Šiaulių Lieporių gimnazija
Sigita Bukantaitė
SUSITIKSIM VIRŠUJE
VEIKĖJAI:
Giedrė – tikriausiai pagrindinė veikėja
Giedrutė (Liucilė) – Giedrės, tikriausiai pagrindinės veikėjos, vaikiškoji pusė
Marius – Giedrės (tuo pačiu - ir Liucilės) draugas
Povilas – Giedrės (tuo pačiu - ir Liucilės) tėvas
Angelė - Giedrės (tuo pačiu - ir Liucilės) mama, Povilo žmona
Gydytojas
Istorija neturi pastovios pagrindinės veikėjos – tai lyg ir Liucilė, kuri po tėvo mirties tampa rimta ir suaugusia Giedre, tai lyg ir Angelė, kurios išprotėjimas keičia visą istoriją. Aišku tai, jog Giedrei, norint gyventi pilnaverčiai, trūksta Liucilės – jos vaikiškosios dalies. Liucilė įkūnija kiekviename iš mūsų gyvenantį vaiką, kurį, deja, kai kurie suaugusieji pamiršta, o iš Giedrutės tapusi Giedre jį išvis pametė.
Viskas mūsų gyvenime vyksta spontaniškai, netikėtai ir netgi ne taip, kaip norėtume, kad vyktų.
I VEIKSMAS
I SCENA
Povilas ir Angelė sėdi ant sofos, abu prislėgti. Povilas žiūri į vieną tašką. Angelė susigraudinusi, Povilo monologo metu netgi pravirksta. Tuo tarpu Povilas kalba lėtai, išryškindamas kiekvieną žodį.
POVILAS. Sunku pasakyti tiksliai, kiek laiko jūs dar gyvensite. Žmonės įvairiai ,,ištempia“. Čia trumpas, santūrus, elegantiškas juokas – cha cha cha. Ne, ne, neįsižeiskite, man tikrai nejuokinga. Aš... aš labai apgailestauju. Tačiau liga nenuspėjama, ką pulti, ji nesirenka. Man be galo liūdna, kad tai nutiko jums, tokiam jaunam žmogui... Dar ir dukrytę mažą turit, kiek pamenu, tiesa? Turiu, koks skirtumas, kad jaunas, liga juk, kaip sakėte, ką pulti, nesirenka,- sakau aš. Jis sako: jūs teisus. Bet man vis tiek labai gaila. Tada aš atsistoju ir išeinu iš kabineto.
ANGELĖ. (verkdama) Tiek ir tepasakė?
POVILAS. Sakiau – po to išėjau. Kad ir ką dar jis norėjo ar buvo planavęs iš reikalo pasakyti, man nerūpėjo. Nors, kita vertus, būtų norėjęs – būtų sustabdęs, na, pašaukęs įkandin, kad sustočiau ir pasiklausyčiau dar kelių sakinių. Bet geras žmogus – nesustabdė...
ANGELĖ. Aš irgi sakau – būtų norėjęs – būtų sustabdęs.
POVILAS. Bet kam to reikia... Stabdyti reikia ne žmones, o kai kurias kitas pasaulines problemas, na, gydytojai apie jas nusimano... Maras, badas, karas, aukštos kainos...
ANGELĖ. Tu teisus, velniškai teisus. Aš atsiprašau, kad tik dabar pastebėjau, kaip dažnai tu būni teisus.
POVILAS. Nieko tokio, tu dėl to tikrai nekalta.
II SCENA
Giedrutė (Liucilė) ir Povilas dažo sieną. Povilas moko mergaitę, nes ji, atrodo, kad tai daro pirmą kartą, bet jai, kaip mažam vaikui, viskas įdomu.
GIEDRUTĖ (LIUCILĖ). Tėti, kaip man sekasi?
POVILAS: Puikiai, brangute. Jau greit tau nė mano pagalbos nebereikės – galėsi visą sieną nudažyti viena.
GIEDRUTĖ (LIUCILĖ). Aš nenoriu viena, noriu su tavim. Visada noriu dažyti visas sienas tik su tavimi, tėti!
POVILAS. Visą gyvenimą negalėsiu tau padėti, turi tai suprasti.
GIEDRUTĖ (LIUCILĖ). Nekalbėk taip, tėveli, man baisu. Tu juk niekada manęs nepaliksi?
POVILAS. Dukrele, ateis toks laikas, kai būsiu tau tikrai mažai reikalingas. Kol galėsiu, padėsiu viskuo.
GIEDRUTĖ (LIUCILĖ). Kodėl tu taip liūdnai kalbi? Vakar buvai žymiai linksmesnis...
POVILAS. Vakar buvo vakar, šiandien yra šiandien. Ak, nekreipk dėmesio. Šiandien prastai jaučiuosi – skauda galvą, tai ir nuotaika nekokia, liūdnos mintys į galvą lenda, bet tu nesirūpink, ateina ir praeina tos blogos nuotaikos, galvos skausmai. Karai nuo mūsų nuotaikų nepriklauso – atmink tai, vaikuti.
GIEDRUTĖ (LIUCILĖ). Jeigu tau skauda galvą, nebedirbkime, rytoj pabaigsime...
POVILAS. Viskas gerai, viskas kol kas tikrai gerai.
GIEDRUTĖ (LIUCILĖ). Tikrai?
POVILAS. Patikėk manimi. Aš noriu pasakyti tau – visada žinok, kad aš tave myliu ir tu man pati brangiausia pasaulyje, už tave nieko vertingesnio neturiu.
GIEDRUTĖ (LIUCILĖ). Aš irgi tave labai myliu . Ir visada mylėsiu.
POVILAS. O mylėsi ir tada, kai negalvosi, kad myli?
GIEDRUTĖ (LIUCILĖ) (pagalvojusi). Ne, tada nemylėsiu. Bet mintys ateis savaime.
POVILAS. Gyvenimas eina savaime.
GIEDRUTĖ (LIUCILĖ). Mano?
POVILAS. Ir tavo, ir mano. Visų gyvenimai eina savaime. Laikas visada vienodai ilgas ir vienodai nuobodus, vienodai trumpas ir vienodai ryškus.
