Radviliškio Lizdeikos gimnazija

Monika Kutkaitytė

SUVALGYK PYRAGĖLĮ

Vieno veiksmo pjesė su absurdo elementais

VEIKĖJAI:

MARTA – sesuo

RAMUNĖ – sesuo

KAROLIS – Ramunės vyras

GANDĖ – draugė

ALMA – draugė

I scena

Šviesus kambarys. Vidury stovi stalas be staltiesės. Kelios kėdės pastatytos prie sienos, kelios pristumtos prie stalo. Šonuose stovi knygų lentynos, kelios spintelės, kairėje kabo veidrodis. Tolumoje matosi siena su durimis. Šalia durų pasirodo Marta. Ji lėtai eina Ramunės link. Ramunė krūpteli ir atsisuka.

RAMUNĖ. Marta, tu sugrįžai?

MARTA. Sugrįžau, bet, rodos, vėl greitai išvyksiu.

Marta nuleidžia galvą ir nedrąsiai prisėda kitame stalo gale. Nejauki tyla.

MARTA. Kaip jūs laikotės? Kaip laikrodis?

RAMUNĖ. Tau rūpi?

MARTA (Pakelia galvą ir žiūri į Ramunę). Man visada rūpėjo.

RAMUNĖ. Marta, ko tu atvažiavai?

MARTA. Man nereikėjo važiuoti. Jau dvejus metus gyvenu šiame mieste.

RAMUNĖ. Ir mes nė karto nesusitikome?!

MARTA. Kaip keista, ar ne?

RAMUNĖ. Neįtikėtina ir siaubinga? Kodėl neaplankei mūsų?

MARTA. Negalėjau, aš galvojau.

RAMUNĖ. Aš taip ir galvoju, kad negalėjai. Bet ilgai teko galvoti. Turbūt daug prigalvojai... Kodėl tu sugrįžai?

MARTA. Tam, kad vėl išvykčiau.

RAMUNĖ. Kodėl?

MARTA. Ramune, žmonės taip daro. Jie atvažiuoja, kad vėl galėtų išvykti.

RAMUNĖ. Tu negali elgtis kitaip?

MARTA. Aš niekaip negaliu elgtis, nes taip sugalvojau.

RAMUNĖ. Tu, rodos, sakei, kad vėl išvyksi. Kur?

MARTA. Ten, kur galvojasi.

RAMUNĖ. Ar negalėtum prisirišti prie kokios nors girgždančios spyruoklinės lovos ir niekada nebegrįžti?

MARTA. Dabar tokių lovų nėra. Nebebūna.

RAMUNĖ. Tada pabandyk prie dujinės viryklės.

MARTA. Tai atrodytų kaip savižudybė! Be to, aš neturiu ir dujinės viryklės.

RAMUNĖ. Koks skirtumas. Gali užsidaryti spintoje, bet kur...

MARTA. Mano galvojimo vietoje nėra spintų. Ten nėra nieko! Supranti, Ramune, mano mintims reikia erdvės, todėl bet kokie daiktai trukdo... Aš esu pati didžiausia trukdytoja...

Abi truputį patyli.

RAMUNĖ. Tu aplankysi mamą?

MARTA. Manai, ji nori, kad ją aplankyčiau?

RAMUNĖ. Iš kur man žinoti, ko ji nori? Taip, tau išvažiavus ji truputį pasikarščiavo, bet nurimo. Mes apie tave nebekalbame. Ji nebemezga tau pirštinių.

MARTA. Jūs matotės?

RAMUNĖ. Ne, mes girdimės. Kiekvieną dieną.

MARTA. Tai turbūt siaubinga.

RAMUNĖ. Ne. Ne taip jau ir baisu. Tiesa, telefoniniai ryšiai dabar tiesiog klaikūs. Supranti, mamos linija vis dar nesutaisyta. Vos tik susuku 72..., tuoj girdžiu kažkokį staugimą ir nuolatinį ūžesį. Nieko negirdžiu, ką šneka mama. Ji irgi manęs negirdi, nes niekada neatsiliepia, kai skambinu. Bet taip dar smagiau šnekėtis...

Pasigirsta ūžimas.

Mama!.. Klausau, mama!.. Aš žinau, kad čia tu!.. Aš ir vėl negirdžiu!.. Ne, šiandien apie Martą nebekalbėsime, mama!.. Aš žinau, kad tu manęs negirdi, tu man jau įgrisai!..

Ūžesys nutyla.

Aš... ištekėjusi.

MARTA. O aš ne. Kas jis?

RAMUNĖ. Vėliau pasakysiu. Mes su mama nutarėme, kad tu išvykai ištekėti.

MARTA. Ne, aš išvykau galvoti.

RAMUNĖ. Seniau tu visai negalvodavai.

