Vieni

Alytaus Šv. Benedikto gimnazija

Justina Pupkaitė

VIENI

VEIKĖJAI:

Áurius

Juorė – jaunesnioji Auriaus sesuo

Martė – vyresnioji Auriaus sesuo

Tomas, Eimas – jų kaimynai

Ponia Tė – Tomo motina

Kotryna – mergina iš gretimo namo

Vyras

Ankstyvo pavasario popietė, apsiniaukę. Tradicinio daugiabučio namo vienos laiptinės prieangis su stogeliu, kurį laiko dvi metalinės kolonos, suoleliu ir langu viršuje. Virš stogelio pritvirtinta lempa. Ties namo kampu ant jau šiek tiek žalios žolės nugara į kiemą guli vyras. Ant suolelio susirangęs Eimas taiso riedlentę. Netoliese auga medis, dar be lapų. Ant pačios žemiausios šakos, kuri beveik liečia prieangio stogelį, sėdi Aurius. Prie atviro lango pirmame aukšte sėdi Martė ir kažką rašinėja. Pro kitą pirmo aukšto langą iššoka Tomas.

Tomas. (Auriui) Ar turi rūkyt?

Aurius. Ne.

Tomas. Kodėl?

Aurius. Brolis prieš pusmetį nuo metastazių mirė.

Tomas. Kas tos metastazės?

Juorė. (išlindusi pro duris, atsisėda ant suolelio, maskatuoja kojomis) Metastazės –

tai išplitęs po įvairius organus vėžys. Plaučių, pavyzdžiui.

Tomas. Tai jis pakratė kojas nuo rūkymo?

Aurius. Taip.

Tomas. Geras... Tai yra... turiu galvoje, man labai gaila ir šiaip... užjaučiu. O ką tavo brolis veikė?

Martė. Buvo gydytojas.

Tomas. Gydytojas?! Geras gydytojas.

Aurius. Nederk mano brolio! Tik gydytojams, mokytojams ir kareiviams yra atleista

už savęs žudymą.

Tomas. Rūkymą?

Aurius. Taip.

Eimas. Atleista... už žudymą... Tu gal kokiu kunigėliu ketini tapti?

Aurius. Nejuokink.

Eimas. O ką? Jų gyvenimas ne toks jau ir blogas. Daug žmonių pažįsti, gerbia tave, ilgai vienoj vietoj nereikia užsisėdėti...

Aurius. Tik visą laiką vienam.

Eimas. O būti vienam tau atrodo taip blogai?

Aurius. Ne, ne blogai. Tiesiog... (staiga piktokai) tu, vienturti, galėtum ir patylėti.

Eimas. Ką tuo nori pasakyt? Na taip, aš vienas, ir kas? Man labai gerai. Tu tikriausiai to niekada nepatyrei.

Aurius. Nekalbėk apie tai, ko nežinai. Ką aš patyriau arba ne.

Eimas. Aš tik norėjau... na, tu turi dvi seseris, o dar brolis... aš neturiu (svarsto) nieko. Mūsų situacijos skirtingos, todėl...

Aurius. Tačiau dėl to negalima manyti, kad mes negalime patirti tų pačių dalykų.

Eimas. Tikriausiai.

Martė. Jau tau, broliuk, tikrai negresia toks likimas.

Aurius. Koks?

Martė. Kaip Eimo arba kunigo.

Aurius. Ką tu išmanai!

Martė. Daugiau už tave.

Juorė. Geriau patylėtum, Marte.

Tomas. (susimąstęs) Klausyk, Áuriau, o kiek metų buvo... jūsų broliui? Kiek jam buvo metų? (pauzė) Auriau!

Martė. Dvidešimt devyneri.

Tomas. Meluoji!

Martė. Kodėl turėčiau?

Tomas. Tokie jauni nuo rūkymo nemiršta.

Aurius. Jis numirė. Nesvarbu tie kiti – jis numirė!

Eimas. O kiek metų jis rūkė?

Martė. (mąsliai) Nuo tada, kai pradėjo rezidentūrą... Kokius ketverius, gal penkerius.

Juorė. Jie sakė, kad per mažai, jog kas nors spėtų išsivystyt.