GIEDRUTĖ (LIUCILĖ). Kaip žaibas? Toks ryškus būna laikas?
POVILAS. Visai toks. Bet ne visada jį pamatai. O laikas eina net tada, kai apie jį negalvoji.
GIEDRUTĖ (LIUCILĖ). Suprantu. Tėti, ar tiesa, kad vaikystėje daugelis dalykų atrodo kitaip nei yra iš tikrųjų?
POVILAS. Sunku žinoti daugelį dalykų iš tikrųjų. Sunku atsakyti ir į daugelį klausimų nesant vaiku. Tai tiesa.
GIEDRUTĖ (LIUCILĖ). Į kokius klausimus sunku atsakyti? Pasakyk bent vieną, prašau!
POVILAS. Na, tarkim... koks ryšys tarp suaugusiojo ir skalbimo mašinos? (Giedrutė juokiasi) Ko tu kvatoji?
GIEDRUTĖ (LIUCILĖ). Tai, kad... Cha cha, klausimas juokingas.
POVILAS. (nusijuokia) Ir kuo gi jis toks juokingas?
GIEDRUTĖ (LIUCILĖ). Žmogus ir skalbimo mašina – du skirtingi dalykai. Kaip žuvis ir parketas. Arba mėtų arbata ir domino.
POVILAS. Gyvenimas pats kartais būna labai juokingas...
GIEDRUTĖ (LIUCILĖ). O žmogus ir skalbimo mašina...
POVILAS. Suaugęs žmogus, ne bet koks.
GIEDRUTĖ (LIUCILĖ). Ak, taip, tiesa. Jie panašūs, na, juos sieja tai, kad abu reikalingi, kai dirba?
POVILA. (linkteli galva) Aš gi sakiau. Suaugęs žmogus būtų atsakęs kitaip.
GIEDRUTĖ (LIUCILĖ). Kaip kitaip?
POVILAS: Jis būtų daug mąstęs, o galiausiai būtų pasakęs kokią nesąmonę, kuri tik šovė į galvą.
III SCENA
Angelė ir Povilas sėdi virtuvėje prie stalo.
ANGELĖ. Kada žadi jai pasakyti?
POVILAS. Neįsivaizduoju. Man labai dėl to negera. Kai tik būdamas su ja užsimenu apie tai, ji vengia net minčių apie tai kaip cukrinė lėlė lietaus.
ANGELĖ. Povilai, tu elgiesi kaip mažas vaikas. Tau sunku pasakyti savo dukrai tiesą, nes ši bijo kalbų apie mirtį ir taip toliau, ir panašiai. Kaip tau ne gėda. Tau maga tokius dalykus palikti man, kad paskui kankinčiausi kaip kokia nelaimėlė...
POVILAS. Angele, nepradėk. Tau viskas atrodo pernelyg paprasta. Gal išvis geriausia Giedrutei nieko apie tai nesakyti. Pagalvok pati. Ji tai sužinojusi tik kankintųsi, dar, neduok Dieve, susirgtų. Kam mums dar tų bėdų...
ANGELĖ. Tai TAU viskas atrodo labai paprasta. Nieko jai nepasakyti – ar tai sprendimas? O paskui vargšelė tik ir kamuosis – mano tėvui buvo vėžys, o aš apie tai sužinojau paskutinė...
POVILAS. Kam tu viską taip dramatizuoji? Ar tau nuo to geriau?
ANGELĖ. Povilai, suprask, tu turi jai pasakyti. Ji susitaikys su ta mintimi, gal net pamirš, bet tiesiog... Kaip tau paaiškinti... Staigi žinia būtų gilus sukrėtimas...
POVILAS (įniršęs). Kokia dar staigi žinia?! Dėl Dievo meilės! Taip ir pasakyk: kai tu mirsi, aš nenorėsiu be visų skambučių artimiesiems bei paguodų priiminėjimų dar ir pasakoti mūsų dukrai, kuo tu sirgai. Tu manai, aš nesuprantu? Taip, aš galiu numirti staigiai ir netikėtai. Netikėtai ir tau, ir man…
ANGELĖ. Povilai...
POVILAS: Kas Povilai? Negi bent paskutines dienas negaliu ramiai pagyventi, negalvodamas apie savo dukters sielvartą?
ANGELĖ. Gerai, tu teisus, tik nesijaudink šitaip...
POVILAS. Nes tau kenkia, taip? Šitai norėjai pasakyti? Jau bloga darosi nuo viso to... Žinai, kas iš tikrųjų man kenkia? Ar žinai? Ogi tu! Tu su savo nuolatiniu nepertraukiamu zirzimu!
ANGELĖ. Taip, gal aš tau ir įkyrėjau, bet noriu paties geriausio tau ir Giedrutei. Noriu, kad likimo negandos neprivestų mūsų prie nesibaigiančios kančios.
POVILAS. Jau privedė. Kančia man yra pažiūrėti savo dukrai į akis.
ANGELĖ. Tikiu tavimi. Bet tu stiprus ir pajėgsi su tuo susigyventi.
IV SCENA
III scenos aplinka. Pasigirsta skambutis į duris, į sceną įeina Angelė.
ANGELĖ. Tuoj, ateinu! (atidaro duris)
MARIUS. Laba diena. Giedrė namie?
ANGELĖ. Sveikas, Mariau. Taip, ji namie. Giedre! Giedre, pas tave atėjo! Kol ji ateis, papasakok, kaip gyveni.
MARIUS. Ačiū, gerai. Atėjau, kad Giedrė padėtų išspręsti vieną uždavinį, niekaip nesugalvoju...
ANGELĖ. Aaa... (nusišypso, žiūrėdama į Mariaus rankose laikomą puokštę) Ir gėlių jai atnešei?
MARIUS. Taip, pas mus darželyje auga tulpės, tad pagalvojau, gal patiks...
GIEDRUTĖ (LIUCILĖ). Labas, Mariau!
MARIUS. Sveika, Giedre!
ANGELĖ. Palieku judu, sėkmės, sakykit, jei tik ko reikės.
