Uždarų durų naktis

Panevėžio Juozo Miltinio gimnazija

Megana Pesse

UŽDARŲ DURŲ NAKTIS

Vienaveiksmė pjesė

VEIKĖJAI:

STUDENTĖ – bibliotekos lankytoja

BIBLIOTEKININKĖ – narkotikų prekeivė

DURININKAS – bibliotekos darbuotojas

VALYTOJA – nemandagi bibliotekos darbuotoja

MOKSLIUKAS – paauglys, kuriam svarbūs mokslai, bet mėgsta krėsti išdaigas

NAMŲ ŠEIMININKĖ – bibliotekos lankytoja, įsivaizduojanti esanti amerikietė

RŪBININKĖ - kleptomanė, bibliotekos darbuotoja

RASKOLNIKOVAS – F. Dostojevskio knygos ,,Nusikaltimas ir bausmė“ veikėjas, atgijęs iš knygos

RAITELIS- Tomo Main Rido knygos ,,Raitelis be galvos“ veikėjas- dvasia

JONAS - Žemaitės apsakymo ,,Marti“ veikėjas Vingių Jonas, atgijęs iš knygos

GELBĖTOJAI

Veiksmas vyksta bibliotekoje, kur naktį atgyja knygų personažai, jeigu kas nors atverčia knygą. Užsitrenkus bibliotekos durims grupelė žmonių lieka įkalinta per naktį. Nieko baisaus, kol atverčiama knyga...

BIBLIOTEKININKĖ. Dėmesio, lankytojai, liko dešimt minučių iki bibliotekos darbo laiko pabaigos. Jeigu išsirinkote knygą, prašau prieiti prie stalelio.

Lankytojai išsirikiuoja prie stalelio ir bibliotekininkė išduoda jiems knygas. Visi sustoja prie išėjimo, bet durys neatsidaro. Lankytojai piktinasi.

NAMŲ ŠEIMININKĖ. OMG, kiek dabar čia užtruks?

STUDENTĖ. Ei, atidarykit tas duris kas nors.

BIBLIOTEKININKĖ. Durininke, darykit ką nors. Žmonėms reikia išeiti. Ko stovit? Pirmyn, greičiau.

NAMŲ ŠEIMININKĖ. Come on, come on.

MOKSLIUKAS. Greičiau, dėde, atidarykit duris, aš skubu.

DURININKAS (Palenkia rankeną kelis kartus). Kas toms durims pasidarė? Nesuprantu. Palaukit, neskubėkit. Viskam savas laikas.

VALYTOJA (Prieina). Kas čia atsitiko? Rankenos palenkt nemokat ar ką? Stumkit ir atsidarys tos durys. (Stumia)

NAMŲ ŠEIMININKĖ. Oh shit... What‘s happening?

MOKSLIUKAS (Padeda stumti). Stipriau. Iš visų jėgų. Vienas, du, trys...

VALYTOJA. Nagi, visi stumiam.

Visi stumia duris, išskyrus durininką.

DURININKAS (Stovi ir žiūri). Jūs nebestumkit. Nieko nebus.

VALYTOJA. Tu, kriene, tylėk iš viso. Sutvarkyk tas duris vienąkart.

NAMŲ ŠEIMININKĖ (Durininkui). Asshole. Ko čia stovi kaip pabučiuotas? Daryk ką nors.

DURININKAS. Atsitraukit visi. (Pasižiūri į spyną) Gali minutėlę užtrukti, čia kažkas nutiko spynai, neatsidaro.

VALYTOJA. Mes gal matom, kad neatsidaro?

DURININKAS. Gal kas nors turi atsuktuvą arba laužtuvą?

RŪBININKĖ. Nu nešposyk. Mano kišenėse visko galima rasti, net ir plytą, bet jau dėl laužtuvo aš tau negaliu padėti. Nors gal ir gerai turėti... Praverčia.

BIBLIOTEKININKĖ. Laužtuvą? Gal ir turiu... Eikit va ten, koridoriaus gale, mano kambarėlyje yra įrankių dėžutė. Surasit. Ten. (Rodo į užkulisius) Greičiau. (Išstumia durininką) Man čia reikia tvarką prižiūrėti.

MOKSLIUKAS. Atsiprašau, o čia ilgai užtruks? Man rytoj lietuvių kalbos kontrolinis.

VALYTOJA. O man rytoj pasimatymas. Patikėk, vaikeli, gali užtrukti. Anąkart čia pusę nakties pratūnojom.

NAMŲ ŠEIMININKĖ (Staiga prisimena). Shit... Aš gi kokakolos turiu. Sako... Gerai rūdis nuima (Krausto rankinę). Štai, imkit, reikia užpilti ir palaukti kelias minutes, kol varžteliai atsipalaiduos.

VALYTOJA. Atsargiai! Dar išpilsi, kerėpla tu. Tau varžteliai jau seniai atsipalaidavo. Kokakolom laistosi! Tau čia ne ,,Mac Donaldas“. Aš nesiruošiu valyti.

NAMŲ ŠEIMININKĖ. Sorry, kaip jūs mane pavadinot? Jūs truputį pasitikrinkit, kur esat, okey? Aš Amerikoj kai buvau, ten visi kokakolą naudoja, you stupid.

VALYTOJA. Atsipeikėk, čia tau mes ne Amerikoj dabar, o įstrigę bibliotekoje. Pas jus ten Amerikoj tokių gal iš viso nėra?

NAMŲ ŠEIMININKĖ. Tu čia ant Amerikos nevaryk, gerai? Ten prie kiekvieno ,,Mac Donaldo“ po biblioteką yra. Pati matosi labai apsiskaičius, kad jau biblėj dirba.