Eimas. Tikrai nedaug.

Tomas. Nors koks dabar skirtumas.

Aurius. Būtent: jokio skirtumo!

Aurius lengvai nušoka nuo šakos, atsiduria tiesiai priešais nustebintą Tomą, kuris greitai atsitokėja, abu sugniaužia kumščius, Eimas ir Juorė atsistoja.

Juorė. Na jau. Negi negalit kaip žmonės? (Eimui, tyliau) Eimai, sėsk.

Juorė atsistoja tarp Auriaus ir Tomo, atsisukusi į pirmąjį.

Aurius. Traukis, Juore. Tu čia dėl nieko nekalta.

Juorė. Tomas irgi niekuo dėtas. (švelniai suima Aurių už pečių)

Tomas. Man tikrai gaila dėl to, kas nutiko tavo broliui.

Eimas. Mes nenorėjom...

Aurius. Jei nenorėjot, tai kam taip elgėtės?

Eimas. Iš tiesų... nežinau.

Juorė. (atsisuka į kitus, bet laiko vieną Auriaus ranką) Priežastis būna visada. Tik kartais lengviau jos nepasakyti.

Aurius. Tada kodėl brolis numirė?

Juorė. Nežinau.

Aurius. O gal nenori sakyti?

Juorė. Na, žinai!

Aurius. Aš nežinau!

Martė. Tai dabar visi keturi nežinot. Turėtumėt džiaugtis.

Aurius. O tu ką?

Martė. Aš nedraskau ten, kur skauda.

Aurius. Manai, kad esi labai protinga?

Martė. Manau, kad tai jūs elgiatės kvailai. (patyli, staiga kažką pastebėjusi) Tomai, ar ten ne tavo mama?

Tomas. (žvelgia ten, kur ir Martė) Prakeikimas! Per jūsų kalbas net parūkyt nespėjau... (užsikabina už palangės lango, pro kurį išlipo, pasišokėja ir įsikabaroja vidun, langas užsidaro)

Juorė paleidžia Aurių, atsisėda ant suolelio šalia Eimo. Aurius sutrikęs stovi, paskui atisėda ant šaligatvio krašto. Pasirodo ponia Tė.

Ponia Tė. Vaikai, kodėl taip ilgai trinatės lauke? Užpakalius nušalsit. (dingsta laiptinėje)

Juorė. Nieko mums nenutiks. Mūsų užpakaliai geležiniai.

Eimas ima juoktis, bet kiti tyli.

Eimas. Kas?

Martė. (piktokai) Tu tikriausiai smegenis nušalai.

Aurius. (šiek tiek nustebęs) Šitaip sakydavo brolis.

Eimas. Kaip?

Martė. Kad mums nieko nenutiks, nes mūsų užpakaliai geležiniai.

Juorė. Tikrai. Jau buvau pamiršus... (sau) Įdomu, kodėl taip greitai?

Eimas. (susideda įrankius į kuprinę, padeda riedlentę ant žemės) Kažkokios niūrios jūsų kalbos, tik nuotaiką gadina...

Eimas užlipa ant riedlentės, pasispiria ir nulekia. Tyla.

Juorė. Kažin, kur tėvukai taip ilgai?

Martė. Tikriausiai prie brolio kapo... bliauna. Arba bažnyčioj.

Juorė. Baik, Marte.

Aurius. Kodėl mes pasilikom vieni?

Martė. Kaip suprast?

Aurius. Kodėl jie nepaėmė ir mūsų?

Juorė. Nežinau.

Martė. Nes mes netikim.

Juorė. (sutrikusi) Netikim.

Aurius. (supykęs) Kas tau pasakojo, kuo aš tikiu arba netikiu?

Juorė. Nežinau.

Martė. Taip buvo visada.

Aurius. Kaip buvo visada?

Martė. Mes netikėjom. Brolis netikėjo.

Aurius. Iš kur tu žinai? Iš kur tu žinai?!

Martė. (įsižeidusi) Gerai. Atsiprašau! Aš tik jūsų sesuo.

Aurius. Nereikia.

Juorė. Auriau, vis dėlto, kodėl tu nėjai su tėvais?

Aurius. Man niekas nesakė, kad einame kur nors. Aš nežinojau.

