❓ Lietuva - Lenkijos Indija arba "Lenko katekizmas"
Anglijos visas turtas jos kolonijos, tačiau jos toli; Lenkija turi savo Indiją: Ukrainą ir Lietuvą; šios kolonijos su Lenkija sudaro visumą [vieną organizmą] ir, mokant vesti reikalą bei turint žinių, niekada materialia prasme nebus nuo jos atplėštos.
1) užgrobtuose kraštuose dvarininkai turi stengtis jokiais būdais neišleisti iš savo rankų savo valdų, o jeigu būtinybė verčia išsiskirti su jomis, parduoti jas savo tėvynainiams, arba, kraštutiniu atveju - žydams. Rusams dvarininkams reikia stengtis visaip kenkti. Nieko iš jų nepirkti ir nieko nepardavinėti, kelti prieš juos teismo procesus. Visaip stengtis, kad jie būtų priversti parduoti savo dvarus. Tokiomis priemonėmis mes pasieksim, kad šiuose kraštuose viešpataus būtent lenkai.
"Tegul godi Rusija laiko Ukrainą ir Lietuvą savo nuosavybe, tačiau jomis [šiais kraštais] naudosis materialiai, to Rusija nesuvoks".
Mes privalome stengtis papirkti ir rusų popus šiose gubernijose. "[...] veikdami gudriai ir protingai liaudį, mes būsime pajėgūs jei ne atitraukti ją nuo jos schizmatiško tikėjimo, tai bent išjudinti jos pasitikėjimą savo popais, ko ir užteks, kad liaudis imtų žiūrėti į juos nepalankiai".
Kadangi rusai neišsilavinę, tingūs ir nemokšos, lenkams reikia stengtis specialiai save lavinti, kad turėti pranašumą prieš rusus ir tuo būdu pajungti šią grubią naciją moraliai (p. 217).
Išsilavinusiems žmonėms reikia stengti tarnauti Rusijoj, nekreipiant dėmesio į neišsivysčiusių žmonų (nepašvęstų į politikos paslaptis), kad "tarnauti rusų vyriausybei lenkui yra negarbinga", tarnaujant savo tėvynei Rusijoje (p. 218). Visur kur tik įmanoma stenkis pasipelnyti Rusijos iždo sąskaita. Tai ne veidmainystė ir ne yda, o dorybė. Apvogdamas Rusijos iždą tu pasitarnausi savo tėvynei, nes silpninsi savo priešą, o tuo pačiu darysi gera savo tėvynainiams.
"Stenkis visur užimti įtakingus postus, o gavęs tokią vietą ir tapęs stipriu, padėk savo broliams [lenkams], išrūpindamas ir jiems savo ruožtu naudingas ir pelningas vietas. Tokio tikslo pasiekimui visi tikslai geri, bet kokios priemonės pateisinamos, net jei kitiems jie atrodytų žemi: atmink, kad visa tai tu darai savo tėvynės naudai, o todėl ir tavo pažeminimas tavo tėvynainių akyse turi būti laikomas didelė auka; o ką tau kalba kiti - ne tavo tėvynainiai - nekreipk į tai dėmesio ir daryk savo darbą".
Rusai mėgsta būti giriami, todėl girk jį, padlaižiauk jam, jei tik gali iš to išpešti naudos tėvynei.
"Kada tokiu būdu, visos įtakingos vietos Rusijoje bus lenkų rankose, tai ir Rusija nepastebimai taps mūsų duoklininke" (p. 218).
O štai Rusijos kariuomenėje patariama ilgai netarnauti (p. 218).
Jeigu pastebėsi kenksmingą savo tėvynei įtakingą asmenį rusų visuomenėje, stenkis visomis įmanomomis priemonėmis prisiartinti prie jo ir pelnyti jo palankumą savo broliams o per tai, jei nesunaikinsi jo, tai, žinodamas visus priešo sumanymus, galėsi užkirsti kelią bėdai, priešpastatydamas savo priemones.
"Prisimink, kad Rusija - pirmasis tavo priešas, o stačiatikis yra eretikas (schizmatikas), ir todėl nepradėk veidmainiauti ir aiškinti, kad jie yra tavo kraujo broliai, kad tu neturi nieko prieš rusus, o tik prieš vyriausybę, vietoj to stenkis slapta keršyti kiekvienam rusui; jis dėl savo neapykantos Romos bažnyčiai ir lenkams niekada nebus tavo draugas ir visada palaikys prievartoje prieš tave savo vyriausybę" (p. 219).
Būdamas tarp rusų visada kalbėk, kad pirmieji rusų ir lenkų priešai yra vokiečiai (p. 219). Taip tu pasitarnausi lenkų tikslams. Rusų draugijose stenkis daugiau tylėti, nesakydamas savo nuomonės, nes tai nenaudinga (p. 220).
"Jeigu turi reikalo su stipriu ir gudriu priešu, kuris tave tiria, visomis priemonėmis stenkis jį sunaikinti ir išsirink tam tinkamiausią ginklą, o būtent: įtakingo vokiečio paramą. Vokietis savo kovoje su rusišku elementu, tau padės, - tavo priešas žus, tačiau galvos, kad dėl to kalta vokiečių įtaka. Tuo būdu tu dar labiau įrodysi, kad tikrasis rusų priešas - vokiečiai, o pats, niekuo neįtariamas, padarysi iš savo priešo sau draugą ir energingą pagalbininką savo planuose" (p. 220).