VALYTOJA. Kada man skaityt? Per tokias kaip tu čia laisvos minutės nėra. Tai viena ateina su kokiu darželinuku, kuris kreideles spalvotas valgo ir ant sienų teplioja, tai kita ateina su purvinais kablais, o čia dar viena – kokakolą pilsto! Įdomu, ar pati esi nors vieną knygą gyvenime perskaičius?

NAMŲ ŠEIMININKĖ. Tai aišku! Kaip jūs manot, ko aš čia vaikštau? Į bernus pažiūrėt? Nereikia man jų, aš Amerikoj savo turiu. Tarp kitko, visai neseniai ,,Vogue“ perskaičiau. Angliškai.

VALYTOJA. Tik nereikia... Tokia ten ir knyga, kur moko kokakola varžtus atsukti.

NAMŲ ŠEIMININKĖ. Nu total košmar! Nežino, kas tai yra. Ten madų žurnalas gi! Bent esat mačius, kokio storumo? Stupid... Galvoja, aš kokia tarnaitė, tik buitimi ir domiuosi... No! No, no, no! Gal gerai, kad bandau padėti? Mane, pavyzdžiui, anyta išmokino kokakolą naudoti.

VALYTOJA. Pabuvo Amerikoj porą savaičių, jau atseit nebemoka normaliai kalbėti. Nebesimaivyk, negaliu klausyt.

STUDENTĖ. O jūs galit nesipykti? Man prasideda migrena.

BIBLIOTEKININKĖ. Iš tiesų. Čia niekam nepadeda tie barniai. Aš turiu svarbų susitikimą. Man reikia anksčiau darbą baigti, todėl tiesiog reikia melstis, kad tas durininkas greičiau duris sutaisytų. Kur jis taip ilgai?

VALYTOJA. O mums tai nereikia anksčiau darbo pabaigti. Tik jums.

NAMŲ ŠEIMININKĖ. Aš tai prisėsiu, vis tiek greičiau nebus. Čia kaip ,,Animal planet“ pas jus. (Atsisėda)

BIBLIOTEKININKĖ. Tikrai. Gera mintis. Sėskime visi, nagi. Padėkite knygas į vietą, dabar nereikia nieko skaityti. Namie bus laiko. Dabar sėskite. (Susodina visus) Galime netgi padaryti taip: visi sėskime aplink stalą, susikibkime rankomis, ir pasimelskim, kad greičiau kas nors mus iš čia ištrauktų. Ir nereiks tada jokių knygų nei žurnalų vartyt.

NAMŲ ŠEIMININKĖ. Hmm... Soriukas, o kas čia blogo pavartyt knygą?

MOKSLIUKAS. Nu, va, pavyzdžiui, kas čia blogo? Mes gi čia ir atėjom mokytis.

STUDENTĖ. Iš tikrųjų. Dabar liepia sėsti ir melstis. Geriau aš paskaitysiu (Bando atsiversti knygą).

BIBLIOTEKININKĖ (Atima knygą ir suplėšo į skutelius). Va! Ką dabar tu skaitysi? Ką?

MOKSLIUKAS. Ką pa- da- rei?

RŪBININKĖ. Na, nereikėjo gal taip drastiškai...

STUDENTĖ. Ne gėda?

BIBLIOTEKININKĖ (Supranta, kad sureagavo per stipriai). Ai, tai čia... Vis tiek jau reikėjo nurašyti. Viršelis jau nusidėvėjęs ir taip buvo...

STUDENTĖ. Dešimt vaikų dar galėjo mokytis iš šitos knygos. Jūs žinot, kokia problema dabar yra švietimo sistemoj? Ką daryti, kai trūksta programinių knygų! Aš tai mokykloj kai mokiaus, mes tas knygutes aplenkdavom, suklijuodavom, kad tik neatimtų mokytojos...Va kaip saugojom... O čia pačios darbuotojos plėšo knygas.

MOKSLIUKAS. Rimtai? O mes tai darom lenktynes iki bibliotekos, kas pirmas pasiims reikiamą knygą! Ir paskui negrąžinam po du mėnesius, kad bendraklasiai neperskaitytų laiku.

VALYTOJA. Aš tai tų knygų neskaitau ir neskaitysiu. Ir galva neskauda.

BIBLIOTEKININKĖ. Taip taip, kritikuokite dabar mane, bet kai ateis laikas, jūs ir melsitės, ir plėšysitės, kad tik iš čia išeitumėt. Paminėsit mano žodį.

RŪBININKĖ. Bet tikėkimės, kad nereiks mums paminėti niekieno žodžių ir visi laimingai iš čia išeisim, kai grįš mūsų nagingasis durininkas, po penkių, keturių, trijų, dviejų, vienos ir trijų ketvirtadalių, plaukas trūko... (Skaičiuoja sekundes, bet durininkas nepasirodo) Nu ką galima veikti tiek laiko?

Nejauki tyla. Visi žvalgosi vieni į kitus.

STUDENTĖ.(Nutraukia tylą) Mmm...Mokat žaisti šaradas? Nagi, pabandykim, visai nesunku. Aš spėsiu pirma.

Visi tyli.

STUDENTĖ (Įdėmiai žiūri į visų veidus). Nesuprantu. Ar turėčiau atspėti, kokia tai emocija? Nes šaradose irgi niekas nekalba. Tai mes jau čia pradėjome žaisti, ar kaip? Na, nežinau, galėtumėt duoti man kokį ženklą, kad suprasčiau. Gerai, nereikia.

Pradeda žaisti viena.

