Druskininkų „Ryto“ gimnazija
3 teatro grupė
ŽVAIGŽDŽIŲ LIETUS
VEIKĖJAI, buvę bendraklasiai:
AISTĖ
AUGUSTĖ
PAULINA
RUGILĖ
ANDRIUS
ARNOLDAS
Ant stogo. Matyti stogų sandūros, kaminai. Pasirodo Rugilė; pereina, pasižvalgo , atsisėda nuošaly. Pasirodo Augustė su beisbolo lazda.
AUGUSTĖ. Ei! Išlįsk. Pasirodyk, baily, aš tau nieko nedarysiu. (Žiūrinėdama po pašalius) Nieko. ..Ir čia nieko...Nesupratau...Išsigando.
Girdėti žingsniai. Pasirodo Andrius. Pamato Augustę .
ANDRIUS. Tu?
AUGUSTĖ. Tu?
Girdėti Paulinos balsas. Jos pačios dar nematyti.
PAULINA. A-ū, zuikuti! Jau einu. Dieve, dieve, kokios nepatogios kopėčios. Kodėl pasirinkta tokia vieta? Nieko sau, siurprizas! (Pasirodo) Štai ir aš! Jūs...(Nusivylusi)
AUGUSTĖ, O ko tikėjaisi? Princo ant balto žirgo? Arkliai, beje, neskraido, o čia stogas.
PAULINA. Gal ir ne princo, bet...Visą dieną ruošiausi, o čia - še tau...
ANDRIUS. Kam gi tu ruošeisi? Kad ant stogo užliptum?
Paulina nespėja atsakyti, pasirodo Aistė, nešina teleskopu.
AISTĖ. Malonu visus matyti. Ir jūs į simpoziumą ?
VISI. Kur?
AISTĖ. Stebėti astronominių reiškinių ir juos aptarti.
PAULINA. Astro...ko?
AUGUSTĖ. Simpoziumas ant stogo? Komedija!
AISTĖ. Man irgi pasirodė keista vieta, bet adresas tikslus. Va!
Visi išsitraukia vienodus kvietimus, nustebę žiūri.
AISTĖ. Gerai. Aš paskaitysiu (Skaito): „ ...ir kviečiame Jus atvykti stebėti ypatingo astronominio reiškinio, vadinamojo žvaigždžių lietaus“.
PAULINA. „ Mano pupuliuk, kviečiu į neužmirštamą dviejų žmonių vakarėlį ant stogo. Tavęs laukia daug siurprizų ir įspūdingas žvaigždžių lietus. Tavo gerbėjas“
AUGUSTĖ. „ Kietuole, jei nori išsiaiškinti, kas kiečiausias, ateik šiąnakt ant stogo. Krentančios žvaigždės žavios ne visiems. Aš“.
ANDRIUS. „ Tu galvoji, kad prarandama amžiams. Ateik į tau žinomą vietą ant stogo ir gal krentant žvaigždėms įvyks stebuklas. Gero linkintis“
AISTĖ. Vieną dėsningumą pastebėjau- „žvaigždžių lietus“.
PAULINA. Kaip romantiška!
AUGUSTĖ. Ne, kažkas kita...
AISTĖ. O su žvaigždėmis čia nieko bendra?
AUGUSTĖ. Nemanau. Palaukit, o kodėl Rugilė neskaitė savo laiško?
PAULINA. Iš tikrųjų, tegul perskaito.
RUGILĖ. „ Žvaigždžių lietutis iš dangaus nuplauna visus, tampa švaru kaip po pasaulio pabaigos. Tai galėsi stebėti šiąnakt ant jūsų stogo“
AUGUSTĖ. Neįtikinai. Kažkaip labai saldžiai parašyta. Pati sukūrei?
PAULINA. Aišku, ji. Jos raštas su visokiom kilputėm!
AUGUSTĖ. Tylenė! Tokia rami, nepastebima. Dar kartą klausiu. Tu parašei?
RUGILĖ. Aš.
Visi nustebę tyli.
AUGUSTĖ. Pasakok, pasakok, ką čia sugalvojai. Iš kvailumo privertei mus ant stogo lipti? Dabar styrom kaip kvailiai.
RUGILĖ. Tai buvo mūsų slaptų susitikimų vieta. Prisimenat ? Čia jausdavomės saugūs.
AUGUSTĖ. Buvo – praėjo. Gal saugumo pritrūko, kad mus čia sukėlei?
ANDRIUS. Palauk. Nespausk jos. Kodėl, Rugile, dabar mus sukvietei?
RUGILĖ. Jūs labai pasikeitėte. Maniau, kad ši vieta padės viską prisiminti.
AUGUSTĖ. Ačiū Dievui, amnezija nesergu. Ką prisiminti?
AISTĖ. Žvaigždžių lietaus, kaip suprantu, nebus.
RUGILĖ. Gal ir bus...
AUGUSTĖ. Nemurmėk, sakyk, ką sugalvojai?
RUGILĖ. Paslaptis.
PAULINA. Kokia? Kieno? Kaip įdomu...
RUGILĖ. Negaliu sakyti. Tai ne mano paslaptis.
