Traukinių šįvakar nebus
Kauno Jėzuitų gimnazija
Paulina Drėgvaitė
Traukinių šįvakar nebus
Trijų veiksmų pjesė
Love is all a matter of timing.
It's no good meeting the right person too soon or too late. If I'd live in another time or place...my story might have had a very different ending.
- Wong Kar Wai, „2046”.
Veikėjai:
Sofija
Maksas
Monika
Šlavėjas
Laura
Pirmas veiksmas
Tuščia scena, testovi veidrodis. Iš tolumos ataidi švilpaujama Sous le ciel de Paris melodija. Pamažu scena nušvinta ir matome ryškėjantį vaizdą. Lėtu, besisukančiu šokio žingsniu įeina Sofija. Sustoja nugara į salę priešais veidrodį. Po pauzės ima tyliai šnekėti:
Sofija: šįryt pagaliau prisnigo. Atmerkus akis visur ta baltuma, ta akinanti baltuma. Atvėriau langus ir jaučiau, kaip tasai šviesus skaidrumas smelkiasi į mane ir mano namus. Kad akyse skaidrėja... ir nuo šiol rytais bus tylu. Tylu, tylu, tylu. Sakė, kad išeis žiemą...
(atsisuka į žiūrovus)
Aš neišėjau, nors visada norėjau būti kažkur, kur manęs nėra. Vieną dieną atmerkti akis ir suprasti, kad čia e s u.
(pauzė)
Kodėl čia susirinkote? Turbūt bandote nuo kažko pabėgti ir mintimis pabūti ant scenos. Galbūt vakare jums sudaužė širdį ir bėgate nuo skausmo. Galbūt jūsų žingsniai sklendžia viršum žemės ir jus gąsdina nepakeliamas būties lengvumas.
Užkopėte laiptais ligi salės ir dabar laukiate, kol atskleisiu jums šio vakaro stebuklą.
Laukiate tamsoje, stebėdami prožektorių šviesų atspindžius mano akyse.
O jeigu šįvakar neturiu ko papasakoti? Jeigu mūsų istorija išsisprendė? Supyksite? Nustebsite? Apmaudžiai gūžtelsite pečiais ir tarsite, et, tie menininkai?
(žvilgteli šonan)
Visgi norit šįvakar pradėti?... Tikrai? (išbėga į užkulisius ir už rankos atitempia M a k s ą ir M o n i k ą , jie bejausmiai, sustingę). Mūsų istorija prasideda nuo šių dviejų, Makso ir Monikos. Jie tiksliai nežino, kas bus.
Kaip ir mes visi.
(Maksui ir Monikai) Pasiruošę? Pradedam!
(išeina)
Maksas ir Monika tarsi prabunda, apsidairo ir nustebę išbėga. Maksas parbėga su kėdėmis ir staleliu, Monika grįžta visiškai kitokia eigastimi: skubia, greita. Ji įbėga į kambarį ir žvilgteli veidrodin, pameta rankinę ir sėda šalia Makso, ilgai gaudo kvapą. Maksas sėdi ant kėdės ir tyli.
Monika: Maksai... prašnek.
Maksas: (po pauzės) tu ir vėl čia. Gera tave matyti.
Monika: Vėl galvoji apie pasaulį? Tavo žvilgsnis keistas ir sunkus. Neatrodo, kad tau gera mane matyti.
Maksas: Kaip visada. Galvoju. Kas man belieka, jeigu ne galvoti.
Monika: Ir tu turbūt vėl svajoji apie... leisk spėti, vienatvę. Savo idealą.
Maksas: šimtą metų vienatvės, taip.
Monika: man taip neramu, kad tu gyveni čia vienas ir bandai nešti pasaulį ant savo pečių. Nepasineša, ar ne, Maksai? Tau reikėtų lengviau žiūrėti, retkarčiais pašokti... (atsistoja ir ima lėtai šokti; pasigirsta džiazo muzika) matai, esmė yra išlaikyti lengvą santykį su pasauliu. Neignoruoti jo – gink Dieve, ne, bet ir nevilkti jo ant pečių, kaip kad darai tu. Nepavilksi, mielasis.
(po pauzės) na, kaip matau, šįvakar su tavim nepasišnekėsiu. Aš išeičiau, bet man reikia tavo pagalbos.
Maksas: pagalbos? Tau?
Monika: (labai rimtai) vėlei dingsta mano katės.
Maksas: ką? katės? Dingsta?
Monika: Katės. Dingsta. Vakar jų buvo 5, ryte atsikėliau – likę tik keturios, ir tai išsigandusios.
Maksas: gal pabėga? Nakčiai užrakini duris?
Monika: skirtumo gi nėra, durų jos neatsirakintų! Perkračiau visus namus. Jų n ė r a.
Maksas: o... kur...
Monika: klausi, kur jos dingsta? Aš irgi uždaviau sau tą patį klausimą. (pašnibždom) jas vagia, Maksai. Kažkas jas vagia. Esu tuo tikra.
Maksas: vagia kates? Kam gali reikėti tavo kačių?
