Vilkas, ėriukas ir lapinas

Panevėžio Juozo Miltinio gimnazija

Justas Petrauskas

Vilkas, ėriukas ir lapinas

Veikėjai:

Liucijus fon Lupenbergas – grafas, senjoras

Paviljonas Lapinas– Liucijaus patarėjas

Maurynas –Liucijaus parankinis

Veidenbergas Greitasis – karaliaus pasiuntinys

Agnusas – piemuo

Johanas– teisėjas, buvęs pirklys

Budelis

Pirmasis Sargybinis

Antrasis Sargybinis

Karalius – Richardas Meškaširdis III

Karališkoji palyda

I scena

Dekoracijos keičiamos kartoninės dėlionės, kuriose išpjautos angos galvoms, principu. Liucijaus dvaras. Liucijus ir Paviljonas iškiša galvas „Dvaro“ – dekoracijų angose.

Liucijus. Štai pagaliau. Mes esam čia, mano pilyje, prie mano imperatoriško sosto, kurį aš pats, Karalius Popiežius Imperatorius Liucijus Cezaris fon Lupenbergas, pasidirbau be jokios pagalbos ir...

Paviljonas. Senjore, jūs vėl paistote niekus. Čia visai ne pilis, o tik dvaras, kuris į dvarą visai nepanašus. Ten tik kėdė, jūs nei Cezaris, nei popiežius, tikai grafas, o visą juodą darbą dėl „palikimo“ atlikau aš su Maurynu...

Liucijus. NEMELUOK MAN. Aš pats prismaugiau savo dėdę ir pasiėmiau šį palikimą.

Paviljonas. Atleiskite, bet jūs girtut girtutėlis knarkėte arklidėse, o tuo tarpu Konstantiną fon Lupenbergą savo riebaluotomis rankomis prismaugė Maurynas.

Liucijus. O kodėl aš viską pamenu atvirkščiai. Maurynas girtas knarkė, aš smaugiau.

Paviljonas. Tarkim, taip ir buvo...

Liucijus. Tarkim? Tu abejoji savo karaliumi? (Sėdasi ant kėdės).

Paviljonas. Gerai, netarkim, buvo taip, kaip jūs pamenat. (Tyliai) Kvailių karaliau, tu Fedrą paskaityk, gal nors kiek protingesnis tapsi...

Liucijus. Ką pasakei?

Paviljonas. Nieko, senjore, aš tik nusičiaudėjau. Apčypk ... Idiotas. Va, matot, čia tik sloga.

( kažkas pasibeldžia į duris) Kažkas beldžiasi į duris, senjore.

Įbėga Veidenbergas

Veidenbergas. (iškiša galvą angoje) Tegul Dievas palaimina jus, narsūs riteriai. (Prieina ir nusilenkia) Aš esu Veidenbergas Greitasis, Karaliaus pasiuntinys. Atbėgau pas jus iš pačios sostinės, nešinas laišku nuo paties Karaliaus. Štai imkite. (ištiesia ranką su laišku ir atsiklaupia).

Liucijus. Paviljonai, paimk tą popiergalį iš jo letenų...

Paviljonas. Rankų, senjore. (Paima laišką, Veidenbergas atsistoja ir šypsosi).

Liucijus. Pats žinau. Atplėšk ir skaityk.

Paviljonas (skaito laišką). Gerbiamas Liucijau fon Lupenbergai, su didžiausia širdgėla ir liūdesiu apgailestauju dėl jūsų dėdės Konstantino fon Lupen...

Liucijus (išplėšia laišką iš Paviljono rankų, ir jį sudrasko). ...bergo. Bla bla bla. Pasirašo Karalius vėpla. (Piktu žvilgsniu pasižiūri į išsigandusį Veidenbergą). Ko tu čia stovi dar? Bėk pas savo karalių, Vydenbergai.

Veidenbergas (bėgdamas šaukia). Aš Veidenbergas...

Paviljonas. Senjore, nereikėjo taip įžeisti karaliaus to pasiuntinio akivaizdoje. Dabar jis viską karaliui pasakys. (tyliai) Pusprotis.

Liucijus. Pats žinau, kad pasakys. Į sveikatą. Pašauk Mauryną, jis jį patvarkys...

Paviljonas. MAURYNAI, ATEIK ČIA!!!

Atbėga svirduliuodamas Maurynas, bando stovėti, bet nugriūva.

