Tu gali. Ne, negaliu

Panevėžio Juozo Miltinio gimnazija

Aistė Padimanskaitė

Tu gali. Ne, negaliu.

Veikėjai:

Merkurijus

Loydas

Ivė

Siera (Mona)

Šokėjos

Žmonės su portfeliais

Operatoriai

Kosmetologės

Organizacijos nariai

1 scena

Loydas apsirengęs nuskurusiais drabužiais guli ant žemės lauke, su buteliu rankoje. Kartais kažką sumurma. Į sceną lėtai įžengia Merkurijus su pypke, skrybėle ir ilgu paltu. Prieina prie gulinčio Loydo ir lėtai klaupiasi tiesdamas rankas, tarsi norėdamas jį pakelti. Šviesos užgęsta.

2 scena

Viduryje scenos guli čiužinys, o ant jo miega Loydas. Merkurijus pusiau snausdamas linguoja supamajame krėsle. Netikėtai garsiai suknarkia Loydas, o Merkurijus greitai atsilošia su krėslu atgal vos neiškrisdamas. Išsigandęs Merkurijus šoka iš krėslo, tada nusiramina ir vėl pamažu į jį atsisėda. Išsitraukia pypkę ir ruošiasi ją užsidegti, kai Loydas vėl netikėtai suknarkia ir nukrenta nuo čiužinio. Merkurijus vos neišmeta pypkės ir susinervavęs trinkteli kumščiu į krėslo rankeną. Suvaitoja Loydas.

Loydas (imasi už galvos): Oi... Ir kodėl gi vėl man šitaip?

Merkurijus: Tu ir pats žinai atsakymą.

Loydas išsigandęs verčiasi ant nugaros.

Loydas (grasinančiai, bet su baime stojasi rodydamas pirštu): Kas tu toks? Ir ką aš čia veikiu?

Merkurijus nieko neatsako ir toliau supasi krėsle.

Loydas (šneka su savimi): Na ir prisidirbau.

Pasikaso galvą ir ateina arčiau Merkurijaus.

Loydas (sunerimęs): Ar mudu... Na, žinai...

Rodo tai į save, tai į Merkurijų.

Merkurijus (besijuokdamas): Deja, manęs jokie santykiai nedomina.

Loydas (nepatikliai grūmodamas smiliumi): Aha... Meluoji man.

Merkurijus (pašaipiai): O ar būtų lengviau jei meluočiau? Vargu ar aš išvis galėčiau su kažkuo miegoti.

Loydas (nustebęs): Ką..? Nepakyla?

Merkurijus: Kad nėra kam kilti.

Loydas eina artyn, o Merkurijus atsitoja šonu į žiurovus.

Loydas: Dedule, jūs ir vėl man meluojate...

Merkurijus greitai atsisega paltą ir išskleidžia, kad žiūrovai matytų tik vieną palto pusę. Loydas tuo metu greitai išsigandęs žengia atgal. Paskui susidomėjęs prieina arčiau, sustoja, o tada apeina Merkurijų ir įkiša galvą tarp palto kraštų, kad žiūrovai matytų tik Loydo kūną.

Loydas: Ogi čia tikrai nieko nėra...

Merkurijus: Taigi...

Loydas atsistoja tiesiai.

Loydas: Tai ką, čia merga kokia..?

Loydas plačiai išsižioja ir kaukšteli dantimis.

Merkurijus (kikendamas): Ne... Aš nuo vaikystės toks.

Loydas: Tai ką, dėdule, jus nekaltas... Tokiam amžiuje - nekažkas... Gerai, užteks! Pasakyk, ką aš čia veikiu?

Merkurijus: Na, matai, mes nusprendėme, kad tau reikia pagalbos ,,surasti savo roges”.

Loydas: Kokias roges? Juk pavasaris. Ir kas tie mes? Būsi jau koks ,,orgnarys”.

Merkurijus: O kas tas ,,orgnarys”?

Loydas: Na, žinai, vienas iš organizacijos narių.

Merkurijus (susimąstęs): Ne. Aš ne iš tokių.