Monika: aš irgi uždaviau sau tą patį klausimą! Kažkas mane stebi ir jaučia, kaip jas myliu. Gal pavogęs mano kates tikisi pavogti dalį manęs? Maksai, man baisu! Siautėja sielų vagys!
Maksas: pagaliau tu išprotėjai.
Monika: ne! tu visada sakai, kad išprotėjau, kai tik imu mąstyti protingai. Visada taip. Žinai, vieną dieną tikrai iš čia išvažiuosiu. Vakar prižadėjau sau, kad, kitaip nei kiti, neuždusiu šiame mieste.
(atsistoja) o klausyk, aš per daug šneku apie save. (griebia Maksą už rankos) kaip tu gyveni?
Maksas: (atsitraukia) aš? Gyvenu, Mon. Težinau tiek. Niekas nevogia mano kačių ir virtuvės spintelėse baigėsi kava...
Monika: (atsidūsta) aplinkui visi tokie... paslaptingi ir nieko nesakantys.
Maksas: niekada tau nežadėjau atvirų kortų, mieloji...
Monika: (jo nesiklauso, tęsia savo) taip, taip ir sakau. Paslaptingi ir vis pabėgantys... aš tau dar paskambinsiu ir galėsim aptarti veiksmų planą. Turėsi man padėti. Išeisi iš buto, pakvėpuosi grynu oru, gal palengvės. Ir... bėgu, žinai, turiu šimtus straipsnių ir jau vėluoju. (pakšteli skruostan ir išbėga)
Maksas tarsi nepastebi, kad ji išėjo. Staiga įsikniaubia sau į kelius ir pratrūksta:
Maksas: tenorėčiau, kad nustotų klasifikuoti ir dėlioti į savo mažytes dėžutes.
„Labas Maksai, turbūt tau šiandien liūdna, nes nieko nepasakoji ir ir tyli. Prisijunk prie mūsų, mums labai linksma.“ „Maksai, ar tu tikras, kad tau viskas gerai? Atrodai it būtum tris paras nemigęs. Gal tau kavos? O kodėl pas tave namie nebėra kavos?“.
Kodėl tenorit, kad atverčiau jums savo duris? Kodėl trokštat atvirų mano kortų? Išsirenk, apnuogink savo sielą... pavojinga.
(pauzė)
Vieną kartą bus žiema – tokia tyli, skaidri. Atversiu savo langus ir ją priimsiu...
Vėliau auginsiu bites ir niekad neatidarysiu durų.
Scena užtemsta. Maksas dingsta, pasirodo bėganti Monika. Ji lekia, sustoja, tarsi kažką būtų pametusi iš akių.
Monika: ir vėl! Jau, rodės, tie pažįstami žingsniai, tas rankos gestas... vėl ir vėl, kaip sape. Bėgu, tuoj atsisuks, tuoj, tuoj, tuoj, ir nusišypsos, ir viską man atskleis – ir dingsta iš akų. Ar taip bus visada, ką, ką, ką?
(sušunka) nuo ko tu taip bėgi?!
Pirmo veiksmo pabaiga.
Antras veiksmas
Vėl tuščia scena, tebestovi veidrodis. Pasirodo Sofija.
Sofija: sninga, sninga, sninga. Tyliai krinta iš dangaus ir dingsta mano akyse. Kartais man atrodo, kad nebejaučiu žemės po savo kojomis. Ir būna visiškai nebesvarbu, kas buvo ir kas bus. Giliai širdyje jaučiu, kad visa tai jau nutiko ir tereikia lengvai tai pakartoti... o gal ištaisyti? Jeigu galėčiau sau parašyti scenarijų ir visas scenas išgyventi iš naujo?
Scenoje pasirodo Monika – ji tokia pat kaip ir pirmojo veiksmo pradžioje: bejausmė, apatiška.
Sofija: Monika visas savo gyvenimo scenas galvoje kartoja nuo vaikystės. Jeigu sudėtumėm du jos gyvenimus – tą, idealųjį, tą, kuriame viskas yra taip, kaip turėtų būti, nušlifuota ir suredaguota, ir tą, kuris vystosi čia pat ir būna tik vienąsyk – gautume du visiškai skirtingus gyvenimus.
Galbūt visi gyvename dvigubus gyvenimus?
Tik mūsų scenarijai skirtingi. Jos vakarykštis bėgimas – manot, ji tai planavo? Ne, visa tai turėjo atrodyti šitaip.
Sofija susiriša plaukus, jos laikysena pastebimai suvyriškėja, Monika atgyja.
Monika: tai tu, pagaliau tave pasivijau!
Sofija : pasivijai ? aš nuo tavęs nebėgau. Niekada nebėgčiau, gi žinai.
Monika: žinau?.. bet tu, tu gi manęs nepažįsti.
Sofija: pažinau tave iš tavo laukiančio žvilgsnio.
Monika: mano... laukiančio... žvilgsnio?
Sofija: taip. Ir dabar suprantu – visada laukiau būtent tavęs.
Monika: aš irgi tavęs... labai laukiau.
Sofija: išvykime kažkur toli nuo čia. Niekada nepaleisiu tavo rankos.
