Tarp atspindžių

Tauragės moksleivių kūrybos centras

Gina Klimantaitė

TARP ATSPINDŽIŲ,

arba

TREČIOJO ŠIRDIES DŪŽIO AKIMIRKA

Vieno veiksmo psichologinė drama

VEIKĖJAI:

HERKUS – jaunas vaikinas, svajojantis apie aktoriaus karjerą

KAUKĖ

REŽISIERIUS

MINTYS (kai kuriose scenose jos atlieka ir kitus vaidmenis)

1 scena

Paslaptingai apšviestoje scenos erdvėje blaškosi MINTYS (aktoriai, uždengtais veidais). Scenos centre sukniubęs Herkus. Už jo nugaros puslankiu išdėlioti veidrodžiai, užsiausti juodais uždangalais. MINTYS atidengia veidrodžius, apšvietimu išryškinamasHerkus.

HERKUS.Ei, tu dar čia?

Pasirodo KAUKĖ.

KAUKĖ.Aš visada čia...

HERKUS.Tai neatsakysi man?

KAUKĖ.Tau ką, prastai su atmintim? Kartoju dar kartą- ši vieta neturi tikslaus pavadinimo. Kūnas neturi pastovaus pavidalo. Čia viskas įmanoma!Ir tu niekada nelieki vienas, net jei to kartais ir norėtųsi. Čia viskas netikslu. Pastoviai keičiasi. Yra, auga, rekonstruojasi. Atsiranda ir išnyksta. Palieka daug ir galiausiai nieko. Visur pilna neįveikiamų mįslių, ir kartais šioje vietoje paskutinė užuomina miršta nuo vienatvės.

HERKUS. Aš nieko nesuprantu...

KAUKĖ.Kvailys... Gerai... Bandysiu paaiškinti kitaip. Mechaniškai tai atrodytų tarsi plona, lengvai valdoma svirtis galvos centre, kurią lanksto nekontroliuojamos mintys. Jos pačios nustatinėja ribas tarp padorumo ir brutalumo, tarp empatijos ir apatiškumo, tarp komforto ir visiško chaoso. Kartais toji svirtis virsta surūdijusio metalo konfigūracija ir užsikerta ilgame minčių ir idėjų generavime. Būtent tada atsiranda nenumaldomas noras atrasti vidinę harmoniją, iki galo pažinti save. Sielą tai veikia tarsi metamorfozė. Iš vienos formos ji keičiasi į kitą, prisipildydama vis kažkuo nauju...

HERKUS.Ką tu čia kalbi?... Tyčiojies iš manęs?

KAUKĖ.Ar esi jautęs persikūnijimą? Kuomet kūnas ir tas vidinis neapčiuopiamas objektas, persekiojantis visą gyvenimą, persilaužia kitomis formomis. Kaip manai, kiek jausmų ir vaizduotės reikia, jog tai įvyktų?

HERKUS. Žinai ką... Tu geriau nenorėk, kad tave pats perkūnyčiau... Geriau paaiškink, kodėl aš ir vėl čia.

KAUKĖ.Pats susisiekei su manimi.

HERKUS.Tau čia kas? Žaidimas?

KAUKĖ.Hm... Žinai, visas mano gyvenimas yra strateginis psichopato žaidimas be instrukcijos ir pauzės mygtuko. Aš užvakuumuotas susinaikinime. O galbūt tik šokinėju per susikuriamas kliūtis atvirame žaidimo lauke. Spėk, bepročiais tampa kvailiai ar genijai?

HERKUS.Gana! Aš sapnuoju... Tai tik eilinis mano sapnas...

KAUKĖ.Oho, kas galėjo pagalvoti, kad tai įminti taip paprasta? Galbūt tu teisus. Galbūt tai sąmoningas sapnas, iš kurio sunkiai pabundama. (Artėja prie Herkaus) Sapnuose gali save stebėti iš šalies, gali apžiūrėti visais planais, atitraukti odą, išnarstyti po kaulelį, pakeisti savo anatomiją. Gali ištirti save kaip produktą. Perskaityti visas „savojo aš“ sudedamąsias dalis. Žinai, retai pasitaiko derinys su saiku, kažko vis vien būna per daug. (stovi už Herkaus nugaros) Kiek gyvenimo praleidžiame sapnuose? Kiek tame yra realybės? Tu esi kiekvienas sapno veikėjas, Herkau. Viską kontroliuoji. Miego rėžime matomi vaizdai išgalvoti. Kiekvieno žmogaus veidas ir žodžiai – tai tavo mintys.

