PLENARINIŲ POSĖDŽIŲ PRANEŠĖJAI

Dr. Karina Firkavičiūtė – Lietuvos karaimų kultūros bendrijos pirmininkė, Europos Komisijos Europos mokslinių tyrimų vykdomosios agentūros tarnautoja, humanitarinių mokslų docentė, muzikologė, Lietuvos kompozitorių sąjungos narė, tarpdisciplininių Europos studijų magistrė. 1995-1996 su DAAD stipendija studijavo Vokietijoje. Dėstė Lietuvos muzikos akademijoje, Vilniaus ir Pedagoginiame universitetuose, buvo Lietuvos instituto direktorė, Švietimo ir mokslo atašė Nuolatinėje LR atstovybėje prie ES Briuselyje, Europos Komisijos mokslinių tyrimų direktorato tarnautoja. Kalba 8-iomis kalbomis, yra viena iš 30-ies pasaulyje dar tebekalbanti savo gimtąja karaimų kalba.

Jos mokslinių interesų sritys - Rytų pasaulio muzikinės kultūros, tautinių mažumų pasaulis, o ypač – visa, kas susiję su karaimų kultūra, muzika, istorija, religija, paveldu. Yra kelių knygų apie karaimų muziką ir kultūros palikimą autorė ir sudarytoja, daugelio straipsnių autorė, taip pat daugelio projektų, skirtų išsaugoti ir puoselėti karaimų kultūros paveldą ir ypač kalbą iniciatorė, autorė, įgyvendintoja, karaimų literatūrinio palikimo iš karaimų į kitas kalbas vertėja.

Redagavo, vertė ir sudarė karaimų poezijos antologiją „Į Trakus paukščiu plasnosiu” (1997, J. Savičiaus vardo premija), sudarė ir išleido "Karaimų kalendorių 2001–2051" (2001); bendra sudarytoja leidinių "Dvidešimtojo amžiaus muzika muzikologijos akiračiuose" (2001), ‘Bir kiuń ėdi’ (2015). Knygos ‘Życie w pieśni karaimskiej = Life in Karaim songs = Tirlik karaj jyrlarynda (2016) autorė, el. leidinio ‘Karaim language in use’ sudarytoja. Kartu su Halina Kobeckaite išvertė Antoine de Saint-Exupery „Mažąjį princą“ į karaimų kalbą („Kiči Bijčiek“, išleido Edition Tintenfass 2018 m.).

Už nuopelnus karaimų kultūros puoselėjimui apdovanota Tautinių mažumų departamento ženklais (2016, 2019), Savivaldybių asociacijos Krivūle (2022), Valstybiniu apdovanojimu – ordino už nuopelnus Lietuvai medaliu (2022).

Dr. Karinos Firkavičiūtės pranešimo santrauka. KARAIMŲ KALBA. IŠLIKIMO IŠŠŪKIAI

Karaimų kalba pasiekė Lietuvą kartu su karaimų bendruomene, kuri čia įsikūrė XIV a. pabaigoje. Nuo tada ši kalba išliko gyva, vartojama, o šiandien ja tebekalba apie 30 žmonių, gyvenančių Lietuvoje (visa Lietuvos karaimų bendruomenė – tai apie 200 žmonių). Gimtosios kalbos nešėjai karaimai amžėja (jauniausiam dabar – 25-eri). Tad natūraliai kyla klausimai – o kas toliau? Ką galime padaryti, jei norime, kad kalba išliktų? Ar susirūpinimas pats savaime yra produktyvus veiklos skatintojas dabarčiai ir ateičiai?

Pranešime bus kalbama apie karaimų kalbos būklę, mokslinius tyrimus ir jos vartojimą bendrame Lietuvos karaimų bendruomenės istorijos kontekste. Taip pat bus pristatytos įvairios veiklos, skirtos šiai kalbai išlaikyti, bei gyvi kelių pavidalų karaimų kalbos pavyzdžiai (kalbėjimas, užrašymas, dainavimas). Patys Lietuvos karaimai visada buvo sąmoningi savo kalbos situacijos ir jai kylančių iššūkių atžvilgiu, jie daug nuveikė, kad kalba būtų išlaikyta ateities kartoms.

