❓ M. Jurkynas. Jei mes nepasakosim savo istorijos paveikslo, jį mums apibrėš kiti
Tapatybė yra palaikoma pasakojimu istorijos vadovėliuose, tęstinėmis pastangomis švietimo, mokslo ir kultūros srityse, politinėse ir privačiose praktikose puoselėjamomis ir daugėjančios tradicijomis – šlovė ir garbė istorijos tyrinėtojams ir mokytojams.
Nežinodami praeities, mes ne tik „vaikais liksime“ , bet apskritai savivokos ir savivertės nustosime.
Ne vienas politikos komentatorius yra nurašęs Baltijos vienybę arba pabrėžęs entuziazmo bendrauti trūkumą.
Baltijos kelio 25-metis duoda peno įvairiems apmąstymams. Apie Rusijos neofašistines grėsmes, apie užsilikusių sovietinių stabų ir skulptūrų vietą Grūto parke ar Lietuvos okupaciją menančiame muziejuje, apie mūsų ir Ukrainos saugumą praėjus ketvirčiui amžiaus po valstybingumo atkūrimo bei apie baltiškąją savastį.
❓ N.Vasiliauskaitė. „Žodžio laisvė“ ar patyčios
IV a pr. Kr. Atėnuose būta garsaus baudžiamojo proceso, susivaidijus dviems aristokratams. Aristonas kaltina Kononą hubris (sąvoka, moderniose kalbose neturinti analogo, verstina kaip „smurtingas nefizinis užpuolimas siekiant pažeminti“, t.y. patyčios juokas ir panieka).
Hubris toje visuomenėje buvo baisiausias, sunkiausias nusikaltimas, sunkesnis už fizinę agresiją ar net nužudymą, ir štai kodėl: riba tarp šių dviejų agresijos formų (fizinės prievartos ir patyčių) kūrė ir palaikė aristokrato socialinę poziciją; hubris pasikėsinimas ne į kūną, o į statusą, tai socialinio sunaikinimo, aristokratui baisesnio už fizinį, grėsmė.
Hubris ne šiaip bet ko išplūdimas ar įžeidimas, o ketinimas viešai socialiai pažeminti SAU LYGŲ asmenį, taip ištrenkiant jį iš lygiųjų sąrašų ir eliminuojant iš viešos politinės erdvės.
Tai dehumanizacija. Pažeminimas vardan pažeminimo, savitikslis ir teikiantis žemintojui malonumą, à la „aš tave skelbiu absoliučiu nuliu ir trinu iš žemėlapio; todėl, kad man taip patinka; todėl, kad čia valdau aš ir tau vietos nėra“.
Bausmė už tokią pozą maksimali: mirtis arba ištrėmimas.