MARTA. Seniau aš daug ko nedarydavau, nes tai nebuvo būtina.

RAMUNĖ. Tavo galvojimas turi ką nors bendra su grįžimu?

MARTA. O šis klausimas turi ką nors bendra su manimi? Ramune, man reikia pas tave truputį pagyventi. Prašau.

RAMUNĖ. Tu tai sugalvojai?

MARTA. Ar prašymą?

RAMUNĖ. Ne, pokalbius telefonu, kurių linija prasideda skaičiais 72...

MARTA. Mano manymu, tai puiki idėja. Ir nėra čia ko daug begalvoti.

RAMUNĖ. Tavo manymu, tavo sugrįžimas yra puiki idėja. O aš ištekėjusi.

MARTA. Aš tau jau sakiau, kad neradau antros pusės sau. Atstok!

RAMUNĖ. Bet aš vis tiek ištekėjusi.

MARTA. Tai kliūtis ar pokalbio pabaiga?

RAMUNĖ. Gal. Kaip ilgai norėsi pasilikti?

MARTA. Porą savaičių. Gal greičiau susitvarkysiu, ir man jų neprireiks.

RAMUNĖ. O jei aš pasakysiu, kad ištekėjau už Karolio, tu gal dar greičiau apsisuksi?

MARTA (Pašoka). Už Karolio?

RAMUNĖ. Nepyk, Marta...

II scena

Ramunė vis dar sėdi prie stalo, Martos nėra. Įeina Karolis. Jis pasikabina lietpaltį. Prieina ir į skruostą pabučiuoja Ramunę. Ji paima Karolį už rankos.

RAMUNĖ. Karoli, Marta sugrįžo.

Karolis atsisėda.

KAROLIS. Marta? Tavo sesuo?

RAMUNĖ. Tu pažįsti kokią kitą Martą?

KAROLIS (Kiek pagalvojęs). Taip. Iš šampūno reklamos. Ji tokia dailutė... (Užsisvajoja)

RAMUNĖ. Tu pažįsti kokią kitą Martą, mano seserį?

KAROLIS. Tu turi seserį Martą?

RAMUNĖ. Taip, mano sesers vardas Marta.

KAROLIS. Aš jokios kitos Martos nežinau. Tik tavo seserį Martą... ir iš šampūno reklamos. Ji tokia dailutė... bet ne tavo sesuo...

Karolis ir Ramunė žiūri vienas į kitą.

KAROLIS. Kas dabar bus?

RAMUNĖ. O turėtų būti?

KAROLIS. Ramune, ji nesirodė dvejus metus! Manau, kad turėtų kas nors pasikeisti.

RAMUNĖ. Aš irgi taip manau. Gal pabrangs pienas?

KAROLIS. Niekas nesikeis. Ji išvažiavo, ir jos čia nebėra.

RAMUNĖ. Ne. Ji čia. Ji čia bus dar dvi savaites. Gal susitiksite, pavyzdžiui, atsitrenksite vienas į kitą.

KAROLIS. Kur nors prie batų dėžės koridoriuje?

RAMUNĖ. Nežinau, gal net kambaryje. Supranti, Marta tuos dvejus metus gyveno šiame mieste, ir mes nė karto nesusitikome. Sakau, gal ir bute prasilenksite...

Įeina persirengusi Marta. Karolis ir Ramunė paleidžia kits kito rankas.

MARTA. Sveikas, Karoli.

KAROLIS. Sveika.

Marta atsisėda stalo gale.

KAROLIS. Girdėjau, kad kurį laiką pagyvensi?

MARTA. Girdėjai gerai. Kuris laikas yra dvi savaitės. O tu, rodos, čia gyvensi visą likusį

gyvenimą?

KAROLIS. Taip... Rodos, kad taip... Žinok, pabrangs pienas. Taip Ramunė sakė.

MARTA. Kodėl turėtų pabrangti?

KAROLIS. Todėl, kad tu atvykai, o tavo sugrįžimas turėtų ką nors pakeisti.

MARTA. Ramunė nemelavo.

Pasigirsta ūžesys.

RAMUNĖ. Mama?.. Klausau!.. Mama!.. Ne, viskas gerai, aš kontroliuoju padėtį!.. Sakau, viskas mano rankose, o kainas kontroliuoja Marta... Ne, mama, pienas pabrangs!.. Ne, mes karvės nepirksime, viena tokia telyčaitė gyvena virš mūsų!.. Sakau, kad pirksime pieštukų, mama, nes pieštukai ne karvę kainuoja!..

Ūžesys nutyla.

MARTA. Nekreipkite į mane dėmesio.

Ramunė ir Karolis žiūri į Martą, o Marta spokso į juos.

