Panevėžio Juozo Miltinio gimnazija
Eglė Aleknaitė
ŽIEBTUVĖLIS
VEIKĖJAI:
AINIUS ZUIKIS – dvyliktokas
NYKŠTUKAS
NYKŠTUKAI
FIZIKOS MOKYTOJA
DIREKTORIUS
DVYLIKTOKAI
I scena
Ainiaus kambarys. Priekyje – stalas. Už jo sėdi Ainius ir skaito. Paskui užverčia knygą.
AINIUS. Pasakos... Kaip mažas vaikas. Ir kas man pasidarė... Dvyliktokas pasakas skaito... (Juokiasi) Čia tau ne Škėma... O kad būtų gyvenime kaip toje pasakoje. Tik čykšt skiltuvą, geriau žiebtuvėlį, tuoj šuva atbėga, atneša karalaitę. Ir toji daro viską, ko tik užsinori. O paskui tą karalaitę vedė – pasakose įprasta, kad karalaitės labai gražios, tikriausiai lieknos, ilgomis kojomis, kaip manekenės... Bet aš paprašyčiau, kad šuo man atneštų fizikos mokytoją, ir jai liepčiau spręsti fizikos uždavinius. (Pasiima cigaretę ir ima ieškoti žiebtuvėlio) Kur aš jį padėjau... Nei žiebtuvėlio, nei degtukų... (Ieško, verčia visur) Nei degtukų... (Randa kažkur giliai užmestą) Ir kaip jis čia atsidūrė? Tokio lyg ir neturėjau... Kieno jis?..
Ruošiasi prisidegti cigaretę. Vos tik uždega žiebtuvėlį, pasigirsta keisti garsai ir pasirodo Nykštukas.
NYKŠTUKAS. Ką įsakysi, šeimininke?
AINIUS. Haliucinacijos?.. Nuo LM light’o? Šmėkla, pranyk! Pranyk, sakau!
NYKŠTUKAS. Vėl naujas šeimininkas, vėl nieko nesupranta…
AINIUS. Tai gal tu kaip toj pasakoj… Anderseno… ,,Skiltuvas“?..
NYKŠTUKAS. Taip, šeimininke. Būtent iš Anderseno ,,Skiltuvo“.
AINIUS. Tai kad ten su skiltuvu jus iškviesdavo…
NYKŠTUKAS. Technika tobulėja, šeimininke. Dabar – su žiebtuvėliu.
AINIUS. Tai kad ten šunys atbėgdavo… Dideli šunys…
NYKŠTUKAS. O tau koks skirtumas? Anksčiau šunys, dabar nykštukai, šeimininke. Esmė ta pati.
AINIUS. Ir viskas gali būti kaip toj pasakoj?..
NYKŠTUKAS. Taip, šeimininke. Kaip ,,Skiltuve“. Dabar tą pasaką galėtum vadinti ,,Žiebtuvėliu“.
AINIUS. Ir tu darysi viską, ką aš įsakysiu?
NYKŠTUKAS. Ką tik įsakysi, šeimininke.
AINIUS. Gerai. Gerai… Tada aš noriu, kad viskas būtų kaip toj pasakoj, ,,Skiltuve“, tai yra ,,Žiebtuvėlyje“, tik vietoj karalaitės - fizikos mokytoja ir kad ji fizikos namų darbus spręstų.
NYKŠTUKAS. Kaip įsakysi, šeimininke. Viskas kaip pasakoje, tik vietoj karalaitės – fizikos mokytoja. Kaip įsakysi... Viskas kaip pasakoje...
Nykštukas pradingsta.
AINIUS. Gal ir nieko... Visai neblogai. Tegul išsprendžia brangioji fizikos mokytoja, senmergė prakeikta, mano fizikos namų darbus... Gal ir aš tada rytoj gausiu dešimtuką. Tikrai gausiu ... Cha... akinukai, snukelis surauktas... ,,Štai uždavinukas, vaikučiai, išspręskime, vaikučiai, jūs ir vėl nieko nemokate, vaikučiai...” Ir sprendi raudodamas per visą naktį... Tegul pati sprendžia...
II scena
Atsidaro kambario durys ir būrys nykštukų, skambant keistam maršui, įneša naktiniais apsirengusią besikvatojančią fizikos mokytoją.
MOKYTOJA. Ai, nekutenkit, sakau gi, nekutenkit!.. Achi chi chi... Nekutenkit! Ai chi chi chi ... Paleiskit žemėn mane, prakeiktieji... (Pamato Ainių, pauzė) Zuiki?..
AINIUS. Taip, mokytoja. Čia aš.
Mokytoja įsižnybia sau.
MOKYTOJA. Skauda... Tai čia sapnas ar ne sapnas?