Maurynas (stojasi). Sele (sere), jūsų patiaugoms (paslaugoms)?

Liucijus. Tu turi pasirūpinti tuo pasiuntiniu, kuris išbėgo paverkti karaliui ant peties.

Maurynas ima urgzti lyg motociklas ir bėga paskui Veidenbergą.

Liucijus. Aš manau, kad nuo visų tų puspročių su laiškais man pradėjo galvą skaudėti. Eime, tavo karaliui reikia grynu oru pakvėpuot.

Paviljonas (sarkastiškai). Taip, mano didenybe, bus gera proga susipažinti su jūsų nauja karalyste.

Pakeičia dėlionę iš „dvaro“ į „laukus su avimis“.

Liucijus. Tikrai taip.

II scena

Laukai.

Liucijus. (pro angą iškišęs galvą) Paviljonai, tu matai, kokią netvarką paliko Konstantinas? Visur nešvaru, purvina, šlapia. Va ten net medis nulūžęs, o šalia jo sudegęs namas.

Paviljonas. Senjore, viskas čia gerai, šlapia, nes ką tik lijo. O dėl to medžio ir namo kaltas visai ne jūsų dėdė, o jūs pats. Negi nepamenat, kaip prieš tris dienas šėlot iš „nevilties“, kad jūsų dėdė „paslaptingai“ mirė?

Liucijus. Pamenu tik tiek, kad buvo linksma ir... (išgirsta riksmą ir pamato du žmones, bėgančius tolumoje) Kas ten vyksta? Turbūt čia nuo dėdės laikų vagių privisę. Na ir pasileidėlis tas Konstantinas buvo...

Paviljonas. Ten ne vagys, o Maurynas vis dar vaikosi tą pasiuntinuką. Atleiskite, senjore, bet jūsų dėdei nei vienas grafas neprilygo. Jeigu jis būtų buvęs karalius, tai mes jau visi aukse skęstume...

Liucijus. Tai jeigu jis toks tobulas buvo, kuriems galams jį nužudei?

Paviljonas. Tai gal kuriems galams jūs man įsakėte?

Liucijus. Ai, nesvarbu. Neįmanoma su tavim. (Pastebi tolumoje piemenį su ėriukų banda, stovintį prie upelio) Paviljonai, matai? Ten, prie upelio, stovi vagis ir ne bet koks, o aviukių vagis. Ir dabar jis nori visą bandą pasisavinti.

Bėga piemens link.

Paviljonas. Lunatikas, jis vis dar nežino, kad ne aviukai, o ėriukai (bėga Liucijui iš paskos).

Liucijus pribėga prie piemens, iškišusio galvą pro dekoracijos angą.

Agnusas (nusiima kepurę ir nusilenkia). Laba diena, garbingasis pone. Užuojauta, meiliai jums sakau, dėl netekties. Jūsų dėdė fon Lupenbergas buvo geras grafas.

Atbėga uždusęs Paviljonas.

Liucijus. Kodėl mano giminės garbę sudrumstei, niekingas gyvulių vagie? Kaip tau į galvą šovė ištarti mano vardą savo purvina burna, tu... tu... tu, nepraustaburni prakeiktas. Skriaudi mano valstiečius vogdamas iš jų aviukus. Tai pasibaisėtina!

Paviljonas (atgaudamas kvapą). Ne aviukai, o ėriukai! Fedrą skaityti reikia. (tyliai) Neišprusęs kretinas...

Liucijus. Nu, ėriukai!

Agnusas. Garbingas pone, (nusilenkia) atleiskite dėl šito nesusipratimo. Matote, aš esu tik jaunas piemuo, išginęs ėriukus pasiganyti, žolytės paėsti, iš upelio atsigerti. Šie ėriukai yra mano velionio tėvo palikimas. Be jų aš daugiau nieko neturiu. Esu tikrai nekaltas.

Liucijus. Ir kaip man tu įrodysi, melagi, kad tiesą tu sakai? O iš kur tavo tėvas ėriukus gavo?

Agnusas. Mano tėvas gavo šiuos ėriukus iš jūsų dėdės, nes jam dirbo, kaip ir aš dirbu jums dabar.

Liucijus. Vis tiek įtartinas man esi, negaliu pasitikėti purvinu piemeniu. Geriau tegul tavo tėvas ateina čia, pas mane, ir pasiaiškina.

Agnusas. Negali jis.

Liucijus. Negali?! Kas per vienas tas tavo tėvas yra, kad negali ateiti pas mane?!