MARIUS. Ačiū, viso gero.
ANGELĖ. Iki (išeina).
MARIUS. Giedre, atnešiau tau gėlių (atkiša tulpių puokštę). Pagalvojau, gal būtų gražu, jei padovanočiau jas tau, matai, mama augina darželyje...
GIEDRUTĖ (LIUCILĖ). Man? Ačiū, bet nereikėjo. Ak, kam tos gėlės! (juokiasi iš sako pasakymo ,,primadoniškumo“)
MARIUS. Tikiuosi, padėsi man išspręsti vieną uždavinį. Ilgai mąsčiau, o tada nusprendžiau, kad tu neatsisakysi man padėti.
GIEDRUTĖ (LIUCILĖ). O tu labai gerai nusprendei! Matyt, geriau nei sprendi lygtis… (juokiasi)
MARIUS. Cha cha, nekoks aš matematikas, nekoks...
GIEDRUTĖ (LIUCILĖ). Tai tu prisėsk (rodo į kėdę). Pasiruošk uždavinį, aš tuoj, tik pamerksiu gėles (išeina su gėlėmis, tuoj grįžta su gėlėmis, jau pamerktomis į vazą, pastato ją ant stalo). Vakar su tėčiu dažėme mano kambarį. Na, darome remontą, tad negaliu pasikviesti tavęs ten. Tu nieko prieš, kad būsime virtuvėje?
MARIUS. Žinoma, ne. Viskas puiku.
GIEDRUTĖ (LIUCILĖ). Na, tai kas ten per uždavinys?
MARIUS. Štai (atkiša sąsiuvinį, Giedrė kurį laiką ,,studijuoja“ uždavinį).
GIEDRUTĖ (LIUCILĖ). Na, žiūrėk (parašo formulę į sąsiuvinį ir aiškina). Jeigu šitas plius šitas lygu šitam, tai išsiskaičiuoji nežinomąjį, tada viską parašai į vieną eilutę štai čia... Na, ir kaip tau kas išsispręs, jeigu tokių klaidų pridarei... Du juk nelygu vienam! (Juokiasi)
MARIUS. Viskas aišku! Štai kur šuo pakastas – viena kvaila klaida.
GIEDRUTĖ (LIUCILĖ). O jų protingų nebūna. Cha cha, visada taip – dėl menkiausios klaidelės subyra visas uždavinys...
MARIUS (užsisvajojęs). Visai kaip gyvenime.
GIEDRUTĖ (LIUCILĖ). Ką sakei?
MARIUS. Ai, nekreipk dėmesio, aš tik susimąsčiau, kiek turėjo dirbti, klysti ir taisytis žmonės, laimėję Nobelio premijas ir panašiai...
GIEDRUTĖ (LIUCILĖ). Jie patys sau mokytojai... Patys sau sukuria uždavinius, po to patys randa klaidas.
MARIUS. Norint ištaisyti savo klaidas, reikia būti labai protingam.
GIEDRUTĖ (LIUCILĖ). Reikia būti genijumi.
MARIUS. Genijaus mokytojas pats protingiausias – tai jis pats!
GIEDRUTĖ (LIUCILĖ). Tiesa, tikra tiesa... Norėčiau ir aš būti savo mokytoju.
II VEIKSMAS
I SCENA
Žmogaus aukštyje išilgai scenos – skalbinių virvė, ant kurios pakabintos skirtingos skrybėlės – moteriškos, vyriškos, vaikiškos. Įeina gedulingai apsirengęs Povilas – su juodu fraku/ kostiumu, skrybėle. Ramiai apžiūri kabančias skrybėles, nusiima nuo galvos savąją.
POVILAS. Ir palieki tik skrybėlę (pauzė). Tik prisiminimą. Palieki tik tai, kas ten (rodo pirštu į viršų) nieko nereiškia. Nieko nereiškia ir čia, bet dėl tokių dalykų visą gyvenimą dirbame penkias-septynias dienas per savaitę ir taip visą gyvenimą. VISĄ gyvenimą, kol ateina diena. Tokia, kai imi suvokti, jog nebuvo verta. Gal reikėjo bent kartą paremti gatvės artistą? Juk tik duodamas gali gauti. Gauti tai, dėl ko verta gyventi ir dėl ko verta dirbti…
Povilas pakabina savo skrybėlę
POVILAS. Palieki tik skrybėlę.
Taip pat pakabina nusivilktą juodą švarką. Į sceną įeina Giedrutė (Liucilė) ir Giedrė. Giedrutė rankose laiko balioną. Giedrutė (Liucilė), pamačiusi tėčio skrybėlę bei švarką, nusikabina švarką bei jį apsivelka, atiduoda balioną Giedrei ir išbėga.
GIEDRĖ. (šaltu, abejingu, bet prislėgtu tonu) Tėti, palieki mane? (paleidžia balioną iš rankų)
II SCENA
Giedrė virtuvėje prie stalo, mąsto parimusi.
GIEDRĖ (skaitydama raštelį). Koks ryšys tarp suaugusiojo ir skalbimo mašinos?.. Hmm... Tai, kad... skalbimo mašina... Na, pagalvokim, ji gali būti balta... Visai kaip žmogus! Bet pala, čia parašyta ,,ryšys tarp SUAUGUSIOJO ir skalbimo mašinos”. O baltas gali būti ir mažas vaikas, ir…
Įeina Marius, nešinas gėlėmis.
MARIUS. Giedre! Kaip laikaisi? Tikiuosi, tu jau apsiraminai ir esi puikios nuotaikos.
GIEDRĖ. Mariau! Sveikas, kaip tyliai atėjai… Taip, cha cha… (sunkiai nuslepia susijaudinimą, kilusį atsiradus minčiai, kad Marius galėjo girdėti Giedrės garsiai reikštas mintis – šis galėtų pagalvoti, kad Giedrė išprotėjo) Kaip sėlinantis tigras! Cha!
MARIUS. Giedre, tau viskas gerai? Aš galiu išeiti, tik gėles paduosiu, jau kad atnešiau, na, žinai, pagalvojau, gal patiks, priskyniau...
