❓ ISTORIJOS INTERPRETACIJŲ SKIRTUMAI
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę (1990), pasirodė naujų lietuvio identiteto interpretacijų, kurias populiarino kai kurie Lietuvos istorikai. Jos buvo paimtos iš Lietuvos istorijos lenkiškų interpretacijų, iki tol neplatintų ideologiniais ar politiniais sumetimais (tiek tarpukariu, tiek sovietmečiu).
Naujos tų interpretacijų versijos skleidžiamos internetinėje erdvėje, per kitas žiniasklaidos priemones, jomis grindžiami net politiniai sprendimai.
Kai kuriuos postulatus galima apibendrinti keliais sakiniais:
Dėl vėlyvo krikšto lietuviai atsilikę nuo kitų Europos tautų ir tik lenkų dėka ėmę kultūrėti, tačiau ne iki galo, nes dalis liko įsitvėrę gimtosios, o ne lenkų kalbos.
XIX a. pabaigoje lietuvių identitetą suformavę filologai J. Basanavičius ir J. Jablonskis siejo jį su bendrine lietuvių kalba, kuri buvo sukurta tam, kad išstumtų tikrąją Lietuvos kalbą – lenkų.
Dėl šios priežasties lietuvių visuomenė skilusi pusiau – į naujuosius lietuvius, J. Basanavičiaus šalininkus bei nacionalinės Lietuvos valstybės idėjos puoselėtojus, ir senuosius lietuvius, arba litvinus, kalbėjusius lenkiškai ir svajojusius atkurti buvusią Abiejų Tautų Respubliką (ATR).
Konfliktas dėl Vilniaus (ir apskritai dėl Lietuvos valstybingumo sampratos) 1920 m. kilęs ne tarp Lietuvos ir Lenkijos, o tarp naujųjų ir senųjų lietuvių. Pati Vilniaus okupacija buvusi ne okupacija, o tik krašto išvadavimas iš „nacionalistų neolietuvių“, taip pat prevencinė priemonė nuo galimos bolševikų okupacijos ar dar vieno Raudonosios armijos žygio į Varšuvą.
Iš viso to sukurpiama išvada, kad Lietuva be Lenkijos apskritai negali egzistuoti ir kad dėl to esą reikia nuolankiai vykdyti visus Lenkijos reikalavimus, kad ir kokie jie būtų.
GERMANIŠKASIS VS. SLAVIŠKASIS CIVILIZACIJOS MODELIS
Sugretinus latvių ir lietuvių europėjimo tempą bei lygį, matyti akivaizdus latvių pranašumas, išryškėjęs jau nuo XVII amžiaus...
Latgalos kultūrinį ir ekonominį atsilikimą nuo kitų etninės Latvijos regionų, juntamą net iki šiol, latvių istorikai aiškina ilgu (nuo 1561 m.) Latgalos buvimu lenkų kultūros aplinkoje...
Žemės ūkio politika Latgaloje taip pat buvo atsilikusi, dvarai čia buvo kur kas mažesni, valstiečiai gyveno kaimuose, ne vienkiemiuose, o lenkų baudžiava, latvių istorikų nuomone, buvo konservatyviausia ir drakoniškiausia visoje Europoje.
Prūsijos lietuviai civilizuotumu ir išsilavinimu prilygo Kuršo ir Vidžemės latviams, tuo tarpu Didžiosios Lietuvos ir vėliau Rusijos gubernijų lietuviai – latgaliečiams.
Nenuostabu, kad ir tautinis atgimimas baltų kraštuose pirmiausia prasidėjo vokiečių, ne lenkų, kultūros aplinkoje.
Vadinasi, suartėjimas su lenkais, bet ne, tarkim, su skandinavais, nukreipė Lietuvos visuomenę į lėtesnę civilizacijos raidą, o XIX a. dalyvavimas dviejuose „lenkiškuose“ sukilimuose, kad ir kaip jie šauniai beatrodytų, lietuviams ir latgaliečiams atnešė tik carines represijas bei dar didesnę kultūrinę stagnaciją.