Jiedvi išeina į užkulisius. Po minutės pareina viena Sofija.
Sofija: sakiau jums, kad gautumėm visiškai skirtingus gyvenimus. Realybėje jie niekada neatsisuka.
Monika prisirišusi prie žodžių, gyvena jais. Visada svajojo apie kažką, kas ateitų pas ją ir, prižadėjęs niekada nepalikti, pasiūlytų nuotykį. Kažką, kieno akys degtų tokia pat ugnimi kaip ir jos mažytė širdis.
(atsidūsta)
Sofija: ir jeigu vienądien ji tokį pasivytų... ką gi, viskas išsipildytų. O šįvakar ji laukia traukinio.
Sofija išeina, įeina Monika su kėde. Pasistato ją ir atsisėda, nervingai rankose laikydama rankinę.
Monika: kitaip nei trys seserys, aš išvažiuosiu į s a v o Maskvą. Taip. Bilietas yra, pinigai yra, viską susidėliojau, kates pašėriau, taip. Išvažiuoju. Viskas.
Ji nutyla ir kelias minutes tyli, nervingai švelniai siūbuodama pirmyn atgal.
Monika: tikiuos, išjungiau dujinę viryklę. Traukinys turėjo būti čia prieš penkias minutes. Kodėl jo dar nėra? Gal sumaišiau dienas? Dievulėliau, tuojaus pražilsiu.
Išsitraukia bilietą, apžiūri ir įdeda atgal. Išsitraukia Čechovo „Tris seseris“ ir skaito. Po minutės scenoje pasirodo Šlavėjas su šluota, lėtai šluoja. Pamatęs Moniką, nustebęs pakelia kepurę. Ši į jį nekreipia dėmesio. Jis prieina prie jos mažais žingsniais.
Šlavėjas: atsiprašau, panele, bet... ko jūs laukiate?
Monika: traukinio, ko gi daugiau.
Šlavėjas: šiandien traukinių nebus. Lisabonoj sninga ir todėl visi reisai atšaukti.
Monika: ką? sninga? Lisabonoj?
Šlavėjas: taip. Šimtai traukinių ten įstrigo ir pajudės tik poryt. Ir tai, jeigu šlavėjai nukas visą sniegą.
Monika: šlavėjai šluoja sniegą? Jų kiek, tūkstančiai, jeigu tikisi atlikti tokį darbą?
Šlavėjas: taip, panele, šimtai Lisabonos šlavėjų šluoja bėgius, kilometras po kilometro...
Monika: tai visiškas absurdas. O keleiviai?
Šlavėjas: keleiviams atnešta begal daug lovų, pagalvių, sriubos ir miegmaišių, jie glaudžiasi stotyje ir, kiek girdėjau, visai linksmai leidžia laiką.
Monika: bet... man niekas neatneš lovos, pagalvės, sriubos ar miegmaišio.
Šlavėjas: turbūt, panele. Mūsų stotis šįvakar nedirba.
Monika: (sau) štai ir dingo m a n o j i Maskva.
Šlavėjas: tad siūlau jums nebelaukti.
Monika: o ką man daryti?
Šlavėjas: šįvakar stebuklingiausia metų naktis, panele. Negi neturite žmonių, su kuriais norėtumėte ją praleisti?
Monika: žmonių neturiu... jiems manęs nereikia.
Šlavėjas: kaip tai? Jūs jauna ir graži, o jauni ir gražūs visada turi draugų, su kuriais linksmai leidžia laiką.
Monika: (šypteli) na, turbūt tai reiškia, kad esu sena ir bjauri. Iš tiesų visi mano draugai išvažiavę arba yra taip įsimylėję savo vienatvę, tad ir nutariau jų nebekamuoti.
Šlavėjas: nepykite, panele, man tiesiog smalsu... o kur norėjote važiuoti?
Monika: toli nuo čia. Žinote, kai išvažiuoji, viskas susitvarko. Pasiilgsti tų, kuriuos palikai, jie, jei pasiseka, pasiilgsta tavęs. Senos vietos sušvinta naujomis spalvomis. O dabar... ką gi. (išsitraukia ir suplėšo savo bilietą) teks grįžti atgal į tuščią miestą.
Šlavėjas: žinote, taip sako daugelis išvažiuojančių žmonių, kuriuos čia sutinku. Ir dar nė vienas negrįžo laimingesnis, negu buvo. Visi nuo kažko bėgame... o nuo ko bėgate jūs, panele?
Monika: aš nebėgu. Tiesiog noriu trumpam nuo to pailsėti.
Šlavėjas: (nusijuokia) taip, daugelis taip sako. Bet grįžta ir randa, kad niekas nė nepasikeitę.
Monika: kaip tai, nepasikeitę? Galbūt mes grįžtame pasikeitę, o tada ir visa pasikeičia?
Šlavėjas: tai tik dar pasunkina situaciją, panele.
Monika: kodėl?
Šlavėjas: kaip jums paaiškinti... tampi svetimo spektaklio statistu, puikiai suvokiančiu, kokia kvaila dalia jam teko. Spektaklio nepakeisi – ne tau būti režisieriumi, o savas vaidmuo atrodo kvailas ir absurdiškas.
