Panevėžio Juozo Miltinio gimnazija

Lina Klemkaitė

ŽAIDIMAS BE TAISYKLIŲ

Vienaveiksmė pjesė

Veikėjai:

Emilija (2 balsas)

Kamilė

Laura

Tomas (brolis)

Mama

Mokytoja 1

Mokytoja 2

Mokytoja 3

Mokytojas 4

1 balsas - psichologė

Kiti mokiniai

Tamsa. Skamba muzika. Ji tarsi ,,pulsuoja”. Dviejų balsų dialogas

1 balsas. Ką matai?

2 balsas. Tuštumą, skausmą, bėgimą...

1 balsas. Ką dar?

2 balsas. Hm...

1 balsas. Ką dar matai?

2 balsas. Nenoriu apie tai kalbėti.

1 balsas. Ką matai?

1 balsas (pauzė). Savo antrą ydą...

1 scena

Užsidega šviesa. Tyliai renkasi mokiniai. Jie sustato kėdes puslankiu. (Visą spektaklį vyksta žaidimas su kėdėmis) Priekyje nugara į žiūrovą, sėdi Mokytoja 1. Visi atlieka ,,teatrališką” pasisveikinimą ir sėdasi ant kėdžių.

Mokytoja 1. Gerai, Kamile, tavo eilė. Pasakyk dvi savo ydas.

Kamilė. Pirma... Per dažnai sprendžiu apie žmones iš jų išvaizdos ir drabužių.

Mokytoja 1. Kaip manai, o ką kiti žmonės galvoja apie tavo stilių?

Kamilė. Nežinau, man tai nesvarbu.

Mokytoja 1. O pačiai svarbu, kaip kiti rengiasi?

Kamilė. Taip, svarbu.

Mokytoja 1. Kodėl?

Kamilė. Todėl , kad svarbu.

Mokytoja 1. O ką galėtum pasakyti apie mano rengimosi stilių?

Kamilė. Tai nesvarbu.

Mokytoja 1. Dėl ko nesvarbu?(pauzė) Man svarbu!

Kamilė. Bet man nesvarbu.

Mokytoja 1 (griežčiau) Tada pasakyk savo antrą ydą.

Kamilė. Hm... Galbūt viską per daug sureikšminu.

Mokytoja 1. Kaip tai ?

Kamilė. Na, sureikšminu ir tiek.

Mokytoja 1. Paaiškink.

Kamilė (ironiškai) Bet kokia smulkmena, pastebėjimas kartais tampa labai svarbus .

Mokytoja 1. Kodėl?

Kamilė (nebeištvėrusi) Todėl, kad esu kvaila ir jautri! (nusisuka)

Mokytoja 1 (po pauzės) Emilija!

Emilija (nerūpestingai) Mano dvi ydos?

Mokytoja 1. Taip, tavo dvi ydos.

Emilija ( abejingai ) A... Pirma. Aš per daug ambicinga.

Mokytoja 1. Kodėl?

Emilija. Manau – visi esam ambicingi, tik tas ambicijas skirtingai reiškiam. (pabrėžia) Vieni jas parodo, kiti nuslopina.

Mokytoja 1. Ar visi taip pat ambicingi?

Emilija. Visi ambicingi taip pat.

Mokytoja 1. Kodėl?

Emilija. Ambicingi ir tiek. (pauzė)

Mokytoja 1. Dabar pasakyk savo antrą ydą.

Emilija. Esu pesimistė.

Mokytoja 1. Kodėl?

Emilija. Per daug pesimistiškai galvoju ir...

Mokytoja 1. O kodėl taip galvoji?

Emilija. Galvoju ir tiek. Priežastis per daug pesimistiška, ir dabar nenorėčiau apie tai kalbėti.

Mokytoja 1. Bijai?

Emilija (tvirtai) Ne, nebijau.

Mokytoja 1. Tai kodėl nenori apie tai kalbėti?

Emilija. Todėl, kad nenoriu kalbėti apie tai.

Mokytoja 1. Bet tokios žaidimo taisyklės! Tai nesąžininga tavo draugų atžvilgiu.

Emilija. O man atrodo – taisyklių nesilaikote jūs.