Net jei karaimų kalba yra įrašyta į UNESCO nykstančių kalbų atlasą ir yra tikrai ant išnykimo ribos, autorė įsitikinusi, kad dar yra vilties jai išlikti ir būti vartojamai tiek žodžiu, tiek raštu. Kaip kad sako karaimiška patarlė - ‘Az ajtma, kieriakli kylma’ (‘Nepakanka vien kalbėti, reikia veikti‘).

Dr. Jūratė Ruzaitė yra Vytauto Didžiojo universiteto Užsienio kalbų, literatūros ir vertimo studijų katedros profesorė. Daktaro laipsnį įgijo Bergeno universitete, Norvegijoje. Turi didelę dalyvavimo tarptautiniuose ir nacionaliniuose mokslo projektuose patirtį, įskaitant nacionalinį projektą Semantika-2 (2018-2019 m.), kurio metu buvo sukurtas automatinio įžeidžių internetinių komentarų nustatymo įrankis. Ji taip pat yra Taikomosios kalbotyros žurnalo redaktorės pavaduotoja, Lietuvos taikomosios kalbotyros asociacijos valdybos narė, kelių asociacijų, įskaitant Tarptautinę kalbos ir teisės asociaciją, narė. Jos mokslinių interesų sritys – sociolingvistika, pragmatika, diskurso analizė, kalba ir ideologija, neapykantos kalba, propaganda ir dezinformacija.

Dr. Jūratės Ruzaitės pranešimo santrauka. TAI NĖRA TIK ŽODŽIAI: NEAPYKANTOS KALBA, PROPAGANDA IR SENOS NUOSTATOS NAUJAIS ŽODŽIAIS

Skaitmeniniam diskursui vis globalėjant, supratimas, kaip užsienio kalbų ištekliai prisideda prie įžeidžiančios kalbos ir diskriminacinių diskursų, gali padėti geriau suvokti dinamišką kalbos, kultūros ir visuomenės požiūrio į mažumas sąveiką. Šiame pranešime nagrinėjama menkai iki šiol tirta sąveika tarp iš užsienio kalbų elementų sudarytų neologizmų, lokalių diskriminacinių praktikų ir globalių propagandos įtakų.

Pranešime daugiausia dėmesio skiriama tam, kaip kalbų įvairovė, dažnai laikoma įtraukties ir kultūrinių mainų ženklu, gali būti panaudota kaip ginklas priešiškumui stiprinti. Nagrinėjant neologizmus, sudarytus iš užsienio kalbų elementų, šiame tyrime atskleidžiama, kaip kalba vystosi reaguodama į visuomenės pokyčius ir kaip ji, pasitelkdama naujas kalbines formas, įtvirtina galios struktūras. Pristatyme atskleidžiama, kaip užsienio kalbų skoliniai, vartojami ksenofobiniuose, homofobiniuose ar kituose diskriminaciniuose naratyvuose, sustiprina diskriminacinių naratyvų poveikį internetiniame diskurse.

Remiantis Lietuvos naujienų platformų interneto komentarų tekstynu, šiame pranešime analizuojama, kaip neologizmai kuriami naudojant užsienio kalbų išteklius, kokios užsienio kalbos vartojamos ir kaip šios formos integruojamos į priešiškus diskursus, nukreiptus prieš grupes, saugomas pagal Lietuvos neapykantos kalbos įstatymus. Pranešime nagrinėjama, kaip tokios naujadarų formos pasitarnauja kaip retorinės strategijos, kuriomis siekiama ne tik išreikšti agresiją, bet ir padidinti emocinį ar įžeidžiantį pasakymų poveikį, įtvirtinti stereotipus, susijusius su tam tikra sociokultūrine aplinka, ir sustiprinti grupinį interneto komentatorių solidarumą.

Menkinantys neologizmai nėra tik žodinė raiška, bet ir atskleidžia pagrindines visuomenės įtampas, susijusias su mažumų grupėmis. Tokie naujadarai kaip „gayropa“ yra ne tik kalbinės naujovės, bet ir kultūrinio pasipriešinimo marginalizuotoms grupėms ženklai, menkinantys ir delegitimuojantys jų tapatybę bei atspindintys reakcingą požiūrį į žmogaus teisių judėjimus Europoje.

