❓ Istorikas Bronius Makauskas: Visuomenės istorinio sąmoningumo stoka pavojinga saugumo požiūriu (II)
Mes nepagrįstai leidžiame eksponuoti ne mūsų tautos herojų simbolius. Ypač iš okupacijų laikmečio.
Pavyzdys – J. Pilsudskis. Ką lenkai transformacijos pradžioje norėjo atstatyti pirmiausiai? Atmintį apie Armiją krajovą ir Pilsudskio pagerbimą Lietuvoje. Kadangi tai veikia ir lietuvius.
Materializuoti simboliai viešojoje erdvėje – labai paveikus tautinės atminties eksponavimo ir įtvirtinimo būdas.
O ko tuo pačiu metu jie neleido mums Seinuose, Beržininkuose?
Gaila, kad mes tų dalykų neanalizuojame. Ko prašo lenkai, o ką leidžia mums pagerbti Lenkijoje? Kas mums svarbu? Ar tas ar kitas herojus eksponuotinas? Tam reikia turėti žinių.
Net prof. Mykolas Romeris yra pasakęs daugiau apie Pilsudskį, negu mes drįstame pasakyti dabar. Jis sakė: „Tu Lenkijos istorijoje pakilai kaip erelis, o Lietuvoje kritai kaip juoda varna.“ Tai VDU rektoriaus, Pilsudskio bendradarbio, žodžiai.
Turime įsiklausyti į giluminis dalykus, jeigu keliame herojus į centrinę Lietuvoje poziciją.
Lenkai elgiasi kitaip. Mes, lietuvių bendruomenė Lenkijoje, paprašėme pagerbti Antaną Baranauską Seinuose. Tai ne politinis veikėjas – vyskupas, poetas, rašytojas.
Kreipėmės 1990-tais metais. Ir kokia reakcija? Negali būti lietuviškos simbolikos Seinuose!
Paminklą Baranauskui mums leido statyti tik įsikišus Lietuvai. Aš informavau UNESCO Lenkijos komitetą, savo bičiulius demokratus Varšuvoje, iki Popiežiaus šitas klausimas buvo iškeltas.
Dešimt metų užtruko, kol gavome leidimą Seinuose pastatyti paminklą A. Baranauskui!
Ir paskutinis akordas: ant paminklo užrašas gali būti tik „Vyskupas Antanas Baranauskas“! Lietuvių ir lenkų kalbomis. Lietuvos kultūros ministras Arūnas Bėkša sutiko su lenkų pasiūlymu.
Mes pabrėžtinai reikalavome užrašo: „Antanas Baranauskas vyskupas, poetas, mokslininkas“. Vyskupų yra daug, o Baranauskas vienas. Toks įrašas detaliau pasako ką tas paminklas įamžina.
Mes Pilsudskiui surašom viską, ko prašoma, vyskupui Baranauskui – cenzūra.
Atkreipkime dėmesį, iki kokių detalių žiūrima, kad didinga, graži to krašto lietuviškoji atmintis nenusvertų jų.
Pavyzdžiui, Lietuvoje jau ir Pilsudskį kai kada pristatome kaip savą herojų.
Tuomet negalime iš savo visuomenės laukti patriotizmo, tinkamo pilietinio nusistatymo.
O iš kur patriotizmas kyla? Kyla jis, tarp kitko, iš savo praeities gilaus pažinimo. Ji turi būti žinoma politikams.
Praradom galimybę sustiprėti. Sustiprėti intelektualiai, kad galėtumėme laisvai diskutuoti. Linas Linkevičius vargu galėtų vesti brandų disputą mums labai opiomis lietuvių ir lenkų santykių temomis. Jis taiko atsiprašymo metodą.
Atsiprašymai nėra tokie paveikūs, kaip argumentai. Jeigu tu išsakysi gerą argumentą, tau nereikės atsiprašyti buvusio agresoriaus! Tu kalbėsi kaip lygus su lygiu ir tavo partneris supras, kad tu teisus ir tuo stiprus. Ir nereikės atsiprašyti, kad tapai agresijos auka.
Būtinas geras švietimas. O švietimas – tai geri kadrai, vadovėliai, geros monografijos, sintezės.
Mūsų visuomenės istorinio sąmoningumo, valstybinės tautinės simbolikos stiprinimas yra opus klausimas. Jis tiesiogiai susijęs su mūsų atsparumu įtakoms.