Monika: o kas tada?
Šlavėjas: sėdi į dar vieną traukinį ir viliesi, kad šįkart nuvažiuosi ten, kur tau skirta...
Monika: ir?..
Šlavėjas: vis viena grįžti atgal.
Monika: jūs pasakojate visa taip, tarsi pats būtumėte tai patyręs.
Šlavėjas: (šypteli) esu vienas iš tų, kurie grįžo.
Monika: ir pasitinkate kitus, tokius pačius kaip jūs?
Šlavėjas: palikit viltį, čia įžengę! Rodos, taip rašė Dantė.
Monika: (nusipurto) palikit viltį... gerai pasakyta.
Šlavėjas: bet jūs nepalikite vilties ir nepabėkite, panele. Ne viskam lemta išsispręsti, bet tikiu, kad jums pavyks neuždusti šiame mieste.
Monika: jūs žinote, kaip būna baisu tomis akimirkomis, kai atrodo, kad niekados nepasieksi tos vietos, kurioje pagaliau pasijustum laimingas? Kai staiga ima trūkti oro ir ir ir... (susiima galvą)
Šlavėjas: tos vietos nereikia pasiekti... tereikia sulaukti, kolei ji pati ženklais jus pas save atsivilios.
(pauzė. Monika atsistoja, ji vėl susitvardžiusi)
Monika: ką gi, rodos, šįvakar neišvažiuosiu. Ačiū jums už jūsų... jūsų mintis. (tiesia ranką Šlavėjui)
Šlavėjas: ką jūs, panele, nevertinkite jų rimtai. Aš tik paprastas šlavėjas. (paima ranką ir pabučiuoja)
Monika: taigi, tik paprastas šlavėjas...
Monika išeina. Šlavėjas lieka stovėti, vėliau vėlei ima šluoti, tyliai švilpaudamas Sous le ciel de Paris. Įeina Sofija, Šlavėjas nueina scenos gilumon, bet savo darbą tebetęsia.
Sofija: Monika gatvėje prasilenkė su Maksu, tačiau šįvakar jo nepažino. Grįžusi užsirakino namie ir apkabino savo likusias kates, prižadėjusi, kad nuo jų nebėgs. Ir nepastebėjo, kad jų viena mažiau nei buvo.
O Maksas...
(Sofija pasitraukia scenos gilumon, paima Šlavėją už parankės ir abu išeina; įeina Maksas ir lėtai žingsniuoja, nieko aplink nematydamas. Sofija ir Šlavėjas pareina su dvejomis kėdėmis, staliuku ir dvejais baltais puodeliais, paskui vėl išeina. Maksas prisėda ir išsitraukia Albert Camus „Svetimą“. Ilgai sėdi ir skaito, itin susikaupusia, truputį komiška veido išraiška)
Maksas: (sau) teisingai rašė Wurtzel, everything‘s plastic, we‘re all gonna die. Monika išvyko, visi išsilakstė... likau tik aš ir Camus. Pagaliau toji ramybė.
Maksas toliau susikaupęs skaito ir nepastebi, kaip įeina L a u r a. Ši ieško vietos atsisėsti ir, pamačiusi, kad kitur vietos nėra, atsisėda ant kėdės priešais Maksą, tačiau sėdi nuo jo nusisukusi. Sėdi tvirtai, elegantiškai. Išsitraukia Jean-Paul Sartre „Šleikštulį“ ir išraiška, tokia pat, kaip Makso, ima skaityti.
Laura: (sau) šiąnakt visi linksminasi. Be manęs. Pagaliau nors valandėlė ramybės.
Jiedu sėdi ir skaito, nepastebėdami vienas kito, kartais siurbčioja iš vienodų puodelių. Į akis krinta akivaizdus jų panašumas.
Maksas: (sau) Sartre, mat kaip. Prastas skonis.
Laura: (sau) tikiuosi, neįsivelsime į diskusiją apie Camus ir Sartre. Kokie jie panašūs, tačiau kartu kokie skirtingi, kaip jie pykosi ir taip toliau. Tikrai to nenoriu.
Maksas: (sau) „Šleikštulys“, pft. Atrado mat šedevrą. Būtis nekelia šleikštulio, tiesiog joje jaučiuosi svetimas.
Laura: (sau) bet kas per pasirinkimas... prieš kelis metus ir aš žavėjausi juo, bet dabar tai atrodo taip lėkšta ir neskanu.
Maksas: (sau) prieš kelis metus būčiau gyvybę už jo tiesas atidavęs, bet dabar... kaip patosiška ir neįdomu.
Laura: (sau) negalėčiau jaustis svetima.
Staiga abudu atsisuka vienas į kitą.
Maksas: klausyk, kodėl Sartre?
Laura: o tu, kodėl Camus?
Maksas: nesakyk, kad tau šleikštu.
Laura: o tu jautiesi... svetimas, ar ne.
Maksas: kai eini gatve ir visų veidai susilieja į vieną?
Laura: kai ryte nebematai prasmės išeiti pro namų duris?
Maksas: kai tris savaites be perstojo lyja?