STUDENTĖ (Tyrinėja moksliuko veidą). Tai žuvis. Žuvis be oro. Žuvis, išmesta ant kranto, be oro?

MOKSLIUKAS (Varto akis). Na jau ne, aš tuo neužsiimu. (Nueina prie knygų lentynų)

STUDENTĖ (Toliau spėlioja). Palaukit... Žinau. Mumija. Mumijos prisikėlimas.

RŪBININKĖ. Jeigu dar nesupratai, tai niekas čia kvailų žaidimų nežaidžia.

STUDENTĖ. Tai jeigu niekas nežaidžia, vadinasi, visi žaidžia.

VALYTOJA. Gal baigsi, mergaite? Ar nematai, kad visus nervas ima dėl tų durų.

STUDENTĖ. Na, atsiprašau...

BIBLIOTEKININKĖ. Kur tas durininkas taip ilgai... Negi nesupranta, kad žmonės reikalų turi.

MOKSLIUKAS. Iš tikrųjų, va man, pavyzdžiui, rytoj kontrolinis.

NAMŲ ŠEIMININKĖ. Shit... O pas mane anyta atskrenda iš Amerikos.

BIBLIOTEKININKĖ. Bet tai kiek laiko jau tos durys sugedusios, o negali sutaisyti.

Ai, aš tai pasakysiu va taip, kad reikia knygas greičiau rinktis ir greičiau darbą pabaigti. Nebūtų taip nutikę. Nėra čia ko sėdėt iki vakaro.

VALYTOJA. Tai ką, man išspirt kitą kartą visus? Po to gi rėksit, kad su lankytojais blogai elgiuosi.

BIBLIOTEKININKĖ. Ar jums iš viso dabar kas nors ką sakė? Čia ne mes kaltos, kad tų durų nesutaiso. Mes savo darbus dorai atliekam.

VALYTOJA. Aha, jūs atliekat darbus. Už stalelio pasislėpus sumuštinius valgot ir darbo valandų nebaigus išeinat kažkur.

BIBLIOTEKININKĖ. Kaip tai sumuštinius valgau? Turėkit gėdos šitokiam šmeižtui. Kai visiems knygas išduodu ir pabaigiu tą darbą. Ne anksčiau.

VALYTOJA. Aha, o kas trupinius valo kasdien? Mano darbo tai niekas nevertina. Kur trankytis reikia trim valandom anksčiau darbą pabaigus?

RŪBININKĖ. Aš tai žinau kur...

BIBLIOTEKININKĖ. Ką? Koks jūsų reikalas?

VALYTOJA. Darbas yra darbas. Toks ir reikalas.

BIBLIOTEKININKĖ. Jūs mažiau man priekaištaukit, aš savo darbą atlieku tinkamai. Kur tas durininkas pasidėjo?

VALYTOJA. Tai jau taip, atlieka darbą...

Nusiveda durininkę į šalį.

VALYTOJA (Rūbininkei). O tai kur, sakai, išeina?

RŪBININKĖ. Tai prastumt miltelių kam nors... Radau palto kišenėj aną dieną.

VALYTOJA. Skalbimo miltelių?

RŪBININKĖ. Aha... skalbimo. Aišku, kad kalbu apie kitokius miltelius, žinai, kur traukia pro nosį ir paskui akys varva ir vaikšto kaip zombiai...

VALYTOJA. Negali būt. Aš ir galvoju, ko čia paskutiniu metu pradėjo lankytis tokie visokie išsprogusiom akim... Tigi va dėl ko.

RŪBININKĖ. Nu, nu. Užtat dabar taip nerimsta, pažiūrėk. Matyt, klientai laukia.

VALYTOJA. Bet tai niekam nepranešei?

RŪBININKĖ. Tai kam aš pranešiu, tigi užsivaikys mane tada. Kam man problemos?

VALYTOJA. Nu taip...

Tuo metu laikrodis išmuša devynias.

BIBLIOTEKININKĖ. Jau devynios? Negerai. Kur tas durininkas?

VALYTOJA. Kas negerai? Vėluojat kažkur?

Tuo metu studentė nueina prie lentynų.

STUDENTĖ (Žvalgosi po lentynas ir garsiai kalba). Žemaitė. Gera rašytoja. Žinojot, kad tai nėra jos tikras vardas? Iš tikrųjų ji Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė. Štai vienas žymiausių jos kūrinių - ,,Marti“. Turbūt daug kas skaitėt. Apie tokią Katrę, kurią norėjo ištekinti už tokio Vingių Jono. Tinginys paskutinis buvo ir Katrelė verkė kaip lietus... Aš tai nesutikčiau niekada už tokio tekėt... (Atverčia knygą)

BIBLIOTEKININKĖ (Išsigąsta). Padėk tą knygą į vietą.

STUDENTĖ. Kas? Juk čia biblioteka.

BIBLIOTEKININKĖ. Po devynių vakaro čia ne biblioteka, o tikras beprotnamis, patikėk manim...

Tuo metu pasirodo Vingių Jonas iš knygos.

JONAS. Gerą vakarėlį. Žiū, pūčiau į akį pas motulę troboj, o dabar velnias težino, kur atsidūriau.

NAMŲ ŠEIMININKĖ. Wtf?

STUDENTĖ. Kaip Dievą myliu, juk čia pats Vingių Jonas. Kaip tai įmanoma?

BIBLIOTEKININKĖ. Neįmanoma, tu sapnuoji.

JONAS (Žiūri į studentę). Mažna aš patsai sapnuoju? Tokio grožio mergos seniai neregėjau. Laisk prisistatyti, aš Vingių Jonas.

