Sūpynės

Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazija

Dalia Kuoraitė

Sūpynės

Sako, kad ne savo mirtimi miręs žmogus, negali išsilaisvinti ir ilsėtis – kybo kažkur tarp dangaus ir žemės, slogioj erdvėj, ir apsunkina artimuosius. Pati mirtis nėra baisi, jei ji ateina laiku, jei ne – lieka galybė šiukšlių – klausimų, spėlionių, neišnaudotų ateities galimybių.

Kodėl pasirinktos šoninės durys, žeminantis variantas? Liudo, pjesės pagrindinio veikėjo, atvėjis tik vienas iš galimų – jis nusižudo „šeip sau“. Sąmoningai norėdamas sukelti sąmyšį, be jokios aiškesnės priežasties. Bet tai ir yra didžioji mūsų visuomenės problema – neargumentuoti poelgiai, abejingumas kitų jausmams.

Sako, kad su mirusiais galima kalbėtis. Aš leidau pjesės veikėjams tai daryti taip, lyg Liudas vis dar būtų realus žmogus, tuo pačiu sąmoningai vengdama žodžio „mirtis“.

Sūpynės (savotiška iliuzija į pakaruoklio supimąsį) – lengvabūdiškumo, vaikiškumo simbolis. Supimasis tarsi žaidimas – žaidžiant pamiršti realųjį pasaulį. Skaiste išsisupa per aukštai – priartėja prie ribos, kurią peržengė Liudas.

ČIA ir TEN – dvi skirtingos erdvės, neleidžiančios susikalbėti pjesės herojams. Pjesės laike šios dvi erdvės yra šiek tiek susimaišiusios. Liudas dar nesupranta, kad tarp ČIA ir TEN yra neperžengiama riba, jis sutrikęs, nes nesitikėjo tokio „gyvenimo“ po savo savanoriškos, lengvabūdiškos mirties. Gavęs nebegaliojantį kino bilietą – bilietą į savo ateitį, jis tarsi susivokia. Esamojo laiko jam nebėra.

Paskutiniai pjesės herojų žodžiai – nereikšmingi. Jie tiktai atsako į Liudo klausimą – ką aš vis dar galiu? Liudas vis dar gali būti prisimintas – koks jis buvo ir ką jis padarė.

Niekada nesusitvarkyti – štai kokią ateities perspektyvą nusižudęs palieka likusiems gyviems. Tam pačiam, be abejo, pasmerkdamas ir save patį. Šoninės durys – galimybė pačiam išeiti visada yra, bet geriau stovėti ant didžiųjų laiptų, kur tavęs neaplenks nei viena gyvenimo akimirka, kokia ji bebūtų.

Dalia Kuoraitė

Veikėjai:

Liudas – aštuoniolikmetis (TEN)

Domas – geriausias Liudo draugas (ČIA)

Ručulytė – Liudo mergina (ČIA)

Skaistė – jaunesnė Liudo sesuo (TEN/ČIA)

Pjesėje skamba „Moby“

Pirma scena

Kažkoks viešbučio kambarys. Labai netvarkingas – ypač daug makulatūros. Du balti foteliai ir keli juodi šiukšlių maišai. Už fotelių kabo virvė, siekianti žemę. Ant grindų sėdi vaikinas ir karpo laikraščius.

Beldimas į duris

LIUDAS. Atidaryta.

DOMAS. (įeidamas) Pagaliau. Sveikas. Žinok, tave labai sunku rasti. Nuo kojų nusivariau beieškodamas.

LIUDAS. Aš tavęs nekviečiau. Kam ieškojai?

Trumpa pauzė

DOMAS. Norėjau dar kartą tave pamatyti (pauzė). Po to, ką padarei.

LIUDAS. (grūsdamas popierių krūvą į maišą) Suprantu.

Trumpa pauzė

DOMAS. Hm... Na ir kamberėlį gavai.

LIUDAS. Tu ką, manei tokiems kaip aš duoda geresnius? Buvai naivus.

DOMAS. Kurių galų tave į tokį šiukšlyną patupdė?

LIUDAS. Tam, kad susitvarkyčiau.

DOMAS. Viską? !