Johan Sandberg McGuinne yra pietų saamių ir Škotijos gėlų poetas, tradicinis joikuotojas, rašytojas, literatūros tyrinėtojas ir kalbos aktyvistas. Jis dirba mokytoju ir vertėju Lycksele, Švedijos Sápmi regione, kur ir gyvena. Šiuo metu jis yra Švedijos saamių rašytojų centro „Tjállegoahte“ pirmininkas ir Švedijos rašytojų sąjungos regioninis atstovas Sápmi. Be to, jis yra Švedijos bibliotekininkų tarybos, kuri yra Švedijos rašytojų sąjungos valdybos ekspertinis organas ir patarėjas bibliotekų klausimais, narys.

Johan Sandberg McGuinne pranešimo santrauka. NUO STOERE VAERIE IKI UBMEJEN JIÄNNUO – TRADICINIS JOIKAVIMAS KAIP SAAMIŲ KALBOS ATGAIVINIMO PRIEMONĖ

Šio pranešimo tikslas – trumpai pristatyti saamių tautą ir jos kultūrą, kartu pristatant ir tradicinį saamių dainavimą, joikavimą. Joikavimas – seniausia muzikinė tradicija visoje Europoje, o pirmasis saamių rašytojas Juhan Tuuri ją apibūdino kaip „įkūnytą atminties būdą“. Be to, joikavimas ir toliau padeda išsaugoti tiek saamių epistemologiją, tiek stiprinti kalbą bendruomenėse bei mokyklose, todėl joikavimas laikomas vienu svarbiausių kalbos ir kultūros gaivinimo būdų.

Šiame pranešime teigiama, kad joikavimo naudojimas gali veikti ir kaip vienijanti, dekolonijinė jėga tiek jaunų, tiek vyresnio amžiaus saamių tarpe, taip pat kaip galinga priemonė vykstančiame kalbos atgaivinimo procese saamių gimtinėje. Kaip to įrodymas iš pamokų ir šiuolaikinės muzikos scenos Sápmi pateikiami pavydžiai.

Dr. Johnas W. Schwieteris yra psichologijos, lingvistikos ir ispanų kalbos profesorius Wilfrido Laurier universitete ir lingvistikos profesorius adjunktas McMasterio universitete Kanadoje. Jis yra Kalbos įgijimo, daugiakalbystės ir pažinimo tyrimų laboratorijos ir „Bilingualism Matters @ Laurier“ direktorius, yra dirbęs kviestiniu mokslininku Grinvičo universitete ir Kalifornijos universitete Santa Barbaroje.

Dr. J. W. Schwieterio mokslinių interesų sritys - kognityvinė ir neuromokslinė prieitis į daugiakalbystę ir kalbų mokymąsi, vertimas raštu ir žodžiu, kognityvinės funkcijos, antrosios kalbos mokymas ir mokymasis. Jis yra paskelbęs daugiau kaip 100 straipsnių žurnaluose ir knygų skyrių. Dr. J. W. Schwieteris yra 23 knygų autorius arba redaktorius, tarp kurių – „Daugiakalbystės supratimas: įvadas“ (Wiley), „Kognityvinis dvikalbystės neuromokslas“ (CUP) ir „Kembridžo darbinės atminties ir kalbos žinynas“ (CUP).

Šiuo metu Dr. J. W. Schwieteris yra Elsevier leidžiamo žurnalo „Ampersendas: Tarpdisciplininis kalbos mokslų ir dvikalbystės žurnalas“ vyriausiasis redaktorius, „Cambridge Elements“: Antrosios kalbos įsisavinimas“ redaktorius ir John Benjamin’s leidyklos leidžiamos knygų serijos „Dviejų kalbų suvokimo ir įsisavinimo procesas“ vykdantysis redaktorius.

Šiuo metu jis atlieka tyrimus, kuriuose nagrinėja, kaip dvikalbiai žmonės valdo savo kalbas ir ar šis gebėjimas turi įtakos kitoms pažinimo sritims ir įgūdžiams.