Loydas: Tai iš kokių? Ir kodėl išvis nori man padėti?

Merkurijus: Matai, yra tokių žmonių, kuriems padėti kitų pasiklydusioms sieloms yra tiesiog gera, o vidinė gerovė yra aukščiau visko.

Loydas: Ai, nereikia tik visų šitų sapalionių. Aš ir taip žinau, jog nieko nemoku. Nereikia man to įrodinėti, gerasis samarieti.

Loydas įkrenta į Merkurijaus krėslą.

Merkurijus: Nagi, juk tikrai ką nors sugebi.

Loydas užkelia kulkšnį ant kitos kojos kelio ir delnu pasiremia smakrą.

Loydas: Kita vertus... Geriau pagalvojus, kai ką sugebu.

Merkrijus (nudžiugęs): Pagaliau! Eime ir padarykime tai!

Loydas nusikvatoja pliaukšėdamas sau per šlaunis ir pamojuoja pirštu Merkurijui.

Loydas: Esu isitikinęs, kad tau tai nei patiks, nei sugebėsi.

Merkurijus: Aš bent esu nusiteikęs išbandyti tai, ką sugalvojai. Rėžk!

Loydas (vėl kvatodamas): Pir... Pir... Pirmiausia - prisiek.

Merkurijus: Prisiekiu! O dabar sakyk, ką mes veiksime.

Loydas dramatiškai ištiesia delnus į priekį, iš vieno padaro apvalią skylę, o iš kito lieka tik ištiestas smilius. Tada švilpaudamas pradeda pirmyn ir atgal siūbuotis krėsle.

Merkurijus žiūri be jokios išraiškos į Loydą.

Abu po truputį artėja vienas prie kito, o šnekėdami žingsniuoja į scenos vidurį.

Merkurijus: Po perkūnais! Turėjau susiprasti.

Loydas: Deja. Tu prisiekei.

Pasigirsta tyli romantiška muzika.

Merkurijus: O priesaikos atsiimti negalima?

Loydas išdidžiai viena ranką ištiesia į viršų, o kitą padeda ant širdies.

Loydas: Priesaika yra priesaika!

Toliau grojant muzikai po truputi šokdamos išlenda šokėjos, užsidengusios veidus.

Loydas: Pamatysi, tau patiks. Bet tom vargšelėm, manau, nelabai. (Nusijuokia) Nebent stebėsi tik šokį ir nemažai jom paklosi šlamančių.

Muzika pagarsėja. Šokėjos sukasi aplink Merkurijų ir Loydą.

Šviesos užgęsta.

3 scena

Raudonoje šviesoje šoka Merkurijus su viena iš šokėjų, kurios vardas Siera.

Merkurijus prisitraukia šokėją arčiau ir garsiai šnabždą jai į ausį žemu balsu.

Merkurijus: Kas tu?

Siera keliais sukinukais atsitraukia nuo Merkurijaus, o šis vėl ją prisitraukia.

Merkurijus: Na, kodėl tu bėgi nuo manęs?

Jis tiesia rankas link Sieros, bet ši vėl išsisuka.

Merkurijus: Aš noriu tavęs!

Siera sustoja nugara į užkulisius.

Merkurijus: Aš sumokėsiu!

Siera mažais žingsniukais atbula pabėga į užkulisius.

4 scena

Merkurijus guli ant čiužino, o Loydas sėdi krėsle užsimetęs kojas ant ranktūro.

Merkurijus: Na ko čia šypsaisi sienai?

Loydas (kikendamas): Galvoju ar derėtų paklausti tavęs, kokia buvo tos merginos reakcija, kai pamatė tuštumą tavo kelnėse.

Merkurijus: Nederėtų.

Loydas: Bet aš paklausiau.

Merkurijus: Tiesą sakant - jokia. Ji pabėgo.

Loydas: Palauk, pabėgo, kai užčiuopė, kad nieko nėra?

Merkurijus: Na, tau tik ,,kelnės galvoje”. Mums bešokant ji ėmė ir pabėgo.