LIUDAS. Neišvengiamai. Spalvoti – prie spalvotų, balti – prie baltų, juodi – prie juodų.

DOMAS. Daugiausia juodų?

LIUDAS. Daugiausia pilkų?

DOMAS. (mechaniškai) Pilkų.

LIUDAS. Pilkų. Purvinos pilkos pilkų.

DOMAS. Ū – ū – ū. Cha, cha, cha !

LIUDAS. Man irgi norisi staugt.

Trumpa pauzė

DOMAS. Viską sutvarkyti... Paimišimas! Kelių metų darbas! O kiek tave pažįstu, darbštuoli – kelių dešimčių!

LIUDAS. Prašyčiau neironizuoti. Aš jiems taip ir pasakiau – beprotybė. Ir dar pridūriau, kad TEN aš nieko netvarkau.

DOMAS. Ir ką?

LIUDAS. Ū – ū – ū! TEN netvarkei – susitvarkysi ČIA. Alternatyvų jokių, brangusis drauge, gal nori prisijungt? (sučeksi žirklės ore)

DOMAS. Gal ne. Turbūt bus geriau, jei pats susitvarkysi.

LIUDAS. Geriau? Atsipeikėk. Čia nebūna nei geriau, nei blogiau. Nagi! (ištiesia žirkles)

DOMAS. Mm... Vis tiek kažkaip nenoriu liestis prie tų tavo popierių.

LIUDAS. Toks jausmas, kad niekas nenori leistis prie mano suknistų popierių.

Trumpa pauzė

DOMAS. Dar kas nors buvo atėjęs?

LIUDAS. Mama. Kokį šimtą kartų. Bet aš jai neatrakinu. Neįsileidžiu. Sutvarkyt prieš tai reikia bent ketvirtadalį šito... (numeta žirkles)

DOMAS. Neišvengiamai.

LIUDAS. (staiga pagyvėjęs, keldamasis nuo grindų) Gerai, užteks šiandien, laiko limito vis tiek nėra. Turiu visą amžinybę cha, cha, cha! (klesteli į fotelį) Rūkyt yra?

DOMAS. (sėsdamasis) O tu kaip manei?

LIUDAS. (atlošdamas galvą) Jėzau, atsimenu, aštuntoj klasėj, už mokyklos, prie didžiųjų laiptų, kolektyviai plaučius ardydavom – cha, nepamiršau to jausmo – baimė, sumišus su kažkokiu vyriškumu...

Domas. Aha... Atsimenu didžiuosius laiptus, jausmą – vyriškumą, sumišusį su kažkokia baime, kai Ručulytę laužiau pirmąkart...

LIUDAS. (pašoka) Ką! Tu ir Ručulytė?! Ručulytė – mano!

DOMAS. Buvo.

LIUDAS. (mechaniškai) Buvo. Na ir gerai, buvo, bet mano buvo!!!

DOMAS. (ironiškai) Tai kai buvo jau, tai ir nebelaužiau. Ir galų gale, koks gi tau skirtumas dabar?

LIUDAS. Taip, jokio iš esmės. (nurimęs vėl atsilošia) Bet vis vien tu mane sunervinai, nes aš to nežinojau.

DOMAS. (rimtai) Daug ko tu nežinai. Ir neisterikuok.

LIUDAS. Gerai. Kaip ji dabar?

DOMAS. Kas?

LIUDAS. Jėzau, kas kas! Ručulytė, kas!

DOMAS. Sunkiai.

LIUDAS. (susidomėjęs) Rimtai?

DOMAS. Juodai. Į save nebepanaši. Manau, galvoja, jog dėl jos taip padarei.

LIUDAS. Cha,cha! Labai save vertina.

DOMAS. Kaip besakytum – pasikeitė. Reikia jai dabar intensyvios guodimo terapijos.

LIUDAS. (pašoka) Net nebandyk, girdi!

DOMAS. (ramiai) Jei ne aš, tai kas kitas, jei ne kitas, tai dar kas nors kitas. Suvoki? TEN liko begalės kitų.

LIUDAS. (mechaniškai) Begalės.

DOMAS. Tu, man rodos, pats dar nesusitaikei su savo, kaip čia pasakius, padėtim.