Paviljonas. Senjore, jo tėvas miręs. Pats jisai jums sakė: „Šie ėriukai yra mano velionio tėvo palikimas“.

Liucijus. Pats žinau. Amm.... Aš... Aš tik tikrinau jį, ar... jis... pats... ar jis pats prisimena, ką sakė. Taip. (nejauki tyla) Nutilk, vaikėze!!!

Agnusas. Bet, pone, aš nieko nesakiau.

Liucijus (piktai spokso į Agnusą). Taigi kaip tas tavo tėvas pasimirė?

Agnusas. Sudegė kartu su mūsų namu prieš tris dienas. (Pravirksta).

Liucijus (po pauzės garsiai ). Vadinas, tavo tėvas namą padegė ir pats nusibaudė save.

Agnusas. Jis negalėjo to padaryti, jis savo rankomis ta namą pastatė, be to, aš pats mačiau, kad kažkoks girtuoklis jį padegė ( toliau rauda).

Liucijus. Ach tu, šlykštus išdavike. Aš viską supratau. Tai tavo darbas. Ne girtas senis padegė namus, o tu pats. Kaip sakoma, lygioj vietoj košės prisivirei...

Paviljonas (tyliai) Durnesnio posakio nesu girdėjęs.

Agnusas. Bet...

Liucijus. Jokių bet. Tu užrakinai savo tėvą namuose ir juos padegei. Ir dar pavogei savo tėvo ėriukus. (Pagriebia pagalį nuo žemės ir trenkia Agnusui per galvą) Paviljonai!!!

Netekęs amo Agnusas tyli.

Paviljonas. Nerėkite, aš čia.

Liucijus. Vesk tą šlykštynę į kartuves, jis to nusipelnė. Sargybiniams liepk jo ėriukus paleisti į girią, kad vilkai suėstų. (pakeičia dėlionę į ”Kelias“). Va, einu namo. Man reikia karališkų pietų.

Liucijus išeina.

III scena

Kelias. Paviljonas neša suakmenėjusį Agnusą.

Paviljonas (sarkastiškai murma panosėje). Paviljonai, ateik čia, Paviljonai, nubėk ten, Paviljonai, atnešk tą, atnešk aną. Aš Liucijus, Dievo pasiuntinys žemėje. Visų gražiausias, visų protingiausias, visų teisingiausias... Kaip man jis nusibodo, nuolat su savo tais kvailais priekabiavimais ir nusišnekėjimais. Šlykštus dabita. (Padeda Agnusą ant žemės ir atsisėda ant „akmens“).

Agnusas (atsikelia). Kur aš? Kur mano ėriukai? Kodėl mano rankos surištos ir guliu prie kelio?

Paviljonas. Senjoro fon Lupenbergo paliepimu esi vedamas į miestelio teismą. Nejaugi nieko nepameni?

Agnusas. (Mąsto). Dabar prisimenu... Kartuvės man skirtos, o ne teismas...

Paviljonas. Bet kuriuo atveju teismas bus, nors ir teisybės ten nebėra.

Agnusas. Ką jūs tuo norite pasakyti?

Paviljonas. Po Senjoro Konstantino mirties buvęs teisėjas paslaptingai dingo. Jo vietą dabar užėmė vietinis pirklys, nuo kurio teisybė slepiasi piniguose. Tas storas paršas dėl Liucijaus bet ką padarys.

Agnusas. Atleiskite, pone, bet kodėl jūs man tai sakote, ar neturėtumėte mane į kilpą vesti nuožmiai ir šaltai? Ne šnekėti, o tik užgaulioti...

Paviljonas. Man nusibodo...

Agnusas. Kas nusibodo?

Paviljonas (piktai nužvelgia Agnusą). Niekas. Ei, palauk. Kodėl tu nebandai pabėgti? Juk tavęs mirtis laukia.

Agnusas. Pone, aš bejėgis lyg ėriukas. Nesivarginu aš bėgti, nes žinau, kad nuo to man geriau nebus. Tegul būna taip, kaip likimas nulems. Kas žino, gal gyvas išliksiu, o gal vis dėlto mane, kaip ir visus ėriukus, vilkas suės... (atsidūsta) Ar ne taip byloja Fedras? O kodėl jūs tarnaujat savo ponui, bet už akių jį smerkiat?