Dr. John W. Schwieter pranešimo santrauka. DVIKALBIS MENTALINIS ŽODYNAS, KALBŲ KAITALIOJIMAS IR KOGNITYVINIS POVEIKIS

Šiame pranešime pirmiausiai pakalbėsime apie tai, kaip dvikalbiai naudojasi savo mentaliniu žodynu, t.y. dinamišku tinklu, kuriame susipynę žodžiai, jų reikšmės bei gramatinės ypatybės. Dvikalbiai dažnai gali įvardyti vienokį ar kitokį objektą daugiau nei viena kalba (pvz., ispanų ir čekų kalbomis kalbantis žmogus katę gali vadinti gato arba kočka). Toks kelių žodžių priskyrimas vienai sąvokai bei pats faktas, kad dvikalbiai nuolat aktyviai vartoja abi kalbas, leidžia manyti, jog tai daro didelį poveikį pažinimui ir smegenų veiklai. Taip pat aptarsime, kaip dvikalbio mentalinio žodyno „valdymas“ priklauso nuo vykdomųjų funkcijų, t.y. nuo psichinių procesų visumos (pvz., darbinės atminties, kognityvinio lankstumo, dėmesio bei slopinimo kontrolės), kurie padeda reguliuoti mintis, elgesį, veiksmus ir tikslus. Kalbos kontrolė yra vykdomoji funkcija, padedanti dvikalbiams pasirinkti reikiamą žodį reikiama kalba, organizuoti kalbinius procesus ir pereiti iš vienos kalbos į kitą.

Dar padiskutuosime ar tikrai, kaip yra pastebėta, dėl paraleliai vartojamų dviejų kalbų ir nuolatinės konkurencijos tarp jų mentaliniame procese, dvikalbiai gali pasižymėti kai kurių vykdomųjų funkcijų pranašumais, kuriais nepasižymi vienakalbiai. Reikia pažymėti, jog tokie pranašumai buvo nustatyti ne visuose atliktuose tyrimuose. Nors diskusijos šiuo klausimu tebevyksta, akivaizdu, kad dėl individualių skirtumų, skirtingos dvikalbės patirties, kalbinės praktikos ir kitų veiksnių sunku visa tai iki galo suprasti. Kaip pavyzdį panagrinėsime kai kuriuos mano ir kolegų neseniai atliktus elgesio, EEG (elektroencefalografijos) ir fMRI (funkcinio magnetinio rezonanso) tyrimus, kurie atskleidžia, kaip kalbų kaitaliojimas, emocinis sužadinimas ir genetiniai žymenys veikia dvi konkrečias dvikalbių žmonių vykdomąsias funkcijas: kognityvinę kontrolę ir sprendimų priėmimą. Šis pranešimas padės geriau suprasti, kaip dvikalbystė ir išskirtinė kalbų kaitaliojimo praktika įtakoja kitas kognityvines sritis.

Profesorius Ghil‘ad Zuckermann (mokslų daktaro laipsnis Oksforde; daktaro laipsnis Kembridže, garbės daktaras) yra įtrauktas į Australijos laikraščio The Australian 2024 m. sudarytą 30 geriausių „mokslinių tyrimų legendų“ sąrašą. 2023 m. jis pelnė Rubinlicht premiją už išskirtinį indėlį į jidiš kalbos tyrimus. Jis taip pat yra Džondžu tarptautinių apdovanojimų už nematerialaus kultūros paveldo puoselėjimą vertinimo komisijos pirmininkas. Profesorius Zuckermann yra knygų Revivalistics: From the Genesis of Israeli to Language Reclamation in Australia and Beyond (Oxford University Press, 2020), reikšmingiausio bestselerio Israelit Safa Yafa (Israeli – A Beautiful Language; Am Oved, 2008), Language Contact and Lexical Enrichment in Israeli Hebrew (Palgrave Macmillan, 2003), 多源造词研究 (A Study of Multisourced Neologization; East China Normal University Press, 2021) autorius. Jis taip pat parašė tris skyrius knygai The Israeli Tingo (Keren, 2011) bei prisidėjo prie leidinio Engaging – A Guide to Interacting Respectfully and Reciprocally with Aboriginal and Torres Strait Islander People, and their Arts Practices and Intellectual Property (2015). Profesorius Zuckermann yra pirmojo internetinio barngarlų kalbos žodyno (2018) ir barngarlų kalbos trilogijos bendraautoris: (1) Barngarlidhi Manoo (Kalbėkime barngarlų kalba drauge): barngarlų abėcėlė ir paveikslų knyga (2019); (2) Mangiri Yarda (Sveika žemė): barngarlų gerovė ir gamta (2021); (3) Wardlada Mardinidhi(Gamtos gydymas): barngarlų augaliniai vaistai (2023). Jis yra leidinių Burning Issues in Afro-Asiatic Linguistics (2012), Jewish Language Contact (2014), specialaus International Journal of the Sociology of Language numerio redaktorius bei knygos Endangered Words, Signs of Revival (2014) bendraredaktorius.