Laura: kai praeivių pečiai trankosi į taviškius ir apsimeti, kad tau tai nerūpi?
Maksas: kai iš didelės vilties išeina šnipštas?
Laura: kai prisėdus prie balto popieriaus lapo, jis nepasiduoda?
Maksas: kai vieną rytą suvoki, kad nebetiki nei savimi, nei kitais?
Laura: kai imi save apgaudinėti, kad tau išvis niekas nerūpi?
Maksas: kai imi bijoti sutikti žvilgsnius, nes jie...
Laura: kai imi bijoti sutikti žvilgsnius, nes jie...
Maksas ir Laura: gali tave atrakinti.
Jiedu nutyla ir ilgai žvelgia vienas kitam į akis.
Maksas: nes, jeigu tave atrakina...
Laura: ... nebegali apsiginti.
(pauzė)
Maksas: tu... šįvakar viena?
Laura: kaip ir tu.
Maksas: ar kur nors eisi?
Laura: ne.
Maksas: aš irgi... leisk paklausti, kuo tu vardu?
Laura: aš Laura, o tu Maksas.
Maksas: kas tau taip sakė?
Laura: tu keistasis Monikos draugas, kuris niekada niekam nieko nesako. Kas vakarą ateini į skirtingą miesto kavinę ir skaitai vis po kitą Camus knygą.
Maksas: palauk... tu t o j i Laura?
Laura: toji?
Maksas: toji Monikos Laura, toji Laura, kuri...
Laura: kuri?
Maksas: vaikšto stogais ir mėnuliui deklamuoja eiles?
Laura: (karčiai nusijuokia) deklamavo, kolei kartą skaudžiai krito. Romantiką pakeitė realybė.
Maksas: tu kiekvieną vakarą eini į skirtingą miesto kavinę ir skaitai vis po kitą Sartre knygą.
Laura: ir vis paslapčiom tykoju, kada nutversiu paslaptingąjį Maksą, nesugaunamąjį ir neprašnekinamąjį Maksą.
Maksas: na, ką gi. Pagaliau pasirinkome tą pačią kavinę.
Laura: (šypteli) ir štai jau pusvalandį trukdai man mėgautis išsvajota knyga.
Maksas: aš trukdau? Tai tu... man trukdai.
Laura: aš trukdau? Galiu išeiti.
Maksas: ne, kur tu eisi. Lauke lyja.
Laura: lyja. Tai kas?
Maksas: sušlapsi, peršalsi ir numirsi... klausyk, tu man netrukdai. Leisk man tau nupirkti kavos.
Laura: (nusijuokia) leidžiu.
Maksas: vieną kavos, prašyčiau!
Įeina Šlavėjas, tik šįkart su padavėjo prijuoste, ir įpila Laurai kavos.
Šlavėjas: viena kava, prašau.
Laura: ačiū.
Šlavėjas: o, Maksai, jūs šįvakar ne vienas.
Maksas: taip išėjo.
Šlavėjas: (niūniuoja) kol pavasaris, vynui sudie, kai ruduo, sudie mano meile...
Maksas: taip, ačiū...
Laura: mano meilė laimingai baigės...
Šlavėjas: o poezijai skonį ji turi. Ką gi, sėkmės, berniok (patapšnoja Maksui per petį ir išeina)
Laura: jis man patinka. Kaskart pasitinka su vis kitu eilėraščiu.
Maksas: su eilėraščiu? Man kaskart deklamuoja vis kitą Dantės „Pragaro“ giesmę.
Laura: galbūt tu esi jo asmeninis pragaras.
Maksas: (egzaltuotai) palieku viltį, čia įžengęs! Galbūt Petrarka rašė apie tave?
Laura: nenustebčiau. Maksai, o tu rašai sonetus?...
Maksas: aš? Sonetus?
Laura: įsivaizduok, rašyt sonetus... nežinau nieko gražesnio.
(pauzė)
Maksas: paaiškink man – kaip tau, tokiai romantikei, į rankas pakliuvo Sartre?
Laura: ilga istorija. Turi laiko?
Maksas: istorijoms – visada.
Laura pasiremia ant staliuko link Makso ir pradeda pasakoti. Įeina Sofija, Laura ir Maksas sustingsta, Sofija uždeda ranką Laurai ant peties.
Sofija: kiekvienam sutiktam vaikinui Laura pasakoja tą pačią istoriją. Apie save, jauną ir naivią romantikę, belaipiojančią stogais ir užmiegančią su mėnuliu. Laimingą mergaitę, kolei, kartą nusivylusi, metė viską ir traukiniu išvyko toli, prie jūrų. Grįžo visiškai pasikeitusi. Romantikų eiles pakeitė sunkios filosofinės knygos, o karstymasis stogais virto smulkiais straipsniais laikraščiams, dažniausiai – nekrologais. Kiekvieną vakarą Laura varsto vis kitos kavinės duris. Užsisako kaskart to paties – juodos kavos ir karšto vyno.
J i s gėrė būtent juodą kavą ir karštą vyną tą naktį, kai užsidarė visų stogų langinės.
