❓ Istorikas Marius Vyšniauskas: Istorinė amnezija arba tauta, atsisakanti savo praeities (I)
„Nors Karūnos gyventojai ir lietuviai pagal tuometinę sampratą save vadino lenkais, tačiau tuo nurodydavo ne etninę, o tik valstybinę ir administracinę priklausomybę.
Trumpiau tariant, būti Lietuvos bajoru reiškė būti lietuviu, nepriklausomai nuo etninės kilmės ir tikybos.
XVIII–XIX a. Lietuvos bajorai vaikystėje kalbėdavo lietuviškai, o lenkų kalbos pramokdavo ūgtelėję (tą mini Mykolas Römeris). O ir atvykėliai dažnai mūsų krašte asimiliuodavo, pvz., grafai Zubovai, rusų kilmės giminė XX a. pr. save įvardijusi lietuviais.
Visi šie pavyzdžiai rodo, kokios prastos lietuvių žinios apie visuotinę istoriją ir kaip akademikams būtina atsikratyti lokalinio požiūrio. Juk lietuvių tautą, pasak Z. Kiaupos, „visada jungė tarpluominiai etniniai ryšiai, pagrįsti skirtinguose luomuose nevienodai stipriai gyvuojančiu kilmės, praeities ir kalbos bendrumu.“
Visgi lenkiškai kalbėjusius lietuvius kai kurie mūsų visuomenės atstovai priskiria „lenkams.“ Tokiu atveju, rusų aristokratus dera vadinti prancūzais, kaip ir XI-XV a. pab. anglų didikus, nes angliškai kalbėjo tik prastuomenė.
Grįžtant prie rusų frankofilijos, apogėjaus metu prancūzų kalba šalyje egzistavo tiek buitinėje, tiek politinėje sferoje. Nuo 1762 m. didikų vaikai pirmiausia išmokdavo prancūziškai, o rusų kalbos mokėsi kaip užsienio.
Kai kurie aristokratai apskritai atsisakė gimtosios kalbos, nes laikė ją nenaudinga.
Pažymėtina, vieną pirmųjų rusų kalbos gramatikų Michailas Lomonosovas išleido 1755 m., t. y. šimtmečiu vėliau nei Danielius Kleinas – lietuvių kalbos gramatiką (1653). Nepaisant to, pirmieji išsamūs literatūrinės kalbos vadovėliai Rusijoje pasirodė tik 1820 m.
Situaciją keisti užsimojo caras Nikolajus I, įsakęs dvare bendrauti rusiškai, bet aukštuomenė tai ignoravo. 1839 m. markizas de Custine rašė: „daugelis aukštuomenės damų, ypač gimusių Peterburge, nemoka gimtosios kalbos. Tačiau išmoksta kelias rusiškas frazes ir jas ištaria kuomet per salę eina imperatorius. <...> Tada prancūziškus pašnekesius keičia rusiškos frazės, skirtos nuraminti autokrato ausis.“
Vienaip ar kitaip, rusofilija aukštuomenėje ilgai neužsibuvo, nes XIX a. pab. ją išstūmė anglofija. Akademikas Dmitrijus Lichačiovas rašė: „tuomet buvo madinga kalbėti prancūzų kalba su anglišku akcentu.“
Ir nors po Spalio revoliucijos eskaluotas luominis konfliktas, bet šiandien „svetimi didikai“ vėlei laikomi „savais rusais.“
(grįžtant) lietuvių kalba viešojoje erdvėje, skirtingu lygmeniu, vartota iki XIX a. Turime užrašytų liudytojų parodymų, bajorų ir miestelėnų laiškų, dvarų archyvuose esančių priesaikų formuliarų ir kt.
Vis dėlto iki šiol gilinamas pleištas mėginant įtikinti, kad lenkiškai kalbantys arba Vilniuje gimę asmenys nėra mūsų tautiečiai. Taip, matyt, norima kurti „grynosios (lenkų) arijų rasės ideologiją“.
Spartesnis Rytų Lietuvos nutautėjimas prasidėjo tik po 1863-1864 m. sukilimo (..) išsamiai regioną tyrusi lenkų kalbotyrininkė Halina Turska bendraudama su vietiniais įrodė jų lietuvišką kilmę. Jos surinkta medžiaga skelbia, kad Vilniaus krašto gyventojai XIX a. dar kalbėjo lietuviškai.
Alvydas Butkus
Iš savo ekspedicinės patirties: Žižmų kaime senutės lietuvės su mumis šnekėjo lietuviškai, tarmiškai. Kai atsisveikinom, jos tarpusavyje prakalbo gudiškai. Tokį patį dalyką (savo nuostabai) pastebėjome ir po susitikimo su lietuviais Ramaškonyse (Baltarusija, į vakarus nuo Dieveniškių).