Mokytoja 1. Bet juk tas taisykles ne aš sugalvojau.

Emilija (šaukia) . Tai kodėl reikia laikytis taisyklių, kurių niekas nesugalvojo?! (nusisuka )

Mokytoja 1. Emilija? Emilija! Kas tau? (tamsa)

2 scena

Emilija ir Kamilė stato kėdes į apšviestą ratą ir ant jų atsisėda. Antrajame plane

Mokytoja 1, Mokytoja 2 ir Mokytoja 3

Kamilė (susijaudinusi) Emilija, kas tau?

Emilija (šaltai) Nieko neatsitiko. Nesureikšmink visko, gerai?

Kamilė. Kodėl nebuvai pirmoje pamokoje?

Mokytoja 2. Taip, Emilija. Kodėl nebuvai pirmoje pamokoje?

Emilija (pasimetusi). A... aš (vienu atsikvėpimu) turėjau šiokių tokių problemų namuose. Prieš išeidama į mokyklą išpyliau litrą pieno ir, kaip tyčia, niekur neradau skuduro. Todėl reikėjo skambinti mamai į darbą ir laukti, kol ji grįš, o po to valyti pieną, nes juk pieno negalima taip palikti, nes pienas sugiš ir labai dvoks ir dar...(džiaugsmingai ) Aš turiu pasiteisinimo lapelį!

Mokytoja 2. Savo pačios labui – jau geriau turėk!

Emilija (pataikaujančiu balsu). Gerai, auklėtoja.

Mokytoja 2. Ir žiūrėk, kad tai nepasikartotų. Tokios mokyklos taisyklės.

Emilija. Nepasikartos. (patylėjusi) Taisyklių reikia laikytis.

Mokytoja 3. Emilija! Šį kartą tavimi tikrai nusivyliau! Taip prastai dar niekad nebuvai parašiusi.

Emilija (nustebusi) Bet juk tą temą aš tikrai moku!

Mokytoja 3. (piktai) Emilija, aš tik matau, ką tu parašei.

Emilija. Bet jūs galite manęs bet ko paklausti!Aš viską moku.

Mokytoja (griežtai) Emilija!

Emilija. Klausau, mokytoja.

Mokytoja 3. Tai vis dėlto, kodėl nesimokei?

Kamilė. Kodėl nesimokei?

Emilija (Kamilei ) Aš mokiausi, girdi? Aš tikrai vakar mokiausi! Kodėl manimi niekas netiki?

Kamilė (truputį išsigandusi) Čia šuo ir pakastas, Ema. Tu vakar mokeisi, o juk kontrolinį rašėm prieš dvi dienas. Emilija, kas tau atsitiko?

Emilija (pasimetusi) Nieko neatsitiko. Nesureikšmink visko, gerai?

Mokytoja 1 (atsisuka) Ir vis dėlto, Emilija, tokios žaidimo taisyklės. Pasakyk savo antrą ydą.

Emilija. Bet aš jau pasakiau.

Mokytoja 1. O reikia dvi ydas .

Emilija 1. O ar jūs žinote savo antrą ydą? O gal ta, kuri jums atrodo antroji, iš tiesų yra trečioji, o trečioji – gal pirmoji, o pirmoji – gal viso labo antroji...(visi tyli)

Mokytoja 1. Emilija, su tavimi neįmanoma susitarti . Aš juk sakiau, kad tokios žaidimo taisyklės, aš juk sakiau, kad ne aš jas sugalvojau.

Emilija. O aš sugalvojau savo taisykles . Be ydų...

Mokytoja 1. Bet pamiršai padorumo taisykles. (kategoriškai) Rytoj norėsiu pasikalbėti su tavo tėvais. (tamsa)

3 scena

Emilija sėdi priekyje, šone brolis. Jie apsimeta, jog skaito

Mama. Ir koks idiotas sugalvojo tokias taisykles! Kada, sakei, tas tėvų susirinkimas?

Emilija (pasibaisėjusi). Ką?

Mama. Kaip aš tau atrodau?

Emilija (nežiūrėdama). Baisiai!

