❓ V. Savukynas: Ar apginsime savo istoriją ir savo valstybę?

• Kadaise Jonas Basanavičius, žadindamamas lietuvių tautą, laikraštyje „Aušra“ pasirinko romėnų išmintį: „Žmonės, nežinantys istorijos, visada lieka vaikais“. 

Šiandien šią mintį galima perfrazuoti – žmonės nežinantys istorijos praranda savo valstybę. 

Kodėl? Todėl, kad už juos kiti, priešai parašo kitą istoriją, kurioje jų valstybei vietos nėra.

• Iš istorijos suvokimo kyla valia gintis, kurti, gyventi. 

Arba pasiduoti, griauti, numirti. 

Geresnis Lietuvos istorijos pažinimas yra ne žingeidumo dalykas, bet mūsų laisvės, valstybės egzistavimo sąlyga.

❓  N.Vasiliauskaitė. „Žodžio laisvė“ ar patyčios

• IV a pr. Kr. Atėnuose būta garsaus baudžiamojo proceso, susivaidijus dviems aristokratams. Aristonas kaltina Kononą hubris (sąvoka, moderniose kalbose neturinti analogo, verstina kaip „smurtingas nefizinis užpuolimas siekiant pažeminti“, t.y. patyčios juokas ir panieka).

• Hubris toje visuomenėje buvo baisiausias, sunkiausias nusikaltimas, sunkesnis už fizinę agresiją ar net nužudymą, ir štai kodėl: riba tarp šių dviejų agresijos formų (fizinės prievartos ir patyčių) kūrė ir palaikė aristokrato socialinę poziciją; hubris pasikėsinimas ne į kūną, o į statusą, tai socialinio sunaikinimo, aristokratui baisesnio už fizinį, grėsmė.

• Hubris ne šiaip bet ko išplūdimas ar įžeidimas, o ketinimas viešai socialiai pažeminti SAU LYGŲ asmenį, taip ištrenkiant jį iš lygiųjų sąrašų ir eliminuojant iš viešos politinės erdvės.

• Tai dehumanizacija. Pažeminimas vardan pažeminimo, savitikslis ir teikiantis žemintojui malonumą, à la „aš tave skelbiu absoliučiu nuliu ir trinu iš žemėlapio; todėl, kad man taip patinka; todėl, kad čia valdau aš ir tau vietos nėra“.

• Bausmė už tokią pozą maksimali: mirtis arba ištrėmimas.