LIUDAS. Aš pavargau. Nemiegu ir nevalgau.

DOMAS. Čia tas neprivaloma. Tu tvarkai. Jie tave baudžia.

LIUDAS. Kankina. Aš noriu iš čia dingti. Pasidariau klaustrofobiku. Nebepakeliu net erdvės. O jūs iš ten ateinat ir beldžiatės. Nuolat. Neperspėję. Beldžiatės ir beldžiatės, ir beldžiatės.

DOMAS. Tu savanoriškai pasirinkai.

LIUDAS. Aš nemaniau, kad atsidursiu ČIA!

DOMAS. Cha, cha, cha! Tai ko, dangaus ir angelų tikėjais?

LIUDAS. (ironiškai) Taip, taip, Merlyn Monroe tikėjaus sutikt. Nesupranti tu nė velnio manęs.

DOMAS. Mes jau nebegalim vienas kito suprasti. Lieka tik susitvarkyti.

Trumpa pauzė

DOMAS. Kodėl?

LIUDAS. Kas kodėl?

DOMAS. Kodėl tu taip padarei?

LIUDAS. A- a! Įdomu, ką?

DOMAS. Būtų kiek lengviau, jei žinočiau. Visiems būtų lengviau. Išteisintumėm tave.

LIUDAS. Nereikia man jūsų teismo. Nuosprendis būtų pats sunkiausias, nes aš padariau tai šiaip sau.

DOMAS. (sutrikęs) šiaip sau?

LIUDAS. Taip. Neišvengiamai. Opa – ir padariau.

DOMAS. Opa.

LIUDAS. Opa, opa, opa. Ir nereikia šito nustebusio žvilgsnio.

DOMAS. Pasibaisėjusio.

LIUDAS. Na, man jau jokio skirtumo, pats sakei.

DOMAS. Tikrai taip. Šiaip sau...

LIUDAS. Na taip, taip! (suirzęs) Šiaip sau! Jokios priežasties – elementariausias smalsumas.

DOMAS. Neįkainojamos vertės.

LIUDAS. Cha, cha! Čia nėra piniginių santykių, jokių įkainojimų!

DOMAS. Skolas palikai mums.

LIUDAS. Atidirbinėju, nematai? Cha, cha!

DOMAS. Neišvengiamai.

LIUDAS. (pasimuisto patenkintas fotelyje) Cha, cha. Aš taip ir maniau, kad prisigalvosit neįtikėčiausių versijų. Mane masino šita mintis, ta dviprasmybė.

DOMAS. (lyg nebegirdėdamas) Čia visur baisi netverka. Ir TEN. Daug dulkių. Slogu.

LIUDAS. Ne astmininkas tu! Čia dėl tų popierių.

DOMAS. Absoliučiai nėra kuo kvėpuot.

LIUDAS. Ai, man užtenka.

DOMAS Tau daugiau ir nereikėjo niekad.

LIUDAS. Kažkaip nebesusišnekam, rodos...

DOMAS. Tu ČIA, aš TEN. Nebeįmanoma šnekėtis.

LIUDAS. Skamba kaip „viso gero“

DOMAS. O tau dar iš viso kas nors skamba?

Trumpa pauzė

DOMAS (keldamasis) Eisiu.

LIUDAS. Klausyk... Pasakyk, kad Ručulytė ateitų.

DOMAS. Mes su ja apie tai nesikalbam.

LIUDAS. O apie ką kalbat, a?

DOMAS. Apie dangų. Mums dar liko dangus. Žmones, kurie išeina pro šonines duris, norisi kuo greičiau pamiršti.

LIUDAS. Tu čia man? Cha, cha, cha !!! sentimentalus idiotas, šoninės durys – nuvalkiota metafora.

Domas eina link durų

LIUDAS. (kiek iniršęs) Ir dar, žinai ką – atsiminsi mane iki savo grabo lentos supratai?!!! Ilgiau nei bet ką iš tos savo begalės, ir kai po garbingų šešiasdešimties tau pradės gelt sąnarius, tu pavydėsi man va šitos jėgos ir šitos jaunystės., supratai?!

Pauzė

DOMAS. (ramiai) Susitvarkyk savo šiukšles... mas visi labai pavargom. TEN.

