❓ Mokytoja: istorijos vadovėliuose menkinama Lietuva

• Vertybinių nuostatų formavimasis iš viso yra šiurpinantis. Susidaro įspūdis, kad vadovėlių autoriai turi užmačių įskiepyti tautinio valstybinio nepilnavertiškumo, nusižeminimo jausmus, aukštinti kitas tautas ir valstybes. Sudaroma galimybė nuo 11 klasės iš viso nebesimokyti istorijos.

Mokinys nėra atsakingas nei valstybei, nei tėvams, nei, pagaliau, pats sau už tai, kaip perėmė jam patikėtą palikimą, kokį turės supratimą, kai taps aktyviu politišku piliečiu.

• Nuolatinis pesimizmas, žeminimas žmogaus, tautos, nuolatinis bėdų išaukštinimas – populiariausios žiniasklaidos temos. 

Mūsų valstybės minėtinos dienos – nuolatinis raudojimas, gailėjimasis, kančios aukštinimas. Juodi kaspinai, gedulas – liūdesio tauta, piliečiai, kurie nebežino, iš ko susideda jos orumas, piliečiai, kurie mėnesiais diskutuoja, ar koks viešas pasisakymas apie lietuvius juos užgavo, ar ne

• Mokyklą baigiančio jauno žmogaus sąmoningumas ne visada pakankamas, kad jis pats mokytųsi. Kartais jie mokosi tam, kad išlaikytų istorijos egzaminą. Tačiau istorijos egzaminai esą nemotyvuoja atidžiau domėtis tautos dabartimi, einamaisiais reikalais. Egzamine nė karto nebuvo užduočių, kurios patikrintų supratimą, kas dabar vyksta Lietuvoje.

❓  A. Bučys. Lietuvių karaliai, kurie buvo

❓  N.Vasiliauskaitė. „Žodžio laisvė“ ar patyčios

• IV a pr. Kr. Atėnuose būta garsaus baudžiamojo proceso, susivaidijus dviems aristokratams. Aristonas kaltina Kononą hubris (sąvoka, moderniose kalbose neturinti analogo, verstina kaip „smurtingas nefizinis užpuolimas siekiant pažeminti“, t.y. patyčios juokas ir panieka).

• Hubris toje visuomenėje buvo baisiausias, sunkiausias nusikaltimas, sunkesnis už fizinę agresiją ar net nužudymą, ir štai kodėl: riba tarp šių dviejų agresijos formų (fizinės prievartos ir patyčių) kūrė ir palaikė aristokrato socialinę poziciją; hubris pasikėsinimas ne į kūną, o į statusą, tai socialinio sunaikinimo, aristokratui baisesnio už fizinį, grėsmė.

• Hubris ne šiaip bet ko išplūdimas ar įžeidimas, o ketinimas viešai socialiai pažeminti SAU LYGŲ asmenį, taip ištrenkiant jį iš lygiųjų sąrašų ir eliminuojant iš viešos politinės erdvės.

• Tai dehumanizacija. Pažeminimas vardan pažeminimo, savitikslis ir teikiantis žemintojui malonumą, à la „aš tave skelbiu absoliučiu nuliu ir trinu iš žemėlapio; todėl, kad man taip patinka; todėl, kad čia valdau aš ir tau vietos nėra“.

• Bausmė už tokią pozą maksimali: mirtis arba ištrėmimas.