KAROLIS (Nesupranta). Kaip tai nekreipti į tave dėmesio? O... į ką kreipti? O... kaip tie dveji metai? A?

MARTA (Abejingai). Pasiklausk Ramunės.

Visi tyli.

KAROLIS (Atsidūsta). Puiku.

RAMUNĖ. Surenkime Martos grįžimo proga vakarėlį!

KAROLIS (Dirbtinai sužavėtas). Puiku!

MARTA. Nereikia. Jokio vakarėlio aš nenoriu. Nenoriu, kad kas nors žinotų apie mano buvimą.

KAROLIS. Tai tu tikiesi sugrįžusi dar ir slapstytis? Žinau gerą vietą – ant kokios nors bažnyčios stogo. Ten tavęs niekas nepastebės.

MARTA. Nė nemanau. Aš ne savižudė.

RAMUNĖ. Marta, ateitų tik Gandė ir Alma. Aš įsitikinusi, kad jos jau pasiilgo tavęs.

MARTA. Kaip apkalbinėjimo objekto. Jos jau viską aplinkui apšnekėjusios, o aš būsiu labai gera proga pamiklinti jų liežuvius. Manau, kad joms būsiu iš tiesų seniai nematyta draugė. Kurgi ne! Jei norite, kad visas miestas sužinotų viską apie jus, tai surenkite vakarėlį, o į jį pakvieskite Gandę ir Almą! Arba užlipkite ant bažnyčios stogo!

RAMUNĖ. Nereaguok taip audringai. Jos pasikeitė.

MARTA. Aš iš viso nereaguoju. Beje, aš irgi pasikeičiau, tik to niekas nepastebi, kadangi mes visi pasikeitėme.

KAROLIS. Savo elgesiu tu nerodai pasikeitimo požymių.

MARTA. O tu savo elgesiu nerodai, kad matai, jog aš pasikeičiau!

RAMUNĖ. Einu, paskambinsiu Gandei ir Almai. (Stojasi) Jos tikrai norės tave pamatyti, Marta.

Ramunė išeina. Marta nagu gramdo stalo paviršių. Karolis žiūri į ją. Jis persėda į Ramunės vietą, arčiau Martos.

KAROLIS. Ko tu čia atvažiavai?

MARTA. Aš sugrįžau, bet vėl greitai išvažiuosiu.

KAROLIS. Sugrįžai?!

MARTA (Teisinasi). Aš tik pagyvensiu pas jus ir vėl išvyksiu.

KAROLIS. Tada, Marta, pasakyk man, kas yra sugrįžimas?

Marta tyli, o Karolis po truputį niršta.

Tada, Marta, pasakyk man, ar visada žmonės sugrįžta, kad vėl išvyktų?

Marta tyli.

Galų gale, Marta, pasakyk man, pas ką tu sugrįžai?

MARTA. Nerėk. Aš žinau, kad turėčiau ką nors pasakyti, bet nežinau, ką. Sugalvočiau ką nors, bet jau ir taip galvojau dvejus metus. Pabodo.

KAROLIS. Atsakyk bent į vieną iš klausimų. Paaiškink.

MARTA. Neprivalau to daryti.

KAROLIS. Tu apskritai nieko neprivalai. Sakykime, kad aš tavęs... prašau.

Marta užsikelia koją ant kitos kojos, atsilošia ir sukryžiuoja rankas ant krūtinės.

MARTA. Prieš išvažiuodama aš tavęs prašiau: Karoli, tik nevesk mano sesers.

Karolis atsisėda lygiai taip pat, kaip ir Marta. Abu pradeda greitai kalbėtis.

KAROLIS. Prieš tau išvažiuojant aš prašiau: Marta, nepalik manęs.

MARTA. Aš negalėjau.

KAROLIS. Negalėjau aš.

MARTA. Tu prašei jau du kartus.

KAROLIS. Tu prašei vieną kartą.

MARTA. Neprivalėjau prašymų pildyti.

KAROLIS. Prašymų pildyti neprivalėjau.

MARTA. Aš išvažiavau, bet už tavo brolio neištekėjau.

KAROLIS. Tu išvažiavai, ir aš tavo seserį vedžiau.

MARTA. Tai kas pirmas prašymo neišpildė?

KAROLIS. Tas, kas prašymo neišpildė.

MARTA. Mano prašymas buvo vienas, nesunkus.

KAROLIS. Mano prašymai buvo du, lengvi.

MARTA. Jų neišpildžiau, bet buvau laiminga.

KAROLIS. Laimingas buvau jų neišpildęs.

MARTA . Sugrįžau, kad būčiau dar laimingesnė.

KAROLIS. Ko tu sugrįžai?!

MARTA. Kad jus išskirčiau.