Užtrenkiamos durys

Antra scena

Kambarys. Beveik be baldų. Centre – sūpynės. Be galo daug popierių. Skaistė linguoja sūpynes, Ručulytė renka popierius.

SKAISTĖ. Supasi.

RUČULYTĖ. Logiška. Tu jas judini.

SKAISTĖ. (vaikiškai) Ne, tai ne aš, tai vėjas. Pažiūrėk, mano rankos už nugaros.

RUČULYTĖ. Aš nebeturiu laiko žaidimams. Aš tvarkausi.

SKAISTĖ. Tu jau labai ilgai tvarkaisi.

RUČULYTĖ. Lygiai tris savaites ir keturias dienas.

SKAISTĖ. Supasi. Mama sakė, kad leis tau pasiimti kai kuriuos jo daiktus, jei, žinoma, tu norėsi.

RUČULYTĖ. Ne, ačiū.

SKAISTĖ. Tu nori jį visai pamiršti?

RUČULYTĖ. Aš nenoriu jo prisiminti. O jo daiktus reikia sutvarkyti. Negalima visą laiką tik judinti sūpynes.

SKAISTĖ. (aštriai) Negalima visko sutvarkyti iki galo.

Pauzė

SKAISTĖ. Žiūrėk, supasi.

RUČULYTĖ – Jos supasi kiaurą parą.

SKASTĖ. (į lingavimo ritmą) Lygiai tris savaites ir keturias dienas.

RUČULYTĖ. Nenervink. Ar kas nors išnešė tuos maišus, kuriuos buvau palikusi po paskutinio tvarkymo?

SKAISTĖ. Ne, šiukšles kažkas išbarstė kieme. Išardė tuos maišus ir išbarstė. Kaikynai skundėsi.

RUČULYTĖ. Jie turėtų skųstis ir dėl sūpynių girgždėjimo.

SKAISTĖ. Jie per toli. Negirdi.

RUČULYTĖ. O mamai neįkyri?

SKAISTĖ. Ji dabar dažnai būna pas kaimynus. Irgi per toli.

RUČULYTĖ. O tau nenusibodo?

SKASTĖ. Liudas irgi suposi. Mes vaikystėje supdavomės. Mes žaisdavom, mes daug kartu žaisdavom. Yra smagu būti tarp žemės ir dangaus, suptis. Gal norėtum?

RUČULYTĖ. Ne. Aš mėgstu tvirtai stovėti ant žemės.

SKAISTĖ. (užsilipusi ant sūpynių) Tada aš pasisupsiu..

Ručulytė atsisėda ant kėdės ir susideda rankas ant kelių.

SKAISTĖ. Žinai, kai Liudas paskutinį kartą suposi, man rodos, jis buvo truputį laimingas ir patenkintas.

RUČULYTĖ. Ir daug kvailas.

SKAISTĖ. Aš pirma jį pamačiau. Tada buvo laimingas, po to gal ir įgavo kvailoką išraišką. Aš į jį daugiau nežiūrėjau...

RUČULYTĖ. Kaip tu gali taip ramiai kalbėti?

SKAISTĖ. Sūpynės ramina.

RUČULYTĖ. Į jas žiūrint gali pasidaryti bloga. Aukštyn žemyn. Tavęs nepykina?

SKAISTĖ. (žaismingai) Ne, ne, ne! Aš juk žaidžiu!

Pauzė

SKAISTĖ. (stabdydama sūpynes) Netylėk. Kodėl tu tyli?

RUČULYTĖ. Aš klausausi sūpynių.

SKAISTĖ. O aš nuolat girdžiu sūpynes.

RUČULYTĖ. Prašau, nutilk.

SKASTĖ. Aš žinau, kad tau nemalonus tas garsas ir jo buvimas. Bet tu nematei, kaip jis suposi, tu nežinai, kaip smagu yra suptis, kaip paprasta yra suptis. Nebaisu.

RUČULYTĖ. Galima prarasti pusiausvyrą.

SKAISTĖ. Na jau, Eikš pasisupsim!

RUČULYTĖ. Ne.