ANDRIUS. Kieno?
Nepastebimai pasirodęs Arnoldas klausosi.
ARNOLDAS. Mano.
Visi nustėrę tyli.
PAULINA. O-o... kaip netikėta...
ARNOLDAS. Matau, mano pasirodymas nėra jums labai malonus.
AISTĖ. Kodėl...Mums visai malonu tave matyti.
ARNOLDAS. Nereikia. Jūs taip lengvai mane išbraukėt, kad patogiau, jog manęs iš viso nebūtų. Ilgai mąsčiau ir laukiau.
AUGUSTĖ. Na, Arnoldai, tiesiog viskas taip susiklostė.
ARNOLDAS Iironiškai). Taip, taip...Tie narkotikai patys įlipo į mano kuprinę, o aš viso labo buvau pašalintas iš mokyklos. Jūs likote švaručiai.
ANDRIUS. Nepyk. Rado tavo kuprinėje, tai atrodė natūralu, jog jie tavo. Kas iš to, jei aš būčiau prisiėmęs kaltę sau? Būtų pripaišę grupinį nusikaltimą ir būtume sėdę kartu.
ARNOLDAS. Logiška, bet ciniška.
PAULINA. Aš labai susijaudinau, tiesiog ištiko šokas. Negalėjau mąstyti: visi rašėsi- ir aš net neskaičiusi pasirašiau.
AISTĖ. Tiesiai sakau: būčiau turėjusi problemų dėl stojimo į universitetą. Tu neturėjai dėl ko rizikuot.
ARNOLDAS. Ciniška.
AUGUSTĖ. Iš kur tie narkotikai atsirado? Mes nė vienas nevartojom. Staiga visi esam apkaltinti. Auklėtoja seniai griežė dantį, kad visi šeši kažkur dingstam, neinam į tas sumautas klasės valandėles... Mes džiaugėmės kaip kvailiai, kad turime šią vietą, kur niekas neranda, o mes galime tiesiog žiūrėti į miesto stogus, gainioti balandžius arba vakarais gulėti ir žiūrėti į žvaigždes...
PAULINA. Tada visi supuolė, kaltino, neleido pasiaiškinti... „Pasirašyk, pasirašyk“ ...Ką pasirašyt? Augustė pasirašė, aš – iš paskos. Aš visuomet po jos!
ARNOLDAS. Šaunuoliai! Aš lygiai taip pat nieko nežinojau, o srėbti teko vienam.
ANDRIUS. Nepyk. Gal ir gerai, kad susitikom. Žinai, po tavo pašalinimo mes kažkaip nutolome. Bendraut bendravome, bet čia, ant stogo, jau nesusitikdavome.
AUGUSTĖ. O gaila. Puikiai leisdavome laiką. Pasiilgstu mūsų pokalbių, kvailysčių, juokų...
PAULINA. Taip. Ne kartą ištikus nesėkmei tik čia rasdavau paguodą.
AISTĖ. Buvome tikri draugai.
ARNOLDAS. Tikri draugai? Jums iki draugystės – kaip iki mėnulio.
ANDRIUS. Suprask, taip aplinkybės susiklostė, niekas nenorėjo tavęs pakišti.
ARNOLDAS. O jūs patys? Sakote, esate tikri draugai? Kaip norėčiau tuo tikėti...Va, mano rankose penki laiškai. Kiekviename iš jų - žinia, pakeisianti jūsų gyvenimą. Aš veltui laiko neleidau, sužinojau apie jus viską, net ko jūs sau bijote prisipažinti ir norėjau įteikti tuos laiškus adresatams, o paskui pasidžiaugti jūsų žlugimu.
PAULINA. Apie ką jis? Kokie adresatai?
AISTĖ. Ką jau tokio mes padarėme?
ARNOLDAS. Visi kartu jūs tik mane sužlugdėte, bet po vieną jūs daug blogo padarėt. Svarbiausia, vienas kitam.
AUGUSTĖ. Jis blefuoja. Taip ką nori gali prikalbėti.
ARNOLDAS. Blefuoju? (Skaito vokus) Augustė. Adresuota Jonui Valentui. Tęsti?
AUGUSTĖ. Nereikia.
ARNOLDAS (Skaito). Aistė. MA Rektoriui.
AISTĖ. Ir ką?
ARNOLDAS. Nieko. Kelios menkos užuominos iš paskutinių užsienio komandiruočių ir apie tavo itin kolegiškus santykius su konkurentais....
AISTĖ. Aišku. Įtikinai.
ARNOLDAS. Gal dar kas norėtų?
ANDRIUS. Nereikia. Tikim.
PAULINA. Ko tu nori?
ARNOLDAS. Norėjau tuos laiškus išsiųsti ir mėgautis kerštu, bet nusprendžiau dar kartą su jumis susitikti ir suteikti paskutinę galimybę. Rugilė man padėjo jus suvesti.
VISI. Rugilė?
RUGILĖ. Norėjau, kad visi išsiaiškintume ir nelaikytume pykčio.
AUGUSTĖ. Gailestingoji samarietė atsirado....