STUDENTĖ. Tai geras pokštas. Kas čia, kokia ypatinga uždarų durų naktis?

RŪBININKĖ. Naktį knygų veikėjai atgyja, todėl negalima knygų vartyti. Tu šitą glušpetrį čia atgabenai, tai dabar pati ir tvarkykis.

JONAS. Aš Jonas, ne Petras.

VALYTOJA. Gerai, kad ne kokį Stiveną Kingą atvertė. Kerėpla.

STUDENTĖ. Bet tai ką man dabar daryti?

JONAS. Tu, gražuole, nieko nedaryk, leisk man tave tėvui parodyt. Gal tu tiksi labiau nei Katrė.

STUDENTĖ. Katrė? Čia ta iš kūrinio?

JONAS. Nesuprantu nei žodžio, ką tu čia byloji, bet man patinka. Aš vyras ir iš stuomens, ir iš liemens, o tu merga graži, būtume pora kaip tvora. Ką mislyji?

STUDENTĖ. Manau, tau Katrė labiau tinka. (Pabėga)

JONAS. Gražuole, palauk. (Nusiveja)

BIBLIOTEKININKĖ. Nu va, prasideda.

Bibliotekos lankytojai sutrikę.

NAMŲ ŠEIMININKĖ. Excuse me, kas čia dedasi? Paaiškinkit man čia ir dabar. Čia ir dabar.

BIBLIOTEKININKĖ. Naktį negalima būti bibliotekoje. Labai pavojinga.

MOKSLIUKAS (Gąsdina). Ūūūū... Ūūūūūūū... Kaip baisuuu...

BIBLIOTEKININKĖ. Aš kalbu rimtai. Nebandykite atversti jokios knygos.

MOKSLIUKAS (Nubėga prie lentynos). Nebandyti atversti va taip? (Atverčia knygą)

BIBLIOTEKININKĖ. Ką tu padarei?

VALYTOJA. Ką atvertei?

MOKSLIUKAS. Nežinau. ,,Nusikaltimas ir bausmė“ parašyta.

RŪBININKĖ. Bus bėdos.

MOKSLIUKAS (Šaiposi). Drebu iš baimės. Na, kodėl niekas neateina? Šito nebuvot numatę?

Pasirodo Raskolnikovas, rankoje laikantis kirvį.

RASKOLNIKOVAS. Labas vakaras, ponios.

VALYTOJA. O ne, tai Raskolnikovas! Slėpkitės!

Visi darbuotojai slepiasi, kas kur gali. Namų šeimininkė ir moksliukas nesupranta, kas vyksta.

MOKSLIUKAS. Ką?

RŪBININKĖ. Iš romano!

RASKOLNIKOVAS. Paskaldysim truputį malkų.

NAMŲ ŠEIMININKĖ. Shit... my pants. Tu žudikas? Ar ligonis?

RASKOLNIKOVAS. Dar nesijaučiu pakankamai subrendęs, kad atsakyčiau į šį klausimą: ar liga gimdo nusikaltimą, ar pats nusikaltimas dėl savo ypatingos prigimties yra lydimas ligos? Kol kas atsakysiu paprastai: regis, visos aplinkybės šiandien man padeda įgyvendinti mano sumanymą.

NAMŲ ŠEIMININKĖ. Hey, prašau nereikia. Padėk tą kirvį. Juk žinai, kad anksčiau ar vėliau farai viską išsiaiškins. Ir dar parodys per teliką...

MOKSLIUKAS (Vis dar netiki tuo, kas dedasi). Jei jau apie tai prakalbom... Žinot, kas yra tviteris? Tai va, neseniai užsiregistravau ir jau turiu du sekėjus. Jie farai. (Juokiasi)

RASKOLNIKOVAS. Iš tiesų. Aš ilgai kamavausi, norėdamas rasti atsakymą į klausimą, kodėl taip lengvai išaiškinami visi nusikaltimai. Bet juk tai, ką ketinu padaryti, net nėra nusikaltimas, todėl mano sąmonė išliks gyva ir aš padarysiu viską taip, kaip planavau.

MOKSLIUKAS. Nežinau dėl šito... Kartą bandžiau pavogti iš parduotuvės ,,Tik- taką“... Na koks čia nusikaltimas? Bet pamiršau, kad yra vaizdo kameros ir apsauginis pagavo. Protas visada apgauna.

RASKOLNIKOVAS. Jei ne protas, tai velnias!

Puola namų šeimininkę. Moksliukas slepiasi.

NAMŲ ŠEIMININKĖ. Aš čia tikrai nemirsiu. I will be back.

Raskolnikovas ir namų šeimininkė išbėga.

MOKSLIUKAS. O čia ne juokas... Gerai, aš tikiu. Gal kas nors gali tai paaiškinti?

RŪBININKĖ. Naktį bibliotekoje negalima dirbti. Gali atgyti bet kas...

BIBLIOTEKININKĖ. Gal prikąsit liežuvį? Mažiau žinos, ilgiau gyvens.

RŪBININKĖ. Gerai. Kam man tos problemos.

VALYTOJA. Ne, aš nebegaliu. Jūs dabar ruošiatės tylėt? Anąkart vos išgyvenom iki ryto... Reikia kažką sugalvot, gal jaunimas tų „videkų“ prisižiūrėjęs ką nors sumanys?

MOKSLIUKAS. O Dieve, kas čia vyksta?

BIBLIOTEKININKĖ. Čia viskas dėl tavo kaltės.

MOKSLIUKAS. Dėl mano kaltės? O jūs užrašykit kitąkart ant durų, kad jeigu čia eisit, mirsit.