HERKUS.Aš kalbu jų žodžiais, galvoju jų mintimis, tenkinu ne savas užgaidas. Sunku išsivaduoti ir nebejausti jų jausmų. Tai nepriklauso man. Kaip viską ištrinti iš savo atminties?

KAUKĖ.Daug kartų tau sakiau, kad nebandytum išvengti to, kas neišvengiama.

HERKUS.Aš noriu, kad šis sapnas baigtųsi. Kad visi tie košmarai baigtųsi!

KAUKĖ.Tik gili miego būsena be sapnų yra žmogaus išsilaisvinimas. (išsitraukia ginklą, viena ranka prisispaudžia Herkų prie savęs ir įremia ginklą į smilkinį). Tai kažkas, kas negali nustoti augti, Herkau.Mano viduje. Nepamenu, koks buvau anksčiau. Koks jausmas tai buvo. Lyg būčiau tik...

HERKUS.Prašau, nereikia...

KAUKĖ.Cha, paradoksalu, kad trokšdamas atskleist savo mintis, prašai apsaugoti nuo paties savęs. Aš žinau, ką tu galvoji...

HERKUS. Taip! Ir būtent dėl to aš nekenčiu tavęs!

KAUKĖ.(paleidžia jį) Hmm, net nežinau, kaip pakilt nuo tokio smūgio. (pašaipiai juokiasi iš Herkaus). Bet tau reikia su kažkuo pasikalbėti. Sapne privalai su kažkuo kalbėtis.

HERKUS. Tik ne su tavimi...

Herkus apsidairo.

HERKUS. Čia kaskart vis mažiau vietos.

KAUKĖ.O kokie tavo kūrybiškumo parametrai, Herkau?

II scena

MINTYS apsuka veidrodžius kita puse. Pastatomos kelios kėdės. Repeticija. HERKUS ir MINTYS atlikinėja judesio pratimus. (Šioje scenoje MINTYS - XY trupės aktorių vaidmenyse).

REŽISIERIUS. Nepamirškit kvėpuoti... Raumenys turi būti aprūpinami deguonimi... Nuo to priklauso balso bei nuovargio valdymas. Toliau koordinacijos pratimai... Kūnai privalo išlaikyti svorio centrą, pusiausvyrą. Tai reikalinga dėl užtikrinto ir išraiškingo judėjimo. Valdykit dėmesį, jauskit savikontrolę, raskit išeitį iš keblių situacijų, jauskit kitų kūnus toje pačioje erdvėje, atsikratykit įtampos...

Pasigirsta gilūs įkvėpimai ir iškvėpimai.

REŽISIERIUS. Stop, užteks. Sėskit...Turiu jums naujieną. Statysime naują spektaklį. Jis bus kitoks negu iki šiol... Tai bus kaip eksperimentas man ir jums. Scenarijų kursime patys... personažų nebus... Vaidinsite patys save. Patikėkit, tai bus sunkiausi vaidmenys, kuriuos jums yra tekę įveikti...

MINTYS kuždasi

HERKUS.Toji balta kėdė, ant kurios sėdžiu, mano vaizduotėje susitapatino su baltu popieriaus lapu. Jaučiuosi kaip sugalvotas, tačiau dar neužrašytas personažas. Kaip gali būti įmanoma suvaidinti save?! (nejauki pauzė)Sulig trečiojo širdies dūžio akimirka man iškilo klausimas...

MINTYS. Koks klausimas, Herkau?

HERKUS.Ar dabar mano gyvenimas virs spektakliu, ar spektaklis virs gyvenimu?

Režisierius paduoda nedidelį veidrodį. Herkus paima jį į rankas.

REŽISIERIUS. Įsižiūrėk į atvaizdą. Susipažink su savimi.

HERKUS.Susipažinti?

REŽISIERIUS. Prisistatyk, papasakok apie savo charakterį, asmenybę, išvardink tai, be ko tau būtų sunku gyventi, ko nori iš gyvenimo, kokios tavo ambicijos, pristatyk mėgstamiausią knygą, muziką, pasakyk, kokie ledai tau skaniausi. Nejaugi reikia mokyti?

HERKUS.Viską pasakoti žiūrint į veidrodį?

REŽISIERIUS. Į savo atvaizdą. Pradėk...