Loydas nustebęs greitai numeta kojas.

Loydas: Tai kiek praradai?

Merkurijus: Visus šiltus jausmus.

Loydas (kikendamas): Nieko, surasim kitą, greit vėl sušilsi. Na, bent patiko, juk buvo verta. Kas čia tie keli popierėliai.

Merkurijus: Man visai nepatiko. Aš ne apie tokius jausmus kalbu.

Loydas: Ei, ei. Kur tavo alfa patinas? Gal neišaugus tam daikčiukui, neišaugo ir tavo vyriškumas?

Merkurijus: Ai, tik nereikia, mes nebe paaugliai.

Loydas: Aš suprantu, kad tau smėlis jau byra, bet aš tai dar jaunas.

Merkurijus: Būtent. Ir dar yra vilties susitvarkyti gyvenimą. Juk šiandien pirma naktis per savaitę, kai tu blaivas. Eime miegoti.

Šviesos užgęsta.

Loydas: Tiesa.

5 scena

Prieblandoje, šalia užkulisių, Merkurijus su dviem puodeliais kavos.

Merkurijus: Loydai!

Loydas (miegodamas): Bananai…

Merkurijus: Loydai!

Loydas (toliau miega): Na, gerai, užteks pyrago.

Merkurijus prieina prie jo ir koja pastumdo.

Loydas (sėsdamasis): Kas čia taip dvokia..?

Pamato Merkurijų.

Loydas (nudžiugęs): Kava!

Tiesia rankas į puodelį, bet jo nepaima ir staigiai atitraukia rankas.

Loydas: Nesakyk, kad paruošei ir pusryčius.

Merkurijus: Žinoma. Iškepiau blynų.

Loydas: Na, ko tu elgiesi, kaip įsimylėjusi mergiotė? Kad tai būtų paskutinis kartas.

Pasiima kavos puoduką, o Merkurijus išeina į užkulisius paimti blynų. Loydas paragauja kavos ir vaidina, kad vemia. Grįžta Merkurijus su dviem lėkštutėm blynų. Loydas pradeda valgyti. Merkurijus suka ratus kambaryje retkarčiais susikišdamas blyną arba gurkštelėdamas kavos.

Loydas (pilna burna): Žinai, jei aš norėsiu valgyti, aš pasidarysiu pats.

Merkurijus netyčia išmeta savo šakutę.

Merkurijus: Tai vis delto moki kažką.

Loydas (pilna burna): O kas čia sunkaus yra pasiimti riekę duonos ir gabalą ,,šlapiankos”?

Merkurijus pasiima blyną ir susikišą jį į burną.

Merkurijus: Tai nemoki.

Loydas: Man užtenka. Aš daug nevalgau.

Loydas išlaižo savo lėkštę ir Merkurijui nematant iš jo lėkštėm ima po vieną blyną ir valgo. Merkurijus priėjęs prie stalo randa lėkštėje tik viena blyną.

Mekurijus: Čia aš tiek suvalgiau? Galiu prisiekti, kad buvo bent trys.

Loydas: Taip taip. Tu suvalgei.

Merkurijus išgeria kavą ir nueina nuo stalo. Loydas savo kavą supila į jo puodelį ir ima paskutinį blyną, bet netikėtai atsisuka Merkurijus.

Loydas: Aš tik tikrinu, ar šiltas.

Metkurijus: Patariu daugiau neliesti mano maisto. O dabar gali eiti ir iškepti man blynų.

Loydas (staigiai stojasi): Bet gi aš nemoku!

Merkurijus: Vadinasi, išmoksi.

Loydas: Na, ir gerai!

Loydas išeina į virtuvę. Merkurijus sėdi, nusišypso. Pasigirsta dužtančių indų garsai. Iš užkulisių išnyra galva.

Loydas: Aš tikrai nemanau, kad sugebėsiu.

Merkurijus: Ten kažkur turėtų būti receptai.

Loydas vėl pasislepia užkulisiuose, o Merkurijus, kaip pagreitintame filme, pradeda greitai judėti po sceną. Galiausiai atsisėda į krėsla ir ramiai sėdi, kol išlenda Loydas su uždengta lėkšte.