GIEDRĖ. Viskas tvarkoj, nereikia tau išeiti. Pastaruoju metu, supranti, daug reikalų, po tėvo mirties dar neatsigavau, viskas susidėjo į krūvą, tai ir sukuosi kaip voverė rate, išsiblaškiusi visai… Ech, bet tu mane stebini, žinoma, maloniai – kam tos gėlės? Ačiū, taip tu mane lepini, tikrai ačiū.
MARIUS. Baik, tu jų verta, nėra už ką. Labai apgailestauju dėl tėčio. Kas čia per laiškai, a?
GIEDRĖ. Čia? Aa, tai nuo tetos… Dabar gyvena Škotijoje, tad parašo kartą per mėnesį…
MARIUS. Na, ir kaip jai sekasi?
GIEDRĖ. Kam?
MARIUS. Tetai, sakei, gyvena Škotijoje…
GIEDRĖ. Jai sekasi puikiai, labai susidraugavo su vietiniais, sako, visi nuoširdūs.
MARIUS. Giedre, tu išties atrodai labai sutrikusi. Gal galiu kuo nors padėti?
GIEDRĖ. Ačiū už rūpestį, bet man dabar padėti negali niekas.
MARIUS. Kažkas tau neduoda ramybės, tik niekaip negaliu suprasti, kas. Ir nenurimsiu, kol nesužinosiu. Tai juk ne dėl tėčio, tiesa?
GIEDRĖ. Kiekvienas išsiskyrimas palieka mums tuštumą. Dėl jos man dabar taip sunku. Bet savo gyvenimo istorijomis tavęs neapkrausiu, turiu dar sąžinės…
MARIUS. Daryk, kaip tau geriau.
GIEDRĖ. Gal eikime pasivaikščioti?
MARIUS. Norėjau pasiūlyti tą patį.
GIEDRĖ. Puiku, gal galėtum manęs šiek tiek palaukti? Turiu baigti rašyti šį laišką.
MARIUS. Gerai, neskubėk, palauksiu kieme (išeina).
GIEDRĖ. Suaugęs žmogus ir skalbimo mašina? Sakykime, abu stengiasi savo darbą atlikti iki galo. Žmogus šiuo klausimu, žinoma, ne toks patikimas… (rašo ,,atsakymą”)
III SCENA
Scenos viduryje, atsuktos į skirtingas kulisų puses durys.Liucilė rašo prie rašomojo stalo vienoje durų pusėje. Išgirsta žingsnius kitapus durų – ateina Povilas, prieina prie durų ir klausosi, kas ten, nes nemato ir nežino, kas ateina. Povilui priartėjus prie durų pakankamai arti ir sustojus – nurimus žingsniams- abu atsisuka nugaromis į duris ir sėda ant grindų.
POVILAS. Pavargau gyventi be tavęs.
GIEDRUTĖ (LIUCILĖ). Tėti. Myliu tave. Džiaugiuosi, kad atėjai.
POVILAS. Aš, dukrele, ateisiu ir kai nelauksi. Ateisiu ir kai nekantrausi.
GIEDRUTĖ (LIUCILĖ). Aš tavęs visada laukiu, visada!
POVILAS. Ar ir tada, kai negalvoji, kad lauki?
GIEDRUTĖ (LIUCILĖ). Ne, tada nelaukiu. Bet mintys ateina savaime. Kaip ir gyvenimas.
POVILAS. Giedrute, trokštu tave pamatyti. Mano mažoji mergaitė turbūt jau visai užaugusi.
GIEDRUTĖ (LIUCILĖ). Mažoji mergaitė niekada nebus užaugusi. Tu turėjai omeny Giedrę. Taip, ji dabar kitokia, galime sakyti, užaugusi. O gal geriau sakyti – jai atėjo metas rūpintis darbais ir eiti iš proto.
POVILAS. Kodėl ji tave paliko?
GIEDRUTĖ (LIUCILĖ). Jai manęs nebereikia. Bent ji taip galvoja. Tiksliau – ji galvoja, kad ji taip galvoja.
POVILAS. Suprantu. O kada judvi išsiskyrėte?
GIEDRUTĖ (LIUCILĖ). Iškart išėjus TAU.
POVILAS. Tu sakei, kad ji tapo kitokia. Kokia kitokia?
GIEDRUTĖ (LIUCILĖ). Ji dabar mąsto ten, kur geriau svajoti. Paklausiau jos to, ko kartą tu klausei manęs. Kai dar buvome kartu su Giedre.
POVILAS. Ko?
GIEDRUTĖ (LIUCILĖ). Koks ryšys tarp suaugusiojo ir skalbimo mašinos. Tu juk pameni atsakymą? Tėti (Tyla). Tėti, tu dar čia? Neišėjai?
POVILAS. Neišėjau, nebeturiu, kur išeiti. Ryšys tarp suaugusiojo ir skalbimo mašinos? Glaudus, be galo glaudus. Abu reikšmingi ir reikalingi tik tada, kai dirba. Kitais atvejais mes jų nepastebime. Kitais atvejais ir skalbimo mašiną, ir suaugusįjį žmogų matome tik kaip pavidalus. Formas. Viduje – tuštuma. Bet kai dirba, abu prisipildo žodžiais nenusakomos pilnatvės, į kurią žiūrint nė nesinori sakyti ,,kažko trūksta“. O gal man tavęs nebevadinti Giedrute?
GIEDRUTĖ (LIUCILĖ). Sakyk Liucilė, jei taip paprasčiau, juk norėjote taip pavadinti Giedrę, o aš juk ta pamiršta svajonė iš dalies ir esu.
POVILAS. Amžinai maža mergytė.
GIEDRUTĖ (LIUCILĖ). Giedrutė, Giedrės vaikystė skliausteliuose. Beje, Gedrė sakė, kad ir suaugęs žmogus, ir skalbimo mašina stengiasi savo darbus atlikti iki galo.
POVILAS. Ji klydo. Neįmanoma išmatuoti pastangų.