HERKUS.Gerai... Hm... Labas, aš Herkus. Greičiausiai atrodau kaip nevala, bet tik todėl, nes pastaruoju metu daug dirbu ir mažai ilsiuosi...

REŽISIERIUS. Stop. Susipažindamas neprivalai teisintis. To visiškai nereikia.

Herkus įdėmiai žiūri į veidrodį.

MINTYS(viena po kitos). Ką matai veidrodyje, Herkau? /Ar tai tik tavo sulysęs veidas?/ Sulipę plaukai?/ Ryškios akiduobės, kurios užgožia makabrišką žvilgsnį?/ Kada paskutinį kartą ilsėjaisi?/ Kada nebuvai įsitempęs?

HERKUS. Neprisimenu...

MINTYS. Reikia nustoti galvoti apie išorę./ Asmenybė yra daug sudėtingesnė sistema./ Kokios tavo įgimtos ir įgytos savybės? (MINTYS neduoda ramybės, klausinėja, kelia sumaištį)

HERKUS. Nekenčiu šio eksperimento! Per daug klausimų sau...

REŽISIERIUS. Na, Herkau?

HERKUS. Manau, kad esu intravertas. Kadaise net laikiau save atskalūnu... Žinoma, man patinka bendrauti, pažinti žmones, tačiau man tai nėra natūralus gyvenimiškas dalykas...Tai ne tas pats kaip atsikėlimas ryte iš lovos, nusiprausimas ar papusryčiavimas. Bendraujant dažnai tenka vaidinti, o mintys sukasi apie tai, kaip greičiau užbaigti pokalbį. Teatras yra ta vieta, kurioje ir kiaurą parą būdamas tarp žmonių, nuovargį sugebi ignoruoti. Turiu omenyje, kad mes čia susirenkame dėl asmeninio tikslo – tobulėti. Tad aplinkiniai yra reikalingi emocijoms. Visos dramos, kivirčai, intrigos ar komedijos dažnai išvargina labiau nei realybėje. Tačiau nuo to vis tiek jauti euforiją, nes esi scenoje, kažkur už realybės ribų.

REŽISIERIUS. Man patinka kaip dėstai mintis, bet nenukrypk nuo savęs. Beje, o bendravimas realybėje, ne repeticijų ar spektaklių metu, nėra tavo asmeninis tobulėjimas?

HERKUS.Na, taip... Yra.

REŽISIERIUS. Taigi... Pasakyk be ko tau būtų sunku gyventi.

HERKUS. Pirma į galvą šovusi mintis jums tikriausiai pasirodys labai banali, bet tai – teatras. Žinot, manau, kad esu dualistinė asmenybė. Kaip ir teatras, padalytas į tragediją ir komediją... Ir dar, žinau, kad negalėčiau gyventi be vienatvės. Man patinka mėgautis paties susikurta ramybe. Nežinau, ką dar galėčiau pridurti. Šiaip tai galima išgyventi be daug ko, žmonės juk linkę prisitaikyti...

REŽISIERIUS. O kaip meilė?

HERKUS.Negalvoju apie tai. Ne nuo manęs tai priklauso...

REŽISIERIUS. Iš dalies. Tačiau nepatyręs meilės negali būti įsitikinęs, kad apie save žinai viską. Tu dar nepažįsti to tipo, kuris galbūt elgtųsi kaip pakvaišęs, jei tik įsimylėtų.

HERKUS.Mylėti galima gyvenimą ir... meną. Šito man pakanka.

REŽISIERIUS. Gyvenimas ir menas savaime suvokiami dalykai. Meilė žmogų priverčia atsiskleisti visai kitomis prasmėmis. Na, bet užteks apie tai, matau, jog nesi romantikas.

HERKUS.Tikriausiai.

REŽISIERIUS. Tuomet kaip save apibūdintum?

HERKUS.Esu tiesiog paprastas eilinis sutvėrimas. Svajotojas, tačiau ne idealistas.

REŽISIERIUS. Apie ką dažniausiai svajoji?

HERKUS.Hmm... Apie sėkmingą karjerą.

REŽISIERIUS. Pažįsti save tik tiek, kiek yra įmanoma sužinoti per pirmąjį pokalbį. Galvojau, išgirsiu ką nors naujo ar labiau stebinančio, ko galbūt nesitikėčiau iš tavęs. Žinai, tapdamas aktoriumi, kartais turėsi pamiršti save, susipažinti su kitu savimi, įsikūnyti į personažą. Taigi... Na, bet šiam kartui užteks ir tiek. Kitas susitikimas rytoj kavinėje. Tavo užduotis – užsirašyti kuo daugiau klausimų, kurių norėtum paklausti savęs. Būk sąžiningas ir iš anksto per daug nemąstyk apie galimus atsakymus. Jausiu tai. Iki!