Visa tai ji papasakoja su tam tikru malonumu, matydama, kokį įspūdį tai daro. Staiga jos istorija nebėra eilinė netekties ir nusivylimo kronika, ne, tai herojiškas epas, kurio pagrindinė veikėja – ji, Laura.
Epas, kurio kerams atsispirti neįmanoma.
Sofija paglosto Laurą.
Sofija: Laura – puiki režisierė. Istorija pasiekia tikslą ir viskas baigiasi šitaip.
Maksas ir Laura atsistoja. Jis apglėbia ją per pečius ir jiedu išeina. Ant stalo lieka „Svetimas“ ir „Šleikštulys“. Sofija paima juos į rankas.
Sofija: jeigu susikerta dviejų viską neigiančių vienišių keliai ir susiklosto palankios žvaigždės, kava ir knygos lieka ant stalo.
Įeina Šlavėjas.
Sofija: šiomis dienomis pilstai kavą?
Šlavėjas: (šypteli) prie baro išgirsti įvairiausių istorijų.
Sofija: net nesinori galvoti, kas bus, kai visi prabusime.
Šlavėjas: tad ir negalvokime. Kartais sunku atskirti, kas sapnas, o kas realybė.
Sofija ir Šlavėjas išeina.
Antro veiksmo pabaiga.
Trečias veiksmas
Monika ir Maksas sėdi prie staliuko. Maksas atsilošęs skaito laikraštį, Monika žymisi kažką užrašų knygutėje, prie jos kojų – lagaminas. Krinta į akis jų pasikeitimas – Maksas atrodo atsigavęs, laimingas, Monika – atsipalaidavusi ir užtikrinta, nebelikę jos ankstesnio skubėjimo ir nervingumo.
Maksas: žinai, iki šiol negaliu pamiršti tavo kačių vagysčių istorijos. Sugalvok man taip...
Monika: juokis juokis, bet tuo metu rimtai tuo tikėjau.
Maksas: kad kažkam gali prireikti tavo sielos?..
Monika: iki šiol tikiuos, kad kam nors jos prireiks.
Maksas: pameni, kai naktį sekėme tavo kačių vagies pėdomis?
Monika: ir sutikome tą piktą namo sargą?..
Maksas: kuris ant mūsų užsiundė šunis?
Monika: o bėgdami nuo jų pasiklydome?
Maksas: ir ryte prabudome parke?
Monika: abu gražiai sudėti ant skirtingų suoliukų. Taip, prisimenu. Įdomu, kas mus ten sudėliojo...
Maksas: kartais geriau nežinoti.
Monika: turbūt tu teisus. O kitądien mano katės parėjo namo...
Maksas: kaip gera, kai kažkas pareina namo... (patenkintas rąžosi)
Monika: man vis dar keista tave matyti tokį... kaip pasakius, pasikeitusį. Kuo, sakei, pastaruoju metu užsiimi?
Maksas: šiandien redaktoriui nešu savo sonetus – sakė, kad išspausdins... Sonetų šiais laikais niekas neberašo, tai, žinai, pagalvojau, atgaivinsiu gražią tradiciją.
Monika: (atsidūsta) tu it koks senų laikų riteris.
Maksas: (šypteli) ačiū, kam tos gėlės.
(pauzė. Abu nudelbia akis, akivaizdžiai neturi ko vienas kitam pasakyti)
Maksas: kada tavo traukinys?
Monika: už pusvalandžio. Tuojaus judėsiu...
Maksas: keistai jaučiuosi, Mon. Jausmas toks, it baigtųsi kažkokia mūsų gyvenimo era.
Monika: (šypteli) vakar, kraudamasi daiktus, pagalvojau, kad viso šito pasiilgsiu.
Maksas: kroveisi daiktus paskutinį vakarą? (nusijuokia) Kai kurie dalykai niekada nesikeičia...
Monika: nesikeičia, nesikeičia... netikiu, kad pagaliau išvažiuoju.
Maksas: aš irgi...
Įeina Šlavėjas, vėl su padavėjo uniforma.
Šlavėjas: galbūt dar ko nors norėsite?
Maksas: ne, mes jau judėsime.
Monika: bet ačiū, kad pasiūlėte.
Šlavėjas: o čia gi jūs, ta mergina, kuri neišvažiavo tąnakt, kai snigo Lisabonoj.
Monika: (nusijuokia) o taip! Tai buvo, regis, prieš šimtą metų. Jūs pilstote kavą čia?
Šlavėjas: taip, prisirenku įvairiausių istorijų ir prie baro, ir stotyje. Gyvenu pilną gyvenimą. Kažkur išvykstate?
Monika: taip, pagaliau išvykstu.
Šlavėjas: o kur?
Monika: (šypteli ir nudelbia akis) toli nuo čia.
Maksas: (globėjiškai apkabina Moniką per pečius) kažkur, kur, kaip ji visados sakė, pagaliau bus savo vietoje ir laiminga. Net man nesako, kur tai. Gal bijo, kad nusivysiu paskui...
Šlavėjas: jos vietoje irgi nesakyčiau. Savos laimės negalima nuvalkioti.