GIEDRUTĖ (LIUCILĖ). Žinai, ir suaugęs žmogus, ir skalbimo mašina yra pripildyti ne jiems priklausančių dalykų. Mintys – skalbiniai, skalbiniai – mintys. Ne tavo, bet tavyje. Nuolatos sukasi ir sukasi, be paliovos. Žinoma, tik tada, kai esi reikalingas. Reikia dar ko nors paklausti Giedrės. Kaip manai, ko?
POVILAS. Apie poetą – kas jis.
GIEDRUTĖ (LIUCILĖ). Turi omeny vaiką?
POVILAS. Tu žinai visus atsakymus.
III VEIKSMAS
I SCENA
Į sceną vienas paskui kitą įeina Giedrė ir Marius. Jie eina sinchroniškai, kas 3 žingsnius sustoja ir vienas kažkuris pakalba – pakaitomis. Kalbantysis rankose laiko lapą, pakalbėjęs perduoda jį kitam.
GIEDRĖ. Mano kambario siena liko nenudažyta.
MARIUS. Daug ko nesuspėja žmonės, gyvenantys viršvalandžius.
GIEDRĖ. Bet šiandien giedra.
MARIUS. Į naudą ir debesys. Bet nėra tai ir nereikia.
GIEDRĖ. Karo baigtis nepriklauso nuo metų laiko.
MARIUS. Metų laikai nepriklauso nuo nuotaikų.
GIEDRĖ. Nuo mūsų nuotaikų niekas nepriklauso.
MARIUS. Nuo mūsų nuotaikų nepriklauso karai.
GIEDRĖ. Nuo mūsų nuotaikų nesutrumpėja viršvalandžiai.
MARIUS. Sutrumpėja. Tie, apie kuriuos rašė Jurga Ivanauskaitė, sutrumpėja.
GIEDRĖ. Bet tai jau nebe MŪSŲ nuotaikos.
MARIUS. Manau, kad supratau.
GIEDRĖ.O kas yra poetas? (abu atsisėda ant grindų)
MARIUS. Koks skirtumas?
GIEDRĖ. Jokio. Kas yra poetas?
MARIUS. Sakyčiau, kad žmogus. Bet aš jau per daug išprotėjęs, kad taip pasakyčiau.
GIEDRĖ. Žmogus? (pauzė) Ir viskas?
MARIUS. Žmogus ir viskas yra du dalykai, o poetas – vienas. Per daug išprotėjau, kad nerasčiau svetimos klaidos. Savo klaidas randa tik genijai.
GIEDRĖ. Kokią klaidą?
MARIUS. Du nelygu vienam.
GIEDRĖ. Miręs nelygu gyvam.
MARIUS. Bet čia klaidos nėra. Nereikia taisyti. Taisyti reikia tik tai, ką pasakai per daug išprotėjęs. Vadinasi, beveik viską.
GIEDRĖ. Pataisysiu klausimą. Poetas – tai žmogus?
MARIUS. Sakyčiau, kad taip, jei būčiau tikras tuo, kad žmogus- tai poetas.
GIEDRĖ. Aš tuo abejoju gal net labiau nei tuo, kad du nelygu vienam.
MARIUS. Kodėl?
GIEDRĖ. Du žmonės kartais gali būti lygu vienam.
MARIUS. Vienam klausimui ir vienai abejonei.
GIEDRĖ. Vienam poetui ir vienam žmogui.
MARIUS. Labiau abejonei nei klausimui.
GIEDRĖ. Aš persigalvojau. Du žmonės negali būti lygu vienam.
Jų dialogo metu (iš tikrųjų tai tik šaltas mechaninis lūpų judinimas) scena pravažiuoja Giedrutė (Liucilė) ant dviratuko. Jai padeda tėtis. Tai Giedrės vaikystės atspindys.
II SCENA
Niekas nesikeičia, išskyrus tai, kad apšvietimas ryškiai pasikeičia. Marius ir Giedrė vis dar ant grindų. Toje pačioje pozoje.
GIEDRĖ. Žinai, ką šiąnakt sapnavau? Ogi save vaikystėje. Kaip mokausi važinėti dviračiu su tėčiu. Mudu kalbėjomės. Bet keisčiausia tame sapne buvo tai, kad save mačiau iš šono, kaip kitą žmogų.
MARIUS. Apei ką mudu kalbėjomės?
GIEDRĖ. Nepamenu. Kažką apie tai, kad du nelygu vienam, tada pradėjome galvoti, kas yra poetas. Na, tą klausimą uždaviau aš, ta maža mergytė su tėčiu.
MARIUS. Tai tu buvai dviejuose asmenyse?
GIEDRĖ. Būtent.
MARIUS. O dar sakei, kad du nelygu vienam... Mamos nebuvo sapne?
GIEDRĖ. Ne, niekada jos nesapnuoju. Niekada.
MARIUS. Labai keista.
GIEDRĖ. Kas čia keisto? Manęs su mama artimi ryšiai juk niekada nesiejo. Ji man tik suteikė gyvybę. Tiesą pasakius, dėl to nė kiek nenusimenu. Man jos zirzimai dabar tikrai nebūtų įdomūs. Net tėtis sakydavo ,,zirzia ir zirzia it bičių motinėlė“.
MARIUS. O kur ji dabar? Senokai mačiau...
GIEDRĖ. Darbe, bet turėtų tuoj grįžti. Bet aš ne itin noriu su ja matytis.
MARIUS. Net nežinau, ką tau pasakyti. Kodėl taip jos vengi?
GIEDRĖ. Nevengčiau, jei ji neverstų manęs to daryti. Amžinai jai neįtinku, viskas jai blogai, amžinai nepatenkinta... Pabosta taikstytis.
MARIUS. Pabandyk ją suprasti, jai dabar irgi sunku...
GIEDRĖ. Sunku yra gauti Nobelio premiją, sunku yra pakelti toną aukso, dar sunkiau jį gauti, sunku netgi pažinti žmogų, o jai ar sunku... Negaliu pasakyti. Tiesiog nežinau.
III SCENA
Scenoje Giedrutė (Liucilė) ir Povilas.