VALYTOJA. Jeigu tas kitas kartas iš viso bus... Tie maži velniai su savo ilgom nosim visur lenda, pridirba amžinai nesąmonių. Vėžį varo!

BIBLIOTEKININKĖ. Reikia kažką daryti. Negalime čia visą laiką taip slėptis, jis amžinai tos moters nesivaikys.

MOKSLIUKAS. Palaukit. Jeigu tas vyras tikrai išlindo iš romano... Ir kaip suprantu, kartą taip jau yra nutikę...

RŪBININKĖ. Kaip mane gyvą matai.

MOKSLIUKAS. Tai mums ragas, taip?

RŪBININKĖ. Aha.

BIBLIOTEKININKĖ. Gal kas turi minčių?

RŪBININKĖ. Gal paskambinkim pagalbai?

BIBLIOTEKININKĖ. Ir ką pasakysim? Kad užstrigom bibliotekoje ir pamišėlis su kirviu, kuris išlindo iš knygos, nori mus nužudyti? Kad durininkas dingęs be žinios? O kažkur dar laksto meilės apakintas Vingių Jonas?

MOKSLIUKAS. Nu taip. Pagalvotų, kad girta. Arba meluojat. Arba girta meluojat.

VALYTOJA. Bet ką daryti? Turiu chlorkės buteliuką, galim nunuodyt, tik kas tai padarys?

MOKSLIUKAS. Čiur ne aš.

RŪBININKĖ. Čiur ne aš.

VALYTOJA. Čiur ne aš.

Lieka bibliotekininkė.

BIBLIOTEKININKĖ. Kodėl visada aš? Juk žinot, kad man niktofobija.

MOKSLIUKAS. Ką čia reiškia iš viso?

BIBLIOTEKININKĖ. Tamsos baimė. Aš tikrai nesugebėsiu ten eiti.

VALYTOJA. O kas man darbo? Burtai lėmė eiti tau. Štai imk chlorkę, užlašink negailėdama ant nosinaitės, prieik iš užnugario ir uždusink. Paprasta kaip dukart du.

Bibliotekininkė nenoromis išeina.

RŪBININKĖ (Valytojai). Bet tai gerai sugalvojai. Kine matei?

VALYTOJA. Ne. Šią techniką panaudojau prieš du savo buvusius vyrus.

MOKSLIUKAS. Gerai. Aš daugiau nenoriu apie tai nieko žinoti. Bus informacijos perteklius ir sprogs mano vaizduotė. Geriau pasakykit, kas nutiko tame romane?

VALYTOJA. M... Tu nenori žinoti.

MOKSLIUKAS. O aš dar jaudinausi dėl kontrolinio.

Pasigirsta moters klyksmas.

VALYTOJA. Nu va. Matyt, nepasisekė.

RŪBININKĖ. Ką tu sakai? Negi ir mūsų tas pats laukia?

VALYTOJA. Aišku, kad mums galas, jeigu nesugalvosime, kaip nuraminti tą psichą.

Skaitėte romaną?

RŪBININKĖ. Ne. Kas ten vyko?

Moksliukas užsidengia ausis.

VALYTOJA. Nu tokiai bobai praskėlė galvą su kirviu, po to kita pamatė ir tai irgi kirvį suvarė į kaktą. Ir ten kraujai pasipylė ant grindų ir visur... Ir tada jam vėl pasirodė, kad boba gyva ir jis jai dar ir dar kartą...

RŪBININKĖ. Vemsiu.

MOKSLIUKAS (Išgirdo pokalbį). O jeigu čia iš tiesų klykė bibliotekininkė? Jeigu jos galva dabar mėtosi vienam koridoriaus gale, o smegenys kitam? O tas žudikas dabar žaidžia golfą su jos akių obuoliais?

RŪBININKĖ. Baik, baik. Nebegaliu klausyti.

VALYTOJA. Aišku, galim dar šį tą išmėgint... Girdėjau, kažkas nešiojasi miltelių.

RŪBININKĖ. Bibliotekininkė nešiojasi. Kas iš to?

VALYTOJA. Jeigu juos rastume, galėtume pavaišinti Raskolnikovą. Na, žinai...

RŪBININKĖ. Tiksliai. Nereikia nei ieškoti. Va (Išsitraukia iš savo kišenės). Bibliotekininkės palto kišenėj radau, o ką radau, tas mano. Jau kažkada aš jai sakiau, kad žinau, kas čia per veikla... Ta mane tikino, kad ten tik raminamieji. Aš norėjau paskųst, bet supranti, tada visi sužinos, kad kišenes kraustau. Tada menkas biznis.

VALYTOJA. Turi tu laiko tokiems dalykams...

RŪBININKĖ. Tai ką man veikt toj rūbinėj visą dieną? Taip nors sužinau, kokie žmonės aplinkui vaikšto.

MOKSLIUKAS. Apie ką jūs kalbate?

VALYTOJA. Apie narkotikus. Bibliotekininkė juos platina.

RŪBININKĖ. Nesakyk! Tu ką?

MOKSLIUKAS. Kai geras... Bibliotekininkė narkotikų prekiautoja, rūbininkė kleptomanė, o valytoja galabija vyrus. Ir dar aplinkui laksto pamišėlis su kirviu.

VALYTOJA. Tu valdyk liežuvį, pienburni. Tai ar kam nors įdomu išgirsti, ką aš sugalvojau? Kai jis čia grįš, reikia jam paduoti tų miltelių.

RŪBININKĖ. Bibliotekininkė sakė, kad ten raminamieji, pagal receptą.

VALYTOJA. Tai jie visi pagal receptą, kaipgi kitaip pagamins? O kad raminamieji, tai dar geriau.

