❓ Tėvynės kodas lietuvių ir žydų istorijose ( IV )
XX a., kai visuose pasaulio kraštuose didžiausio populiarumo susilaukė dvi propagandinės retorikos. Viena vertus, neregėtai paplito visokeriopai aukštinamo minėto kosmopolitizmo retorika, skirta suburti nutautėjusį elitą po ambicinga asimiliacijos vėliava: „Intelektualo tėvynė – visas pasaulis“ . O kita vertus, dar didesnės propagandos susilaukė klasinio internacionalizmo retorika, skirta nutautinti ir suburti „plačiąsias darbo mases“ po revoliucijos vėliava: „Proletarai neturi Tėvynės“ . Daug pasakantis savo paslaugų pardavėjų nuostatos vienodumas…
Tėvynė – ne tas pat, kas Tautinė valstybė.
Ne vienas istorikas nėrėsi ir šiandien neriasi iš kailio mėgindamas politinę valstybės istoriją sutapatinti su tautos žygių ir patirčių istorija, siekdamas nuvainikuoti Tėvynės „mistiką“. Atseit, nebuvo kuriuo nors metu ar nėra brandžios valstybės, vadinasi, nebuvo ir nėra brandžios tautos ir jos visavertės istorijos. Toks profaniškas (bedvasis) istoriografo požiūris į etnoso istoriją mielai ir neretai palaikomas vienadienės naudos politikų, kuriems Tėvynė ir jos žmonės tėra pelninga prekė tarptautinių interesų rinkoje.
Kad būtų lengviau ramia sąžine pardavinėti Tėvynę, polemiškai nusiteikę kosmopolitai ir internacionalistai stengiasi diskredituoti piliečių meilę savo tėvų ir protėvių žemei. Tuo tikslu jie ypač mėgsta cituoti garsųjį posakį „Patriotizmas yra paskutinis niekšo prieglobstis“.
Tačiau būtina atsižvelgti į tai, kad Džonsonas turėjo galvoje ne tikrą ir dosnią meilę mūsų šaliai, o apsimestinį patriotizmą, kurį daugelis visais laikais ir visose šalyse naudoja kaip savanaudiškų interesų priedangą“. Pats Džonsonas savo požiūrį į apsimestinį patriotizmą ( false patriotism) yra išdėstęs 1774 m. straipsnyje „Patriotas“.
Kosmopolitų mėgiamo aforizmo istoriją priminiau tik tam, kad lengviau būtų atskrti įgimtą Tėvynės meilę nuo politizuoto patriotizmo. Minėtame straipsnyje Džonsonas aiškiai nusako tikrąjį patriotą: „ Patriotas yra toks žmogus, kuris savo viešoje veikloje vadovaujasi vienu vieninteliu motyvu, meile savo šaliai; toks žmogus, tarsi atstovas paralamente, neturi savo asmeninio tikslo, nejaučia nei baimės dėl savo kailio, nei simpatijų ar antipatijų, bet viską sieja su bendrais poreikiais ir interesais“[3].
Valstybė tėra biurokratinis žmonių valdymo aparatas, suręstas Tėvynės teritorijoje. Ir, deja, gana dažnai tas aparatas tėra tiesioginių okupantų ar netiesioginių globalinių valdovų valdomas ir iš vidaus korumpuotas (kapitalo paperkamas) aparatas su marionetinėmis vietinių politikų figūrėlėmis įvairiuose bevalių premjerų, ministrų ir viršininkų vaidmenyse.
Tokios marionetinės valstybės krachas ir marazmas neliečia istorinės Tėvynės egzistencijos vertės ir esmės. Marionetinė valstybė, skirta tik valdžios ir pelno dalinimui, jau nebeturi jokio vidinio ryšio su Tėvyne visai nepriklausomai nuo to, kada visa tai vyksta – XXI ar XIII šimtmetyje, apie kurį mes toliau kalbėsimės šioje knygoje.
Nei išvykimas iš Tėvynės, nei sugrįžimas į Tėvynę nėra tik geografinis horizontalus judesys lėktuvu, traukiniu ar laivu. Tai reikšmingas dvasinis vyksmas, kuriam didieji įvairių tautų išminčiai įvairiais laikais skyrė nemaža tekstų, paremtų tūkstantamžiais skirtingų tautų mitais.
Grįžimas į Tėvynę kaip prisikėlimas
Jei tikėsime tūkstančius metų išgyvenusiu Antėjo (Antaios) mitu, esame nenugalimi tol, kol liečiame mus pagimdžiusią Motiną žemę, bet jeigu koks nors ateivis atplėš mus nuo žemės, prarasime jėgas.
Neilgai trukus germanų nukariauti Baltijos pakrančių senbuviai sužinojo, esą jie patys gyvena ne savo protėvių ir tėvų, o „Marijos žemėje“.
Žemėms užgrobti kilmingieji kryžiaus žygio dalyviai „tvirtai pareiškė, kad žmonės neturi teisės valdyti žemės, jeigu jie taip bjauriai išduoda vienas kitą“.