Marta užsidengia rankomis veidą. Karolis garsiai sušunka.

KAROLIS. Štai. To tu ir atvažiavai.

MARTA. Aš labai atsiprašau.

KAROLIS. Kol kas tu dar nieko nepadarei.

MARTA. Aš noriu atsiprašyti, kol dar nieko nepadariau. Iš anksto. Vėliau nebespėsiu.

KAROLIS. Vėliau tu gali nebedrįsti atsiprašyti!

MARTA. Aš labai atsiprašau.

KAROLIS. Bet man nepalengvėjo.

MARTA. O turėjo palengvėti?

KAROLIS. Taip, nes tada, Marta, pasakyk man, kas yra atsiprašymas?

Marta tyli. Karolis po truputį niršta.

Tada, Marta, pasakyk man, ar visi žmonės atsiprašo tam, kad jiems palengvėtų?!

Marta tyli.

Galų gale, Marta, pasakyk man, ko tu atsiprašinėji?!!

MARTA (Šaukia). O tu man pasakyk, Karoli, kodėl aš turėčiau ko nors atsiprašinėti?!

KAROLIS (Ramiai). Todėl, kad tu kalta, nors nieko dar nepadarei. Gegutė nekalta, bet ji turi kukuoti. Todėl, kad aš...

Atsistoja.

MARTA. Kas sugalvojo atsiprašymus?

Eina gilyn į sceną.

Todėl, kad aš kalta, nors nieko dar nepadariau...

III scena

Padengtas vaišėms stalas. Aplink stalą sustatytos penkios kėdės. Groja lėta muzika. Ji yra kaip fonas. Įeina Ramunė su puošnia, bet kuklia suknele ir pastato virdulį vidury stalo. Įeina taip pat, kaip ir anksčiau, apsirengusi Marta ir sėdasi kairėje stalo pusėje.

MARTA. Sakiau, kad nereikėjo čia ką nors organizuoti.

RAMUNĖ. Ai, nei man buvo sunku, nei ką. Pasėdėsim, paplepėsim...

MARTA (Su ironija). Duosim pagrindo apkalboms...

Triukšmingai šnekėdamos įeina Gandė ir Alma, lydimos Karolio. Gandė yra žemesnė už Almą ir apkūnesnė. Ramunė džiaugsmingai suploja rankomis, apkabina abi drauges ir susodina prie stalo. Alma atsisėda veidu į žiūrovus iš kairės nuo Martos. Karolis atsisėda prieš Martą kitame stalo gale, jam iš dešinės – Gandė. Ramunė pilsto visiems arbatą.

GANDĖ. Oi, koks nuostabus tavo servizas, Ramune!

Abi su Alma pradeda apžiūrinėti ir linguoja galvomis.

ALMA. Ar tik ne tokį pat turi ponia Jolanta?

GANDĖ. Taip, ponia Jolanta turi lygiai tokį patį.

ALMA. Kokia tu neoriginali, Ramune.

RAMUNĖ. Ne, ponia Jolanta turi lygiai tokį patį servizą, o ne aš.

ALMA. Neprieštarauk man! Mes abi matėme tokį pat puodelių rinkinį pas ponią Jolantą!

Alma žiūri į Gandę, ši tik gūžčioja pečiais.

RAMUNĖ. Prašau, padėkite puodelius į lėkšteles. Aš noriu įpilti arbatos, bet galiu įpilti ir į rankinę, kurios neturite...

ALMA. O kur Marta?

MARTA (Mosuoja ranka prieš Almos akis). Rodos, aš čia.

ALMA. Oi, Marta, tai tikrai tu!

MARTA (Visą laiką su ironija). Ramune, čia tikrai aš?

RAMUNĖ. Taip, Marta. Ar ne, Karoli?

KAROLIS. Taip. (Karolis šnekasi su Gande)

ALMA (Po truputį gurkšnodama). Tai ko, Marta, grįžai ?

MARTA. Ramunė taip greitai čia susitvarkė, kad net nežinau, ką tau ir pasakyti. Dar nesusigalvojau, dėl ko grįžau.

ALMA. Ar ilgam tu grįžai?

MARTA. Jei sužinosiu, kad Ramunė surengs dar vieną tokio pobūdžio vakarėlį, tai išvyksiu jau kitą dieną.

ALMA. O jei kitą dieną nebus traukinio?

MARTA. Vis tiek išvyksiu. Aš juk gyvenu šiame mieste. Beje, jau dvejus metus.

ALMA. Kaip įdomu, aš tavęs nė karto nesutikau...

MARTA. Aš tau pasakysiu dar įdomesnį dalyką: aš tavęs irgi nesutikau!

ALMA. Tu įsitikinusi, kad čia gyveni?

MARTA. Tu įsitikinusi, kad kalbiesi su manimi?