2011 m. profesorius Ghil’ad Zuckermann buvo išrinktas Šanchajaus Rytų mokslų akademijos nariu, o 2014 m. – Australijos aborigenų ir Torreso sąsiaurio salų tyrimų instituto (AIATSIS) nariu. 2017–2023 m. jis buvo Australijos žydų studijų asociacijos prezidentas, 2013–2015 m. – AustraLex prezidentas, 2017–2021 m. – pagrindinis tyrėjas NHMRC projekte apie kalbų gaivinimą ir psichikos sveikatą, 2007–2011 m. – Australijos mokslinių tyrimų tarybos (ARC) stipendininkas bei 2000–2004 m. – Gulbenkiano tyrimų stipendininkas Churchill College, Kembridže. Jis taip pat buvo išrinktas Foundation for Endangered Languages (FEL) valdybos nariu. Profesorius Zuckermann dirbo konsultantu ir ekspertu liudytoju teisminėse bylose visame pasaulyje, nagrinėjančiose (teismo) lingvistiką, (tekstynų) leksikografiją ir prekės ženklus. Jis yra Revivalistics– naujos, globalios, tarpdisciplininės kalbų atgaivinimo, revitalizacijos ir stiprinimo tyrimų srities pradininkas. 2011 m. rugsėjo 14 d. jis kartu su Barngarla aborigenų bendruomenėmis Pietų Australijos Eyre pusiasalyje inicijavo barngarlų kalbos atkūrimą. Jis taip pat glaudžiai bendradarbiavo su daugybe kitų kalbų atgaivinimo iniciatyvų Australijoje (pvz., Bayoongoo Vakarų Australijoje, Nharangga Pietų Australijoje) ir visame pasaulyje.

Ghil’ad Zuckermann yra profesorius (Level E) Flinders universitete (Adelaidė), neetatinis profesorius Australijos katalikų universiteto (Sidnėjus) Pozityviosios psichologijos ir švietimo institute bei vizituojantis profesorius Midlberio koledže (Vermontas, JAV) ir Veicmano mokslo institute (Izraelis). Jis dėstė Adelaidės (2011–2024), Kvynslando (2006–2011), Kembridžo , Singapūro nacionaliniame, Šanchajaus Jiao Tong , East China Normal , Šanchajaus tarptautinių studijų, Jeruzalės hebrajų, Ben-Guriono Negevo ir Majamio universitetuose. Jis taip pat buvo tyrimų bendradarbis Tel Avivo universitete, Rokfelerio fondo studijų ir konferencijų centre Villa Serbelloni, Bellagio, Italijoje, Harry Ransomo humanitarinių mokslų tyrimų centre, Teksaso universitete Ostine, Izraelio pažangiųjų studijų institute, Jeruzalės hebrajų universitete, Pažangiųjų mokslinių tyrimų institute, La Trobe universitete (Melburnas), Mahidolo universitete (Bankokas) ir Kokuritsu Kokugo Kenkyūjo (Japonijos nacionaliniame kalbos ir lingvistikos institutas, Tokijas). Profesorius Zuckermann buvo Denise Skinner stipendininkas St Hugh’s College Oksforde, Scatcherd European stipendininkas Oksfordo universitete ir studijavo United World College of the Adriatic (Italija). Jo nuotolinis kursas (MOOC) „Kalbų atgaivinimas: nykstančių kalbų ateities užtikrinimas“ (Language Revival: Securing the Future of Endangered Languages) pritraukė 20 000 studentų iš 190 šalių, atstovaujančių šimtams skirtingų kalbų:

https://www.edx.org/course/language-revival-securing-future-adelaidex-lang101x

http://www.adelaide.edu.au/news/news79582.html

http://www.facebook.com/ProfessorZuckermann

Dr. Dr. Ghil‘ad Zuckermann pranešimo santrauka. KALBOS ATKŪRIMAS IR TARPKALBINIS SĄVEIKAVIMAS: IZRAELIEČIŲ KAIP „ATGIMUSIOS KALBOS“ FORMAVIMASIS