Mama. Kaip tai baisiai? Visą valandą puošiausi, tik nenusprendžiau – mėlynais ar rudais šešėliais dažytis. Tai vieną akį nusidažiau mėlynais, o kitą – rudais. Gerai ar ne? Man jau lyg ir laikas būtų eiti…

Emilija (švelniai). Mama? Mama, gal tu geriau neik. Supranti, ten bus visi mokytojai. Be to, klasiokų tėvai. Supranti, mama…(tyliai) Tu girta…

Mama. Kaip tai girta? Ar aš girta? O taip, ką bedaryčiau, vis girta. Kad dažausi ir puošiuosi – tai jau girta. Kad tavimi rūpinuosi, tai jau girta .Man, jei nori žinoti, tavo auklėtoja paskambino. Sakė, reikia pasikalbėti. Juk tu man svarbiausia (šluostosi nosį)

Emilija. Mama. Tomai, pasakyk jai.

Tomas (abejingai). Ką pasakyt?

Emilija. Kad ji girta ir kad niekur neitų!

Mama. Tai ką, man jau nebegalima niekur eit? Aha, o kai tavo tėvas vaikšto visur, kur nori, tai tu jam nieko nesakai.

Emilija. Tėti! Neleisk jai niekur eiti. Aš pati tau viską papasakosiu.

Mama. O taip, Mili. Bėk pas savo tėtuką. Dar geriau būtų, kad tu jį iki lovos nuvestum – matai, pats jau nebesugebėjo.

Emilija. Mama, kodėl tu su manim taip elgiesi? Tu egoistė, cinikė! Kodėl tu žaidi tik pagal savo taisykles?

Mama. Kaip tai egoistė? Aš gi rūpinuosi tavimi. Šiandien ir tavo kambarį sutvarkiau ir netgi tavo kojines išploviau. O dabar einu į tėvų susirinkimą. Bijai, kad sužinosiu visą tiesą? Na, palauk tu

man! Aš viską išsiaiškinsiu. Visas ydas. Tik nesakyk, kad jų neturi. Man tavo auklėtoja skambino…(išeina)

Emilija. Mama, jeigu tu galėtum pamatyti savo ydas. Jeigu tu tik galėtum…(tamsa)

4 scena

Kėdės sustatytos puslankiu. Emilija ir Laura priekyje. Mokytoja 1 už jų. Kiti stovi už kėdžių

Mokytoja 1. Laura, dabar tu pasakyk savo dvi ydas.

Laura (šaltai). Hm…Esu per daug impulsyvi.

Mokytoja 1. Plačiau.

Laura. Labai greit susinervinu.

Mokytoja 1. O kodėl?

Laura. Nežinau.

Mokytoja 1. Dėl ko dažniausiai susinervini?

Laura. Kas erzina, nervina, dėl to ir susinervinu.

Mokytoja 1. Šitas žaidimas tave irgi nervina?

Laura. Taip, nervina.

Mokytoja 1. Pasakyk savo antrą ydą.

Laura (Emilijai). Aš nepasitikiu žmonėmis.

Mokytoja 1. O kodėl?

Laura. Todėl, kad vienas žmogus yra išdavęs mano didžiausią paslaptį.

Mokytoja 1. Gal gali įvardint?

Laura. Ne, negaliu.

Mokytoja 1. Nepasitiki?

Laura (ironiškai) Ne, nepasitikiu. Atvirumas, kaip sakė vienas filosofas, skydas, kurį lengva nešioti, bet juo sunku apsiginti.

Mokytoja 1. Bijai apie tai kalbėti?

Laura. Ne, nebijau.

Mokytoja 1. Tai kam apskritai apie tai kalbi?

Laura. Todėl, kad jūs to klausiat. (visi, išskyrus Emiliją ir Laurą, slepiasi už kėdžių)

Emilija. Laura, atleisk.

Laura (su pagieža). Kokie iškalbingi žodžiai. Ir kas čia kalba? Panelė Neliečiamybė! Pavyzdingiausia ir šauniausia klasės mokinė, nežinanti, nei kas yra ašaros, nei kokios gali kilti problemos šeimoje.

Emilija. Aš juk atsiprašiau.

Laura. Man nuo to nei lengviau, nei sunkiau. Kas iš to? Juk visi dabar žino, kad mano tėtis sėdėjo kalėjime. Panelė Neliečiamybė pasistengė. Panelė Neliečiamybė žaidžia tik pagal savo taisykles.

