Vilniaus šv. Kristoforo gimnazija
Inga Valionytė
STOTNAMIS
VEIKĖJAI:
MARTYNAS – sargas, pacientas
RIMAS – rašytojas, psichiatras
I scena
Šviesa, scenoje du vyrukai.
MARTYNAS. Labą vakarą, pone.
RIMAS. Labas labas. Dėkoju, kad sutikote su manimi pasikalbėti.
MARTYNAS. Na, nereikia į mane kreiptis asmeniu Jūs. Aš sargas Martynas.
RIMAS. Aš žinau, kas jūs esate.
MARTYNAS. Kokiu tikslu Jūs atvykote į mūsų stotį?
RIMAS. Stotį? A, taip, stotį. Aš... esu... rašytojas.
MARTYNAS. Gerbiamasis rašytojas Rimas? Skaičiau visas jūsų knygas. Tiesą sakant, net po kelis kartus. Jūs esate genijus. Na, kas jus atvedė į mūsų stotį?
RIMAS. Aš... aš ieškau įkvėpimo. Norėjau jūsų, Martynai, paprašyti, kad aprodytumėte man šią vietą. Girdėjau, tai didingiausia stotis visoje šalyje ir...
MARTYNAS. Pagalvojote, kad čia slepiasi jūsų įkvėpimas? Kaip šaunu! Žinote, jau seniai norėjau su jumis susipažinti.
RIMAS. Tikrai? Malonu. Taigi, kaip minėjau, norėčiau, kad aprodytumėte man šią stotį. Norėčiau pamatyti ją visą.
MARTYNAS. Tada turėčiau pasakyti – pradedam mūsų šaunųjį turą.
Dingsta šviesos, po minutės vėl atsiranda.
MARTYNAS. Ar radote savo įkvėpimą?
RIMAS. Bet jūs, Martynai, man aprodėte tiktai tą, ką gali pamatyti kiekvienas keleivis!Aš juk sakiau, kad norėčiau pamatyti visą šią stotį.
Martynas: Aš nesuprantu. Jūs norite pamatyti net ir tarnybines patalpas?
RIMAS. Norėčiau pamatyti ir tamsiausius šios vietos užkaborius. Noriu pažinti jus.
MARTYNAS. Pažinti mane? Jūs, rašytojai, esate labai keisti žmonės. Nebijote, kad labai intelektualios frazės jus pražudys?
RIMAS (Nukreipia dėmesį). Kur veda šie laiptai?
MARTYNAS. Į viršaus stebėjimo aikštelę. Ten galima tik...
RIMAS. Gal galėtume ten užkilti?
MARTYNAS. Atleiskit, nemanau.
RIMAS. Bet jeigu mes ten neužkilsime, aš visą laiką abejosiu – gal ten liko mano įkvėpimas?
MARTYNAS. Na, jūsų knygos man labai patinka. Gal bosas nesupyks. Eime. (Dingsta šviesos)
II scena
Atsiranda šviesa, vyrukai sėdi ant kėdžių.
MARTYNAS. Žinote, vaikystėje troškau tapti mašinistu. Matyt, todėl ir įsidarbinau stotyje. (Nustebęs) Atleiskite, jūs užsirašinėjate?
RIMAS. Kiekviena mintis yra verta milijono, tik svarbu, kaip ji bus atskleista. Ir ar minčių autorius pats nebėga nuo tikrojo suvokimo.
MARTYNAS. Taigi jūs ką tik atskleidėte man savo sėkmės paslaptį?
RIMAS (Šypsosi). Tokia iš to ir paslaptis. Aš mėgstu užsirašinėti viską – nežinia, kas po to šaus į galvą.
MARTYNAS. Kaip jūs, menininkai, tai vadinate? Kūrybinės... stotys?
RIMAS. Kūrybiniai impulsai (Šypteli). Žinote, man labai patinka ši stotis. Čia tiek daug gyvybės, žmonių šurmulio, bet tuo pačiu taip ramu.
MARTYNAS. Žmonių? Čia nėra jokių žmonių. Ši stotis neveikia jau keliolika metų!
Nejauki tyla, susitinka Martyno ir Rimo žvilgsniai.
MARTYNAS (Juokiasi). Jūs, pone rašytojau, man labai primenate mano tėvą.
RIMAS. Jūsų tėvas buvo rašytojas?
MARTYNAS. Kartais jam pasirodydavo, kad jį kažkas apsupo. Žmogui būdavo lengviau, kai jausdavosi apsuptas padarų. Vieni plėšresni už kitus. Juk žmonės irgi padarai! Kartais labai svajingi ir žiaurūs padarai. Todėl jam, mano tėvui, labiau patiko paukščiai.