Įeina Domas su šiukšlių maišais

SKAISTĖ. (pyktelėjusi) Jūs visas šiukšles suvelkat čia! Mama jau baigia išprotėti, cha...

DOMAS. Cha, cha – ne visas, jų vis vien visur pilna.

RUČULYTĖ. Aš šiandien daug sutvarkiau.

DOMAS. O aš kalbėjau su Liudu apie tave.

RUČULYTĖ. Mes gi nuolat apie jį kalbam.

Pauzė

RUČULYTĖ. Vadinasi, tu jį radai?

DOMAS. Reikėjo tik stipriau pabelsti į šonines duris.

RUČULYTĖ. Kaip jo kambarys?

DOMAS. Netvarkingas.

RUČULYTĖ. O jis?

DOMAS. Nesusitvarko.

RUČULYTĖ. Liūdnas?

DOMAS. Piktas.

RUČULYTĖ. Gailisi?

DOMAS. Dar gerai nesuprato klaidos. Nesuvokia padėties.

RUČULYTĖ. Ar jis žino?

DOMAS. Ne, aš negalėjau jam pasakyt. Jis labai stengiasi. Jis viliasi.

RUČULYTĖ, Tu privalėjai, Domai!

DOMAS. Jis pavargęs. Jis nusivylęs. Negalėjau.

RUČULYTĖ. Mes visi pavargę.

Pauzė

RUČULYTĖ. Jis turi žinoti.

DOMAS. (susierzinęs) Tai pati ir pasakyk.

RUČULYTĖ. Aš niekaip negaliu jo atrasti. Pataikyti tuo adresu.

DOMAS. Su juo nelengva kalbėtis.

Pauzė

RUČULYTĖ. Domai, ką man toliau daryti. Aš jau per daug tyliu.

DOMAS. Tai kalbėk su juo. Man atrodo, tu geriausiai mokėsi jam viską paaiškinti, nuraminti.

RUČULYTĖ. O jis man nieko nepaaiškino – mes turėjome bilietus į kiną.

DOMAS. Koks turėjo būti filmas?

RUČULYTĖ. Ilgas ir prasmingas. Spalvotas. Ryškus. Mes buvom gavę geras vietas.

DOMAS. Dar turi tuos bilietus?

RUČULYTĖ. Vieną noriu atiduoti jam.

DOMAS. Prisiminimui?

RUČULYTĖ. Kad gailėtųsi, jog nepamatė.

DOMAS. Nebūk žiauri.

RUČULYTĖ. Aš tik pasidalinsiu skausmu.

Pauzė

DOMAS. O Skaistė supasi.

RUČULYTĖ. Ji jau išsisupa labai aukštai. Kartais net atrodo, jog prapuola.

DOMAS. Negerai.

RUČULYTĖ. Sako, jog tik žaidžia. Ji pasilgo Liudo.

DOMAS. Reikia ją nukelti nuo sūpynių. Žiūrėk, jai turbūt apsisuko galva.

Domas sustabdo sųpynes

DOMAS. (griežtai) Užteks, supratai?

SKAISTĖ (žaismingai) Ne.

DOMAS. Tu ką, nesuvoki, kad tvarkytis reikia, nors truputį.

SKAISTĖ. (piktai) Juk vis tiek niekada nesusitvarkysim! Na ir kas, kad tu atnešei du maišus . Mama kasdien surūšiuoja dešimtis. Ir Liudui nuo to ne lengviau, nes mes apsitvarkom ČIA, o jis yra TEN.

DOMAS. TEN, yra taip pat, Skaiste. Tik jis vienas.

SKAISTĖ. (tyliau) Ar TEN mes visi liksim vieni?

DOMAS. Tu gali rinktis, ar nori atsidurti TEN. Nebesisupk.

Skaistė nulipa nuo sūpynių, paima maišus ir išeina

RUČULYTĖ. Aš vis dėlto eisiu pas Liudą.

LIUDAS. Mes visi priversti nors kartą pas jį nueiti.

RUČULYTĖ. Kaip manai, mane įsileis?

DOMAS. Įeik pati. Jis ir nuo beldimo pavargo.

RUČULYTĖ. Tai kurios ten durys?