Emilija. Liaukis, Laura. Juk žinai, kad aš to nepadaryčiau.

Laura. Ne tu išplepėjai ? Tai gal ponas Dievas?

Emilija. Ne Dievas (patylėjusi), mano mama. Netyčia prasitarė. Visai visai netyčia. Mokytoja paklausė, o ji…

Laura. Ajajai…Panelė Neliečiamybė! Teisuolė! Net savo motinėlę parduotų. Taip taip, pati geriausia, pati teisiausia. Bet užuojautos nei krislelio neturi. Už mamelės nugaros slepiesi?

Emilija. Liaukis. Ką tu iš viso žinai apie mane? (pauzė) Ar tu žinai, kad mano mama – alkoholikė ir kiekvieną dieną geria viena pasislėpus, po to priekaištauja, kokia aš bloga dukra? Ar žinai, ką aš jaučiu, kai matau ją girtą? Kai ji grįžo po to nelemto tėvų susirinkimo irgi buvo visiškai girta, nebesugebėjo nueiti iki tualeto, griuvo prie jo durų su nusmukusiom iki blauzdų pėdkelnėm ir taip išgulėjo gal kokią valandą, kalbėdama, kaip ji stengiasi dėl manęs. Ar supranti, ką jaučiau matydama tokią savo motiną? Ar supranti? O tėtis, nebeištvėręs irgi pasigeria, ir aš turiu klausyti jų abiejų girtų ginčų. Beje, ar žinai, kur dabar mano mama? (atsigręžia - Lauros nebėra)

5 scena

Pasirodo brolis. Jis nešasi gitarą, atrodo apsvaigęs.

Tomas. Tikrai, sesute, o kur dabar mūsų mama?

Emilija (nustebusi). Ir tu girtas?

Tomas. Ne – negirtas.

Emilija. Tu girtas! Manęs neapgausi!

Tomas. Negėriau nė lašo! (pradeda juoktis) ,,Extasy...”

Emilija. Ką? Bet tu sakei, jog niekada...

Tomas (teatrališkai). ,,Mano nekaltybe! Mano nekaltybe! Pažvelkite: viskas aplinkui šildosi ramiuose pavasario saulės spinduliuose, kodėl gi tik man vienam tie visi dangaus džiaugsmai teikia pragaro kančias. Viskas alsuoja laime, visus taip broliškai sujungia toji ramybės dvasia. Visas pasaulis – viena šeima, bet jos tėvas – ne mano tėvas.”

Emilija. Bravo! Karlo fon Moro monologą moki tiesiog puikiai (pašaipiai). Visada žinojau, kad žaviesi Šileriu! Šaunuolis!

Tomas. Ačiū. Visą kelią grįždamas repetavau.

(Dainuoja) Aš toks vienišas jaunas jūreivis

Mindau svetimo uosto gatves,

Ieškau knaipės, kur galėčiau išgerti,

Nes niekad nieks nemylėjo manęs.

Emilija. Užsičiaupk! Prisiklausiau pakankamai. Geriau eik į savo kambarį ir atsigulk, kol tėtis tavęs tokio nepamatė.

Tomas. Cha! ir vėl neatspėjai. Jau matė!

Emilija (nustebusi). Kaip? Ir nieko nepastebėjo? Nesakė?

Tomas. O ką turėjo pastebėti? Liaukis! Čia tik viena “Extasy” tabletė...

Emilija. Bet tu sakei, kad niekada...

Tomas (ant kėdžių išsidėlioja alaus butelius, su kuriais lyg su lėlėmis vaidina spektaklį). Gyvenimas – vaidinimas, ar ne mano mieloji? (pauzė) Jaučiu, kad manyje tūno Šekspyras, tačiau kaip jį iš ten iškrapštyti?

Emilija. Būk profesionalas, mano jūreivi!

Tomas. Negaliu, mano žuvele. Jo didenybė ponas gyvenimas ir toliau ploja prie žemės.

Emilija. Ir nebėra nei jausmų? Nei minčių? Nei ašarų? Mano jūreivi!

Tomas. Ne, nebėra mano žuvele.