Merkurijus: Nagi, duok šen.

Loydas: Ar tu tikrai nori juos valgyti?

Merkurijus: Duok tik.

Loydas paduoda lėkštę Merkurijui. Šis ją atidengia, o joje vien sudegę blynai. Merkurijus kelis kartus pasižiūri tai į Loydą, tai į blynus.

Merkurijus: Na, gaminimas gal ir nėra tavo stiprioji pusė. Planas neišdegė.

Loydas suneria rankas ir purto galvą.

Loydas: O ką aš tau sakiau? Palauk, koks planas?

Merkurijus: Na, priežastis, kodėl aš ir tu esame čia, tai vienos grupelės noras tave įtikinti, kad tu kažką gali. Niekada nebūna taip, kad žmogus visai nieko negalėtų.

Loydas: Aš būsiu išimtis.

Merkurijus: Pamatysim. Pirmiausia susitvarkom, o tada ieškosim tavo paslėptų galimybių.

Merkurijus su Loydu čiumpa lėkštes ir gęstant šviešai jas išneša į užkulisius.

6 scena

Scenoje vis dar tie patys daiktai, tik priekyje atsiranda suoliukas, o ant jo sėdi Merkurijus su Loydu.

Loydas: Gerai, ką mes čia veikiam?

Merkurijus: Nežinau. Tiesiog gera būti kieme.

Loydas(sarkastiškai): Ypač pučiant lediniam vėjui ir per lietų.

Merkurijus: Dar nelyja.

Loydas: Tu pažiūrėk į dangų!

Merkurijus: Sugalvojau! O kas, jeigu tu būtum ,,orų berniuku”?

Loydas: Baik jau. Žinau, kad aš nieko nemoku, bet taip tyčiotis jau žiauru.

Merkurijus: Bent pabandyk.

Merkurijus su Loydu atsistoja ir sustingsta. Užsidega żalia šviesa, pasigirsta muzika ir neaiškūs operatorių balsai, aplinkui juos pradeda vaikščioti žmonės su ausinėmis, laidais ir kita atributika. Merkurijus nueina į scenos galą ir šnekasi su vyru, nuolatos žvilgčiodami į Loydą, o šis vis dar stovi sustingęs. Muzika nutyla ir Merkurijus su vyru ateina prie Loydo, šis atsisuka į juos.

Merkurijus: Klausyk, šis operatorius tau pasakys, ką reikia daryti. Susikaupk.

Operatorius: Taigi, pirmiausia tave padoriai aprengsime.

Pasigirsta muzika ir iš užkulisių išlenda keletas žmonių ir puola jį pudruoti, šukuoti, aprengia kostiuminį švarką. Loydas vis stengiasi išsisukti. Muzika prityla.

Operatorius: Žiūrėk tiesiai ten, matysi save ir žemėlapį, ekranas po dešine rodys tau tekstą.

Loydas: Aš neturiu tiek akių, kad visur spėčiau žiūrėti!

Operatorius: Kaip tik dvi ir turi. Vienai vienas ekranas, kitai- kitas.

Loydas: Aš nemoku žvairuoti!

Opratorius: Vadinasi, išmoksi.

Visi atsitraukia į užkulisius išskyrus Loydą. Pasigirsta muzika. Loydas nervingai patampo marškinių apykaklę. Operatorus skaičiuoja atbulai nuo 5 iki 1, ties 1 užsidega raudona šviesa. Loydo lūpos juda tarsi kažką šnekėtų, o rankomis mosuoja nežinodamas, ką su jomis daryti, nuolatos atsigręžia atgal norėdamas pamatyti žemėlapį. Galiausiai nusirengia švarką ir meta į užkulisius. Jam sėdant ant suoliuko staiga nutyla muzika ir užsidega įprasta šviesa. Loydas kurį laiką giliai kvėpuoja. Įeina Merkurijus.

Merkurijus: O tu visai greitas.

Loydas: Tu tiesiog nebe pirmos jaunystės.

