektų tėvystės pareigose. Gana dažnai dalybų situacijose tėvai apsiima teisėjų ar policininkų poziciją: tai jie nusprendžia, kad vienas vaikas jau pakankamai ilgai žaidė su tam tikru žaislu ir turėtų užleisti daiktą kitam vaikui. Šį sprendimą paprastai lemia brolio ar sesės (ar bet kokio kito vaiko) protesto išreikštumas - kuo garsiau ir atkakliau prašoma, tuo greičiau noras išsipildo. Vis dėlto, priverstinės dalybos skatina konkurenciją, atima iš vaikų kontrolės jausmą, išmoko piktintis, kad patirtum pergalės jausmą. Tai išties vargina tėvus, kuriems nuolat tenka spręsti konfliktus.

Sakykime, mūsų tikslas – užauginti savo vaikus dosniais žmonėmis, kurie pajėgs pastebėti ir atliepti kitų žmonių poreikius. Taip pat norime, kad mūsų vaikai gebėtų pažinti savo pačių poreikius, įsitraukti į darbą ar žaidimą, lavinti savo talentus. Mes nenorime, kad mūsų vaikai nutrauktų tai, ką jie susikaupę veikia, atiduodami susidomėjimo objektą kitam, kuris to užsimano. Tačiau svajojame, kad vaikas pastebėtų, jog kitas nori jų turimo daikto ir gerbtų kito poreikį patenkinti šį norą. Kai mūsų vaikas nori kokio nors daikto, kuriuo tuo metu žaidžia kitas, mes tikimės, kad jis/ji gebės kontroliuoti savo impulsus ir negriebs, o panaudos savo žodžius, derybinius įgūdžius, kad susitartų dėl galimybės gauti tą objektą ateityje. Kitaip tariant, mes norime, kad mūsų vaikas atstovautų savo poreikius, gerbtų kitų poreikius ir gebėtų išlaukti, kol gaus, tai ko nori. Jei to siekiame, turime permąstyti, kaip vaikai mokosi dalintis ir ko jie išmoksta, kai yra verčiami dalintis.

Vaikai tampa dosnesni, kai jie patiria, ką reiškia duoti kitam ir išmoksta, kokį gerą jausmą tai suteikia. Tačiau ši patirtis turi būti savanoriška – pats vaikas turi nuspręsti, kad jis nori dalintis. Jei mes verčiame vaiką dalintis, jis patiria pralaimėjimo jausmą ir nėra motyvuotas būti dosnus. Ateityje jis bus mažiau linkęs dalintis. Savanoriška dalinimosi patirtis galima, kai vaikas ramus, kad galės naudotis tam tikru daiktu tiek, kiek reikės, o kitam daikto norinčiam vaikui suaugusieji padės išlaukti.

Kol padedame vaikui, laukiančiam užimto žaislo, galime:

  • Apkabinti;
  • Kalbėtis apie kylančius jausmus;
  • Nuraminti;
  • Padėti nukreipti mintis;
  • Rodyti dėmesį;
  • Sugalvoti kitą įdomų žaidimą;
  • Skaičiuoti;
  • Dainuoti;
  • Žiūrėti pro langą;
  • Sekti pasaką;
  • t.t.

*Pats svarbiausias daiktas - daiktas, šiuo metu esantis sesės ar brolio rankose.

Parengta pagal straipsnį: https://www.ahaparenting.com/parenting-tools/siblings/Teach-Share-Sharing

Apie pirmagimius

Aktyvūs, plepūs, iniciatyvūs, savarankiški, kontroliuojantys, užsispyrę, emocingi, atsakingi, užimantys didelę dalį eterio, rūpestingi, empatiški, perfekcionistai, amžiams nukarūnuoti, - tokie bruožai būdingi pirmagimiams, anot individualiosios psichologijos krypties pradininko psichoterapeuto A. Adlerio.

Būti pirmagimiu, sakau iš savo patirties, tuo pačiu metu yra didžiulė dovana, ir tikrų tikriausia našta.

Atsiradę pirmieji, jie sugeria emocingiausią ir ryžtingiausią tėvų meilę, tikėjimą jais, kūdikystėje patiria nedalomą dėmesį ir rūpestį. Tačiau gimus antrajam, pirmagimiai užauga tėvų akyse pernakt, o nesąmoningi lūkesčiai jų atžvilgiu tiesiog išpampsta. Tėvų nuovargis dažnai išliejamas drausminant juos, net ir visai be reikalo. Bandymų ir klaidų kelias taip pat ne rožėm klotas. Tas kontrastas tarp karališko gyvenimo ir tėvų (ar bent mamos) atstūmimo, kai įsiterpia mažylis, labai ryškus.

Visą tai gyvai suprasdama, per šiuos motinystės metus vis tiek jaučiuosi padariusi nemažai bendravimo klaidų.

Kai šiandien su vyresnėle porai valandų likome dviese, mane apėmė toks graudulys, prisiminus kaip netrikdomai ir artimai būdavom anksčiau. Aš nepastebėjau, kiek daug dalykų mes nustojome daryti (nebelipdome plastilino, nes sesė kėsinasi jį suvalgyti; nestatome bokštų iš kaladėlių, nes jie tuoj pat taranuojami; beveik nepiešiame akvarėle, nes lapas plėšiamas iš rankų; daug dažniau jai sakau “pažaisk pati” nei “ateik, pažaiskime”; rodos, augindama vieną vaiką nejausdavau kantrybės stokos, o dabar man jos pritrūksta bene kasdien).

Tačiau šiandien labai aiškiai suprantu, kad įmanoma grįžti laiku į tą nesuardomą diadą.

Kai mudvi likome dviese, atidėjau visus darbus ir žaidėme. Valandą lipdėme plastilino picas, vėliau piešėme akvarele, statėme kaladėlių miestą, važiavome kėdžių traukiniu, gėrėm arbatą su medum ir pienu, išbraidėme giliausias gatvės balas, skynėm gėles ir pynėm vainiką. Ji tiesiog netvėrė savo kailyje, krykštavo iš džiaugsmo. Apie vieną piešinį sakė: “Čia žemėlapis, kur nupieštas gražus kelias. Keliaujam dviese - aš su mama”.

Su kiekvienu šeimos nariu reikalingas nedalomas laikas, kai keliauji gražų kelią tik dviese.