Martė. Tik bailiai teisinasi nežinojimu!

Aurius. (po truputį įširsta) Tuomet aš – bailys. Kaip sau norit. Jūs abi drąsuolės, o aš

vienas bailys! Vienas.

Vėjo gūsis pakelia į orą dulkių. Mėlynas kaspinas beviltiškai plazda medžio šakose. Aurius patrina akis, atsistoja, prieina prie medžio ir pradeda lipti.

Martė. Tu ten atsargiau.

Aurius. Aha!

Juorė. Ir aš noriu! Palauk, Auriau. (kabarojasi į medį, kurį laiką visi tyli, Martė stebi brolį ir seserį) Geras! Kaip čia gražu.

Aurius pasiekia viršūnę. Siekteli kaspino, bet kitas gūsis nuneša jį toliau. Aurius nusivylęs kurį laiką sėdi ant šakos pamiršęs, kad reikia laikytis rankomis.

Juorė. (išsigandusi) Auriau!

Aurius atsikvošėja, įsistveria medžio kamieno. Pasirodo Eimas su Kotryna. Ši vilki ilgą, besiplaikstantį vėjyje sijoną.

Eimas. (pastebi Aurių ir Juorę) O jūs sakot, kad aš pakvaišęs!

Juorė nusileidžia ant apatinės šakos, Aurius lieka šiek tiek aukščiau.

Martė. Na, tai kaip jums, įsimylėjėliai, sekasi?

Kotryna ir Eimas susižvalgo.

Eimas. Mes...

Kotryna. Ką tik...

Eimas. Išsiskyrėm.

Martė. Kaip tai? Juk jūs mūsų kiemo saldžioji porelė.

Eimas. Paprastai. (pradeda riedlente sukti ratus aikštelėje)

Kotryna. Taip. Paprastai. (nusijuokia ir atsisėda ant suolelio)

Eimas. Nutarėm, kad po vieną geriau. Vis tiek tuoj turėsim išvažiuoti.

Martė. Matei.

Aurius. Na, jei jums tikrai taip geriau, tai... sveikinu.

Juorė. Nebūk toks cinikas!

Aurius. Aš ir nesu.

Kotryna nusišypso Auriui, bet nesugalvoja, ką atsakyti. Nejauki tyla.

Kotryna. Tai ką čia veikiat?

Martė. Sėdim.

Aurius. Nieko neveikiam.

Kotryna. Kažką gi turit veikt.

Aurius. Na, jei taip nori... Stebim, kur... laikas eina.

Kotryna. Ir kur tas laikas eina?

Aurius. Velniop!

Visi juokiasi, išskyrus Aurių.

Kotryna. (vis dar šypsodamasi) Čia buvo geras.

Juorė. Tikrai. Velniop einantis laikas!..

Dar vienas juoko protrūkis, Aurius susimąstęs draskinėja medžio žievę.

Eimas. Bet jei jau žinome, kur tas laikas eina, kodėl niekas neseka paskui ir nepadaro, sakykim, kad per atostogas jis eitų lėčiau, o per pamokas greičiau?

Juorė. O mūsų mirtis apskritai neateitų?

Aurius. (lėtai, pamąstydamas, paskui įsikarščiuoja) Todėl, kad velniop niekas nenori eiti... todėl ir eina tas prakeiktas laikas ten visiškai vienas ir niekieno nevaldomas. Gali daryti, ką panorėjęs, nes niekas neina su juo, jis vienas ir nuo nieko nepriklausomas.

Kotryna. Auriau, tau viskas gerai?

Aurius. (atitoksta) Man? (padvejoja) Viskas gerai.

Kotryna. Tai gerai. (šiek tiek nervingai nusišypso, pauzė) O žinot, šiandien aš galutinai

nusprendžiau, kad būsiu aktorė.

Aurius. Tau gerai.

Kotryna. Man gerai! (atsistoja ant suolelio) Norit, aš jums ką nors suvaidinsiu? (tvirtai įsitveria stulpo, laikančio stogelį, ir pradeda sliuogti)

Eimas. Tu ten viršuj su tuo sijonu atsargiau, labai jau jį vėjas plaiksto.