Merkurijus: Aš bandau tave pralinksminti.

Loydas: Nustebinsiu tave. Tau visiškai nesiseka guosti žmones.

Merkurijus: Nenustebinai.

Loydas išsitraukia butelį popieriniame maišiuke, atsigeria.

Loydas: Ai, žinai ką, ,,plaunuos” iš čia.

Merkurijus: Kaip visada, nieko nepabaigi. Neleidi net...

Loydas atsitoja ir jį pertraukia.

Loydas: Nieko apie mane nežinai.

Merkurijus: Aš viską žinau. Ypač apie Mairą.

Loydas įniršęs griebia Merkurijui už apykaklės ir pasistato prieš save. Loydas bando jį mušti, bet Merkurijus gudriai išsisuka ir kai Loydas nuvargsta, jį pasodina ant suoliuko.

Merkurijus: Ech, tu paikas vaikėze. Iš karto muštis, kaip berniokas. Einam geriau į tavo pamėgtą vietą, nurimsi gal kiek. Tada bus galima šnekėti.

7 scena

Raudona šviesa. Pasirodo šokėjos, taip pat apsirengusios. Loydas šoka su visomis, o Merkurijus dairosi, kol iš užkulisių nedrąsiai šokdama išlenda Siera. Merkurijus stengiasi nueiti iki jos, tačiau ši sukdama ratus aplink kitas šokėjas jo išvengia, kol netikėtai jis suima ją už pečių ir neleidžia judėti. Siera stovi ir laukia. Kiti pamažu skirstosi. Šviesa užgęsta. Užsidega įprasta šviesa. Merkurijaus kambarys. Tose pačiose vietose guli čiužinys ir krėslas. Siera sėdi atsukusi nugarą žiurovams ant čiužinio, sulenkusi kojas, o pečius ir nugarą užsidengusi skraiste. Merkurijus stovi atsirėmęs į sieną.

Merkurijus: Na, ir kodėl gi tu? Aš negaliu. ( Pauzė) Toks jausmas, kaip iš pasakos, tarsi jau tave pažįstu. (Griežtai) Nusiimk tą šydą!

Siera dar labiau susigūžia.

Merkurijus: Ar girdi ką sakau? Nusiimk!

Merkurijus piktai ir greitai eina link jos, o ši išsigandusi nusimeta skraistę ir pabėga į užkulisius.

Merkurijus atsisėda ant čiužinio, apsikabiną skraistę ir giliai įkvėpia.

8 scena

Merkurijus laikydamas viena ranka skraistę miega. Kažkas tris kartus pasibeldžia. Loydas tyliai tipendamas išlenda iš užkulisių su dviem alaus bokalais. Padeda juos ant žemės ir pažadina Merkurijų.

Loydas (pašaipiai): Na, ir kuris iš mūsų dabar yra vaikas?

Loydas paduoda Merkurijui bokalą. Šis žiūri sumišęs.

Merkurijus: Šiaip aš problemas sprendžiu kitaip. (Pauzė) Vynas man labiau prie širdies.

Loydas: Jei nepatinka- negerk.

Pasiima abu bokalus sau.

Merkurijus: Iš kur gavai pinigų?

Loydas: Na, švelniai pasakius, pasiskolinau.

Merkurijus: Iš manęs? Žinai, tai blogas įprotis. Beje, turiu dar viena klausimą. Kodėl tavo vardas Loydas?

Loydas: Na, man mama kažkada pasakojo, kad su tėvu susipažino gerdami ,,Loyd” arbatą. Todėl ir mane taip pavadino.

Merkurijus nusijuokia.

Merkurijus: Bet panašu, kad arbata tau per silpna.

Loydas (stukteldamas į petį): Nagi, nesityčiok.

Merkurijus: Žinai, visai gera mintis.

Loydas: Kokia mintis?

Merkurijus: Pirmiausia vedam tave į grožio saloną.

Loydas: Ne, tikrai ne.