RIMAS. Paukščiai?
MARTYNAS. Jis dievino paukščius, visą gyvenimą juos stebėjo.
Fantazija/prisiminimas: Martynas mažas vaikas, o psichiatras tėvas.
MARTYNAS. Aš nesuprantu!
RIMAS. Tai didingiausi padarai Žemėje, mažiau.
MARTYNAS. Bet, tėti, aš nesuprantu, kaip jie pakyla nuo žemės.
RIMAS. Juos apdovanojo aukščiausioji jėga, sūnau. O mums telieka vaikščioti žeme ir svajoti apie dangaus platybes ir tolius.
Fantazija baigiasi.
MARTYNAS. Tėti, aš kada nors skraidysiu.
RIMAS. Atleiskite, ką sakėte?
MARTYNAS. Aš? Aš nesakiau nieko.
RIMAS. Koks buvo jūsų tėvas?
MARTYNAS. Na, juk prašiau į mane nesikreipti daugiskaita. Kartais atrodo, kad čia ne aš vienas, o mūsų mažiausiai devyniasdešimt aštuoni. O mano tėvas turėjo paukščio akis... Matė visą pasaulį ir kartais atrodydavo, kad visas pasaulis paklūsta jam.
RIMAS. O kaip jūs jautėtės tame pasaulyje?
MARTYNAS. Mane žavėjo paukščių didybė, dar ir dabar žavi. Kartais pats trokšdavau būti paukščiu, sklęsti virš žemės ir viską matyti. Aš norėjau, kad mano tėvas... (Susiraukia) Jūs rūkote?
RIMAS. Čia negalima rūkyti.
MARTYNAS (Juokiasi). Šioje stotyje nėra jokių draudimų!
RIMAS. ČIA negalima rūkyti.
MARTYNAS. Gal jūs ir teisybę sakot. Jei bosas užuos, gali kilt nemalonumų. Juk paprastiems mirtingiesiems čia užkilti negalima.. Be to, jis prisiskaitęs visokių knygų apie paukščius.
RIMAS. Jūsų bosui patinka paukščiai?
MARTYNAS (Sutrikęs). Aš niekada to nesakiau! Žinote, kai buvau mažas, visada ėjau stebėti paukščių su bosu (Dar labiau sutrinka). Turiu galvoje – su tėvu. Visada ėjau stebėti paukščių su tėvu. Jūs vis dar užsirašinėjate?
RIMAS. Įpratau stebėti aplinką ir žmones. Atleiskite, jums tai nemalonu?
MARTYNAS (Lyg neišgirdęs paskutinių Rimo žodžių). Pavasaris. Sužaliavo pievos, pražydo medžiai, sugrįžo paukščiai ir viską čia apšiko. (Tamsa)
III scena
Šviesa, abu vyrai sėdi, tačiau kėdės dabar šiek tiek išstumdytos į kitas vietas.
RIMAS. Gal galėtumėte man apibūdinti šią stotį keliais sakiniais?
MAARTYNAS. Šie mūrai prisimena trečiąjį pasaulinį karą. Štai, matote tą šviestuvą? Taip, tą viduryje. Jį mums padovanojo pats Afrikos karalius. Kartais norėčiau, kad mano stotyje nebūtų baltų sienų ir patalpų, kur žmonės yra laikomi uždaryti. Ar jums ne tvanku? (Net nelaukdamas atsakymo nužygiuoja iki įsivaizduojamo lango ir jį atveria) Gal taip geriau? Žinote, aš visą gyvenimą svajojau, kad didis rašytojas kaip jūs parašys knygą apie mane.
RIMAS. Jūs esate labai įdomus žmogus. Jūsų pasaulis yra labai įdomus.
MARTYNAS (Suklūsta). Ar girdite?
RIMAS. Tas garsas, lyg kažkas važiuotų pro šalį?
MARTYNAS. Na, baikit, čia jau gerus keturiolika metų niekas neatvažiuoja.
RIMAS. Jūs norite pasakyti, kad aš esu vienintelis šios stoties lankytojas?
MARTYNAS. O gal jūs esate vienintelis žmogus šioje stotyje?
RIMAS. Jūs žinote, kas yra ši stotis?
Tamsa.
MARTYNAS. Girdite?
RIMAS. Paukštelio plazdenimą?
MARTYNAS. Arklio kanopų kaukšėjimą grindiniu?
RIMAS. Traukinio dundėjimą?
MARTYNAS. Napoleono kareivių pulką?
