❓ A. Griška. Armoniškių Dainava
Mano vaikystės, jaunystės metais Dainavos ir gretimuose kaimuose nebuvo lenkiškai kalbančių valstiečių. Jei (okupacijos) nebūtų buvę, Vilnius ir Vilniaus kraštas būtų lietuviškas.
1930–1939 metais siautėjo pulkininkas L. Bocianskis, užsimojęs nepalikti nė vieno lietuvio inteligento Vilniuje ir Vilniaus krašte. Lenkų valdžia leido jiems gyventi ne arčiau kaip už 60 kilometrų nuo nepriklausomos Lietuvos sienos.
Mokytojų trėmimas iš vakarinių Vilnijos rajonų į rytinius nebuvo paprasta administracijos priemonė „stumdyti“ iš vienos vietos į kitą kažkokius lietuvius. Šitas „žaidimas“ su lietuviais inteligentais buvo viena iš seniai išmėgintų Vilnijos nutautinimo ir lenkinimo priemonių. Pamatyti tuometinį vilnietį lietuvį inteligentą, ypač jaunesnį, turintį šeimą, buvo retenybė.
„Aš būdamas vienas neturiu ramios pastogės, trankausi po svietą… O kur pasidėsiu su šeima?“
Pietryčių Lietuvos gyventojų tautinė savimonė buvo gerokai nuslopinta. Daugelis žmonių vadino save CENZURUOJAMA, sakydavo esą „lenkiško tikėjimo“. Pokario metais per gyventojų surašymą kai kurie Vilnijos žmonės klausdavo, kokia tautybe geriau užsirašyti. Ypač nutautintas buvo jaunimas: kalbėjo ir dabar tebekalba lenkų, baltarusių, lietuvių bei rusų kalbų žargonu.
Pirmomis karo dienomis atsiradau Baltarusijos valdžios žinioje, tai pastebėjau, kad lenkai ten jautėsi kaip namie. Policija buvo lenkiška, vilkėjo lenkų karine uniforma su konfederatėm. Tik vėliau pasirodė policija vokiška uniforma, bet lenkiškai kalbanti. Vokiečių vermachtas sugriovė Lenkijos valstybę ir pavergė lenkų tautą, o jau atsirado ginkluoti lenkai policajai, panorę tarnauti savo tautos pavergėjui. Civilinė administracija taip pat buvo daugiausia iš vietinių lenkų. Ir tarnavo jie vokiečiams ištikimai. Nesmerkė provokiškos lenkų administracijos ir tuometiniai parapijų kunigai lenkai.
Armoniškių parapijos klebonas V. Pileckis 1943–1944 metais suorganizavęs žudikų akovcų gaujas, laimino jas „kovai“ su nekaltais Armoniškių ir gretimų parapijų gyventojais lietuviais. Apskritai lenkai sukruto prieš okupantą tik tada, kai vietos valdymą perėmė lietuvių administracija. Ne vokiečių, o lietuvių kraujo buvo apsčiai pralieta visoje Rytų Lietuvoje, ypač 1944 metų pavasarį…
Į karo pabaigą akovcai pasidarė ypač žiaurūs. Savo ginklą nukreipė prieš vietinius gyventojus lietuvius. Visame pietrytiniame Lietuvos regione tuo metu akovcų gaujos liejo nekaltų lietuvių kraują.
Dieveniškės – grynai lietuviškas kraštas. Paskutiniais karo mėnesiais akovcai, lenkų Armijos krajovos žudikai, galima sakyti, „ugnimi ir kardu“ niokojo lietuvybę šioje padangėje. Po šiai dienai dieveniškėnai neatsigauna nuo tokio lenkų vandalizmo. Aš pabėgau iš žudikų rankų. Apie tris savaites miške praleidau.