Emilija. Ir nebėra nei alaus? Nei cigarečių?

Tomas. Ne, nebėra, mano žuvele, mano auksine žuvele... Kaip aš pavargau...

Emilija. Pavargai verkti ar kentėti?

Tomas. Pavargau. (tyliai)

Emilija. Pavargai jaustis vienišas?

Tomas. Pavargau.

Emilija. Pavargai jausti tuštumą ir žemę po kojom?

Tomas. Pavargau. (garsyn)

Emilija. Pavargai nuo alkoholio ir tabako?

Tomas. Pavargau (garsiai)

Emilija. Pavargai nuo viso pasaulio?

Tomas. (šaukia). Pavargau nuo visko: nuo vilties bei tikėjimo ir nuo savęs!!!

Emilija. Jums reikia skirti dozę vilties ir tikėjimo, mano jūreivi!

Tomas (ironiškai). Viltis, tikėjimas... Mano žuvele! O ar jie dar egzistuoja?

Emilija. O taip,bet jie egzistuoja, tik tam, kad dar labiau įskaudintų, kad ypač sunkiu momentu dar labiau prislėgtų...

Tomas (su pašaipa). Viltis... Šlykšti, slegianti iki skausmo, iki ašarų. Tuo pat metu viską atiduodanti ir čia pat viską atimanti.

Emilija. Taip, mano mielas jūreivi.

Tomas. Mano auksine žuvele... Jeigu tu tik būtum tikra...

Emilija. O ką, aš netikra? Ar aš ne auksinė?

Tomas. Tada išpildyk tris mano norus.

Emilija. O aš maniau, kad tu norų neturi?

Tomas. Cha! Ir vėl neatspėjai!

Emilija. Na, tai aš klausau.

Tomas. Noriu... Noriu...

Emilija. Bet palauk, palauk jūreivi, tu manęs dar nepagavai, todėl dar negali prašyt. Juk tokios žaidimo taisyklės?

Tomas. Na, palauk! (pagauna, pasisodina priešais)

Tomas. Taigi, noriu būti... Turtingas!

Emilija. Prašau, jokių problemų! Eik dirbti!

Tomas. Noriu būti mylimas!

Emilija. Prašom, jokių problemų – mylėk pats!

Tomas. Ir noriu būti laimingas!

Emilija. Prašom, jokių problemų – džiaukis gyvenimu ir dalinkis laime su kitais, mano jūreivi.

Tomas. Liaukis! Baik tyčiotis iš manęs! Tu net nesistengi manęs suprasti.

Emilija. O ką aš turėčiau suprasti? Juk auksinės žuvelės tik pildo norus. Tokios taisyklės.

Tomas. Tada tu netikra auksinė žuvelė! Ot!

Emilija. Ak! Koks įžeidimas! Ak (griebiasi už širdies) Man silpna! Daktarą! Daktarą! (nualpsta)

Tomas (vaidina daktarą). Hm, simptomai gana rimti. Jums praverstų pusšimtis lašų malonumo. Kaip manote, mano žuvele?

Emilija. O apgaulingoji akimirka! Kaip aš tavęs nekenčiu!

Tomas. Kaip aš tave dievinu! (alaus buteliai pabyra, abu sarkastiškai kvatoja)

Tomas. Kaip aš dievinu tave, šlykštus pasauli!

Emilija. Kaip aš nekenčiu tavęs, antroji mano yda! (įeina mama)

Mama (rankoje kavos indelis). Emilija! Kur padėjai mano baltas apatines kelnaites?

Emilija. Aš niekur jų nedėjau! Tavo apatinės kelnaitės man dviem dydžiais per didelės.

Mama. Kaip tai per didelės?

Emilija. Tu ir vėl girta...

Mama. Ar aš?

Emilija. Negi aš?

Mama. Ką bedaryčiau- vis išgėrus ir išgėrus! Kad paklausiau, kur mano apatinės kelnaitės-tai jau išgėrus. Tu tokia pat kaip tėvas!

Emilija. Taip! Ir labai džiaugiuosi, kad nesu tokia kaip tu!