III scena

Mintys atsuka veidrodžius. Herkus tarp veidrodžių, iš už vieno išlenda KAUKĖ su video kamera, vaikšto aplink Herkų ir jį filmuoja.

KAUKĖ. Diena sukuria naktį...Naktis sukuria dieną... Ar tikrai naktis sukuria dieną?

Tyla.

KAUKĖ. Tiek to... Nesikankink... Negalvok...

HERKUS. Kam tau šita kamera?

KAUKĖ. Tam, kad užfiksuočiau... Kvailiausias tavo gyvenimo akimirkas...

HERKUS. Absurdiška.

KAUKĖ. Mes visi nešiojamės vaizdų juostas savo galvose. Mes galime pasinerti į savus kino seansus, sumontuotus iš prisiminimų. Kai kurie jų matyti šimtus kartų, periodiškai persisukinėja ir tu negali jų ištrinti. Tai vadinama ryškiausiomis gyvenimo akimirkomis. Kai kurie vaizdai per daug išblyškę arba glūdi taip giliai, kad tiesiog pasimiršta...Na, bet vieno dalyko nepamiršta joks, net amnezija sergantis žmogus- mes visi čia tik laikinai. Kitaip sakant, memento mori, Herkau.

HERKUS. Žinojai, kad esi įkyrus?

KAUKĖTu irgi ne pats geriausias kompanionas. Beje, „memento mori“ tai toks inteligentiškas šių laikų YOLO (youonlyliveonce). Kiekvienai kartai yra primenama apie laikinumą. Nors visai nesvarbu, kad viskas laikina, tik vienąkart. Tai nieko nereiškia. Herkau, Herkau, Herkau... Kiek daug mes nesuprantame... Kiek daug mes nematome... O matydami nesigiliname... Kiek kartų sau tenka pripažinti – neturiu atsakymo...

Herkus stebi KAUKĘ.

KAUKĖ.Įsivaizduok. Laikas neegzistuoja. Ryšys tarp žmonių – nenutraukiamas. Pasaulis visiems vienodai gražus. Niekas niekur nevėluoja. Visiems užtenka intelekto. Nėra jokių pavojingų zonų. Aplinka tiesiog spinduliuoja harmonija. Nepasiekiamumų ribos išbrauktos iš gyvenimų. Gaminama tik teigiama energija. Kuo būtų galima tikėti, nepažįstant blogosios pusės?

Herkus priartėja prie vieno veidrodžio, įdėmiai apžiūrinėja savo veidą.

KAUKĖ. Ar dažnai susimąstai, ką kiti mato, kai žiūri į tave?

HERKUS.Nežinau, bet man visąlaik atrodo, kad mane kažkas stebi.

KAUKĖ. O ką matai tu?

HERKUS.Kartais man atrodo, kad iš manęs liko tik atspindys.... Atrodo, kad žiūriu į kitą žmogų ir galiu papasakoti jo istoriją. Būna, kad jis man kelia baimę, o retsykiais jaučiuosi stipresnis už jį, nes kiaurai permatau jo silpnąją pusę. Aš dažnai prasilenkiu su savo paties atvaizdu ir pasitaiko akimirkų, kai savęs neatpažįstu.

KAUKĖ. Tam ir esi čia. Šioje vietoje gali stebėti save iš šalies. Jei tik pavyks, daug ką suprasi...

IV scena

Mintys apsuka veidrodžius. Herkaus ir Režisieriaus susitikimas kavinėje. Režisierius rūko ir geria kavą. Herkus prisėda šalia. Mintys šioje scenoje lyg aptarnaujantis personalas-atlieka padavėjų funkcijas.

REŽISIERIUS. Žinojai, kad kofeinas naikina nikotiną?

HERKUS.Ne.

REŽISIERIUS. Taigi... Todėl ir rūkau užsigerdamas kava.

HERKUS. Nesąmonė. Tai kenkia dvigubai.

