❓ Kamilė Šeraitė. Kas vagia Lietuvos istoriją?
„Kiekvienam žmogui didžiausia brangenybė – jojo tautos laisvė. Amžių ir kraujo reikia norint ją laimėti, meilės – norint ją auginti, nuolat budėti - norint ją apginti. Bet pakanka vienos kartos klaidų – ir tauta gali prarasti visą savo laisvę ir nepriklausomybę“, – rašė S. Šilingas, kuris už savo patriotinę veiklą sovietinių okupantų buvo represuotas, tremtas ir kankintas daugiau kaip 20 metų.
Tad tai, kas prieš trisdešimt metų tapo didžiausia brangenybė – šiandien mums tampa tiesiog duotybe.
Panašu, kad šiandien istoriją iš mūsų vagia mūsų pačių išrinkti politikai. Darosi neramu, kuria linkme krypsta Lietuvos istorinė politika, kaip šiandien politikai suvokia istoriją, kaip sudabartina praeities istorinius įvykius, kaip tą sudabartintą istoriją neatsargiai ir lengvabūdiškai naudoja bandydami paveikti ir kontroliuoti visuomenę ir kaip ta absurdiškai sudabartinta istorija diskredituoja mūsų valstybingumą ir kovas už mūsų laisvę.
Neturėdami politikų, kurie savo pamatinę užduotį suvokia kaip rūpinimąsi valstybe ir jos tauta, susiduriame su problema, kad istorija, kuri turėtų mus telkti ir vienyti, politikų dėka šiandien mus dar labiau skaldo ir priešina.
Jau nekalbant apie tai, kad diskredituodami mūsų didvyrius ir stengdamiesi juos paversti žydšaudžiais, banditais, nacių kolaborantais iš esmės paneigiame mūsų valstybės teisėtumą ir prieštaraujame istoriniams faktams.
Vertindami praėjusio laikmečio ir sudėtingų istorinių aplinkybių metu išsakytus teiginius, politikai negali prisiimti teisėjų vaidmens ir vertinti juos vien per dabarties ideologinę prizmę.
Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas teigia, kad negalima judinti kolaboranto P. Cvirkos paminklo, nes šis pagal 1973 m. išleistą knygutę įrašytas į saugomų objektų sąrašą.
Paminklai apibrėžia mūsų tapatybę, formuoja kolektyvinę tapatybę ir išreiškia konkrečios politinės bendruomenės istorinę ir kultūrinę savivoką.
Ne veltui sovietai savo okupuotose teritorijose išnaikino visus nacionalinę tapatybę atspindinčius paminklus ir vietoj jų pristatė socrealizmą atsispindinčius simbolius, taip bandant komunistinę ideologiją tose valstybėse paversti „sava“.
Tad kyla natūralus klausimas – kodėl mūsų laisva ir demokratiška visuomenė turi gyventi su komunistiniais paminklais, kurie buvo statomi jų politiniams tikslams vykdyti?
Šiandien šis paminklas nėra sietinas su mūsų valstybės istorijos politika ir neatliepia Lietuvos istorinės atminties, o tik legitimuoja pusę amžiaus vykusią okupaciją.
Istorinė atmintis nėra neutrali – ji turi poveikį mūsų dabarčiai ir ateičiai.
Todėl nepaisant skirtingų nuomonių, visuomet būtina ieškoti susitarimo, vadovaujantis nuostata, kad valstybė ir tauta yra vertybė, iš kurios neturi būti tyčiojamasi ir kuri turėtų būti visuomet pirma.