Kotryna. (sėsdamasi ant stogelio krašto) Aš tavęs nebijau. O tuo labiau Áuriaus. (juokiasi) Man negaila, galit žiūrėt. Aš gi aktorė – aš be kompleksų!

Martė. Taip tau ir reikia.

Kotryna. Žinoma.

Martė. (sarkastiškai) Tu čia tikriausiai viena tokia.

Kotryna. Kokia?

Martė. Nekompleksuota.

Kotryna. Kodėl taip manai?

Martė. Pati sakei, kad tu be kompleksų.

Kotryna. Na taip, bet... kad vienintelė tokia?

Martė. O ką? Manai, ne? Pažaiskime paatviravimų vakarą. Panelė Kotryna sako, kad ji neturi kompleksų. Kaip apie save mano kiti mūsų laidos dalyviai? Gėdijatės

kokios nors savo savybės?

Aurius. O gal malonėtum pradėti nuo savęs, Marte?

Martė. Gerai. Taip, žinoma... aš turiu kompleksų. Patenkintas, ponaiti Auriau?

Aurius. Taip.

Martė. Taigi, gal tęskime, o tiksliau, pradėkime? Panele Juore?

Juorė. (vaidina susimąsčiusią) Nelygu ką laikysime tuo objektu, apie kurį kalbame, bet manau, kad tokia savybė – kompleksas – man išties būdinga.

Eimas. (vis dar sukdamas riedlente ratus aikštelėje) Man ir.

Visų žvilgsniai nukrypsta aukštyn, į Aurių. Šis tyli.

Martė. Auriau?

Aurius. Aš nežaidžiu.

Kotryna. Taip negalima. Jei visi, tai visi.

Aurius. Aš – ne visi! Aš!..

Aurius nori kažką sakyti, bet staiga pasigirsta labai garsi muzika, po kiek laiko šiek tiek prityla. Savo lange pasirodo Tomas.

Tomas. Tai ką? Vėl penktam aukšte linksminasi?

Martė. Tai jau tikriausiai.

Tomas. (pastebi Kotryną) O, ir tu čia?

Kotryna. Kaip matai... (susiraukia) Nekenčiu tokios muzikos.

Tomas. Tikrai?.. Lukterkit. (Dingsta kambaryje. Tyla. Po minutės išlenda su vandens pripiltu balionu) Auriau, kad jau tu aukščiausiai iš mūsų sėdi...

Aurius linkteli. Tomas išlipa pro langą, paduoda balioną Juorei, ši perduoda Auriui. Jis palypėja kiek aukščiau ir sviedžia balioną į viršutinio aukšto langą. Pataiko. Muzika nutyla.

Tomas. Tai kaip sekasi?

Kotryna. Dabar jau gerai.

Tomas. Šaunu.

Kotryna. O tau?

Tomas. Normaliai... Motina išėjo pas kaimynę arbatos gert. Jos langai į kitą pusę. (žiūri į Kotryną, nori dar kažką sakyti)

Kotryna. (valiūkiškai nusišypso) Atrodo, techninės kliūtys pašalintos, o mes turime

naują laidos dalyvį.

Martė. Tikrai! Ponaiti Tomai, ar turite kompleksų?

Tomas. Kokias čia nesąmones išdarinėjat?

Kotryna. Ne nesąmonės, o pokalbių laida. Aš sakiau, kad neturiu kompleksų, o kaip

jūs?

Tomas. Net nežinau... tikriausiai irgi neturiu.

Kotryna. Na, matai, Marte. Aš ne viena tokia.

Martė. Kai sakei, kad neturi kompleksų, jo čia nebuvo.

Kotryna. Koks skirtumas. Dabar jis yra čia. Tai svarbiausia. Jis yra. Ir aš... ne viena.

Tomas. (mąsliai) Tu ne viena, nes aš...

Pauzė.

Kotryna. Tomai... o aš būsiu aktorė.

Tomas. Geras.

Kotryna. Jau lankau studiją. Moku, pavyzdžiui, įtikinamai apsiverkt ir pavaizduot,

kad myliu.

Tomas. (šiek tiek išsigandęs) Tikrai?

Kotryna. (išdidžiai) Aha.