REŽISIERIUS. Hmm... Ką gi, vadinasi turiu mirtiną įprotį. Užsirašei klausimus? (Herkus palinksi galvą). Tu tiesiog atsipalaiduok. Prisimeni,sakei, kad tavo svajonė – aktoriaus karjera. Klausyk, nepaversk savo gyvenimo nuobodžiu! Tai štampas, o ne svajonė!

HERKUS.Štampas?

REŽISIERIUS. Galbūt prieisime prie to vėliau.

HERKUS. Gerai...

REŽISIERIUS. Padarysime kitaip. Keičiu užduotį - šį kartą tu mane klausinėsi. Kavinė greit užsidaro-turime nedaug laiko. Bandyk geriau pažinti mane.

MINTYS. (padeda kavos puodelį Herkui, pridega jam cigaretę)Klausk tai, ką tikrai nori sužinoti, o ne tai, ką manai, jog turėtum žinoti.

HERKUS.Žinau, žinau! (režisieriui) Gerai. Vis dėlto įdomu sužinoti, tad mano pirmas klausimas ir bus toks – kokia jūsų svajonė?

REŽISIERIUS. Gali į mane kreiptis tu. Mano svajonė? Aš noriu tapti geriausia savo versija.

HERKUS. Kaip? O tai įmanoma?

REŽISIERIUS. Svajonė ir turi būti nepasiekiama! Aš juk niekada negalėsiu pamatuoti, ar jau esu pakankamai geras. Vadinasi, visąlaik tobulėsiu.

HERKUS.Tačiau juk aš taip pat niekada negalėčiau pasakyti, ar jau pasiekiau karjeros viršūnę. Visąlaik galima tobulėti.

REŽISIERIUS. Bet aš tau juk sakau, jog karjera yra štampas. Tiek to, kitas klausimas.

HERKUS.Gerai... Kaip apibūdintum save?

REŽISIERIUS. Esu egocentrikas, stuobrys ir cholerikas, tačiau turiu stiprų sąžinės jausmą ir nesielgiu kaip panorėjęs. Gyvenimas tiesiog privertė išmokti rūpintis ir kitais, aplinkiniai pastatė į vietą ir teko subręsti. Visa tai dar yra manyje, tačiau susikūriau atsvarą. Egoizmą visada lydi empatija kitiems, savo ambicijoms ir užsispyrimui leidžiu pasireikšti tik darbo metu, kūrybiniame procese. Žinoma, galėčiau sakyti, kad esu humaniškas ar dar koks kitoks, bet man atrodo, kad gerai pažįsti save tik tokiu atveju, jei gali įvardyti ir pateisinti savo blogąsias savybes.

HERKUS.Ar egocentriškumas yra blogiausia tavo savybė?

REŽISIERIUS. Taip, nes dėl šios savybės iškyla visos kitos. Tokios kaip pavydas, garbės troškimas, manipuliavimas, melagystė, griežtumas, dviveidiškumas. Viskas dėl savojo ego patenkinimo.

HERKUS. O tu bandai jį kažkaip suvaldyti?

REŽISIERIUS. Teko pažinti daug žmonių. Visi jie tapo labai artimi, nesuvokdami, kad jais naudojuosi. Tačiau būtent jų praradimas įskiepijo rūpestingumo jausmą. Nesinorėjo daryti tų pačių klaidų, todėl teko suprasti, jog pasaulis skirtas ne man vienam. Prisipažinsiu, buvo sunku nustoti galvoti vien apie save. Pats sau susikūriau taisyklę, kuria vadovaujuosi ligi šiol: prieš priimdamas sprendimą, pagalvok, kiek tai naudinga tau pačiam ir ar tai kažkam nekenkia... Žinoma, nuolatinis buvimas šventojo rolėje neįmanomas, tačiau patartina visada ant vieno peties nešiotis ir angelą.

HERKUS. O kas tie žmonės, kuriais tu naudojaisi?

REŽISIERIUS. Apskritai visi... Kol nepraradau draugų... Niekada nepripažindavau jų sėkmės, neleisdavau būti geresniais už mane, nepalaikiau jų, o reikalavau besąlygiškos draugystės, atsidavimo, broliškos meilės. Maniau, kad draugystė truks tol, kol man to reikės, tačiau jos pabaiga įvykdavo neatsižvelgiant į mano norus. Šitaip nuo meilės sau labai greitai perėjau prie neapykantos... Ir sau, ir kitiems...

HERKUS. Kaip elgeisi, kai viskas pradėjo nesisekti?