ALMA. Aš nepavadinčiau to pokalbiu.

MARTA. Koks sutapimas? Aš irgi to pokalbiu nepavadinčiau.

ALMA. O kaip, Marta, pavadintum?

MARTA. Gal... paskalų rinkimu?

Alma visai neįsižeidžia.

ALMA. Ką žadi veikti toliau?

MARTA. Pereisiu gatvę ir būsiu gera mergaitė. Atsiprašysiu mamos.

ALMA. Sveikinu, Marta! Tu tikrai grįžai. O ar atsiprašysi savo sesers?

MARTA. Ramunės?

ALMA. Tu turi kitą seserį?

MARTA. Aš neturiu kitos sesers.

ALMA. Tu turi kitą seserį Ramunę?

MARTA. Mano pase apskritai apie jokią seserį neužsimenama!

ALMA. Tai tu neigi, kad turi seserį?

MARTA. Mano širdis neigia.

ALMA. O protas?

MARTA. Aš jo neturėjau, bet Ramunės atsiprašysiu vėliau.

ALMA (Prašo). Atsiprašyk dabar!

MARTA. Ar atsiprašyti todėl, kad esu kalta, nors ir nieko dar nepadariau?

ALMA. Koks skirtumas? Atsiprašyk!

Prieina Ramunė ir pasiūlo pyragėlių. Alma mielai paima porą, o Marta atsisako, papurtydama galvą.

KAROLIS (Nebešneka su Gande). Marta, eime pašokti?

Marta ir Karolis atsistoja. Muzika pagarsėja. Pora keletą kartų apsisuka apie stalą ir atsiduria skirtinguose stalo galuose. Ten, kur buvo Karolis, atsisėda Marta, ir atvirkščiai.

GANDĖ (Suploja rankomis iš nuostabos). Marta, tai tu?

Marta atsistoja ir pasižiūri į veidrodį. Po to vėl atsisėda.

MARTA. Atrodo, kad taip. Aš ką tik kalbėjausi su Alma. Po tokio pokalbio galėjau pasikeisti, kaip pasikeitė pieno kainos.

GANDĖ (Gurkšnoja arbatą). Tai ko, Marta, grįžai?

MARTA. Paklausk Almos.

GANDĖ (Atsisuka į Almą, kuri kalba su Karoliu). Atsiprašau, Alma, ko Marta grįžo?

ALMA. Ji dar nesugalvojo, ką mums sakyti.

GANDĖ (Martai). Ar ilgam grįžai?

MARTA. Pasiklausk Almos.

GANDĖ (Vėl atsisuka į Almą). Alma, eime pakalbėti?

Alma ir Gandė vis atsiprašo ir prieina prie veidrodžio, ten kalbasi. Prie Martos prisėda Ramunė ir siūlo jai pyragaičių. Marta vieną paima.

RAMUNĖ. Tau linksma?

MARTA (Rodo galva į Karolį, kuris nuobodžiaudamas supasi kėdėje). Jei jam linksma, tai ir man linksma.

RAMUNĖ (Susirūpinusi). Marta, tu juk atvažiavai mūsų išskirti, o gal sutvarkyti telefono linijos?

MARTA. O tu bijai?

RAMUNĖ. Aš surizikavau, leisdama tau pasilikti. Man nėra ko bijoti.

MARTA. Žinai, Ramune, jei žmogaus plaštaka yra vienpirštė, vadinasi, kažkada ji tikrai buvo penkiapirštė. Jei stiklainis stovi virtuvėje tuščias, kažkada jis buvo pilnas raugintų agurkų.

RAMUNĖ. Vadinasi, jei tu sugrįžai, tai ir išvyksi?

Marta linkteli galva.

O jei mes su Karoliu dabar esame kartu, tai kada nors būsime atskirai?

MARTA. Jau, jau bandai mąstyti, kaip ir aš. Jei dabar jūs kartu, tai būsite atskirai. Bet taip pat galite būti kartu, dviese, o vėliau būti trise.

RAMUNĖ. Nesuprantu.

MARTA. Suvalgyk pyragėlį.

Ramunė paklauso ir vėl pakyla bei pradeda pilstyti arbatą. Grįžta Alma ir Gandė. Jos atsisėda į savo vietas. Alma toliau šnekučiuojasi su Karoliu.

GANDĖ. Tu manai, kad mama ir sesuo tau atleis?

MARTA. Tu manai, kad jos turėtų atleisti?

GANDĖ. Tokiu atveju, kodėl tu atsiprašysi?

MARTA. Todėl, kad aš kalta, nors nieko dar nepadariau.

GANDĖ. O aš maniau, kad žmonės atsiprašinėja, jog jiems palengvėtų.