PASTABA. Giedrutė (Liucilė) pamažu tampa absoliučiai nieko bendro su Giedre neturinčia – iš pažiūros, tad ją galime vadinti tiesiog Liucile.
POVILAS. Gražus buvo sapnas.
LIUCILĖ. Vienas tokių, po kurių prabudus gyvenimas atrodo truputį mažiau reikalingas.
POVILAS. Nebūtinai – daugelį gražių sapnų juk užmirštame.
LIUCILĖ. Ne užmirštame, tiesiog neužsirašome.
POVILAS. Bet kokiu atveju – tai tik į gera. Kuo mažiau gražių sapnų prisimeni, tuo mažiau gali reikalauti iš gyvenimo.
LIUCILĖ. Sapnuoti lengviau, kai daug skaitai. Bet retas tai daro. Na, skaito. Skaito knygas, mintis ir visa kita. Daug daugiau kas renkasi sėdėjimą – prie televizoriaus, tuščios lėkštės ar stalo. Štai taip sėdi (atsisėda ant žemės). Gali kito net nematyti, bet svarbu, kad tu sėdi greta (prisislenka arčiau Povilo, jau taip pat spėjusio atsisėsti).
POVILAS. Bendravimui matymas nėra labai svarbus.
LIUCILĖ. Svarbiausia matyti ne žmogų, o jo akis. Na, pavidalus jų. Kaip matome mėnulio atspindį vandeny, nė nežiūrėdami į jį patį, bet apie jį galvodami, taip galime matyti ir akis. To gana.
POVILAS. Teisybė. Jeigu jauti, o daugelį dalykų lengviau pajausti nei pamatyti, rega išvis nebūtina. Jei staiga užgestų visos šviesos, nejaugi tu nejaustum, kas stovi šalia tavęs? Jaustum. Jei prieš tai nepradėtum galvoti apie tamsą.
LIUCILĖ. O ką daryti, jei nejauti?
POVILAS. Įjungti šviesą. Tai pats lengviausias kelias.
LIUCILĖ. Jei žinai, kur jungiklis.
POVILAS. Tokius dalykus žmonės lengvai pajaučia. Lengviau nei žmones, esančius šalia.
LIUCILĖ. Kodėl?
POVILAS. Nežinau (atsikelia ir išjungia šviesą, paspausdamas mygtuką scenos šone).
LIUCILĖ. Tėti!
POVILAS. Kas?
LIUCILĖ. Aš tave jaučiu. Tu šalia... Išeini?
POVILAS (įjungdamas šviesą). Ne, dar ne. Apskritai lengviausias, bet gyvybę išgelbėti galintis veiksmas – mygtuko paspaudimas. Gal tiksliau – vieno piršto kombinacija. Išskleis parašiutą, paspaus pagalbos mygtuką, galų gale įjungs šviesą – vienas pirštas.
LIUCILĖ: Man tai priminė pasaką. Na, vieną iš tų apie superherojus, kurią sekdavai, kai būdavau su Giedre vienu žmogumi. Apie superherojus, kuriuos gali sutikti kasdien, kurie vaikšto paprastais sportbačiais bei marškinėliais.
POVILAS. Visas pasaulis - pasaka. ,,Mygtukų respublikos nuotykiai“
LIUCILĖ (juokiasi). Tam- da – da – da – da – dam – mygtukai jėga!
POVILAS. Tu teisi.
LIUCILĖ. Jėga suaugusiųjų pasaulyje.
IV SCENA
Virtuvė. Prie stalo sėdi Giedrė ir Angelė.
ANGELĖ. Aš tavęs nesuprantu. Kas darosi, Giedre? Po tėvo mirties mes praktiškai išvis nebebendraujame... Tu manęs vengi it monstro.
GIEDRĖ. Kaip cukrinė lėlė lietaus!
ANGELĖ. Taip sakydavo ir tavo tėvas.
GIEDRĖ. Žinau aš, ką jis sakydavo ir ko ne. Jis taip pat sakydavo, kad tu su savo zirzimais vieną dieną jį nuvarysi į kapus.
ANGELĖ. Nedrįsk taip su manimi kalbėti. Tu nori, kad aš jausčiausi kalta, taip?
GIEDRĖ. Nuo kada tau mano norai įdomūs?
ANGELĖ. Ką aš ne taip padariau?.. Kur aš suklydau taip, kad mano dukra šitaip mane gali žeminti...
GIEDRĖ. Mama, net dabar tu galvoji tik apie save: žemina, ak, mano dukra, ak, kokia aš nelaiminga. Atrodo, kad iš sudegusio teatro pabėgai.
ANGELĖ. Stebiuosi, kaip tau sąžinė leidžia šitaip elgtis.
GIEDRĖ. O kaip tu su tėvu elgeisi? Geriau?
ANGELĖ. Tavo tėvas buvo mano vyras. Kvaila galvoti, kad su juo turėjau elgtis motiniškai.
GIEDRĖ. Tu sugriovei jo gyvenimą.
ANGELĖ. Kalbi taip, lyg būtum suaugusi ir daug patyrusi.
GIEDRĖ. Turėjai omeny, kalbu protingai.
ANGELĖ: Neketinu taikstytis su tokiu atgrasiu elgesiu. Kol gyveni mano namuose, savo taisyklių neįvedinėk.
GIEDRĖ. Man gėda už tave. Esi egoistė, kokių reta.
ANGELĖ. O kas tau darbo! Dar pala, nežinai, kaip pačiai likimas susiklostys.
GIEDRĖ. Taip ir norėtum, kad blogiau už tavo.
ANGELĖ. Nieko aš nenoriu. Kas tau netinka? Nenori čia gyventi? Tai eik, paieškok, gal rasi, kur geriau, gal priims kas.
GIEDRĖ. Nevarinėk manęs. Tik tu turbūt išbėgtum tuoj po tėvo laidotuvių. Tu juk bejausmė.
ANGELĖ. Gerai, gerai, sakyk, tik nori, jei tik tau bus geriau, prašau.