Monika: (nusibraukia Makso ranką) matai! Paskui paversi mane eilėmis ir viskas, vėlei neišvažiuosiu. Liksiu prikaustyta prie tavo plunksnos.
Šlavėjas: bėgate nuo savo draugo plunksnos?
Monika: šįkart nuo nieko nebėgu, pone paprastas šlavėjau. Šįkart... išvykstu rasti. Ne ieškoti. Maksai, eime?
Šlavėjas: tikiuos, dar kada užsuksit išgerti puodelio kito... ir parvešite įdomių istorijų. Sėkmės jums randant, panele.
Šlavėjas paspaudžia ranką Monikai ir išeina.
Maksas: lunatikas. Visada slapčia jį mėgau.
Monika: aš irgi. Pasiilgsiu jo.
Maksas: (pasistato ją priešais save ir suima už abiejų pečių) Mon, tu visada gali sugrįžti. Ir sugrįši. Viskas taip nesibaigia.
Monika: šįkart kažkas kitaip. Jaučiu, kad ilgai tavęs nematysiu. Maksai...
Maksas: ką?
Monika: ar tu tikrai laimingas?
Maksas: taip, Mon.
Monika: tikrai tikrai?
Maksas: tikrai tikrai. Kodėl klausi?
Monika: visada norėjau sužinoti, kas tave paverstų laimingu.
Maksas: mane paverstų laimingu?
Monika: kas tave man atrakintų. Žinai, pastaraisiais metais sapnuodavau, kad paskui kažinką bėgu ir, kai beveik jį pasiviju ir atpažįstu, jis dingsta. Po tos nakties, kai gaudėme kates, ryte prabudau ir supratau, kad visada vijausi tave. Tik tu niekada nesustojai.
Maksas: tu?.. mane?...
Monika: mes prasilenkėme, Maksai (karčiai šypteli). Nesiteisink, neatsiprašinėk. Tu laimingas. Aš irgi. Valio mums! Galbūt kada nors juoksimės iš šios popietės kaip ir iš kačių vagysčių. Rašyk sonetus ir gerk savo karštą vyną.
Maksas: Monika, paklausyk –
Monika: Maksai, nenoriu patoso ir ašarų. Mes niekada nebuvome tie, kurie labai verkia išsiskirdami, ar ne? Išlaikykime tai. Traukinys manęs nelauks (atsidūsta). Manau, kad dar susitiksime. Atsimeni Vera Lynn? We‘ll meet again, don‘t know how, don‘t know when...
Monika pakelia lagaminą, pabučiuoja Maksą į skruostą ir išeina. Maksas priliečia savo skruostą ir stovi nustebęs, ganėtinai ilgą laiką.
Maksas: to... nesitikėjau.
Įeina Sofija, nešina laišku. Sustoja šalia Makso ir į rankas įdeda laišką, po to sustoja šalia jo.
Maksas: Laura, taip, Laura.
Įeina Šlavėjas, sustoja šalia Makso, priešingoje pusėje negu Sofija.
Maksas: (atplėšia laišką) ji turėjo šįvakar grįžti.
Šlavėjas: (paima laišką iš Makso rankų ir skaito) „tu turbūt geri karštą vyną ir ką tik atsisveikinai su Monika. Pasiilgsiu Monikos. Be jos mieste liks mažiau spalvų. Už lango sninga. Maksai... „
Sofija: (paima laišką iš Šlavėjo ir skaito): „aš negrįšiu. Negaliu. Tiksliau, nebegaliu. Bijau, kad uždusiu. Bijau, kad tai jau viskas, ko galiu tikėtis. Bijau, kad teliksim mudu ir niekur nepajudėsim. Bijau...“
Maksas: (paima laišką iš Sofijos) „kad mudu vėl skaitysime filosofus ir nesišnekėsime. Tu juk supranti. Tavo – Laura.“
(pauzė)
Sofija: iš esmės, to ir reikėjo tikėtis. Tu pastebėjai, kad pastarosiomis naktimis ji nemiegodavo ir vis žiūrėdavo pro langą.
Šlavėjas: vis laukdavo kažkieno laiškų.
Sofija: ne tavo eilėraščių, o kažkieno laiškų. Tu juk pastebėjai ir žinojai, kuo viskas baigsis.
Šlavėjas: ir kai išlydėdamas davei jai raudoną rožę, tu juk pastebėjai jos nusivylusį žvilgsnį.
Sofija: žvilgsnį, klausiantį, kur dingo jos išsvajotasis cinikas Maksas.
Šlavėjas: leidaisi atrakinamas ir prijaukinamas.
Sofija: ir nebegalėjai apsisaugot.
Šlavėjas: to ir reikėjo tikėtis.
Maksas palengva krenta atgal, Šlavėjas jį sugauna ir išveda.
Sofija: Monika įsėdo į traukinį ir išvažiavo, pirmąkart palengvėjusia širdimi. Jautė, kad palieka didelį svorį už savęs.
Laikas bėgo. Kas mėnesį ji prisėsdavo ir, parašiusi „mielas Maksai“, nebežinodavo, ką pridurti. Nežinodavo, kaip papasakoti, ką reiškia jo nesiilgėti.