ARNOLDAS. Galiu tęsti? Taigi, kad jau susirinkome....Mano valia būtų tokia: visi privalote prisipažinti, ką esate padarę blogo vienas kitam, ir kompromituojantys laiškai nepasieks adresato. Arba ...(Pašaipiai) galite susivienyti, numesti mane nuo stogo ir turėti dar vieną menkutę paslaptį.
AISTĖ. Vienas kitam? Nieko nesam padarę.
ARNOLDAS. Tikrai. Pradėkit.
Visi žiūri vienas į kitą.
ARNOLDAS. Andriau, apie kokį praradimą - nepraradimą buvo kalbama tavo kvietime?
ANDRIUS. Tai neturi nieko bendro nė su vienu iš jūsų...Jūs žinote, kad mano mama anksti mirė. Aš ją pažįstu tik iš vienos likusios fotografijos, deja, dabar jau sunaikintos...Iš atminties bandau piešti jos portretą, bet vaizdas vis blykšta... Kai gavau kvietimą, supratau kaip užuominą, kad nuotrauka kažkaip išliko...
AISTĖ. Kas ją sunaikino?
ANDRIUS. Kad žinočiau...Radau tik kelias nesudegusias skiautes.
ARNOLDAS. Gal kas tau už kažką keršijo?
ANDRIUS. Nežinau. Gal...Bet už ką?
ARNOLDAS. Už atvirumą. Auguste, ar tau pažįstamas Jonas Valentas?
PAULINA. Man pažįstamas.
ARNOLDAS. Aš klausiu Augustę.
PAULINA. Jonas mano vaikinas ... Buvo.
ARNOLDAS. Auguste!
AUGUSTĖ. Na, taip.. Aš „pakabinau“ jį. Sekiojo iš paskos kaip ciuciukas.
PAULINA. Bet kodėl? Tu žinojai, kad mes draugaujame.
AUGUSTĖ. Šiaip sau.
PAULINA.Auguste, tu guodei mane, sakei, kad visi vaikinai – kiaulės, anksčiau ar vėliau išduoda...
AUGUSTĖ. Neįrodžiau?
Tyla.
ARNOLDAS. O tu, Paulina?
PAULINA. Ką aš?
ARNOLDAS. Nieko nenori pasakyti Andriui? Jam turėtų būti įdomu, kodėl taip neapdairiai pasielgei su jo motinos nuotrauka.
Visi žiūri į Pauliną.
ANDRIUS. Kodėl, Paulina?
PAULINA. Nežinau, kas man užėjo...Kai tu pasakei man apie Joną ir Augustę, labai supykau ir...
AUGUSTĖ. Žinojai?
ANDRIUS. Bet kuo čia dėta mamos nuotrauka? Kai Aistė man pasakė apie Joną ir Augustę, aš negalėjau tylėti ir žiūrėti, kaip jie tave mulkina.
PAULINA. Aistė? Kas tau pasakė?
AISTĖ. Augustė manęs paprašė, kad aš papasakočiau Andriui. Jis tai tikrai nebūtų tylėjęs ir leidęs, kad iš Paulinos būtų šaipomasi. Teisybės mėgėjas.
ARNOLDAS. Ko tyli, teisybės mėgėjau?
ANDRIUS. Mąstau. Už ką? Kad atvėriau akis?
PAULINA. Už blogas naujienas žygūną nužudydavo. Tu dar lengvai išsisukai.
ARNOLDAS. Paulina, ką mes girdime!
PAULINA. Aš jums visuomet buvau kvaila blondinė. Norėjau, kad apie mane manytumėt kitaip. .. O dėl tavęs, Andriau...Nesi toks šventas. Kas tuos narkotikus atnešė? Kaip jie iš Jono krepšio pateko į tavo rankas?
AISTĖ. Tu knisaisi jo krepšy?
ARNOLDAS. Ir ne tik jo...
AUGUSTĖ. Tai tu užvirei visą košę?
ANDRIUS. Nieko aš neviriau. O jūs geresni? Taip, aš paėmiau narkotikus iš Jono krepšio, bet kaip jie atsidūrė Arnoldo kuprinėje, nežinau... Tikėkite ar netikėkite.
Tyla.
ARNOLDAS. Ačiū. Jūs padarėte, ką galėjote. Dėkui tau, Rugile, už pagalbą. Štai jūsų išsigelbėjimo laiškai (Padeda). Likite sveiki, jei artimiausius dvidešimt metų nesusitiktume, neliūdėkite. Draugai...
Išeina. Visi puola prie vokų. Skubiai traukia laiškus, randa lapus. Jie tušti. Greitai žvalgosi vienas į kito laiškus. Įsitikinę, jog visi laiko baltus lapus, ramiai plėšo ir meta skutelius. Tylėdami pradeda skirstytis.
RUGILĖ. Palaukit! O žvaigždžių lietus?
Visi trumpam stabteli ir vėl pradeda eiti.
RUGILĖ. Tai aš tuos narkotikus pakišau Arnoldui.
Visi atsigręžia į Rugilę. Ji plėšo savo laišką ir mėto skiautes.
Uždanga