IV VEIKSMAS. Po kelerių metų
I SCENA
II veiksmo I scenos aplinka – žmogaus aukštyje išilgai scenos kabo skalbinių virvė, ant jos daugybė skrybėlių (jau ir Povilo). Elegantiškai apsirengusi lėtu žingsniu su skrybėlaite rankose ateina Angelė.
ANGELĖ. Atsibodo visą laiką būti tarsi ant adatų. Niekam neįtinki, viskas blogai. Dukrai aš didžiausia priešė. Net sunku pagalvoti, kokiu vergu gali tapti žmogus. Vergu savo prigimties, vergu kailio, su kuriuo esi suaugęs ir kurį liguistai stengiesi apsaugoti. Ilgainiui net pamiršti, kad tai TAVO kailis. Ir žiūri į save iš šono su pasigailėjimu. Kritikuoji ir peiki. Net nenumanai, kad viskas gali pasikeisti ir nelemta kaltinti likimo – viskas, ką turi ir ką turėsi, priklauso tik nuo tavęs pačio, tik nuo tavęs...
LIUCILĖ (tik balsas). Mama!!!
ANGELĖ (išsigandusi, nesuprasdama, iš kur sklinda visur aidintis balsas). Giedrute? Vaikeli, tai tu?
LIUCILĖ (tik balsas). Mama!!!
ANGELĖ. Giedre, aš čia! Kur tu? Kur?
LIUCILĖ (tik balsas). Mama!!! Grįžk ten, kur esi reikalinga! Ten, kur esi reikalinga! Esi reikalinga!
Angelė susimąsčiusi kurį laiką stovi, po to išeina ten, iš kur atėjo.
II SCENA
Ligoninės laukiamasis. Giedrė ir Marius sėdi susirūpinę, Giedrė truputį pikta.
GIEDRĖ. Kas galėjo pagalvoti, kad jai į galvą šaus tokia nesąmonė...
MARIUS. Jei atvirai, toks atsitikimas po tėvo mirties ar kokios kitos nelaimės dar nebūtų toks stebinantis, bet dabar...
GIEDRĖ. Priešingai – po tėvo mirties ji buvo šalta ir abejinga, nė neišgyveno to labai.
MARIUS. Keista.
GIEDRĖ. Ji tiesiog niekada nemylėjo tėčio.
MARIUS (pauzė). Kada ją radai?
GIEDRĖ. Šįryt, apie 8 valandą. Įėjau į virtuvę, o ji gulėjo paslika. Buvau baisiame šoke.
MARIUS. Varge, aš nujaučiu tavo tuometinę būseną.
GIEDRĖ. Patikėk. Visada liksiu tau dėkinga. Cha, o tu žinai, aš pamenu, kaip ji visada slapstydavo nuo manęs tas tabletes. Tai buvo žaidimas. Man, mažam vaikui, viskas buvo velniškai įdomu. O jai patikdavo švelniu tartum aksomas, bet kartu kariškos pozicijos balsu sakyti, kad ,,šitų tabletyčių tokiam mažam vaikui kaip man negalima, o jeigu aš paragausiu, atvažiuos dėdės baltais chalatais ir išsiveš mane“.
MARIUS. Sumanu... Dėdės baltais chalatais (nusijuokia).
GIEDRĖ. Taip. Kažin, kaip jai dabar sekasi bendrauti su tais mistiškaisiais dėdėmis. Ačiū Dievui, iš to amžiaus, kai suaugusiems atrodai mažas, nei proto, nei jausmų neturintis daiktas, išaugau.
Įeina ,,dėdė baltu chalatu“. Rankose laiko segtuvą.
GYDYTOJAS: Garbačiauskaitė Giedrė. Jūs?
GIEDRĖ. Aš (atsistoja).
GYDYTOJAS. Aš dėl jūsų motinos norėjau pasiteirauti. Ar ji pastaruoju metu nebuvo patyrusi streso ar stipraus šoko? Gal neseniai turėjo kokių išgyvenimų?
GIEDRĖ. Na, aš apie tokius tikrai nieko negirdėjau. Kiek žinau, ne.
GYDYTOJAS. Matote, klausiu, nes toks, sakyčiau, drastiškas, bandymas pasitraukti iš gyvenimo nedaromas iš įdomumo ar neturėjimo ką veikti.
GIEDRĖ. O kaip ji dabar? Viskas tvarkoje?
GYDYTOJAS. Jos gyvybei pavojus nebegresia, tačiau be tolimesnio gydymo, manau, neapsieisime.
GIEDRĖ. Ką jūs turite omenyje? Psichiatrijos ligoninė? Uždarysite ją ten?
GYDYTOJAS. Kol kas neilgam. Sakykite, o kokie jūsų santykiai su mama?
GIEDRĖ. Egzistuojantys tik teoriškai. Nemokame viena su kita bendrauti.
GYDYTOJAS. Štai ir išlindo yla iš maišo (užsirašo į lapą segtuve). Puiku, kad pasakėte teisybę, dabar, panašu, kad daug kas paaiškės.
GIEDRĖ. Kas paaiškės? Galiu ją pamatyti?
GYDYTOJAS. Būtent tai ir paaiškės. Artimiausiu metu jūs su ja matytis negalėsite. Tai draudžiama. Neklauskite, kodėl, tai sprendimas, padarytas remiantis medicininėmis teorijomis. Šiam kartui tiek. Buvo malonu, Giedre. Iki pasimatymo.
GIEDRĖ. Viso gero.
Gydytojas išeina.
GIEDRĖ. Velniškai keistai jaučiuosi.
MARIUS. Nesijaudink, tai tik gydymas. Jis neturėtų užsitęsti.
GIEDRĖ. Aš jaučiuosi kalta.
MARIUS. Tu tikrai neturi dėl ko savęs kaltinti. Jei tavo mamai, švelniai tariant, pavažiavo stogelis, tai čia tik jos reikalas ir niekas nėra dėl to kaltas.
GIEDRĖ. Na, taip, bet, supranti, kai žmogus nuodijasi, jis turi turėti kažkokią priežastį, kad ir pačią menkiausią ir visai nereikšmingą.
MARIUS. Manaisi esanti toji priežastis?
GIEDRĖ. Be manęs ji problemų neturėjo.