Pasigirsta muzika. Merkurijus atneša kėdę, pasodina Loydą. Į sceną įeina dvi merginos ir gražina Loydą: sušukuoja, sutepa žele plaukus, ištepa kremu veidą, užriša prijuostę ir paduoda padėkliuką su skirtingomis arbatos rūšimis. Muzika nutyla ir merginos išeina.

Loydas: Gerai, paaiškink.

Merkurijus: Na, pagalvojau, kad tu visai žavus berniokas. Gal seksis pardavinėti arbatą.

Loydas: Aš labai abejoju.

Merkurijus: Pabandykim!

Užsidega žalia šviesa. Merkurijus išeina. Loydas stovi viduryje. Scenoje žmonės pradeda vaikščioti su portfeliais iš vienų užkulisių į kitus. Loydas iš pradžių šypsodamasis ir kažką neaiškiai kalbėdamas, bando įsiūlyti arbatos, bet visi jį atstumia. Tada Loydas įžūliai stabdo praeivius, kol viena močiutė jį aptranko rankinuku. Loydas meta viską ant žemės - nusiriša prijuostę ir taip pat šveičia žemyn. Žmonės išsivaikšto. Užsidega įprasta šviesa. Ateina Merkurijus. Loydas piktai šnopuoja.

Merkurijus: Mhm... Kantrybės tu neturi.

Loydas (piktai): Ir su tavim aš kantrybės nebeturiu!

Griebia iš Merkurijaus kišenės piniginę ir išeina į užkulisius. Merkurijus lieka stovėti su pypke rankose. Šviesa užgęsta.

9 scena

Loydas su buteliu maišiuke sėdi ant suoliuko ir geria. Jam už nugaros vėl vaikšto žmonės. Ir viena maža mergaitė, vardu Ivė, rožiniais bateliais, vaikšto tarp jų tyliu balseliu prašydama pinigų. Loydas ją išgirdęs sustingsta ir atsisuka. Apsigraibo ir išsitraukia Merkurijaus piniginę. Ištraukia kelis eurus ir pasikviečia mergaitę. Pasisodina ją ant suoliuko ir paduoda pinigus. Žmonės išsiskirsto.

Loydas: Kam tau jų reikia, mergaite?

Ivė: Rūbeliam.

Loydas: O ne tėvai turėtu juos tau nupirkti?

Ivė: Mamytės aš neturiu, o tėvelis geria.

Loydas: Na ir niekšas. O šitą ( parodo į mėlynę po akimi) kas padarė?

Ivė: Mokykloje mane apstumdė mergaitės, nes aš negraži.

Loydas: Ir jos tau padarė mėlynę?

Ivė: Ne, čia tėvelis trenkė, kai gavau pastabą už muštynes mokykloje.

Loydas: Na ir niekšas, bjaurybė, alkoholikas!

Loydas sustingsta. Merkurijus niekam nematant išlenda ir atsiremia į sieną.

Loydas (sau): Ir aš toks pat. Toks pat alkoholikas. Ir koks aš niekšas…

Atsisuka į Ivę ir paima jai už rankų.

Loydas: Klausyk, tu esi labai graži, tikiu, kad ir labai protinga, todėl gali viską, pažadėk, kad pasistengsi pabėgti nuo savo tėvo.

Ivė: Ir ką aš darysiu viena? Aš visai nieko nemoku.

Loydas: Tu moki. Tu gali. Visi kažką galime!

Ivė nusišypso, atsistoja ir išeina. Merkurijus atsisėda į jos vietą.

Merkurijus: Matai, tu irgi gali. Ir man visai nereikėjo tau padėti.

Loydas: Aš nebenoriu gerti.

Merkurijus: Dėl tos mergaitės?

Loydas: Taip.

Merkurijus: Va čia atsivėrė visos tavo galios. Tu sugebi pakelti kitiems nuotaika, kažkaip priverti atsiverti tau. Ir čia nemaža dovana.

Staiga Merkurijus smarkiai užsikoso ir krenta ant žemės.

10 scena

Merkurijus guli ant savo čiužinio storai apsiklojęs ir su šlapiu skudurėliu ant kaktos. Loydas neša jam arbatos.