RŪBININKĖ. Gerai, tiek to. Bet jeigu bus dar blogiau?

MOKSLIUKAS. O kas gali būti dar blogiau?

Pasirodo begalvis raitelis, sėdintis ant mustango. Po kiek laiko pranyksta...

RŪBININKĖ. Palaukit, kas tai? Ar tai?

VALYTOJA. Durininkas.

MOKSLIUKAS. O ne...

RŪBININKĖ (Pradeda panikuoti). Dabar tai ragas! Mūsų paskutinė viltis neteko galvos. Kas dabar mus išgelbės? Raskolnikovas išgalabys visus, o Jonas paslėps kūnus ir niekas net nesužinos, kas atsitiko.

VALYTOJA. O tas gyvulys privarys gerą krūvą ant grindų ir man reiks valyti net po mirties! O tada biblioteką uždarys sanitarinė inspekcija ir mano geras vardas bus suterštas...

MOKSLIUKAS. Lietuvių kalbos mokytoja niekada nesužinos, kaip ruošiausi šitam kontroliniui. Bet palaukit... Iš kur čia tas arklys?

RŪBININKĖ. Ką aš žinau, gal jis priklauso Vingių Jonui?

MOKSLIUKAS. Toks mustangas? Negali būti. Tai kažkas kita...

RŪBININKĖ. Taip ir yra. Kažkas iš dingusiųjų pasodino nugalabytą durininką ant Vingių Jono arklio ir atsiuntė mums ženklą, kad gelbėtumės. Kaip kitaip tai paaiškinsi? Juk jokios knygos niekas neatvertė.

MOKSLIUKAS. Knyga... Kaip kitaip. Aišku, kad kažkur atversta knyga. Einu, išsiaiškinsiu. Nesijaudinkit, ponios, aš jus išgelbėsiu. (Išeina)

RŪBININKĖ. Na ir kas, kad ras tą knygą? Ot žioplys.

Grįžta bibliotekininkė.

BIBLIOTEKININKĖ (Eina užsimerkusi, drebėdama). Ei, kur visi? Nieko nematau.

RŪBININKĖ. Taigi atsimerk. Mes čia.

VALYTOJA. Pavyko su chlorke? Raskolnikovas negyvas?

BIBLIOTEKININKĖ. Nepasisekė. Chlorkė išsipylė ant grindų. Visą kilimą išgraužė. Nemačiau nei durininko, nei amerikonkos - nieko.

VALYTOJA. Aš taip ir galvojau, kad jumis negalima pasitikėti. Tai kur tu buvai tiek laiko?

BIBLIOTEKININKĖ. Aš nežinau, ten taip tamsu, tik garsus kažkokius girdėjau. Lyg ir arklys...

RŪBININKĖ. Nu taip. Baigsis tragedija viskas. Iš pradžių Jonas, po to kirvis, tada arklys ir galiausiai... šakės.

Trumpa tyla.

VALYTOJA. Moterys, žinau, kad kartais aš būnu nemandagi, bet tai tik dėl to, kad mano toks gyvenimas, jūs čia niekuo dėtos.

BIBLIOTEKININKĖ. Mano padėtis panaši. Trūksta pinigų sumokėti skoloms, todėl tenka ieškotis papildomo darbo. Taip ir prasidėjo su tais vaistais...

RŪBININKĖ. Taip. Visiems sunku.

BIBLIOTEKININKĖ (Rūbininkei). Atleiskit, kad apkaltinau, jog kraustote mano kišenes, aš nenorėjau, atsiprašau.

RŪBININKĖ. Nereikia atsiprašinėti, aš iš tikrųjų jas kraustau.

VALYTOJA. Man, pavyzdžiui, sunku dabar vienai gyventi, trečias vyras pabėgo...

BIBLIOTEKININKĖ. Tai dėl to, kad jūs per daug dėmesio skyrėte darbui. Aš dėl to kalta, tai aš nepaleidžiu jūsų, kol visko nesutvarkote, net ir to, kas jums nepriklauso.

VALYTOJA. O aš atsiprašau, kad kasdien prispjaudau į jūsų kavą.

BIBLIOTEKININKĖ. Ką?

VALYTOJA. O žiūrėkit, kažkas ateina.

Grįžta Vingių Jonas ir studentė, susikibę už rankų.

RŪBININKĖ. Tai jūs gyva?

STUDENTĖ. Žinoma, kad gyva, kodėl turėčiau būti negyva? Jonelis niekam neleistų manęs skriausti. Ar ne taip, Joneli?

JONAS. Niekam neleisčiau skriausti savo gražuolės...

VALYTOJA. Ko jūs vaikštot kaip trenkti?

STUDENTĖ. Mes įsimylėję. Tokio nuostabaus vyro kaip Jonelis nė su žiburiu nerastum.

JONAS. Na, ką aš galiu pridurti, mano tėtė visada sako, kad aš vyras ir iš stuomens ir iš liemens, o dar ir žemės turiu, tai ne svieto pabaiga. Pamilau mergelą iš pirmo žvilgsnio.

STUDENTĖ. Iš tikrųjų tai aš irgi pamilau Jonelį iš pirmo žvilgsnio. Jis toks žavingas.

VALYTOJA. Tai pasižiūrėk antrą kartą. Mano buvę vyrai irgi atrodė žavingi. Ir mylėjo mane iki pat vestuvių.

STUDENTĖ. Kodėl jūsų tokia bloga nuotaika? Kas nutiko?

VALYTOJA. Niekis. Tik toks psichas su kirviu kažkur palaidas laksto, o arklys visus kampus jau pridirbo. Bet tokie sunkumai tikrai meilei nebaisūs.