MARIUS. Manai?
GIEDRĖ. Būčiau žinojusi.
MARIUS. Iš kur? Su ja juk nebendrauji.
GIEDRĖ. Gal tu ir teisus. Tikiuosi, kad tu teisus.
III SCENA
Angelė viena sėdi gydytojo kabinete. Po maždaug minutės įeina gydytojas, nešinas segtuvu.
ANGELĖ. Na, kaip reikalai? Kaip ji sureagavo?
GYDYTOJAS. Atrodė šiek tiek sunerimusi. Gal tiksliau, susirūpinusi. Norėjo lyg ir su jumis pasimatyti, bet pasakiau taip, kaip liepėte, jai, žinoma, įtarimo nekilo, tad viskas tvarkoje.
ANGELĖ. Esu be galo jums dėkinga.
GYDYTOJAS. Nedėkokite, geriau atsakykite į vieną klausimą.
ANGELĖ. Tikiuosi, pajėgsiu. Klauskite.
GYDYTOJAS. Jūs tikrai tikite, kad tai padės?
ANGELĖ. Jei nepadės, tai ir nepakenks. Už mūsų dabartinius santykius negali būti nieko blogiau. Net labai blogas variantas šiek tiek geresnis už patį tragiškiausią.
GYDYTOJAS. Nebūkite tuo tokia tikra.
ANGELĖ. Ką norite pasakyti?
GYDYTOJAS. Pradėkime nuo to, kad bendravimas – viena sudėtingiausių žmonijos prigimčių. Žmonės išlieka bendravimo dėka, bet neretai dėl jo ir miršta: turiu omeny keršto atvejus, mirtinus nesutarimus ir panašiai...
ANGELĖ. Suprantu, bet ką tai turi bendro su manuoju atveju?
GYDYTOJAS. Leiskite, aš tęsiu. Taigi bendravimas šeimoje yra rizikinga sfera. Jūs, ponia Angele, žaidžiate su ugnimi. Nebendraudama su savo dukra jūs nutraukiate jus siejančius giminystės ryšius, tampate svetimos. Jūs privalote rasti bendrą kalbą.
ANGELĖ. Bet, daktare, abejoju, ar tai įmanoma...
GYDYTOJAS. Pagalvokite gerai apie tai, ką jums sakiau. Kol kas galime vykdyti jūsų planą, bet kartoju, tai darau tik iš pagarbos jums, man tai tikrai atrodo neprotinga.
ANGELĖ. Ačiū.
IV SCENA. Suartėjame tik išprotėję.
Angelė guli lovoje. Tamsa. Įeina Giedrė. Angelė, išgirdusi žingsnius, sunerimsta.
ANGELĖ. Gydytojau, tai jūs?
GIEDRĖ. Ne, mama.
ANGELĖ. Giedre, gydytojas turėjo tave perspėti apie mano dabartinį gydymą. Tau nedera čia būti.
GIEDRĖ. Perspėjo.
ANGELĖ. Kodėl tu čia atėjai? Išeik (tolesnis dialogas – tarsi monologas, skaitomas dviejų žmonių).
GIEDRĖ. Iš mano gyvenimo. Palik
ANGELĖ. Geriau tuštumą nei
GIEDRĖ. Pilnatvės stoką.
ANGELĖ. Nedera
GIEDRĖ. Taip sakyti, bet
ANGELĖ. Išeik
GIEDRĖ.Visam laikui
ANGELĖ. Arba bent
GIEDRĖ. Leisk išeiti man
ANGELĖ. Ir paskui nepasigesk
GIEDRĖ. Kaip pasigendama
ANGELĖ.Mažo vaiko, kai
GIEDRĖ. Jis išeina į parduotuvę.
ANGELĖ. O iš tikrųjų
GIEDRĖ. Sugaišo truputėlį
ANGELĖ. Per daug, bet
GIEDRĖ. Jis grįžo.
ANGELĖ. Mažas vaikas
GIEDRĖ. Grįžo.
ANGELĖ. Jis nė nesugaišo
GIEDRĖ. Per daug.
ANGELĖ. Taip tik
GIEDRĖ. Pasirodė.
ANGELĖ. Visada pasirodo.
GIEDRĖ. O kartais
ANGELĖ. Pasigirsta. Nors dažnai
GIEDRĖ. Tuo guodžiamės
ANGELĖ. Pasirodė, kad
GIEDRĖ. Išprotėjau arba
ANGELĖ. Tai tiesa. Nors
GIEDRĖ. Gal pasirodė
ANGELĖ. Jiems visiems
GIEDRĖ. Bet ne man
ANGELĖ. Man
GIEDRĖ. Mama
ANGELĖ. Mama
GIEDRĖ. Man pasirodė
ANGELĖ. Man pasirodė
GIEDRĖ. Kad mes
ANGELĖ. Kad mes nemylim
GIEDRĖ. Viena kitos.
V VEIKSMAS
Vos tik pradėjai, turi baigt, o kuo baigt - nežinai.
Giedrė apsirengusi baltai. Sėdi ant grindų šviesiame kambaryje, šalia Marius - taip pat apsirengęs baltai.
GIEDRĖ. Mariau, pastebėjai?
MARIUS. Tikriausiai... O ką tu pastebėjai?
GIEDRĖ. Visi išprotėja porom.
MARIUS. O mes – irgi?
GIEDRĖ. O tu šiandien neatnešei gėlių?
MARIUS. Ne, aš kažkaip nepagalvojau apie jas šiandien... O nebūtų kvailai atrodę?
GIEDRĖ. Nežinau iš tikrųjų. Gal ir gerai tu sakai.
MARIUS. Tai visi tikrai išprotėja porom?
GIEDRĖ. Man taip atrodo. Nors gal ir klystu, aš juk nebe viena.
Pauzė
MARIUS. Kas yra laisvė?
GIEDRĖ. Laisvė, Mariau... Tai stiklinė pieno.
MARIUS. Ji... galinti išsilieti.
GIEDRĖ. Ji balta, žadinanti vaizduotę ir... (Pauzė). Ji yra kiekvieno vaiko mėgiama.