REŽISIERIUS. Aš dažnai dejuodavau. Pagrindinė reakcija į kiekvieną užduotį, kurią turėdavau įvykdyti būdavo „nesąmonė“. Tinginystė buvo mano nenugalimas priešas, kurį laikiau tiesiog eiline savo yda. Ir man nieko nesinorėjo keisti. Atrodė, kad aplinka sudėlios viską į vietas, nes taip buvau pratęs. Maniau, kad man ir toliau niekada nereikės iškišt kojos iš savo nuobodžios ir bet kokioje skalėje neprogresuojančios, stabilios komforto zonos. Tuo metu tik emocinių protrūkių kreivė buvo išdarkyta ir išmėtyta įvairių formų trajektorijomis. Tačiau emocijos nebuvo tas rodiklis, kuris galėjo plėsti mano saviraiškos, sugebėjimų, patirties erdvę. Sunku nusakyti kada tiksliai, bet supratau, kad nebenoriu vadovautis vien jausmais. Nebenoriu leisti viskam tekėti sava vaga ir nesistengti pačiam kontroliuoti likimo tėkmės vingių. Tiesiog įvyko nušvitimas. Supratau, jog noriu kažko daugiau, kažko verčiančio nebekapstyt dugno, o atsispirti ir visu pajėgumu kilti aukštyn, nedejuojant, jog nėra į ką įsikibti ir šuolis po triumfo akimirkos vis vien nubloškia žemyn. Nepajudėdamas iš vietos, taip niekada ir nebūčiau pribrendęs tam ištreniruotam šuoliui. Kai išsivadavau iš savo ankšto urvo, galėjau pradėti keliauti ir projektuoti savo vingių kryptis ir galias, nebegalvodamas tik apie save.

HERKUS.Nuo ko dažniausiai pavargsti?

REŽISIERIUS. Nuo savęs. Nėra nė vienos akimirkos, kad galėčiau pailsėti nuo savojo „aš“. Aš galvoju, kad mes visi atsibostame patys sau... Aš nekalbu apie išorę. Ir siela skambėtų per daug primityviai. Kalbu apie tą neapčiuopiamą objektą viduje, kuris persekioja visą gyvenimą. Todėl ir reikalingi kiti žmonės. Kad prablaškytų. Man patinka klausytis kažko kito, pagaliau ne paties savęs. Ne savo minčių.

HERKUS. O kas tave varžo?

REŽISIERIUS. Baimės. Baimė suklysti. Baimė apsijuokti. Baimė nusižeminti. Baimė padaryti kažką kvailo. Kiekvieną naktį prieš užmigdamas aš susimąstau, ar visas tos dienos akimirkas elgiausi kaip norėjau, kiek kartų teko varžyti save ir elgtis deramai... Pagal kažkokius standartus... Kiek kartų pratylėjau, nors turėjau ką pasakyti... Kiek protingų arba kvailų minčių liko neišsakyta ir kaip visa tai nusėdo manyje... Ką tai duoda man pačiam...

HERKUS.Bet juk pats mokai, kad reikia būti laisvam, elgtis kaip nori, nevaržomai.

REŽISIERIUS. Taip, bet ateina laikas, kai tenka sustoti elgtis lengvabūdiškai. Kaip manai, kodėl suaugusieji taip pyksta už jauno žmogaus kvailystes? Nes jie pamiršę, ką reiškia elgtis ne pagal aplinkybes. Jiems trukdo statusai. Gyvenime yra taip: pirmas štampas – tavo amžius, antras štampas – karjera, trečias štampas – vedybos, galutinis, ketvirtas štampas – vaikai, kuriems turi rodyti pavyzdį visą savo likusį gyvenimą. Suaugusieji turi išmokti moralizuoti, kritikuoti, elgtis tik apgalvotai ir protingai, nes visi nori užauginti advokatą ar gydytoją, o ne cirko nevykėlį. Galų gale patys nori, kad juos laikytų išmanančiais gyvenimą. Jaunam žmogui viso šito nereikia. Tačiau jaunus varžo tai, jog reikia lygiuotis į geriausius ir tapti geriausiais. Matai, todėl ir yra tiek nedaug žmonių, kurie pasprunka iš šios sistemos gniaužtų ir veikia velniai žino ką. Na, tiksliau, tai, kas jiems patiems priimtina...

HERKUS.Kokia yra tavo didžiausia keistenybė?