Martė. Dar turėtum mokėt avį suvaidint. Arba varlę. (nusijuokia)

Kotryna. Moku. Ir nieko čia juokingo.

Juorė. Kiekvienas žmogus kažkuo panašus į gyvūną. Tik gyvūnai paprastesni. Visai neblogai mokėti pasijusti gyvūnu.

Martė. (Juorei) Tai tu norėtum būti kokiu nors... šunimi, pavyzdžiui?

Juorė. Gal būtų visai nieko. Šunis žmonės nors myli.

Aurius. Šuo – tai niekis. (pastebi vyrą; Kotrynai) Bet tu suvaidink, kad myli jį (rodo; Eimas sustoja). Ir... kad tau labai liūdna, nes jis... mirė.

Juorė. (išsigandusi) Baik! (nusileidžia iš medžio norėdama pažiūrėti, kas vyrui) Gal jam kas negero?

Aurius. Eik jau. Jis tik girtas. Jam taip ir reikia. Žiūrėk. (nulaužia šakelę ir meta į vyrą, pataiko, vyras sujuda ir miega toliau) Matot, jis tik miega.

Kotryna. (netvirtai) Na gerai.

Martė. (sau) Oi, jūs (paniekinamai) vaikai... (dingsta nuo lango)

Kotryna atsiklaupia ant stogelio, ilgai žiūri į vyrą, jis nejuda; kiti sulaikę kvapą nekantriai stebi tai vieną, tai kitą. Kotryna virpa, beveik verkia.

Tomas. (tyliai, nedrąsiai) Kotryna?

Kotryna. (pradeda verkti; vis dar žiūrėdama į vyrą, lėtai, paskui vis labiau įsikarščiuoja) Ne. Negali būti. Tu... aš. Ne, aš negaliu. Negaliu. Kaip jie taip galėjo? Negalima leisti... Su tavim. Su tavim tokiu... vienu? Vienu. Ir manim!.. viena. (užsidengia veidą rankomis)

Visi stebi Kotryną ir vyrą: Juorė ir Eimas sutrikę, Aurius išsigandęs, Tomas pasipiktinęs. Pastarasis muistosi lyg norėtų kažką sakyti ar daryti, piktai pasižiūri į Aurių, bet šis staiga atsispiria nuo medžio, Juorė suklykia, Aurius lengvai nusileidžia ant stogelio, apkabina Kotryną, dabar dreba abu.

Aurius. Kotryna! Tu... tu. Nors tu... ne...

Kotryna. Viena.

Tyla, tik kūkčioja Kotryna. Vyras staiga sujuda, mieguistai apsiverčia, atsiklaupia ir atsistoja, rąžosi ir dairosi.

Vyras. (sau, kažkaip svajingai) Įdomu, kiek laiko praėjo? O jie paliko mane vieną... (nusipurto) Kad tik nepradėtų lyti. (pauzė, pastebi Kotryną) Neverk, mergaite. (užsideda gobtuvą ir šiek tiek susigūžęs nueina)

Pradeda lyti. Visi tyli, tik Kotryna verkia susirietusi ant stogelio, Aurius ją laiko. Eimas, Juorė ir Tomas palenda po stogeliu. Garsiai šniokščia lietus.

Tomas. Prakeikimas, kaip lyja. Neįdomu čia. (užsideda gobtuvą, išlenda iš po stogelio) Kotryna? Lipk nuo to stogo, peršalsi. Kotryna, būk protinga. Viskas gerai, lipk žemyn. Na, kas gi tau? Tave gi sulis. (tiesteli ranką, palaiko, bet atitraukia, nes Kotryna nekreipia dėmesio) Na, jei jau taip nori... (nueina už namo, piktai spardydamas nedidelį akmenuką)

Eimas. (Tomui nuėjus) Kokia vaidyba! Ar matei, kaip ji drebėjo?

Juorė. (sau) Kvailys Aurius.

Eimas. O kaip jos akys atrodė?

Juorė. Su tom savo (pasipiktinusi) mintim.

Eimas. Ji bus nuostabi aktorė. Pati geriausia...

Juorė. Ką nors sakei? Nieko negirdžiu per šitą lietų.

Eimas. Ji turės minias gerbėjų.