DOMAS. Trečias aukštas. Šoninės durys, mažos, sunkiai varstosi. Neužsibūk.

RUČULYTĖ. Neužsibūsiu.

Trečia scena

Liudo kambarys. Ručulytė ir Liudas sėdi foteliuose

RUČULYTĖ. Sunkiai tave radau.

LIUDAS. Jūsų visų ta pati problema.

RUČULYTĖ. Nebūk šiurkštus.

LIUDAS. Atleisk, aš išsikankinau ČIA jau tris savaites ir keturias dienas.

RUČULYTĖ. Jau turėjai apsiprasti.

LIUDAS.Jūs neduodat man ramybės.

RUČULYTĖ. Tu nori mūsų nusikratyti?

LIUDAS. Taip visiems bus geriau.

RUČULYTĖ. O Aš labai bijau nebeprisiminti tavo veido.

LIUDAS. `Pažiūrėk į mane – aš nebeturiu veido. Aš dabar esu tai, ką padariau.

RUČULYTĖ. Tu dar neturėjai išeit.

LIUDAS. Kaip nors susitvarkysiu.

RUČULYTĖ. Tu niekada nesusitvarkysi.

LIUDAS. Ką? Man sakė, kad galėsiu dingt iš čia, kai susitvarkysiu.

RUČULYTĖ. Tu visada būsi už šitų šoninių durų, visada vienas, nes mes pas tave neateisim, šitos durys yra pasirenkamos. Tu pasirinkai.

LIUDAS. Bet aš jau sudėliojau didelę dalį popierių.

RUČULYTĖ. Niekad nesudėliosiu visų, nes visų čia nėra. O mes belsimės. Vis rečiau ir rečiau, bet belsimės.

LIUDAS. Aš išprotėsiu.

RUČULYTĖ. Cha, cha! Ne. Tu jau seniau buvai beprotis. Turėsi gražaus laiko grįžti į normalią būseną, viską apmąstyti, bandyti įsivaizduoti tą filmą, į kurį taip ir nenuėjom. Štai tavo bilietas. (ištiesia, nežiūrėdama į akis)

LIUDAS. Kodėl atiduodi jį man?

RUČULYTĖ. Jis vis tiek nebegalioja. Buvo skirtas tik tau.

LIUDAS. Tu manęs visai nemyli, tu mane skaudini.

RUČULYTĖ. Liudai, įsiklausyk – tu nebegali kalbėti esamuoju laiku. Atleisk, bet taip yra.

LIUDAS. Tai ką, po galais, aš vis dar galiu?!

RUČULYTĖ. Esamasis laikas, brangusis.

LIUDAS. (šiek tiek sutrikęs) Oi, atsiprašau. Užmiršau.

RUČULYTĖ. Nieko, greit tau visai nebereikės kalbėti, tave užrakins iš kitos pusės.

LIUDAS. (sukandęs dantis) Galėtų apskritai užkalti tas prakeiktas duris...

RUČULYTĖ. Negalima Oi, ne, negalima. Jos yra visiems.

Pauzė.

RUČULYTĖ. Gailiesi?

LIUDAS. Mm...(apsidžiaugęs) Esamasis laikas, cha, cha!

RUČULYTĖ. Tu visada mokėjai išsisukinėti.

LIUDAS. Ir buvau pakankamai supratingas, a?

RUČULYTĖ. (juokiasi) Aha, bet šiaip jau siaubingas melagis, siaubingas!

LIUDAS. Ką tu! Nesu nieko padoriai apgavęs!

RYČULYTĖ. (juokiasi) Bet prisidirbęs atsakančiai, sakysi ne?

LIUDAS. (linksmai) Vaikiškos šunybės – nieko daugiau!

Užgęsta šviesa.

RUČULYTĖ. Vaikiškos šunybės su globaliniais padariniais!

LIUDAS.Cha, cha! Kai tarakoną pakišau po sumuštinio dešra pameni? O kirtai apsilaižydama, mmm...

RUČULYTĖ. Cha, cha! (ironiškai) Tikrai buvai labai mielas!

LIUDAS. Dieve, penkiolika man buvo?

RUČULYTĖ. Aha...

Balsai palaipsniui nutyla.

Pabaiga