REŽISIERIUS. Žmonių stebėjimas. Kartais aš stebiu žmones ir bandau įsivaizduoti, kokios jie asmenybės. Koks knygos žanras patinka labiausiai. Kokie rūpesčiai galėtų slėgti tokį žmogų. Kuri jo kūno vieta jam pačiam patraukliausia. Kartais net nepastebiu, kai pradedu sekti tą žmogų ir atrandu tiek daug įdomybių. Atrodo, pradedu atpažinti ir nuspėti jo būsimus judesius, pradedu prognozuoti, kuria linkme jis eis, kas yra jo šiandienos tikslas. Man įdomu, ką slepia kiti. Visada atrodė ir tebeatrodo, kad kiekvienas žmogus yra įdomus kūrinys, bet visi kažkodėl bando nuslėpti pačią įdomiausią savo dalį. Visi turi paslapčių, bet tas paslaptis laiko sau...

HERKUS. Kaip manai, kodėl?

REŽISIERIUS. Nes toji įdomiausioji žmogaus dalis dažniausiai būna pati skaudžiausia.Aš labai norėčiau sutikti tokį žmogų, kuris nebijotų parodyti savo pačios blogiausios pusės.

HERKUS.Ar tavo gyvenime buvo koks įsimintinas žmogus?

REŽISIERIUS. Taip. Mano mokyklos laikų draugas. Visiškas fenomenas. Jis regėdavo pasaulį kiaurai. Genialios mintys jam kildavo akimirksniu. Jo akys sruvo aistra kūrybai. Rašant poeziją ar prozą jį aplankydavo ne tik dvasinis išsilaisvinimas. Kūnas atsipalaiduodavo sulig kiekvienu štrichu popieriaus lape. Jis buvo tam sukurtas. Tik jo gyvuliška laisvė stokojo lyrinio įvaizdžio. Jam buvo priimtinas estetikos normų nepaisantis gyvenimo būdas. Jis pats sau leido būti savimi ir neapsimetinėti. Jis nuolat keikdavosi, dažnai spjaudydavosi, įsiveldavo į muštynes ir ant mokyklos tualetų sienų palikinėdavo užrašus „suknistai beviltiškas menininkas“. Tačiau ant jo niekas nepyko, nes jis buvo nepralenkiamas rašytojas.

HERKUS. Žinai kokią nors jo paslaptį?

REŽISIERIUS. Žinau daugybę. Jam nepatikdavo, kai jį girdavo. Tad norėdamas patikrinti savo kūrybos kokybę ir išgirsti kritiką, jis cituodavo savo žodžius, prisidengdamas išgalvotų autorių vardais. Tiesą pasakius, jis pajausdavo dvigubą šlovę, kai kiti paprašydavo pakartoti kūrėjo vardą ir pavardę. Po kiek laiko visi suprato, kad tos rašliavos priklausė jo galvai.

HERKUS.Pavydėjai jam?

REŽISIERIUS. Būtent dėl šio draugo sėkmės mano egoizmas ir išsiveržė. Visi žmonės lygina save su kitais. Ir aš pats ilgai užtrukau, kol pagaliau supratau, kad svarbiausia yra nustebinti patį save, kad lenktyniauti reikia su savimi.

HERKUS.Kaip sugalvojai tapti režisieriumi?

REŽISIERIUS. Tiesiog atsidūriau kūrybinės traukos lauke. Negalėjau pasirinkti nieko kito. Režisūra tuo metu atrodė geriausias variantas, nes tai tiesioginė prieiga kitų asmenų kūrybos valdymui. Tai buvo proga ir galimybė perimti svirtį į savo rankas.

HERKUS.Ką tau reiškia šis mūsų kuriamas spektaklis?

REŽISIERIUS. Tai kažkas naujo man ir jums. Spektaklis yra organizmas. Režisieriui priklauso smegenys, aktoriui – plaučiai ir širdis. Toliau eina visa kita butaforija, kuri viską apjungia. Bendras rezultatas pasirodo kartu suveikus proto ir jausmų galiai. Noriu pajusti begalinę jėgą.

HERKUS. Jis toks... (Mintims)

MINTYS. Toks, kokiu norėtum būti tu, Herkau. (nurenka daiktus, išneša kėdes ir stalą)

V scena

Mintys atsuka veidrodžius. Išeina Kaukė su ginklu rankoje.