Paviljonas. Nepatinka man jis... (tyla) Nors, tiesiai pasakius, aš net nežinau, kodėl jam taip pataikauju. Anksčiau tarnavau jam dėl pinigų, bet jis man irgi nepatiko. O dabar jis man ypač nepatinka. Juk aš jo patarėjas, bet „jo didenybė“ manęs net neišklauso, tik nuolat įsakinėja atlikti nesąmoningas užduotis, nusišneka ir dar vadina save karaliumi...

Agnusas. Tu neprivalai jam dirbti, pasitrauk kaip laisvas žmogus.

Iš toli atbėga du sargybiniai.

Pirmasis Sargybinis. Laba diena, sere. A, štai dar vienas pašlemėkas.

Antrasis Sargybinis. Taip.

Paviljonas. O ką jūs čia veikiate?

Pirmasis Sargybinis. Atbėgome vestis nusikaltėlį.

Antrasis Sargybinis. Taip.

Paviljonas. O kaip jūs apie jį spėjote taip greitai sužinoti.

Pirmasis Sargybinis. Žinokit, sere, žinios sklinda greitai.

Antrasis Sargybinis. Taip

Sargybiniai išsineša Agnusą.

Paviljonas. Ot keista porelė. (atsisėda ant „akmens“ ir atsidūsta) Išties tas piemuo kalba protingai. Aš turiu palikti Liucijų ir keliauti kuo toliau nuo jo. Bet kaip tai padaryti? Jei taip paprastai eisiu be niekieno pagalbos, manęs geruoju neišleis... Ką daryt? Maurynas per durnas, kad man padėtų. (Tolumoj prabėga pasiuntinys, jį vejasi Maurynas). Aha, tik pats karalius Richardas Meškaširdis III, sužinojęs visą tiesą apie tą padugnę fon Lupenbergą, man tikrai padės. Todėl turiu išlaisvinti jo pasiuntinį. (Keičia dėlionę į „Dvaras“) Man turi pavykti, juk aš iš Lapinų giminės.

Išbėga pasiėmęs „akmenį“.

IV scena

Liucijaus dvaras. Liucijus valgo „prie stalo“, įeina Johanas

Liucijus. O, Johanai, mano kilnusis pavaldiny, prisėsk prie stalo, gal išalkai?

Johanas. Oi, antrų pietų tikrai neatsisakysiu. ( pradeda valgyti).

Liucijus. Taigi, kokie vėjai tave atvedė pas mane?

Johanas (kalba pilna burna). Mhmmm mhmm.

Liucijus. Ką?

Johanas. Mhmabai skmmamu.

Liucijus. Kalbėk aiškiau, juk stovi prieš savo karalių.

Johanas (nuryja kąsnį). Sakiau, labai skanu.

Liucijus. O tai dėl ko čia pasirodei?

Johanas. Ai, jūs to klausėt? (tyliai) Neprisimenu... Aiiii, juk aš dėl to kaminkrėčio, kurį liepėt nuteisti.

Liucijus. Kokio kaminkrėčio? Gali atgaivinti mano karališką atmintį, aš pastaruoju metu daug pašlemėkų pasiunčiau pakart.

Johanas. Tas kaminkrėtys, kurs kažkokį namą padegė ir ėriukus pavogė...

Liucijus (juokiasi). Ten piemuo, o ne kaminkrėtys. Ir aviukus, o ne ėriukus.

Johanas. (tyliai) Nu gal... (aktyviai valgo).

Įeina Maurynas nešdamas surištą Veidenbergą.

Maurynas. Atvediau (atvedžiau) blogiuką.

Paguldo Veidenbergą ant grindų.

Liucijus. Tai ko čia stovi, nešk jį laukan.

Maurynas. Tai aš nedinau (nežinau) kur jį pagiuldyti (paguldyti).

Liucijus. Tai jei nieko nesumąstai, tai palik arklidėse, kol galėsim pakarti tą greituolį.

Maurynas. Pas alkliukus (arkliukus).

Liucijus. Baigei? Jau gali dingti man iš akių, tavo karaliui reikia pabūti su savo svečiu!

Maurynas. Sele (sere), tai kad jūs ne kalalius (karalius).

Liucijus (įsiunta). AR TU KURČIAS?!! DINK MAN IŠ AKIŲ. (Maurynas išbėga)

Taigi dėl to piemens... ( įbėga Maurynas, čiumpa Veidenbergą ir vėl išbėga.)

Johanas. A, dėl piemens. ( žiūri į vieną tašką) Kokio piemens? (toliau valgo).

