Lietuvos krikščionių demokratų partijos istorija

Lietuvos krikščionių demokratų partija, 1917–40 Lietuvių krikščionių demokratų partija, LKDP, didžiausia krikščionių demokratų srovės politinė partija, Lietuvoje veikusi 1917–40, 1941–44 ir 1989–2001.

Partijos ištakos siekia 1905 m., kuomet įkurta Lietuvių krikščionių demokratų sąjunga, 1917 m. atnaujinusi savo veiklą kaip Lietuvos krikščionių demokratų partija. Ilgą laiką Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininku buvo tautos švietėjas kunigas Mykolas Krupavičius.

Dalis tyrinėtojų, pirmiausia buvę nariai ir partijos politikos perėmėjai, partijos įkūrimo data skelbia 1904, kai buvo parengtas krikščionių demokratų programos projektas, arba 1905 m. birželį, kai buvo bandoma įkurti Lietuvos krikščionių demokratų susivienijimą, bet bendra organizacija tada nebuvo įkurta.

Rusijoje Lietuvių krikščionių demokratų partijos organizacija susikūrė 1917 m. kovo mėn. (po 1917 Rusijos Vasario revoliucijos), Lietuvoje – 1917 m. rugsėjo mėn. (per 1917 Lietuvių konferenciją). Šios organizacijos turėjo visas politinei partijai būdingas institucijas (suvažiavimą, centro komitetą, vietos organizacijas) ir dokumentus (programą, įstatus). XX a. 3 ir 4 dešimtmetyje, ypač 3 dešimtmečio pirmoje pusėje, partija buvo glaudžiai susijusi su Katalikų Bažnyčia, vyskupais ir kunigija, įstatymais įtvirtino didelę Bažnyčios reikšmę valstybėje. 1917 Lietuvių konferencija 6 narius – K. Bizauską, P. Dovydaitį, Justiną Staugaitį, A. Stulginskį, K. S. Šaulį ir J. Vailokaitį – išrinko Lietuvos Tarybos nariais, visi jie tapo Vasario 16 Akto signatarais.

LKDP politinė veikla Lietuvoje pagyvėjo, kai 1918 pabaigoje iš Rusijos ėmė grįžti ten veikusios organizacijos nariai. Buvo sutarta, kad Rusijos organizacija nutraukia veiklą, bet iškilo abiejų grupių esminių programinių nesutarimų – Rusijos organizacijos programa buvo daug radikalesnė ir kairesnė. Siekiant išvengti partijos skilimo L. Bistro ir kitų siūlymu 1918 m. vasario 20–22 d. Vilniaus konferencija paliko galioti abi programas, t. y. galėjo veikti partijos dešinysis ir kairysis sparnai. Vilniaus vyskupo J. Matulaičio patarimu tolesnėje veikloje partija iš esmės rėmėsi kairiųjų programa. Nepriklausomos Lietuvos pirmaisiais metais LKDP buvo pagrindinė valdančioji partija, tad jos veikla aprėpė ne tik partijos, bet ir Bažnyčios, valstybės ir visuomenės reikalus. Partija, siekdama patraukti platesnius visuomenės sluoksnius, 1919 m. pabaigoje įkūrė krikščioniškų profsąjungų pavyzdžio organizaciją Lietuvos darbo federaciją (darbui tarp darbininkų) ir Lietuvos ūkininkų sąjungą; netrukus jos pasiskelbė politinėmis organizacijomis, per rinkimus su LKDP sudarė krikščionių demokratų bloką.

Seimuose krikščionių demokratų blokas turėjo daugumą arba didžiąją frakciją: Steigiamajame seime krikščionių demokratų atstovų buvo 59 iš 122, I ir II atitinkamai 38 ir 40 iš 78. Nuo 1920 m. iki 1926 m. LKDP buvo valdančioji (iki 1924 m. kartu su liaudininkais), nuo 1920 iki 1922 m. vienas partijos lyderių A. Stulginskis ėjo prezidento pareigas, 1922 – 1926 m. – prezidentas. LKDP reikšmingai prisidėjo prie demokratinės 1922 metų Lietuvos Valstybės Konstitucijos priėmimo (jos rengimo komisijai vadovavo A. Tumėnas), Lito įstatymo ir įvedimo (1922), prie žemės reformos (įstatymo parengimui ir reformai iš pradžių vadovavo M. Krupavičius). LKDP rūpinosi švietimu – XX a. 3 dešimtmetyje Lietuvoje pirmąkart buvo sukurta švietimo sistema dėstomąja lietuvių kalba nuo pradinių mokyklų iki aukštųjų (1922 m. įkurtas Lietuvos universitetas, 1924 m. – Žemės ūkio akademija). Lietuva įgijo tarptautinį pripažinimą, nusistojo jos 3–4 dešimtmečio teritorija (nors 1920 m. pabaigoje nepavyko išsaugoti Vilniaus ir Vilniaus krašto, 1923 – 1924 m. buvo prijungtas Klaipėdos kraštas). LKDP vadovaujamas krikščionių demokratų blokas tuomet išreiškė Lietuvos valstietijos, pirmiausia ūkininkų, interesus, vykdė dešiniojo, kartais ir kairiojo centro (pvz., buvo priimti socialiniai įstatymai, ginantys dvarų darbininkų ir kumečių interesus, miestuose įvesta 8 valandų darbo diena) politiką.