KAUKĖ.Vienur sėdėsiu, kitur mąstysiu. Vienur stovėsiu, kitur žvalgysiuos. Po pasaulį bastysiuos. Daug ką pamatysiu. Galbūt dar ir savęs atsikratysiu.

HERKUS. Kliedesiai...Tu ir vėl su ginklu?

KAUKĖ. O tu ir vėl priešinsiesi?

Kaukė taikosi į veidrodžius.

HERKUS. Jaučiuosi kaip tą kartą, kai meno galerijoje spoksojau į nutapytą ginkluotą silpnaprotį... Tas ginklas silpnapročio rankose ir orą skrodžiančiu greičiu lekianti kulka, siekianti įstrigti...

KAUKĖ. Kur įstrigti? Tau į širdį? O gal į galvą?

HERKUS. Ne, į mano menkavertę mintį...

Herkus atsisuka į veidrodžius.

KAUKĖ. Kurį iš jų norėtum paberti šukėmis, Herkau?

HERKUS. Argi pabaigoje mes nesame vienas ir tas pats? (atsisuka į Kaukę ir artėja jos link). Herkau, Herkau, Herkau... kodėl manai, kad kalbiesi su Herkumi?

Kaukė nuleidžia ginklą.

HERKUS. Koks tu galingas... galingesnis už visą savo gyvenimą. Pamiršęs, ką reiškia susivaldyti! Pasiryžęs išsilaisvinti! Jauti tai? Dabar aš naikinu tave! Praeis kiek laiko... Tu nebeprisiminsi, pamirši... Manysi, kad buvo lengviau... Bet tiesa tokia, kad neapykanta pulsuoja periodiškai. Kartais nepakeliamai, agoniškai, nesibaigiančiai. Ar bent prisiminsi tą jausmą, kai gyvenimą norėjai išmainyti į mirtį?

KAUKĖ. Aš tik noriu atsidurti ten, kur niekas nežino mano vardo. Kur mano fizionomija niekam nieko nereiškia. Kur nebūtų jokių prisiminimų vizijų. Jokių praeityje paties paliktų pėdsakų ar antspaudų. Jokių sąsajų su kūnu ir siela. Noriu atsidurti ten, kur dar niekada niekas neegzistavo. Noriu būti niekam nežinomas ir nepažįstamas. Noriu nepažinoti pats savęs.

Kaukė išsitraukia kamerą, pradeda filmuoti save, įremia ginklą sau į smilkinį.

KAUKĖ. Iki seanso pabaigos liko trijų širdies dūžių akimirka.

Kaukė nueina už vieno veidrodžio, pasirodo Režisierius.

HERKUS. Ar tavęs nekamuoja keisti sapnai?

REŽISIERIUS. Pasitaiko, tačiau tie košmarai anksčiau ar vėliau baigiasi. Kas tau neduoda ramybės, Herkau?

HERKUS.Tu vienintelis, kuriuo aš tikrai pasitikiu.

REŽISIERIUS. Žinoma, kad gali manimi pasitikėti.

HERKUS. Ar manai, kad žmogus gali turėti daugiau nei vieną asmenybę? Ar egzistuoja dualizmas? Aš nekalbu apie kaukes, kurias žmonės dėvi bendraudami vieni su kitais, aš turiu omeny tą jausmą, kai net būdamas vienas su savimi, nesupranti, kas esi iš tikrųjų.

REŽISIERIUS. Negaliu atsakyti tau į šitą klausimą. Žinai, man pačiam kiekvieną naktį įdomu, kuris „aš“ pabus rytoj.

HERKUS. Kartais man atrodo, kad mano egzistencija susidaro tik iš pokalbių su pačiu savimi.

REŽISIERIUS. Nusiramink... Tai tik sapnas...

HERKUS. Ne, tai nebe sapnas. Tu pats žinai.

REŽISIERIUS. Žinojau, kad šis vaidmuo tave pražudys...

Režisierius pasitraukia.

Pasigirsta veidrodžio dūžis. Mintys dar labiau priartina veidrodžius prie Herkaus.

HERKUS. (stovintis tarp jį spaudžiančių veidrodžių). Aš irgi tik trijų širdies dūžių akimirka tarp visų kitų gyvenimo akimirkų. Tik atspindys to, ką sukūriau... Realybė man visada atrodė išgalvota... Ar visada taip ir bus? Ar visada taip ir bus??? Ar visada taip ir bus???!!!!

Spengianti muzika. Veidrodžiai užsiveria. Mintys pasitraukia ir dingsta tamsoje.