MARTA. Karolis irgi taip manė.

GANDĖ. O kas bus, kai atsiprašysi?

MARTA. Nieko nebus. Dabar aš dar neatsiprašiau ir nieko nėra. Vėliau irgi nieko nebus.

GANDĖ. Bet tu atvykai, ir pakilo kainos!

MARTA. Kai aš išvyksiu, jos vėl nukris, t. y. pasikeis.

GANDĖ. Bet jos gali dar labiau pakilti!

MARTA. Vadinasi, man teks visą gyvenimą kalbėtis su tavimi, nes jei aš nesikalbėsiu, tai kažkas pasikeis, ir vėl pabrangs pienas. T.y. kažkas bus.

GANDĖ. Aš jau seniai nebegeriu pieno. Visos karvės dabar nesveikos. Marta, ką tu darei dvejus metus tame pačiame mieste, kaip ir mes?

MARTA. Nė karto nesutikau jūsų. Ramune, prašau įpilti man arbatos.

GANDĖ. Bet tai tiesiog stebėtina?

MARTA. Pasakyk man, Gande, tu ieškojai manęs?

GANDĖ (Nustebusi). Ne.

MARTA. Eidama gatve tu galvojai, kad galbūt mane sutiksi?

GANDĖ. Ne... nežinau. Aš apie tai net nesusimąstau...

MARTA. Tai va. Nieko negalvoji ir nesutinki.

GANDĖ. Dveji metai nėra trumpas laikotarpis, ką tu dar veikei?

MARTA. Aš galvojau.

GANDĖ. Dvejus metus?!

MARTA. Ką gi, tebūnie daug.

GANDĖ. O... tu ką nors sugalvojai?

MARTA. O... turėjau sugalvoti?

GANDĖ. Hm... (Truputį matyti) Taip. Manau, kad taip.

MARTA. Yra žmonių, kurie visą gyvenimą galvoja ir vis tiek nieko nesugalvoja, tad kodėl aš turėjau ką nors sugalvoti per dvejus metus?

GANDĖ. Tau nesisekė galvoti?

MARTA. Man nesisekė, nes aš palikau mintis, todėl atvažiavau čia jų pasiimti. Gal ir skėtį nugriebsiu, jei mano mintims užteks vietos...

GANDĖ. Apie ką tu galvojai?

MARTA. Tau teko kada nors ko nors atsiprašyti?

GANDĖ. Rodos, kad ne.

MARTA. Tada tu nesuprasi, apie ką aš galvojau.

GANDĖ. Ką gi. Nieko iš tavęs neišgausi. Tavo kalbėjimas yra kažkoks didelis nesusipratimas.

MARTA. Mano kalbėjimas buvo atsakymai į tavo pateiktus klausimus. Kokie klausimai, tokie ir atsakymai.

Prie kalbančiųjų (Martos ir Gandės) prieina Ramunė ir pasiūlo pyragėlių. Gandė mielai paima porą, o Marta atsisako. Karolis nutraukia pašnekesį su Alma.

KAROLIS. Marta, eime pašokti?

Abu atsistoja. Muzika pagarsėja. Pora keletą kartų apsisuka apie stalą ir vėl atsiduria savo pirmykštėse sėdėjimo vietose.

RAMUNĖ. Ar visi linksminatės?

MARTA. Manau, kad visi jau pakankamai prisilinksminome. Ar ne, Alma?

ALMA. Taip, Marta. Einu, nusipirksiu pieno, kol dar neuždarė parduotuvės ir kol dar nepasikeitė situacija.

MARTA. Pasirinkote pakankamai medžiagos apkalboms. Galite eiti. Vakarėlis baigtas. Beje, jūs vis dar renkatės pas ponią Jolantą trečiadieniais?

ALMA. Taip. Eime, Gande, mums jau laikas. Neką sužinojome, bet vis tiek eime. Viso gero, Karoli, Marta.

GANDĖ. Labos nakties, Ramune.

Viešnios atsistoja ir išeina nusivylusios.

IV scena

Viename stalo gale sėdi Karolis, o kitame – Marta. Įeina išlydėjusi viešnias Ramunė. Stalas dar nesutvarkytas.

RAMUNĖ. Tu jas išvarei!

MARTA. Ne, neišvariau.

RAMUNĖ. Tu tikrai jas išvarei!

MARTA. Jos jau buvo išėjusios. Man nereikėjo jų varyti. Protas jas paliko anksčiau, nei abi draugės pakalbėjo su manimi.

RAMUNĖ. Tu tuoj visus išvarysi iš proto...

MARTA. Nedaug trūksta. Na, geriau pagalvojus, gal ir... (Patyli) Na, geriau pagalvojus, gal ir išvariau. Tai priklauso nuo to, ką tu vadini išvarymu. Pavyzdžiui, visi mano, kad aš sugrįžau!