LKDP rėmėsi daugiausia tradiciniais gyventojų sluoksniais, susidarantys nauji (lietuvių verslininkai, karininkija, studentai) jos buvo mažiau veikiami.

Nuo 1924 m. birželio iki 1926 m. birželi, krikščionių demokratų blokas valdė vienas, ėmė labiau rūpintis išsaugoti valdžią, priėmė įstatymų, nukreiptų prieš antivalstybinės Lietuvos komunistų partijos veiklą, dalį jų – dėl cenzūros, susirinkimų – panaudojo ir politinių oponentų liaudininkų ir Lietuvos socialdemokratų partijos veiklai riboti. Dėl to ir dėl kai kurių veikėjų bandymo praturtėti naudojantis valdžia bloko partijos buvo kritikuojamos politinių oponentų, 1926 per III Seimo rinkimus prarado daugumą. Siekdama grįžti į valdžią LKDP parėmė 1926 m. gruodžio 17-osio perversmą (tikėta, kad negausi Lietuvių tautininkų sąjunga vėliau negalės laimėti Seimo rinkimų), bet tautininkai 1927 – 1935 m. Seimo rinkimų nerengė, įvedė autoritarinę A. Smetonos valdžią, 1927 m. išstūmė krikščionis demokratus iš vyriausybės, nuo 3 dešimtmečio pabaigos ėmė varžyti jų veiklą, o 1936 m. ją sustabdė (LKDP toliau veikė neoficialiai). Šio laikotarpio LKDP svarbiausi periodiniai leidiniai buvo savaitraštis Tėvynės Sargas (1917–1926), dienraščiai Laisvė (1919–1923) ir Rytas (1923–1936).

Per SSRS ir Vokietijos okupaciją (1940–1990) LKDP nariai aktyviai dalyvavo pasipriešinimo judėjime, daugelis aktyvesnių buvo represuoti. 1942 m. M. Krupavičius pasirašė Memorandumą vokiečių generaliniam komisarui Kaune, dėl to kalintas. Pasitraukusieji į Vakarus įsitraukė į Lietuvos laisvinimo sąjūdį, 1946 m. buvo įkurta Lietuvių krikščionių demokratų sąjunga. M. Krupavičius ir kiti veikėjai prisidėjo prie Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto ir kitų lietuvių organizacijų įkūrimo, aktyviai įsitraukė į kitų veiklą. XX a. 8–9 dešimtmetyje Lietuvos katalikai ir krikščionių demokratų pažiūrų šalininkai dalyvavo intelektiniame ir dvasiniame pasipriešinime sovietų valdžiai.

1989 m. vasario 10 d. trylikos asmenų grupė paskelbė pareiškimą, kad nuo 1989 m. vasario 16 d. atgaivina veiklą Lietuvos krikščionių demokratų partija. Iš prieškario krikščionių demokratų partijos veikėjų šį pareiškimą pasirašė Viktoras Keturakis ir Povilas Šilas, taip pat Viktoras Petkus, kun. Edmundas Paulionis, kun. Vincentas Velavičius, kun. Alionidas Budrius, Petras Gražulis, Vytautas Bogušis, Kazimieras Kryževičius, Kazimieras Momkus, kun. Kazimieras Gražulis, Alfredas Macijauskas, Jadvyga Bieliauskienė.

1990 m. sausio 27–28 d. Kaune įvyko LKDP atkuriamoji konferencija; joje dalyvavo 150 delegatų iš 35 Lietuvos rajonų, paskelbta deklaracija apie partijos veiklos atnaujinimą.

1990 m. vasario 24 d. į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą išrinkti atkurtos Krikščionių demokratų partijos nariai Egidijus Klumbys ir Algirdas Saudargas. Jie 1990 m. kovo 11 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktą.

1992 m. birželio mėn. LKDP iniciatyva surengtas referendumas dėl Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos. Iki 1993 m. LKDP daugiausia veikė pagal Sąjūdžio veiklos programą.