Maksas kasdien tikrina pašto dėžutę ir laukia. Vakar išsitraukė jau spėjusį apdulkėti Camus ir tarė sau, kad nieko nebesitikės. Nebent laiškų.
Sofija išeina. Įeina atsipalaidavusi Laura su pluoštu popierių, prisėda prie stalelio ir rašo.
Laura: Maksas kasdien tikrina pašto dėžutę ir laukia. Vakar išsitraukė jau spėjusį apdulkėti Camus ir tarė sau, kad nieko nebesitikės. Nebent laiškų.
Kaip visada, Maksas. Camus ir laiškai. Kaip turi baigtis jo istorija?..
Įeina Šlavėjas.
Šlavėjas: būk humaniškesnė Maksui. Jis kenčia.
Laura: humaniškesnė, jam? To dar betrūko...
Šlavėjas: žinau, bet... galbūt būtų laikas visa tai paleisti?
Laura: tu vėl imsi man pasakoti apie laiką? Apie prasilenkiančias žmonių tieses ir horizontales? Suprask, mes nesame tiesės. Ir mūsų susitikimai gali būti atsitiktiniai.
Šlavėjas: tu pati puikiai žinai, kad atsitiktinių susitikimų nebūna.
Laura: sakai, tai, kad tąvakar pasirinkome tą pačią kavinę, nebuvo atsitiktinumas?
Šlavėjas: ne, mieloji. Nustok save apgaudinėti. Tu neparašei to laiško.
Laura: (užsidengia veidą rankomis) mintyse parašiau šimtus laiškų...
Šlavėjas: ... kad tik pamirštum, jog tą laišką atsiuntė jis?..
Laura: kad pamirščiau...
Šlavėjas: ir todėl jo nepaleidi. Įkalinai Moniką svetimame mieste ir neleidi jai sugrįžti.
Laura: sugrįžti čia... ir uždusti?
Šlavėjas: atrakinti Makso.
Laura: o kas bus su manimi?
Šlavėjas: paleisk tą juodą kavą ir karštą vyną, Laura. Tavo Maksas nerašė sonetų. Atsimeni tuos tylius vakarus su filosofais, kai suvokdavai, kad visiškai neturi ko jam pasakyti?..
Laura: o kas bus su manimi?
Šlavėjas: tu tik neprarask vilčių. Vadink mane senu ir kvailu, bet tavimi aš tikiu.
Laura užsidengia veidą rankomis, meta parkerį iš rankos. Šlavėjas ją apglėbia ir išveda. Popieriai lieka ant stalo. Įeina Sofija.
Sofija: Vadink mane senu ir kvailu, bet tavimi aš tikiu. Rodos, taip baigiasi Lauros rankraštis.
Įeina Šlavėjas.
Šlavėjas: ar dabar viskas susitvarkys?
Sofija: jeigu parašysi, taip.
Šlavėjas: tu žinai, man tik duok viską parašyt (šypteli, ima parkerį ir rašo, švilpaudamas Sous le ciel de Paris).
Sofija: tu vėl su savo Paryžiumi! Žinai, šiandien rimtai pavargau.
Šlavėjas: gyveni dvigubą gyvenimą, Sofi, ko norėti.
Sofija: išvykau su Monika, kritau su Maksu...
Šlavėjas: bet dabar gali džiaugtis – jie nebeprasilenkė.
Sofija: taip. Tą vakarą traukinys neatvažiavo – beje, dėkui už tą sniegą Lisabonoj – ir gatvėje ji jį pažino. Naktį apstulbę skaitė poetus ir rado grįžusias jos kates (atsidūsta).
Šlavėjas: pavydu, kad tau neparašau scenarijaus?
Sofija: pavydu, kad prabudus jų nebesutiksiu. Baisu dėl Lauros – kas bus, kai ją paliksime?
Šlavėjas: prabudus Lauros nebebus... ar tu to bijai?
Sofija: jeigu ir bijau, tau to nepasakysiu.
Šlavėjas: štai, baigta. „Nieko nebesitikės. Nebent laiškų. Nes visa, ko ieškojo, laikė savo delne.“
Sofija: tu išeik pirmas. Aš dar... pabūsiu.
Šlavėjas: kartais sunku atskirti, kas sapnas, o kas realybė, Sofi. Nepasiklysk.
Šlavėjas išeina. Sofija susimąsčiusi varto lapus ir tyli.
Sofija: šįvakar traukinių nebebus. Žiema pagaliau atėjo į jų namus ir daiktai sušvito tyliu skaidrumu. Monika užmigo prie lango, laukdama aušros, o Maksas išėjo laukan – pažiūrėti, kuo kvepia ateinanti diena. Snaigėms krintant jam į akis, suvokė, kad traukinių jam nebereikia. Kad Monika nebeišvažiuos toli nuo čia. Prisižadėjo sau, kad nieko nebesitikės. Nebent laiškų. Nes visa, ko ieškojo... pagaliau laikė savo delne.
Iš tolumos ataidi Sous le ciel de Paris melodija, švilpaujama Šlavėjo. Sofija atsidūsta, susirenka popierius ir išeina.
Pabaiga.