Liucijus. (trenkia Johanui per galvą). Kaip tai kokio?

Johanas. A taip, tas piemuo. Suprantat, nuteisti nekaltą žmogų šiais laikais kainuoja... (ištiesia ranką, Liucijus paduoda vieną maišelį). Ir dar kaip kainuoja...( Liucijus paduoda dar vieną maišelį).

Liucijus. (pašnibždomis). O klausyk, negalėtum per korimo procedūrą mane karalium pavadinti? (ištiesia dar vieną pinigų maišelį).

Johanas. Apie ką jūs kalbate (paima maišelį), jūsų didenybe? Kur tas nusikaltėlis?

Keičia dėlionę į „Arklides“.

Johanas. Viskas bus padaryta, jūsų didenybe.

Išeina.

V scena

Arklidės. Maurynas tempia Veidenbergą.

Maurynas. Galias (galas) tau, pasiuntiny. Šie alkliukai (arkliukai), bus paskutinis dalykas, su kuo bendlausi (bendrausi). Nes tave šiandien pakals (pakars).

Veidenbergas bando rėkti. Maurynas riša Veidenbergą prie stulpo. Angoje pasirodo Paviljonas ir meta „akmenį“ į Mauryną).

Paviljonas. Ką čia dirbi, stuobry?

Maurynas. Au, man skaudėjo?

Paviljonas. Nebežliumbk, besmegeni.

Maurynas. Tu pppliogas (blogas), aš viską Gliucijui patakysiu(pasakysiu).

Paviljonas. Ką tu tam prietrankai pasakysi, jei išskyrus save jis nieko negirdi.

Maurynas. Kaip tu dlįsti (drįsti) taip šnekėti apie Gliucijų, juk tu jam dilbi (dirbi).

Paviljonas. Jau nebe. Nusispjaut man ant jo, jo įsivaizduojamos karalystės ir ypač ant tavęs.

Maurynas ima urgzti ir puola Paviljoną. Vyksta sulėtinta „japoniška“ kova. Paviljonas laimi.

Paviljonas. Ot stiprus bjaurybė, vos manęs neužmušė. (pribėga prie Veidenbergo ir jį atriša) Klausyk, pasiuntiny, man reikia, kad tu nubėgtum pas karalių ir jam praneštum apie šiuos puspročius. Ar galiu tavim pasitikėti?

Veidenbergas (linkteli). Tikrai taip, kilnusis riteri. (atsistoja ir išbėga). Susitiksim (pakeičia dėlionę į „Miesto aikštė“) miesto aikštėje.

Išbėga.

VI scena

Miesto aikštė su kartuvėmis. Paviljonas pribėga prie Liucijaus, žvelgiančio pro angą.

Paviljonas. Senjore. Ką jūs padarėte? Jūs pražudėte nekaltą žmogų, jį tuoj pakars.

Liucijus. Dėl to padegto namo po mano šėlionių visa sargyba sukilo ant kojų. Pasklido gandas, kad kažkoks girtuoklis tą namą padegė. Tai va, aš pamačiau progą visą šį šaršalą užbaigti... Pradėkite.

Įbėga sargybiniai.

Pirmasis Sargybinis. Laba diena, sere.

Antrasis Sargybinis. Taip. Liepė sakyti „karaliau“.

Pirmasis Sargybinis. Nu, karaliau Atbėgome atvesti nusikaltėlį.

Antrasis Sargybinis. Taip.

Paviljonas. O kaip jūs jį spėjote taip greitai nuteisti?

Pirmasis Sargybinis. Žinokit, sere, žinios sklinda greitai. (rodo į Liucijų).

Antrasis Sargybinis. Taip.

Paviljonas (tyliai). Prakeiktas kipšas, velnio išpera...

Liucijus. Tyliau, Lapine, baik čiaudėti.

Paviljonas bėga prie vartų

Veidenbergas. Sere, Karalius ką tik išvyko iš rūmų ir turėtų būti čia netrukus.

Paviljonas. Dėkoju tau, tu išties Veidenbergas greitasis. Lauk čia ir, kai karalius atvyks, jį įleisk.

Veidenbergas. Klausau, sere.

Ant pakylos užlipa teisėjas Johanas, sargybiniai atveda Agnusą, budelis atsineša virvę.