1992–1996 m. Lietuvos Respublikos Seime Lietuvos krikščionių demokratų partijai atstovavo jau dešimt atstovų. 1996 m. į Seimą išrinkta net 16 LKDP atstovų. Savivaldybių tarybų rinkimuose 1995 m. gavo 247, 1997 – 182, o 2000 m. tik 99 vietas. Po 1996 m. Seimo rinkimų kartu su Tėvynės sąjunga (Lietuvos konservatoriais) lapkričio 20 d. sudarė koaliciją ir sudarytoje Lietuvos Respublikos vyriausybėje Algirdas Saudargas ėmė vadovauti Užsienio reikalų, Česlovas Stankevičius – Krašto apsaugos ir Zigmas Zinkevičius – Švietimo bei mokslo ministerijoms. Tačiau vyriausybės ir koalicijos partnerių veikla nesiderino su krikščioniškosios demokratijos vertybėmis ir ideologinėmis nuostatomis, todėl 1999 m. birželio 1 d. LKDP valdyba priėmė rezoliuciją dėl koalicijos sutarties nutraukimo. Be to, dėl rinkėjų praradimo, vidinių nesutarimų dėl tolesnės veiklos 1998 m. nuo LKDP atsiskyrė Moderniųjų krikščionių demokratų sąjunga (pirmininkas V. Bogušis), 2001 m. LKDP susivienijo su Lietuvos krikščionių demokratų sąjunga į partiją Lietuvos krikščionys demokratai (pirmininkai K. J. Bobelis, Valentinas Stundys).

Veikė partijos vidaus struktūros: taryba, valdyba, skyriai, kuopos, taip pat jaunimo, moterų, kaimo reikalų, senjorų bei politinių kalinių ir partizanų sekcijos. Nuo 1993 m. partija priklausė Europos krikščionių demokratų sąjungai ir Krikščionių demokratų internacionalui. Kitaip nei XX a. 3 dešimtmetyje, XX a. pabaigoje partija nesugebėjo atspindėti plačiųjų gyventojų sluoksnių socialinių interesų, neįgyvendino visos krikščionių demokratų socialinės programos (reikalavimai ginti socialinius dirbančiųjų ir buvusių kolūkiečių interesus daliai posovietinių LKDP veikėjų atrodė komunistiniai). Be to, partija stokojo įtakingų visos Lietuvos masto lyderių. Jos politiniai reikalavimai iš esmės sutapo su konservatorių (Tėvynės sąjunga) politika ir dauguma jų rinkėjų ėmė remti pastaruosius;

XXI a. pradžioje dėl krikščioniškosios demokratijos ypatybių nepakankamo suvokimo, nevisiško jos ir ypač krikščionių demokratų socialinės programos įgyvendinimo, nepakankamo gebėjimo veikti naujomis politinėmis sąlygomis, taip pat dėl grupinių interesų, kovos dėl valdžios LKDP suiro, vietoj jos liko iš naujo įsikūrusios ir kitos krikščionių demokratų partijos, pvz.,Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partija.

2004 m. kovo 20 d. įvyko neeilinė LKD Konferencija, kurios metu buvo priimtas LKD Pirmininko dr. Kazio Bobelio atsistatydinimas ir surengti nauji LKD pirmininko rinkimai. Daugumos Konferencijos delegatų sprendimu nauju LKD Pirmininku išrinktas Molėtų rajono savivaldybės meras Valentinas Stundys. P. Gražuliui atsistatydinus iš LKD Valdybos pirmininko posto laikinai valdybos pirmininko pareigas pradėjo eiti Ignas Vėgėlė. Iškart po šių persitvarkymų partijos vadovybė pradėjo ruoštis rinkimams į Europos Parlamentą. Bet struktūriniai pokyčiai vadovybėje įvyko per vėlai – už partiją balsavo tik 30 tūkst. rinkėjų. 2004 m. spalio 10 d. LKD, gavusi tik 1,4 % balsų, nesėkmingai dalyvavo rinkimuose į Lietuvos Respublikos Seimą.

2008 m. balandžio 17 d. partijų suvažiavime Lietuvos krikščionys demokratai (kurių tuo metu buvo apie 4500) susijungė su Tėvynės sąjunga.

Atkurtoji LKDP leido laikraštį Apžvalga (1990–2001), žurnalą Tėvynės Sargas (1992–2001). Partijos idėjas propagavo laikraštis XXI amžius, žurnalas Naujasis Židinys – Aidai.

1993 turėjo 7500, 1997 – 11 170 narių. 

Šaltiniai:

Visuotinė lietuvių enciklopedija www.vle.lt 

Wikipedia