Hebrajų kalba buvo vartojama po Kanaano užkariavimo (apie XIII a. pr. m. e.) ir maždaug 1200-586 m. pr. m. e. buvo geležies amžiaus Izraelio ir Judo karalysčių kalba. Ji buvo kanaaniečių, šiaurės vakarų semitų kalbos, tęsinys. Seniausias užfiksuotas kanaanietiškas sakinys, rastas ant dramblio kaulo šukų, Lachiše, Izraelyje, datuojamas prieš 3700 metų: יתש חט ז לקמל שער וזקת (plg. שיסלק שנהב זה את-כיני השיער והזקן), t. y. „Tegul šis dramblio kaulas pašalina utėles iš plaukų ir barzdos!“.

Palaipsniui nykstant (pavyzdžiui, Jėzaus gimtoji kalba buvo aramėjų, o ne hebrajų), hebrajų kalba nustota vartoti II mūsų eros amžiuje. Bar Kochbos sukilimas prieš romėnus Judėjoje 132-5 m. po Kr. žymi simbolinę šnekamosios hebrajų kalbos laikotarpio pabaigą. Po to daugiau kaip 1700 metų hebrajų kalba buvo miegančioji gražuolė. Ji tarnavo kaip liturginė ir literatūrinė kalba, kartais – kaip diasporos žydų lingua franca, bet ne kaip gimtoji kalba.

XIX a. pabaigoje prie „atgimimo kalbos“, vadinamos šiuolaikine hebrajų kalba (toliau – Izraeliečių kalba), susiformavimo prisidėjo jidiš kalbą mokantis Eliezeris Ben-Jehuda (1858-1922 m.), gimęs Lužkuose, Vilniaus gubernijoje (Rusijos imperija, dabar – Vitebsko sritis, Baltarusija), Jehudos Leibo ir Tziporos Perlmanų, Chabado chasidų, šeimoje. Ben-Jehuda, mokyklos mokytojai, rašytojai ir kiti intelektualai suprato šiuolaikinės tautos-valstybės „trejybę“ (langue-land-lens, t. y. kalba, teritorija, paveldas) ir siekė remti sionizmo idėją. Anksčiau, Haskalos (švietėjiškuoju) laikotarpiu, XX a. 7-8 dešimtmetyje, tokie rašytojai kaip Méndele Móykher-Sfórim (originale Shalom Abramowitsch) kūrė kūrinius ir neologizmus, kurie ilgainiui prisidėjo prie izraeliečių kalbos. Tačiau tik XX a. pradžioje šia kalba pradėta kalbėti.

Šiuo metu izraeliečių kalba de jure yra vienintelė oficiali Izraelio valstybės (įkurtos 1948 m.) kalba, kartu su arabų kalba, kuriai suteiktas specialus statusas ir anglų kalba, de facto esančia lingvistiniame kraštovaizdyje. Įvairiu lygiu izraeliečių kalbą vartoja apie 10 mln. Izraelio piliečių; tai gimtoji kalba daugumai Izraelio žydų (kurių iš viso yra daugiau kaip 7 mln.), o antroji kalba – Izraelio musulmonams (arabakalbiams), krikščionims (pvz., rusakalbiams ir arabakalbiams) ir drūzams (arabakalbiams).

Šiame pranešime daugiausia dėmesio bus skirta jidiš kalbos išlikimui – atgimimo šalininkų gimtajai kalbai – Izraelio kalbos šešėlyje. Pranešime teigiama, kad izraeliečių kalba yra tarsi „fenikso-gegutės“ hibridas: viena vertus, ji – feniksas, triumfuojančiai pakilęs iš pelenų (t. y. hebrajų kalbos atgimimas), tačiau, kita vertus, tai yra gegutė, dedanti savo kiaušinius į kitos paukštės lizdą (jidiš), apgaulės būdu paverčianti ją įtėviu savo palikuonims, t. y. jidiš kalbos išlikimo sąskaita.

Page updated

Google Sites

Report abuse