Johanas. Tu, Agnusai, Fedro sūnau, šiandien mūsų visų, Dievo (tyliai) ir karaliaus Liucijaus akivaizdoje esi kaltinamas savo tėvo nužudymu, jo namų padegimu ir ėriukų pavogimu. Dėl šito nuodėmingo nusikaltimo, esi nubaudžiamas mirties bausme. Ar bus koks paskutinis prašymas?

Agnusas. Bus. Aš esu nekaltas. Bet kas iš to, kad tai pasakiau, vis tiek mano žodis nieko vertas. Juk aš tik paprastas piemuo, o jūs ponai ir karaliai, viršesnės būtybės. Jūs visi be nuodėmių, o mes jomis tik ir gyvename. Nors ir neprasikaltom, jūsų nuodėmės gula ant mūsų pečių. Aš daugiau nieko nebesakysiu, nebegaišinsiu brangaus laiko. Nubauskit mane, neprasikaltusį...

Johanas. Pakarkite jį.

Budelis. (išvynioja virvę) Atleiskite, sere.

Sargybiniai. Liepė sakyti „karaliau“.

Budelis. Atleiskite, karaliau, pamiršau, ar virvę reikia pirma užnerti, ar pirma pririšti.

Visi galvoja, susiėmę už galvų. Tyla užsitęsia.

Liucijus. Paviljonai, tu gi patarėjas.

Paviljonas (Liucijui). Nebegaliu aš paskui jus bėgioti, patarinėti, atlikti juodus darbus ir pataikauti. Aš jus palieku su puspročiu Maurynu ir tuo storu pinigų maišu, kuris apsimeta teisėju, jūs visi vienodai trenkti. Jūs už viską atsiimsite.

Liucijus (atsistoja ir rėkia). Tu, baily, na ir bėk, aš ir be tavęs galiu. Šlykštus nevidonas, jį vilkai sudraskys. ( pažiūri į pakylą) Na ko jūs laukiat, padarykit iš jo pakaruoklį.

Pasigirsta rago pūtimas. Pro vartus įeina karalius su palyda.

Veidenbergas. Visi nusilenkite ir pašlovinkite jo didenybę karalių Richardą Meškaširdį III.

Karalius. Esu gavęs žinią, kad šita grafystė yra pašvinkusi nuo melo, godumo ir žmogžudysčių. Ir kas dėl to yra atsakingas? Kur Grafas Liucijus fon Lupenbergas?

Liucijus (išsigandęs). O, jūsų didenybe, tai aš Kara... Echem... Grafas Liucijus fon Lupenbergas. Jus turbūt kažkas suklaidino, čia, mano kara... grafystėje, viskas gerai.

Karalius. Oi ne. Aš šventai žinau, kad tavo valdymas ne karališkas, o kraugeriškas. Taip sakant, vilkas avinėlio kaily.

Liucijus. Bet...

Karalius. TYLOS, KAI SU TAVIM KARALIUS KALBA. Sargyba, suimkite tą pašlemėką ir nuveskit ant kartuvių pakylos. (Sargybiniai sutrikę nuveda).

Paviljonas. Pagaliau jis stos prieš Dievą ir tikrąjį karalių.

Karalius. Paleiskite šitą vargšą žmogų, kuris buvo nubaustas mirtim, nors ir nebuvo prasikaltęs. (Sargybiniai paleidžia Agnusą). Taigi! Kažkas turi atsakyti už Grafo Konstantino nužudymą, grafystės nusiaubimą ir nekaltų žmonių nuteisimą myriop. Jūs, Grafe Liucijau, pirkly Johanai ir tu, Maurynai, esate kaltinami visišku moralės praradimu.( sargybiniai atveda Mauryną ir Johaną).

Karalius nusiima peruką, ant galvos sublizga laurų vainikas

Visi. Fedras? Tikrasis moralės karalius.

Karalius. Kam trūksta moralės, tam padeda moralas. (žiūrovams) Haec propter illos scripta est homines fabula, qui fictis causis innocentes opprimunt.

Supratot? Taip ir maniau, kad ne. (Nusikaltėliams). Taigi skelbiu bausmę -marš visi ruošti namų darbų. Privalote perskaityti tris Fedro pasakėčias.

Visi išbėga, lieka Agnusas ir Paviljonas. Jie pakeičia dėlionę (dekoracijas) į užrašą: „Haec propter illos scripta est homines fabula...“

Fedras iškiša galvą pro angą ir ironiškai šypsosi tarsi iš knygos puslapio.

Pabaiga