KAROLIS. Mums tu sugrįžai...

MARTA. Bet aš niekur nebuvau išvykusi!

KAROLIS. Bet tavęs nebuvo šalia mūsų. Mums tu sugrįžai. Tikimės, kad neilgam.

RAMUNĖ. Marta, mes norime, kad tu pasiliktum...

KAROLIS. Aš to nesakiau, dievaži, nesakiau!

RAMUNĖ. Karoli, bet juk tai Marta! Nieko neatsitiks, jei ji pagyvens pas mus kurį laiką. Dabar juk mes esame dviese, vadinasi, atėjo laikas, kai turime būti trise! Viskas taip, kaip sakė Marta!

MARTA. Neatmesk galimybės, kad iš dviejų gali likti vienas!

KAROLIS (Atsiklaupia prieš Ramunę ir paima jos ranką, kviesdamas šokti. Ši sutinka. Muzika negroja. Pora kalbėdamasi lėtai sukasi). Neleisk jai pasilikti. Kas nors įvyks. Kas nors turi įvykti! Marta manęs atsiprašė. Labai greitai ji ir tavęs atsiprašys... tik bus vėlu.

RAMUNĖ. Ne, Karoli. Jai nėra ko atsiprašinėti.

KAROLIS. Taip, tačiau ji kalta, nors dar nieko nepadarė.

MARTA. Klausykit, nekalbėkit taip, lyg manęs čia nebūtų, nes aš čia esu!

KAROLIS. Ir aš nenoriu, kad ji čia pasiliktų, Ramune!

RAMUNĖ. Bet kodėl?

KAROLIS. Manau, kad tai buvo išbandymas. Aš jo neišlaikiau. Nebegaliu! (Stojasi ir nustoja šokti) Einu, įsuksiu lempą koridoriuje, o jūs aiškinkitės.

Karolis išeina. Marta ir Ramunė kurį laiką tyli.

RAMUNĖ. Tu manai, jis bijo?

MARTA. Taip, to paties, ko ir tu bijai. Aš ne manau, o žinau!

RAMUNĖ. Bet juk tai kvaila! Dabar mes gyventume trise. Būtų taip, kaip tu sakei.

MARTA. Tačiau kartais, Ramune, trys išsibarsto po vieną.

RAMUNĖ. Jis to bijo?

MARTA. Taip. Tu per daug klausinėji!

RAMUNĖ. Tada ko aš bijau, jei to nebijau?

MARTA. Galbūt tau nebėra ko bijoti. Eikš pas mane.

Seserys atsisėda šalia viena kitos.

RAMUNĖ. Tu iš tiesų sugrįžai, kad vėl išvyktum?

MARTA. Aš išvyksiu, bet tu žinosi, kur aš būsiu. Aišku, jei norėsi žinoti. Visi žinos.

RAMUNĖ. O kodėl turėčiau nenorėti?

MARTA. Na, Karolis nenori, kad pasilikčiau, vadinasi, tu nenorėsi žinoti, kur aš būsiu.

RAMUNĖ. Tavo išvados man nepriimtinos, Marta. Aš norėsiu žinoti. Juk visi kiti irgi žinos!

MARTA. O kodėl?

RAMUNĖ. Karolis jautė, kad reikia įsikišti į pokalbį, tad ir pasakė, jog nenori su tavimi gyventi. Bet tu nekreipk dėmesio, ta scena šokant buvo tik vaidyba. Jis pripras. O... tu tikrai jo atsiprašei?

MARTA. Taip. Aš ir tavęs noriu atsiprašyti. Atsiprašau.

RAMUNĖ. Už ką? Tu juk nieko nepadarei!

MARTA. Dar nepadariau. O jei padarysiu ir nespėsiu atsiprašyti?

RAMUNĖ. Nespėsi ar nedrįsi?

MARTA. Aš labai atsiprašau.

RAMUNĖ. Dabar man nė kiek nepalengvėjo.

MARTA. Tau ir neturėjo palengvėti.

RAMUNĖ. Tai kodėl tu atsiprašei?

MARTA. Todėl, kad atsiprašiau ir Karolio.

RAMUNĖ. O mama?

Pasigirsta ūžesys. Sučirškia telefonas. Ramunė atsiliepia.

RAMUNĖ. Klausau!.. Mama!.. Tu ir vėl skambini!.. Aš negalėjau!.. Ką?! Aš negalėjau greičiau atsiliepti!.. Nieko negirdžiu!.. Mes kalbėjomės jau šiandien!.. Taip, mama, tu sutrukdei!.. Neatsiprašinėk, juk tau vis tiek negaila!.. Aha, iki, mama!..

