❓ Kodėl Rietavo “mužikai” ponus garbina?
Tuo metu galiojo baudžiavinė santvarka ir buvo įteisinta feodalo galimybė naudotis valstiečio darbu, turtu bei asmeniu. Taip pat valstiečiams galiojo draudimas keisti šeimininką bei keltis gyventi į miestą. Kaimo mergaitė jau nuo mažų dienų žinojo, kad nekaltybę jai atims ne būsimasis jos vyras, o, tarkim, koks grafas, gyvenantis prabangiuose rūmuose, ponas ar bajoras.
Apie 56 proc. valstiečių priklausė dvarininkams, daugiau nei ketvirtį sudarė valstybiniai valstiečiai, o kiti priklausė karaliui arba bažnyčiai.
Rietavas Oginskių nuosavybe tapo 1814 m., kai caras Aleksandras I įsakė iki gyvos galvos atiduoti valdą M. K. Oginskiui už 277 600 sidabrinių rublių. 1818 ir 1819 m. šis neįmokėjo dalies skolos, o 1822 m., prieš išvykdamas gyventi į Italiją, užrašė Rietavą savo žmonai Marijai bei vaikams Amalijai, Emai, Idai ir Irenėjui Kleopui. Caras Oginskiams leido skolą išmokėti per 12 metų.
Marijai Oginskienei tapus Rietavo savininke, ši pradėjo reikalauti duoklės ne tik iš valstiečių, bet ir iš miestiečių. Lažas didėjo.
1924 m. dvaro centrą nacionalizavo valstybė, rūmai perduoti lietuvių katalikių moterų draugijai, kuri 1926 m. juos pardavė iš varžytinių. Naujasis savininkas Povilas Jurgaitis rūmus nugriovė, o iš plytų statėsi sau naujus namus
❓ Rusijoje prieš porą metų pasirodžiusi Boriso Tarasovo knyga „Baudžiavinė Rusija. Liaudies vergovės istorija“ (rus. Россия крепостная. История народного рабства), sukėlė skandalą.
Savo metu iš senos Baltijos vokiečių giminės kilęs carinės žandarmerijos šefas Aleksandras Benkendorfas skundėsi, kad visoje Rusijoje tik rusų valstiečiai (prie „rusų valstiečių“ Benkendrofas tradiciškai priskyrė ir gudus su ukrainiečiais (buvusi LDK teritorija)) iki šiol vergauja, tuo tarpu suomiai, estai, latviai – jau kuris laikas laisvi.