❓ K. Misius. Neapykanta Lietuvai Lydos apskrities bažnyčiose XX a. pradžioje
Apie Rodūnios parapiją 1894 metais Mečislovas Davainis-Silvestraitis rašė: „Žmonės čia lietuviškų knygų nevartoja ir nežino, kad yra kokios lietuviškos knygos. Mažai čia yra mokančių skaityti, ir tie iš lenkiškų Rodūnios bažnyčioje gieda.
O kunigas Stašys, tikras lietuvis, kilęs iš Zarasų apskrities nuo Panemunio, net nedrįsta čia lietuvišką kalbą bažnyčioje įvesti, bijodamas CENZURUOJAMA ir kvailų žmonių, kurie tuojau vyskupui Audzioniui Vilniuje apskųstų. Bažnyčioje lietuvybė prasideda ir baigiasi lietuviška evangelija, o pamokslai ir visa kita bažnyčioje jau yra lenkiškai.“
Pastebima, kad vietos lietuviai, neturėdami savų inteligentų ir matydami, jog kunigai bei kiti pareigūnai nevartoja lietuvių kalbos, laiko ją prasta ir pagoniška, patys stengiasi jos atsikratyti. Vietos gyventojai beveik nežinojo, jog esama lietuviškų maldaknygių, laikraščių ir knygų.
Lietuviai buvo tąsomi už plaukų, spardomi ir visaip mušami. Ypač energingai „darbavosi“ Juozapas Rusteika iš lietuviško Dubinių kaimo. Žiauriai sumušama jau ne kartą anksčiau užpuldinėta giedotoja iš Stračiūnų V. Bandarytė. Kraujas jai tekėjo iš nosies, ausų, gerklės. Mergina bažnyčioje gulėjo be sąmonės. Atsipeikėjusi išsvirduliavo į šventorių, kur vėl buvo mušama Papiškių kaimo lenkininkų.
Iš mušamos Rozalijos Meciūnaitės iš Senųjų Druskininkų atimama lietuviška maldaknygė, kuri suplėšoma ir sutrypiama. Taip pat atimama ir sutrypiama Marijos Markelevičiūtės iš Kurkių kaimo maldaknygė. Ji pati už plaukų ištempiama iš bažnyčios ir mušama per galvą. Daužoma net keturiolikmetė mergaitė iš Kargaudų Cecilija Vaitkūnaitė. Jai iš burnos tekėjo kraujas, atsipeikėjo tiktai išvilkta į šventorių. daugiau ar mažiau sumušta 13 lietuvių.
Iš vyrų labiausiai nukentėjo Dubinių kaimo gyventojas Stanislovas Lukoševičius. Jis buvo pagautas šventoriuje ir mušamas lazdomis bei kumščiais per galvą. Pradėjus lietuvius mušti, J. Čuika nubėgo į kleboniją ir apie riaušes pranešė dekanui N. J. Gintautui-Dzevaltovskiui. Pastarasis išėjo į kiemą, pasižvalgė, nepatenkintas paklausė, kur tie primuštieji, ir grįžo į kleboniją. Kai kunigai atėjo į bažnyčią, žmonių ten neberado. Paaiškėjo, kad smurto organizatoriai stovėjo atokiau ir nurodinėjo, ką reikia mušti.
Pradėjęs aktyvią lenko misijonieriaus veiklą, klebonas sudarė naują parapijiečių sąrašą. Lietuviais beužsirašė 1975 asmenys. Paklausti, kodėl užsirašė lenkais, žmonės atsakydavo: „Klebonas neapkenčia lietuvių, tai ir užsirašiau lenku“.
Gudiškai pramokę lietuviai valstiečiai buvo skiriami prie lenkų. Ką jau kalbėti apie dvikalbius gyventojus ir šeimas, kur vyresnieji kalbėjo lietuviškai, o vaikai stengėsi šnekėti gudiškai, nors suprasdavo ir tėvų kalbą. Todėl lietuvių ir lenkų pateikiama tautybių statistika yra gana skirtinga ir prieštaringa.