STUDENTĖ. Tikrai nebaisūs. Jonelis toks darbštus vyras ir kaime darbus dirbt papratęs...

JONAS. Aišku. Bet užteks apie mane. Geriau praneškim visiems apie savo jungtuves.

BIBLIOTEKININKĖ. Ką?

STUDENTĖ. Ak taip, mes su Joneliu nusprendėm ženytis.

RŪBININKĖ. Meilė akla...

VALYTOJA. Ir intelekto trūkumų nepastebi...

RŪBININKĖ. Bet tai ir yra jaunystės grožis.

JONAS. Reikia tai padaryti kuo greičiau, kad tėvas nelieptų man Katrės vesti.

Pasirodo raitelis be galvos.

JONAS (Klaupiasi). Tai ženklas. Tai juk mano prosenelis su senąja kumele.

STUDENTĖ (Visus sustato). Greičiau visi sustokit, kad prosenelis mus palaimintų!

VALYTOJA. Ar jūs visi iš proto išsikraustėt?

STUDENTĖ. Moterys, stokite už manęs. (Moksliukui) Tu, berniuk, stok už Jono. O kur piršlys?

VALYTOJA. Dar gražiau! Piršlių užsimanė! Gal Raskolnikovo paprašyk? Nu, paprašyk. Pašauk dar, kad atbėgtų su bonka, rūta užkišta! O gal jau atkimšot? Nenustebčiau...

RŪBININKĖ (Valytojai). Na būtinai tau viską sugadinti reikia? Neklausykit jos, tęskite. Turime mažai laiko.

VALYTOJA. Svieto pabaiga, nu!

Studentė visus sustato, kaip pridera.

JONAS. O proseneli, radau mat gražią mergą, katra mane myli, mažne tu mus pašventink, kad per amžius mumis laimė lydėtų. Aš sakysiu priesaiką pirmas.

JONAS (Iškilmingai). Aš, Vingių Jonas, pasižadu mylėti ir gerbti savo mergelą. Pažadu, kad padėsiu ūkio darbus dirbti ir užstosiu prieš bet ką, kas bandys mano gražuolę skriausti. (Studentei) Dabar tu sakyk.

STUDENTĖ. Chi chi... Aš irgi pasižadu mylėti savo Jonelį ir leisti jam ūkio darbus dirbti. RŪBININKĖ. Jeigu kas nors prieštarauja šiai sąjungai, tegu kalba dabar arba nutyla amžiams.

Staiga atbėga Raskolnikovas. Jis vejasi namų šeimininkę, arklys pasibaido, pradeda blaškytis.

RŪBININKĖ. O, jūs gyva! Manėm, kad nudobė. Tai kas ten tada taip žviegė?

NAMŲ ŠEIMININKĖ. Shit! Džonas vorą pamatė ir pabėgo su ta merga.

BIBLIOTEKININKĖ. Kodėl tu čia Raskolnikovą atviliojai?

RASKOLNIKOVAS. Bėda! Tiek daug liudininkų. Galėjau nors skrybėlę nusipirkti, kad niekas nematytų mano veido.

BIBLIOTEKININKĖ. Dabar jis mus visus nužudys.

RASKOLNIKOVAS. Šiąnakt mirs tik vienas!

JONAS. Tada tai būsi tu! Kaip drįsti tu trukdyti mano jungtuves?

Jonas puola Raskolnikovą. Prasideda grumtynės.

STUDENTĖ. O Joneli, nesusižeisk, bus popa. Kas nors pakvieskite pagalbą!

DURININKAS (Atbėga). Aš pakviečiau pagalbą.

BIBLIOTEKININKĖ. Tai jūs gyvas? Kokia laimė. Negalime laukti nė minutės. Reikia kažkam aukotis. Nagi, kas nors aukokitės. Sutramdykite Raskolnikovą.

Rūbininkė užšoka Raskolnikovui ant kupros ir apipila milteliais. Raskolnikovas ima čiaudėti.

RŪBININKĖ. Blogiau nebus!

STUDENTĖ (Šaukia). Joneli, tu toks stiprus, mūsų meilei nėra jokių kliūčių, tik vienas Raskolnikovas! Pasistenk jį pribaigti!

JONAS (Toliau grumiasi). Jeigu šiąnakt mirsiu, pranešk motinėlei, kad negrįšiu valgyt buzės!

STUDENTĖ. O ne, tu nemirsi!

Raskolnikovas grumiasi su rūbininke ir Jonu, kol jam prasideda haliucinacijos.

RASKOLNIKOVAS. Mane krečia šaltis ir sukasi galva. Gal tai karštinė? Bet iš kur čia tie pingvinai? Iš kur čia tie pingvinai? Nekenčiu pingvinų! (Pradeda kirviu trankyti lentynas ir visus daiktus)

BIBLIOTEKININKĖ. O ne? Ką tu jam davei? Iš kur gavai? Tu žinai, kiek kainuoja? Vagilė!

RASKOLNIKOVAS (Puola Joną). Pingvinas!

Arklys baidosi ir viską mindo. Bibliotekininkė puola rūbininkę.

JONAS. Proseneli, gelbėk mani! Nereik man tų mergų!

Atlekia moksliukas, nešasi knygas.

MOKSLIUKAS (Pastebi grumtynes). Geras! Reikia nufilmuot. (Išsitraukia telefoną)

VALYTOJA. Išjunk tą telefoną! Dar to betrūko, kad į ,,Youtube“ mus visus įkeltų. (Atima telefoną ir trenkia žemėn, telefonas sudūžta)

NAMŲ ŠEIMININKĖ. O-MY-GOD!