NYKŠTUKAS (Ainiui). Sakyk, kad sapnas. Čia, žinai, dėl visa ko. Mažiau problemų bus.
AINIUS (Mokytojai). Sapnas, sapnas, mokytoja. Ir sapnuose kūnas būna jautrus skausmui. Matot, visur viskas pagal fizikos dėsnius. (Pauzė) Jūsų užduotis – paruošti fizikos namų darbus. Štai sąsiuvinis. Aš nusnūsiu valandą kitą, o jūs spręskite.
Ainius išeina. Nykštukas paslaugiai pasodina mokytoją už stalo. Mokytoja atsiverčia sąsiuvinį ir ilgai susimąsčiusi žiūri.
III scena
MOKYTOJA. Tai ką, dabar aš turiu spręsti... Zuikio namų darbus?
NYKŠTUKAS. Taip išeina, panele mokytoja.
MOKYTOJA. Kodėl aš mokytoja? Aš – mokytoja, nespręsiu savo mokinio namų darbų. Niekada!
NYKŠTUKAS. Na, žinote, sapnuose kartais taip būna...
MOKYTOJA. Sapnuose... Bet tai nelogiška!
NYKŠTUKAS. Sapnai turi savo logiką.
MOKYTOJA. Sakai, logiką.
NYKŠTUKAS. Truputį sapnišką, bet vis tiek logiką.
MOKYTOJA. Penki uždaviniai...
NYKŠTUKAS. Kas?
MOKYTOJA. Ar jūs žinote, ką reiškia išspręsti penkis uždavinius?
NYKŠTUKAS. Tačiau jūs pati juos uždavėte.
MOKYTOJA. Taip... Jauno, lankstaus proto didelės galimybės... Nors ir dešimt uždavinių... ( Pauzė) Bet klausykite... Paaiškinkite man, kas čia vyksta? Lyg sapnas, lyg ir ne sapnas... Neatsimenu, kad sapnuodama kada nors būčiau taip logiškai mąsčiusi...
NYKŠTUKAS. Matot, visokių sapnų būna... O kaip jums patinka Ainius Zuikis?
MOKYTOJA. Kaip suprasti jūsų klausimą?
NYKŠTUKAS. Na... Na... ar jis... patinka jums kaip žmogus?
MOKYTOJA. Kaip žmogus?.. (Pauzė) Juk jis visiškai nemoka fizikos!
NYKŠTUKAS. O fizika visada tokia svarbi? Ar jis jums, pavyzdžiui... gražus?
MOKYTOJA. Kaip jūs drįstate?
NYKŠTUKAS. Nurimkite, nurimkite!.. Sapne viskas galima... Visi galimi klausimai ir visi galimi atsakymai. Nieko smerktino. Nieko neįmanomo... Viskas įslaptinta. Tiesiog... Na... ką jūs manote?
MOKYTOJA. Na, jei sapnas... Jeigu jūs taip sakote... Pirmiausia... aš – jau pagyvenusi moteriškė.
NYKŠTUKAS. Ką jūs! Jūs labai puikiai atrodote!
MOKYTOJA. Koks jūs malonus... Tikras džentelmenas...
NYKŠTUKAS. Na... tai kaip ten su Zuikiu?..
MOKYTOJA. Kas iš to, jeigu jis man ir patiktų... (Droviai ) Tai neįmanoma... Paprasčiausiai neįmanoma...
Mokytoja atsiverčia sąsiuvinį, ilgai žiūri į uždavinį, paskui karštligiškai sprendžia.
MOKYTOJA. Išsprendžiau. Vieną.
NYKŠTUKAS. Gerai, liko dar keturi.
MOKYTOJA. Keturi... Bet man vis tiek įdomu, kaip čia yra... Žinote, jau seniai besapnavau nykštukus. Nebe tas amžius. O čia viskas kaip pasakoje...
NYKŠTUKAS. Taip, pasikeitė laikai. Niekas nebetiki pasakomis.
IV scena
Įeina užsimiegojęs Ainius.
AINIUS. Kažkaip nesimiega... Apie ką jūs čia šnekate?
NYKŠTUKAS. Apie sapnus. Apie pasakas.
AINIUS. Aaa... taip. Apie pasakas.
NYKŠTUKAS. Matai, keisti laikai atėjo. Niekas nebetiki pasakomis.
AINIUS. Žinai, aš vėl pradėjau tikėti. O jeigu visi tikėtų... Ir pasakų tiesa visada pasitvirtintų...
NYKŠTUKAS. O ką, niekada nepasitvirtina?
AINIUS. Na... pasakos visada baigiasi laimingai.
NYKŠTUKAS. Taip.
AINIUS. O gyvenime toli gražu ne viskas baigiasi laimingai.
NYKŠTUKAS. Tai tu nori pasakyti, kad gyvenime pasakos neegzistuoja?