Loydas: Na ir radai laiką susirgti, seni.

Merkurijus: Tiesa, ne be toks atsparus visokiems debilams ir virusams.

Loydas: Aš žinau, kas tau padės jaustis geriau.

Užsidega raudona šviesa. Įsisuka šokėjos. Siera viduryje. Loydas vėl šoka su visomis, tačiau greitai atitolsta ir sugriebia Sierą. Pašnibžda jai į ausį ir ji išbėga už rankos traukdama Loydą. Visi išeina iš scenos išskyrus gulinti Merkurijų. Užsidega įprastos šviesos, vėl įbėga Loydas su Siera.

Loydas (Merkurijui): Manau, tau bus malonu, kai ką pamatyti.

Loydas išeina ir pasigirsta užrakinamų durų garsas.

Merkurijus (jos nematydamas): Kas tu?

Siera tyli.

Merkurijus: Kas tu!?

Siera tyli, o Merkurijus pašoka nuo čiužinio ir pamato Sierą.

Merkurijus: Kodėl tu čia?

Siera lėtai nusiima veidą dengianti šydą. Merkurijus nustemba.

Merkurijus: Mona! Mona! Sakiau, jog tave pažįstu! Kodėl slėpeisi?

Mona: Maniau, kad tu pabėgsi supratęs, kokia mano profesija. Juk pažinojai mane tik kaip geradarių grupelės narę. Aš tiesiog bijojau, Adolfai.

Merkurijus: Tu prisimeni. Tu prisimeni mano vardą.

Mona: Aš prisimenu kiekvieną smulkmeną.

Merkurijus (deklamuoja):

Ar mokėsi tu tylėti,

Žodžių man pritrūkus?

Ar nusišypsosi,

Akims rūke paklydus,

Kai aklas būsiu aš?

Širdžiai sukietėjus,

Kraują varinėsi tu.

Būsi kojos, rankos,

O vėliau net smegenys,

Kaukolėj tuščioj.

Būsi tiktai tu,

Ir nejaučianti oda,

Kurią vos prilaiko kaulas.

Kol sąmoningas dar,

Atskleisiu paslėptas mintis,

Nes vis blaškausi

Tarp dviejų pasaulių.

Teliks nuspręsti,

Tu ar aš.

Mona svajingai šypsosi Merkurijui.

Mona: Nusišypsosiu. Aš galiu.

11 scena

Merkurijaus kambaryje sėdi Loydas, Mona, Merkurijus ir organizacijos nariai.

Merkurijus: Žinai, Loydai, čia susirinko visi mūsų grupės nariai. Mes sužinojome, kad vidurinę tu baigei, nors ir ne pačiais geriausiai pažymiais, bet baigei.

Mona: Mes turime tau pasiūlymą.

Loydas: Žinok, man sunku susikaupti, prašau greičiau.

Vyras su berete: Mes siūlome tau eiti studijuoti. Psichologiją ar pedagogiką. Tau labai tiktų, o mes sumokam už visus pirmus tavo metus. Pasirūpinsime visomis išlaidomis.

Loydas: O paskui?

Merkurijus: Paskui išsiversi pats. Padėsim tau susirasti darbą.

Visi išsitraukia po krūvelę pinigų ir sudeda vidury stalo.

Mona: Spręsti tau.

Loydas: Aš mokysiuos. O paskui norėčiau prisijungti prie jūsų.

Merkurijus: Mes labai džiaugsimės.

Loydas: Turiu dar vieną prašymą.

Vyras su berete: Sakyk.

Loydas: Pasirūpinkit kas nors ta mergaite.

Mona susižvalgo su Merkurijum.

Mona: Mes jau rūpinamės. Jos vardas Ivė. Greitai jos globos teisės bus atiduotos mums.

Loydas: Tik nesivesk jos į darbą.

Visi nusijuokia.

Mona: Nebijok, Merkurijus nebeleidžia ten dirbti. Ieškau kažko padoresnio.

Loydas: Puiku.

Visi apsikabina ir šviesos užgęsta.