MOKSLIUKAS. Va dabar tai atpirksi. Aš jau viską išsiaiškinau, bet dabar nesakysiu.

VALYTOJA. Tu man nesakysi, ką? Nesakysi? (Čiumpa moksliuką už gerklės ir pradeda smaugti) Nesakysi?

NAMŲ ŠEIMININKĖ. You stupid pig, paleisk vaiką. (Čiumpa valytoją už plaukų)

MOKSLIUKAS (Springdamas). Jie visi bijo švie... švie...

VALYTOJA. Ko jie visi bijo? (Smaugia toliau)

MOKSLIUKAS. Šviesos! Negi neskaitot pasakų? Nu aš irgi neskaitau, bet esu girdėjęs! Visi, kurie pasirodo tik tamsoje, bijo šviesos! Knygose yra visi atsakymai!

VALYTOJA (Toliau smaugia). Tai štai kodėl anąkart likome gyvi, juk išaušo.

MOKSLIUKAS. Gelbėkit!

Visi grumiasi. Raskolnikovas pagauna studentę ir jau ruošiasi ją nužudyti...

RASKOLNIKOVAS. Nori tarti paskutinį žodį?

STUDENTĖ. Joneli, aš tave myliu.

Pagaliau įsiveržia gelbėtojai, pasirodo ryški prožektorių šviesa, ir knygų veikėjai dingsta. Visi kiti lieka buvusiose pozose.

GELBĖTOJAS. Ar jums viskas gerai? Kas buvo tie žmonės? Kur jie dingo? Kas čia nutiko? Atrodo, jog vyko geras vakarėlis...

BIBLIOTEKININKĖ (Bando pasiteisinti). Taip ir buvo. Čia buvo kasmetinė ,,Uždarų durų naktis“.

GELBĖTOJAS (Pamato moksliuką). Su nepilnamečiais?

MOKSLIUKAS. Man jau beveik 18!

BIBLIOTEKININKĖ. Jis renginyje nedalyvavo, tik saugojo paltus.

GELBĖTOJAS. Tai kam kvietėte pagalbą? Kas buvo tas žmogus su kirviu?

BIBLIOTEKININKĖ. Striptizo šokėjas... Jau išėjo.

GELBĖTOJAS. Tikrai? Pro kur? (Nesupranta, ką bibliotekininkė nusikalba) Ką?

BIBLIOTEKININKĖ (Nukreipia kalbą). O kaip jums pavyko įeiti? Išlaužėte duris? Mes niekaip negalėjome išeiti...

DURININKAS. Tikrai. Aš neradau jokių įrankių, todėl negalėjau atidaryti. Kažkas nutiko spynai.

GELBĖTOJAS. O ar bent bandėte atidaryti tas duris?

VALYTOJA. Tai kaip nebandėm? Aišku, kad bandėm! Stūmėm, kiek galėjom, niekaip neatsidarė!

GELBĖTOJAS. (Šypsosi) Stūmėt, sakot... O ar matot, kad ant durų parašyta ,,Traukti“?

NAMŲ ŠEIMININKĖ. O shit!!! Taip ir maniau. Aš matot Amerikoj gyvenau kurį laiką, tai atpratau skaityti lietuviškai. Bet tokių dalykų, kas čia dėjosi, tai Amerikoj net per helovyną nebūna... My god!

DURININKAS. Jūs kaip durniai su durelėm. Juk sakiau nestumti.

BIBLIOTEKININKĖ (Durininkui). Kriene tu, kur pats buvai, kai mums tavęs reikėjo? Mums čia vos galvų nenukapojo, o tu pasislėpęs kampe tūnojai kažkur!

GELBĖTOJAS. Kas vos galvų nenukapojo?

RŪBININKĖ. Neklausykit jos, ji apsinešus. Platina narkotikus. Jūs kvieskit policiją.

BIBLIOTEKININKĖ. Tylėk. Neklausykit jos, ji išprotėjus, geriau patikrinkite jos kišenes.

MOKSLIUKAS (Rodo į valytoją). O ji mano išmanųjį telefoną sudaužė!

VALYTOJA (Rodo į moksliuką). O jis šiaip dėl visko kaltas! Prakeikti vaikiūkščiai su savo purvinom letenom! Taip ir norisi paimti ir nukapoti po pirštelį, išsivirti aliejuje ir suvalgyti tokius traškius kramst kramst!

MOKSLIUKAS (Rodo į valytoją). Ragana! Ji savo vyrą nugalabijo! Du vyrus! Pati prisipažino.

VALYTOJA. Tu mažas išpera! Ateik čia! (gaudo)

NAMŲ ŠEIMININKĖ (Bėga ginti moksliuko). Help! Help! Stupid pig bando užmušti vaiką! Help!

MOKSLIUKAS (Valytojai). Nebandai manęs paliesti, aš turiu savo teises! Papasakosiu visiems, kas čia buvo!

RŪBININKĖ (Moksliukui). Ne, tu negali! Kas bus, kai visi sužinos?

NAMŲ ŠEIMININKĖ. Berniuk, bėk! Aš ją laikau! (Tramdo valytoją)

Kol visi barasi, kitas gelbėtojas nueina prie lentynų, apžiūri sužalotus daiktus ir randa knygą.

DURININKAS (Pastebi, kad gelbėtojas eina prie knygų). O ne!

Visi išsigąsta.

GELBĖTOJAS (Nusijuokia). Prisimenu šitą.

VISI (Griūdami vieni ant kitų bando sulaikyti). Tik neversk!

UŽDANGA