Juorė. Ką čia paistai?

Martė. (balsas prislopintas – šaukia iš kambario) Juore, tavo eilė ruošti vakarienę!

Juorė ir Eimas atsisveikindami mechaniškai apsikabina. Juorė įeina į namą. Eimas kažką prisimena, paima riedlentę, kuprinę ir nubėga. Aurius paleidžia Kotryną, atsisėda nukoręs kojas nuo stogelio, rankomis tvirtai įsikibęs krašto. Kotryna atsiklaupusi sunkiai alsuoja. Lietus rimsta. Atsidaro durys, išeina Juorė su geltonu skėčiu, nešdama šiukšlių maišą.

Juorė. Auriau, Kotryna, jūs čia dar ilgai? Taip jau tikrai nesveika.

Tyla. Juorė nueina už namo kampo. Pasigirsta išmetamų šiukšlių šlumšt. Kotryna atsisėda šalia Auriaus, nuleidusi kojas nuo stogelio, šiek tiek virpa. Uždaromo konteinerio garsas. Juorė grįžta be maišo.

Juorė. (iškeldama skėtį) Imk, Auriau.

Aurius paima skėtį. Juorė pranyksta už durų. Aurius duoda skėtį Kotrynai ir įlipa atgal į medį, nedrąsiai ją stebi.

Kotryna. (stipriai laiko skėtį, bet jis vis tiek virpa) Aš... iš tiesų pagalvojau, kad jis mirė... visai vienas. (sutrikusi žiūri į Aurių; lietaus šniokštenimas nutyla)

Aurius. Aš irgi. (pauzė) Atsiprašau.

Kotryna. Gal vis dėlto aktorystė ne man?

Aurius. Negalvok taip. Tau puikiai seksis. Jau sekasi.

Kotryna. Ačiū.

Aurius. Ne man turėtum dėkoti.

Kotryna. Auriau... O kuo tu nori būti?

Aurius. Ar kuo noriu, ar kuo būsiu?

Kotryna. O yra skirtumas? Kuo norėsi, tuo ir būsi.

Aurius. Nežinau.

Kotryna. Žinai, žinai. Visi turi žinoti nors kažką. Turi turėti svajonę, mintį ar viltį. Kad ir kokia...

Aurius. Gydytojas. Aš noriu būti gydytojas. (trumpa nustebusi tyla)

Kotryna. Tu būsi geras gydytojas.

Aurius. Ir kas iš to?

Kotryna. (šiek tiek šaipydamasi) Pagyvensi laimingai, kol viskas nueis velniop. Tik tiek.

Aurius. Bet viskas vis tiek nueis velniop.

Kotryna. Taigi ar ne geriau prieš tai dar laimingam pabūt? Kokia nauda iš gyvenimo, jei negali bent kažkiek laiko laimingas praleist? Tada geriau jau staigiai savo kančias pabaigt. (šiek tiek suglumusi) Tu gi pats taip sakydavai...

Lempa, pritvirtinta virš stogelio, užsidega ir apakina Aurių ir Kotryną. Grįžta Tomas atidarinėdamas pakelį cigarečių, atsisėda ant suolelio, lėtai rūko. Pro vieną atdarą langą sklinda violončelės garsai.

Aurius. Gal vis dėlto duok vieną ir man.

Tomas. O kaip tavo brolis?

Aurius. Vis tiek visi baigsim vienodai.

Kotryna. Tada duokit ir man.

Tomas. Ne.

Aurius. Ne. Tu turi baigti vėliau ir gražiau nei mes.

Kotryna nepatenkinta svarsto, ką atsakyti. Tomas įlipa į medį, atsisėda ant šakos, paduoda Auriui cigaretę ir degtukų.

Kotryna. Savižudžiai. Eikit velniop!

Aurius. (susitaikęs) Būtent ten ir keliauju.

Kotryna. Tomai! Daryk ką nors.

Tomas. Ką aš galiu padaryt? Po savaitės išeinu į kariuomenę.

Kotryna. Eikit velniop! O nuėję... bent laiką sutvarkykit.

Kotryna nulipa nuo stogelio ir nueina. Aurius prisidega cigaretę.

Uždanga