AINIUS. Na...
NYKŠTUKAS. Tu nori pasakyti, kad aš nerealus? Aš esu, bet kartu ir nesu?..
AINIUS. Na, ne...
NYKŠTUKAS. Manęs kaip ir nėra? Žinai, kartais verkti noris... Žinai... Reikia tikėti. Jeigu netikėsi pasaka, ji neteks savo galios. Ir laimingos pabaigos.
MOKYTOJA. Taip... taip. Jau vien dėl to reikia tikėti pasakomis, kad jose viskas baigiasi laimingai.
AINIUS. Juk ir dabar bus laiminga pabaiga?
NYKŠTUKAS. Laiminga, laiminga.
AINIUS. Puiku... (Mokytojai) Išsprendėte?
MOKYTOJA. Vieną. Keturi liko.
AINIUS. Tai ko laukiate? Spręskite, spręskite.
MOKYTOJA. Palauk, Zuiki, ateis viso šito pabaiga... (Ironiškai) Laiminga pabaiga.
AINIUS. Žinoma, laiminga.
NYKŠTUKAS (Sau). Laiminga...
V scena
Mokinių ,,rūkykla” už kampo. Ateina keli dvyliktokai. I dvyliktokas žiūri, ar kas neateina.
II DVYLIKTOKAS. Kaip fizikos ,,kontras”?
III DVYLIKTOKAS. Nerašėm. Bet kokie dalykėliai dėjosi!
IV DVYLIKTOKAS. Ir kas gi?
III DVYLIKTOKAS. Fizikė pasiuto!
V DVYLIKTOKAS. Kad rėkia ant Ainiaus... Jei galėtų – gyvą papjautų.
III DVYLIKTOKAS. Bet Ainiui kažkas pasidarė. Trečią pamoką namų darbus paruošė. Fizikė žiūrėjo, žiūrėjo, bet vis tiek dešimt parašė.
II DVYLIKTOKAS. Fizikė Ainiui – dešimt?
III DVYLIKTOKAS. Tai va. Ir aš nusirašiau. Bet manęs netikrino.
V DVYLIKTOKAS. Tai gal todėl ir pjauna vargšą Ainių.
III DVYLIKTOKAS. Aš tai jos vietoj apsidžiaugčiau. Ainius paruošė namų darbus.
V DVYLIKTOKAS. Iš pradžių tik nustebo labai. Žiūrėjo, žiūrėjo į Ainių. O tas tik išsiviepė kaip skardinė.
III DVYLIKTOKAS. O šiandien senmergė iš proto išėjo... Rėkė, galvojau, akys išsprogs.
V DVYLIKTOKAS. Rytoj, garantuoju, užkimus ateis. Gal pamokos nebus?
I DVYLIKTOKAS. Ateina. (Visi paslepia cigaretes) Ainius...
IV DVYLIKTOKAS. Dar sykį taip padarysi...
I DVYLIKTOKAS. Oi, oi, kaip bijau... Man metas.
II DVYLIKTOKAS. Gerai jau... budėk toliau.
Pasirodo Ainius.
III DVYLIKTOKAS. Kaip patiko fizikės dušas?
AINIUS. Gerai... duok prisidegti.
III DVYLIKTOKAS. Taigi savo žiebtuvėlį turi.
AINIUS. Neturiu... Šiandien neturiu.
V DVYLIKTOKAS. O ko fizikė prie tavęs taip kabinasi?
AINIUS. Nežinau...
IV DVYLIKTOKAS. Sako, uždavinius pradėjai gerai spręsti?
AINIUS. O ką?
IV DVYLIKTOKAS. Va, galėtum ir man namų darbus išspręsti.
AINIUS. Gal... Gal kada nors vėliau.
I DVYLIKTOKAS. Direktorius.
Visi slepiasi. Pro šalį energingai praeina direktorius. Jį vejasi fizikos mokytoja.
VI scena
Direktoriaus kabinetas. Šone – spinta. Priekyje – stalas. Už jo sėdi direktorius.
MOKYTOJA. Direktoriau, trečią naktį iš eilės sapnuoju keistą sapną. Kažkokie nykštukai ateina naktį pas mane, čiumpa už lovos ir išneša... Spėkite, kur? Ogi pas dvyliktos klasės mokinį Ainių Zuikį.
DIREKTORIUS. Ir ką bendro turi jūsų sapnų pasaulis, pasąmonės troškimai su manimi?
MOKYTOJA. Mano pasąmonės troškimai, nesityčiokite...
DIREKTORIUS. Visi žinome, kad pasitaiko atvejų, kai mokytojas įsimyli mokinį.
MOKYTOJA. Kaip jūs galite... Šitas Ainius Zuikis nemoka fizikos. Kad aš tokį įsimylėčiau...