Mama. Tomas daug geresnis už tave (eina prie Tomo). Beje, sūneli, ar nežinai, kur turi stovėti kava? Matai, aš ją ką tik pasiėmiau,tik niekaip negaliu prisimint, kur turėčiau padėt atgal.

Tomas (tyliai su panieka). Tu girta. Kaip aš nekenčiu tavęs....mama (išeina)

Mama. Ach, ir tau jau girta! Ką bedaryčiau- vis girta ir girta. Šiandien visą virtuvę sutvarkiau, rūbus išploviau- ir vis tiek girta!

Emilija. Ne? Mes tokie kvaili. Nematom ir nesuprantam (mama bando užsidegti cigaretę). Geriau tu nieko nedarytum. O geriausia- jei išvis nebūtum... Kas tavęs prašė kištis į mano gyvenimą...

Mama (pertraukia). Į tavo gyvenimą? Užmirškite, mieloji, jog aš tavo motina.Užaugsi, užsidirbsi - galėsi gyventi kaip norėsi. O kol kas... prašau išvirti man kavos (ištiesia ranką su kavos dėžute)

Emilija. Negi tu nematai, jog visiems mums gadini gyvenimus.Ir man, ir tėvui...

Mama (labai griežtai). Aš, rodos, prašiau, kad išvirtum man kavos.O gal reikės vėl nueiti...

Emilija (pertraukia). Nereikės. Jau buvai. Jau visiems mokykloje prisiraudojai, kokia baisi mūsų šeima. Tik tu viena- angelas (perdėtai džiaugsmingai) Pažaiskim žaidimą, ką? Labai įdomų žaidimą. Mes jį žaidžiame mokykloje.

Mama. Bet aš nenoriu žaisti! Aš noriu kavos!

Emilija. (čiumpa kavos dėžutę) Gerai, mama, aš tau išvirsiu kavos, aš surasiu tavo kelnaites, aš tau leisiu kambaryje rūkyti, jei tu laimėsi.

Mama. (atsargiai) Na, gerai, o kokios žaidimo taisyklės?

Emilija. Labai paprastos. Tiksliau, jų visai nėra, tai yra jų galima ir nesilaikyti.

Mama. Visai nėra taisyklų?

Emilija. Sakiau, kad jų galima nesilaikyti.(sėdasi priešais mamą) Bet mūsų susitarimas turi būti tvirtas. Jei tu laimėsi, aš tau niekada nebesakysiu, kad tu girta...

Mama. Ir kavos išvirsi?

Emilija. Ir išvirsiu kavos. Bet jei aš laimėsiu, tu įvykdysi vieną mano prašymą.

Mama. Gerai, jei jis nebus per daug sunkus.

Emilija. Jis nebus sunkus. Tai pradedam. Žiūrėk man į akis. Mama, pasakyk bent vieną savo ydą.

Mama. Kaip tai?

Emilija. Pasakyk, bent vieną savo ydą. Vieną ydą.

Mama. Tu tyčiojiesi? Tai tėvas tave primokė? Pats elgiasi kaip nevyras, o kalta vis aš ir aš. Sakyk, tėvas tau liepė?

Emilija. Nusiramink! (ramiai) Tėvas man neliepė, bet tu pralaimėjai, nes aš pasakysiu savo didžiausią ydą. Aš nekenčiu tavęs. Aš taip nekenčiu tavęs, kad noriu, jog tu numirtum!

Mama. Kaip tai?

Emilija. Paprastai- numirtum, nebūtum.Leistum man ramiai gyventi. (kavą iš dėžutės pila motinai ant galvos)

Mama. Tai tokios jūsų žaidimo taisyklės? (kraunasi į krepšį tuščius butelius) Atsimink, Emilija, jei su manim kas nors atsitiks... tu būsi... kalta. Kalta, atsimink. (išeina)

Emilija gūžiasi, riečiasi į kamuoliuką, rauda. Gęsta šviesa. Muzika. Šauksmas.

6 scena

Kėdės sustatytos ratu. Visi nusisukę, Emilija sukniubusi rato viduryje.

Kamilė. Ema! Ema! Kas tau?

Emilija. Nieko… Galvoju.

Kamilė. Ką galvoji?

Emilija. Ar žmogus gali būti kaltas?

Kamilė. Dėl ko?

Emilija. Kaltas, nes galvoja.