MARTA. O ką mama? Ji kaip pienas, o aš nekalta dėl jo pabrangimo. Mamai nesiruošiu net rodytis.

RAMUNĖ. Man ir vėl reikės atsiprašyti už tave?

MARTA. Vėl?

RAMUNĖ. Taip. Kai tu išvykai, aš atsiprašiau jos už tave.

MARTA. Ji man atleido?

RAMUNĖ. Ne, nemanau, kad ji sugebėjo... Kai tu išvykai, ji nieko nebesugeba...

Pasigirsta vyriškas šauksmas. Toks garsas, lyg kas nukristų.

RAMUNĖ (Pašoka). Karoli? Tu nukritai?

MARTA (Irgi pašoka). Karoli, gal užsimušei?

Abi išbėga iš scenos.

V scena

Stalo nebėra. Kėdžių irgi. Viduryje guli Karolis. Jam prie galvos klūpi Ramunė, o ties kojomis - Marta. Abi nenuleisdamos akių žiūri į Karolio veidą.

RAMUNĖ. Marta, tu nori, kad jis numirtų?

MARTA. Taip būtų teisingiausia.

RAMUNĖ. Vadinasi, jei jis nemirs, bus neteisinga?

MARTA. Galbūt.

RAMUNĖ. O kaip tu nori, kad būtų?

MARTA. Dabar aš noriu, kad tu numirtum ir kad suplyštų skėtis.

RAMUNĖ. Kodėl?

MARTA. Aš pasilikčiau su juo. O tu?

RAMUNĖ. Aš irgi noriu, kad tu numirtum.

MARTA. Kodėl?

RAMUNĖ. Su juo pasilikčiau aš. O jei jis nė su viena nepasiliks?

MARTA. Vadinasi, jis mirs.

RAMUNĖ. Ar būtinai turi kas nors numirti?

MARTA. Tada turi kas nors mirti.

RAMUNĖ. O jeigu du numirtų?

MARTA. Tada vienas liktų gyventi.

RAMUNĖ. Įsivaizduokime, kad aš numiriau...

MARTA. Aš lieku viena, o jūs abu mirę. O dabar įsivaizduokime atvirkščiai...

RAMUNĖ. Aš lieku viena, o jūs abu mirę. Man nepatinka.

MARTA. Ne, tai man nepatinka.

RAMUNĖ. Bet juk Karolis buvo mano?

MARTA. Prieš man išvažiuojant, jis buvo mano. Po to buvo tavo. Dabar vėl mano eilė jį turėti.

RAMUNĖ. Aš tau jo neatiduosiu! O... kas bus, jei jis mirs, o mes liksime?

MARTA. Mes jau nebebūsime trise. Mes būsime trise po vieną.

RAMUNĖ. Nesuprantu.

MARTA. Suvalgyk pyragėlį.

RAMUNĖ (Paima Karolio ranką). Karoli! Pasakyk jai, kad esi jos, bet būsi su manimi ir mano mintimis... jei bus vietos...

KAROLIS (Atsistoja). Aš geriau nieko nesakysiu. Jau viską pasakiau.

Karolis išeina. Marta atsistoja.

MARTA. Aš išvykstu. Jau laikrodis?

RAMUNĖ. Kur tu gyveni?

MARTA. Tu nori žinoti? Tame pačiame mieste, kaip ir tu.

RAMUNĖ. Mes susitiksim?

MARTA. Ne.

RAMUNĖ. Aš jį susigrąžinsiu, Marta.

MARTA. Tada aš vėl sugrįšiu... netrukus...

Marta paeina keletą žingsnių.

RAMUNĖ. Tu neatsiprašysi?

MARTA. Aš jau atsiprašiau...

Marta išeina. Ramunė užsidengia rankomis veidą. Sučirškia telefonas. Pasigirsta ūžesys. Ramunė atsiliepia.

RAMUNĖ. Klausau… mama?.. Gerai, mama, gerai!.. aha!.. buvo vakarėlis! Gan linksmai pasisėdėjome, o gal tik Almai ir... Sakau, Alma ir Gandė irgi buvo!.. Taip, jos išvarytos iš proto, mama!.. Tau niekur nereikia eiti, mama, tu jau ir taip išprotėjusi ir sena! Sakau drąsiai, kad esi sena, nes nebegirdi!.. Mama!.. Manau, kad ji sugrįš!.. Ne, neįmanoma šnekėtis... Aš irgi nesuprantu, mama!.. Suvalgyk pyragėlį, mama… iki!

Ūžimas nutyla. Ramunė apsivynioja telefono laidą apie kaklą.

Na, va. Ir jis, ir ji mane paliko.Visi po vieną… po vieną… Eik, Ramune, suvalgyk pyragėlį…

Pabaiga