❓ Melo pasakėlė apie senovės Pilėnų gynėjus
Norėčiau aptarti eilinį, nors ir skandalingai pagarsėjusį senovės Lietuvos deheroizacijos epizodą. Turiu galvoje plačiai išreklamuotą bandymą mus įtikinti, esą lietuvių kovų su kryžiuočiais laikotarpiu visoje Europoje pagarsėję Pilėnų gynėjai, pasirinkę 1336 m. savižudybę vietoje vergijos, viso labo buvo bailiai, prasti kariai. Septynių ekspertų komisija paskyrė ir krašto apsaugos ministrė iškilmingai knygų mugėje įteikė abiem autoriams naujai įsteigtą Patriotų premiją.
Kritinė D. Barono teksto analizė reikalinga ne tam, kad kuo nors įtikintume patį autorių. Kaip moko patirtis, galima diskutuoti su mokslininku, tačiau ginčytis su pamokslininku – beprasmiška. Čia disputas neįmanomas. Jis girdi tiktai savo Dievo Tiesą ir bet kuris oponentas tėra „melo jūroje besipliuškenantis“, vien pasigailėjimo arba inkvizicinio laužo vertas apakėlis arba eretikas.
Vos tik D. Barono kolegos iš to paties Lietuvos istorijos instituto paskelbė porą kritinių atsiliepimų apie jo rašinį „Pilėnai: skaudaus pralaimėjimo jubiliejus“ populiarioje spaudoje, diplomuotas istorikas pareiškė, kad jie „nesivaržo dergti kitokią nuomonę turintį autorių“ (ten pat, p. 28), tai yra jį, D. Baroną.
Štai toks yra tikro pamokslininko (bet ne mokslininko) atsakymas į savo paties kolegų „kitokią nuomonę“. „Dergėjai“, ir tiek…
Antroji pamokslininko savybė, anuliuojanti mokslinio disputo galimybę, įsikalbėjimas ir savo klausytojų (skaitytojų) įkalbinėjimas, esą jis dėsto pačią naujausią ir tikriausią tiesą, o kiti kartoja pasenusias tiesas.
Toks mokslinės tiesos uzurpavimas tėra gryna demagogija, tačiau D. Baronas niekados neužmiršta ja pasinaudoti bene kiekvieno savo straipsnio pradžioje arba pabaigoje.
Kad ir kokias pasakas rašytojai ar istorikai pasakotų, vis viena anksčiau ar vėliau moralas privalo išlįsti kaip yla iš bet kokio beletristinio ar akademinio maišo. Naratyvas be moralo – ryškiausias autoriaus pakrikusio proto požymis. Net geriausios absurdo pjesės turi krištoliškai žėrintį moralą, nors jis ir neformuluojamas taip gražiai kaip pasakėčioje.
Gaila, bet D. Barono sukurto antimito apie Pilėnų tragediją moralas seniai girdėtas ir gerai žinomas dar iš viduramžių katalikiškosios literatūros: savižudybė yra nuodėmė.
Štai ir viskas.
Istorijos mokslo atstovas, taigi – ne pamokslininkas, o mokslininkas, privalėtų pirmiausia pats sau išsiaiškinti, ar nėra beprasmiška taikyti katalikiškąsias dogmas žmonėms, kurie niekados nebuvo katalikai ir išpažino visai kitokią savo protėvių tikybą?
Saugiai užsidaręs jaukioje katalikiškoje monoparadigmoje D. Baronas net nemano pasvarstyti, kuo skyrėsi, pavyzdžiui, pagoniškos Romos imperijos aristokratai nuo krikščionimis tapusių viduramžių feodalų.
Kalbu apie būtinybę peržvelgti D. Barono poziciją ir Pilėnų gynėjų heroizmo problemą tarpdisciplininiu požiūriu dar bent dešimčia būtinų aspektų: disputo metodologijos (1), literatūrologiniu (2), lyginamosios religijotyros (3), antropologinės istorijos (4), pasakotojo psichologijos (5), teksto subjektyvumo (6), sakralinės semantikos (7), herojinės etikos (8), etologijos (9), būties filosofijos (10).