Kamilė. Ką galvoja?

Emilija. Galvoja, kad kaltas.

Kamilė. Galvoti neuždrausta.

Emilija. O kalbėti?

Kamilė (po pauzės). Geriau nekalbėti…

Emilija. Geriau nekalbėti, nes niekas nesiklauso…

Mokytojas 4 (atsigręžia). Emilija, kodėl tu nesikalbi su manim? Juk žinai - aš visada pasistengsiu tau padėti.

Emilija. Man rodos, jūs nepadėsite…

Mokytojas 4. Kodėl? Nepasitiki?

Emilija. O kas yra pasitikėjimas? Ar tas pats, kas kalbėti?

Mokytojas 4. Pasitikėti, vadinasi, turėti draugą…

Emilija. Niekuo negalima pasitikėti. Kartais net pačiu savimi.

Mokytojas 3. Kolega, ar nepamiršote, jog per ilgąją pertrauką aptarsime jūsų klasės mokymosi rezultatus. Reikia apie viską pranešti tėvams.

Emilija. Žmonės nesikeičia, net tie, kurie, rodos, turėtų būti patys artimiausi, atrodo svetimi.

Laura. Mokytojau, aš pamiršau paduoti sąsiuvinį. Labai atsiprašau, bet gal galėčiau per pertrauką pasikonsultuoti?

Emilija. Beje, sako, viskas praeina, nieko nėra amžino…

Mokytojas 4. Taip, Emilija, viskas praeina. Būna sunkių akimirkų. Bet praeina ir liūdesys, ir vienatvė - tokios gyvenimo taisyklės.

Emilija. O kaltė? Ji irgi praeina?

Mokytojas 4. Pirmiausia reiktų suvokti, kas yra kaltė…

Mokytoja 2. Mokytojau, jūs turbūt pamiršote, kad budite valgykloje. Jau praėjo pusė pertraukos, o jūs…

Mokytojas 4. Svarbiausia, jog pats neapkaltintum savęs, jei esi teisus. Gyvenimas gražus, tik tą grožį reikia pamatyti, nes…

Emilija. Tokios gyvenimo taisyklės?… Tai kodėl viskas taip slegia? Kodėl tau atrodo, kad stovi ant bedugnės krašto. Ir bijai atsitraukti. Žinai, jog gali, bet bijai… ir nė velnio nesupranti tų žaidimo taisyklių. O gal jų nėra?

Mokytojas 4. Emilija, o ar bandei apie tai pasikalbėti su tėvais?

Emilija. Jie neturi laiko ir be to…

Mokytojas 4. Ak, laikas… aš taip pat turiu bėgti… man pamoka. Bet mes dar pakalbėsim apie tai… gal poryt, gerai.

Mokytojas 1. Kolega, ar jau parašėte lankomumo suvestinę? Jūsų klasė taip prastai lanko…

Mokytojas 4. Emilija, aš turiu bėgti. Bet žinok, jog manimi pasitikėti visada gali. Ir dar, pasikalbėk apie tai su savo mama, gerai. (išeina)

Emilija. Gerai, ponas mokytojau! Supratau, ponas mokytojau! Jūs nekaltas, ponas mokytojau! Tai gyvenimas! Jo didenybė gyvenimas. Jis žaidžia be taisyklių... (grįžta į ratą)

Mokytoja 1. Emilija, tokios žaidimo taisyklės. Tu privalai pasakyti savo antrą ydą.

Emilija. Aš juk sakiau – nenoriu apie tai kalbėti.

Kamilė. Ema, pasakyk savo pirmą ydą.

Emilija (piktai). Aš nebenoriu apie tai kalbėti!

Laura. Pasakyk savo dvi ydas, Mili.

Emilija (šaukia). Užtenka! Aš nebenoriu žaisti! Nebenoriu!

Tamsa

1 balsas – psichologė. Ką matai?

2 balsas – Emilija. Tuštumą, skausmą, bėgimą.

1 balsas – psichologė. Ką dar matai?

2 balsas – Emilija (pauzė). Nieko.

1 balsas – psichologė. Ką reiškia nieko?

2 balsas – Emilija. Nieko! Aš nieko nebematau.

Pabaiga.