DIREKTORIUS. Na, gerai. Ką toliau jūs sapnuojate?
MOKYTOJA. Ogi nuneša tie nykštukai mane pas Ainių Zuikį. Ir tasai nenaudėlis liepia man ruošti fizikos namų darbus. Ar jūs bent įsivaizduojate, ką reiškia išspręsti penkis fizikos uždavinius?
DIREKTORIUS. Betgi jūs pati juos užduodate namų darbams.
MOKYTOJA. Taip... bet...
DIREKTORIUS. Tai jūs čia atėjote pasakoti savo sapnų?
MOKYTOJA. Ne, direktoriau. Keisčiausia, kad po šių trijų naktų aš jaučiuosi neišsimiegojusi, nuvargusi. Jaučiu, kad iš tikrųjų ruošiau Zuikio namų darbus.
DIREKTORIUS. Dar įdomiau.
MOKYTOJA. Tikrai, patikėkit: Ainius Zuikis, kuris absoliučiai nemoka ir namų darbų nė sykio nebuvo atlikęs, užvakar, vakar ir šiandien namų darbus paruošė. Ir nė vienos klaidos. Taip, kaip tik aš būčiau išsprendusi.
DIREKTORIUS. Norit pasakyti, kad Ainius Zuikis nusisamdė nykštukų gaują, kuri kiekvieną naktį jus pavagia? Žavus tas pasakų pasaulis.
MOKYTOJA. Nesijuokit. Čia visai nejuokinga. Ainius Zuikis – juodasis magas, burtininkas, raganius... Iškvieskite jį čia ir iškvoskite... O paskui perduokite Poltergeisto, Vaiduoklių ir juodosios Magijos Tyrėjų draugi...
DIREKTORIUS. Oho, dar ir tokia yra?
MOKYTOJA. Yra, yra, aš tvarkau jos buhalteriją.
DIREKTORIUS. Gerai. Pakviesiu. Darosi įdomu. (Sekretorei, kurios scenoje nesimato). Panele, pakvieskite Ainių Zuikį iš dvyliktos...
MOKYTOJA. A.
DIREKTORIUS. A. Iš dvyliktos A.
BALSAS. Tuojau.
VII scena
Netrukus į kabinetą įeina Ainius.
AINIUS. Kvietėte?
DIREKTORIUS. Taip, kviečiau. Panelė fizikos mokytoja tave kaltina baisiu nusikaltimu. Kaip čia jį pavadinus...
MOKYTOJA. Prisipažink, Ainiau Zuiki, kad tris naktis iš eilės verti mane ruošti fizikos namų darbus.
AINIUS. Na, ne...
MOKYTOJA. Gerai. Tuomet išspręsk šitą uždavinį. (Paduoda sąsiuvinį)
Ainius ilgai žiūri į sąsiuvinį ir tyli.
AINIUS. Neišspręsiu.
MOKYTOJA. Pagavau. Pagavau. Tai namų darbų uždavinys, už kurį tu gavai dešimt. Prisipažink, kad esi juodasis magas ir kankini mane naktimis...
Ainius tyli.
Prisipažink.
AINIUS (Sau). Ką dabar daryti? Prisiviriau košės... (Karštligiškai bando uždegti žiebtuvėlį) Gelbėk mane, prakeiktas nykštuk.
Iš įvairiausių kabineto kampų, spintos ima lįsti nykštukai. Jie pasičiumpa mokytoją ir neša ją iš kabineto.
MOKYTOJA. Gelbėkit. Ir vėl jie. Paleiskit. Sakau jums. Chi chi chi nekutenkit. Ai chi chi chi...
DIREKTORIUS (Apstulbęs). Kaip čia dabar nykštukai... Sapnuoju... Negali būti – vidury baltos dienos sapnuoju...
NYKŠTUKAS. O kas sakė, kad sapnuojama tiktai naktį.
DIREKTORIUS. Akimirką nesapnavau, kitą – jau sapnuoju...
NYKŠTUKAS. O kur riba tarp sapno ir realybės? Ar yra tokia riba, a?
AINIUS. Na, tu čia puikiai padirbėjai, ačiū. Aš jau kelnes pridėjęs buvau...
Staiga atsidaro kabineto durys ir nykštukai įneša vestuvine suknele aprengtą fizikos mokytoją ir pastato šalia Ainiaus.
NYKŠTUKAS. O dabar tu ją turi vesti, šeimininke.
AINIUS. Vesti?..
MOKYTOJA. Jis – mane?..
NYKŠTUKAS. Taip, juk pasakose viskas įmanoma.
MOKYTOJA. Argi ne laiminga pabaiga? Valio, aš išteku.
NYKŠTUKAS. Viskas kaip pasakoje, šeimininke. Tik vietoj karalaitės fizikos mokytoja. Viskas kaip pasakoje...
Uždanga