RIMAS. Šaltį.
MARTYNAS. Tėvo juoką.
RIMAS. Realybės šauksmą.
Šviesa, abu vyriškiai stovi ir žvalgosi.
MARTYNAS. Rimai, matot?
RIMAS. Ką matau?
MARTYNAS. Na, ką ką! Paukščiukas įskrido ir dabar nebematau, kur jis pasidėjo.
RIMAS. Jis anam kampe. Vargšelis įkliuvo į laidų mazgą. (Sumišęs žvalgosi į visas puses)
MARTYNAS (Klausia oro). Ką darysim? (Sumišęs klausia Rimo) Ką mes darysim? (Atsisuka į publiką, tamsa)
IV scena
Abu stovi, suglaudę nugaras.
RIMAS. Ar įmanoma jį iš ten ištraukti?
MARTYNAS. Tėvas mane mokė, kaip reikia elgtis su išsigandusiais paukščiais.
RIMAS. Norite jį išgelbėti?
MARTYNAS. Žinote, man jau nusibodo juos gelbėti. Kiekvieną sykį tas pats. Kažkoks idiotėlis patenka į žmogiškuosius spąstus, o tu lėk ir gelbėk jį.
RIMAS. Jūs, Martynai, labai gražiai išsireiškėte – žmogiškieji spąstai.
MARTYNAS. Taip net visai poetiškai, a? Viskas aplink mus yra prakeikti spąstai, o mes kaip tie idiotai paukščiai, kurie vis patenkam į..
RIMAS. Na, nereikia jau taip savikritiškai, drauge.
MARTYNAS. Aš tau ne draugas. Supratai? (Burba) Velnio nešti ir pamesti paukščiai. Visi jie tokie patys. Buki padarai.
RIMAS. Na, tada gal man vienam pamėginti jį ištraukt iš ten?
MARTYNAS. Net nebandyk, aišku? Kai buvau mažas, tėvas man pasakė, kad niekada gyvenime nebūsiu toks didingas kaip paukščiai. Jis juos visada dievino. Jie juk aukščiau už mus, jie juk beveik dievai.
RIMAS. Bet jūsų tėvui labai svarbu, kad jums čia būtų gerai.
MARTYNAS. Mano tėvui labiau rūpi paukščiai nei aš. Aš nebežinau, ką man daryti. Aš niekada nebūsiu toks kaip tie paukščiai. Klaidžioju po miestus, gatves ir suprantu, kad visada būsiu niekas. Ir mano tėvui dzin!
RIMAS. Jūsų tėvas siunčia jums linkėjimų.
MARTYNAS. Žinai ką? Nusiųsk jam atvirutę su kokiu nors šlykščiai mielu eilėraštuku. Ai, ir dar prirašyk, kad man sekasi sušiktai puikiai ir kad greitai pasieksiu kolibrio greitį ir gegutės genialumą.
RIMAS. Ar jums lengviau, kai pabėgate tolyn?
MARTYNAS (Lyg negirdėdamas). Na, o ką jis per visą savo gyvenimą padarė dėl manęs? Jis mane atsiuntė čia, nes jam pasirodė, kad ėmiau mažiau valgyti, nedaug kalbėti. Bet man ir nereikia viso to. Aš būnu laimingas.
RIMAS. Bet jūs sakėte, kad...
MARTYNAS (Rėkia). O, tai dabar kažkas jau klauso, ką aš sakau? Kodėl jūs negirdite, kai rėkiu, kad nereikia man viso šito mėšlo, suprantat? Man nereikia jūsų baltų chalatų, smirdančių palatų, storų seselių, apsirijusių cepelinų ir įsivaizduojančių, kad jos labai žavios. Jūs galvojate, kad galite man padėti? Mielieji, pamėginkite pagalbą suteikti vieni kitiems, nes, velnias, jūs atrodote daug prasčiau negu mes visi kartu sudėjus.
RIMAS. Jūs esate gana pastabus, Martynai.
MARTYNAS. Ir vėl tas JŪS! Gerai, supratau, aš čia, šioje palatoj, su tavim, bet tai nereiškia, kad nežinau, kad iš tiesų mes esam tik dviese. Prašviesėjimo momentų yra daugiau nei manai, drauge.
RIMAS. Tu bijai?
MARTYNAS. Aš nebijau. Man nemalonus šis jūsų tikrasis pasaulis. Prašviesėjimo momentai mane baugina. Iš kur tu žinai, kad visa tai tikra?
RIMAS. Jūs nebenorite grįžti į realybę?
MARTYNAS. Mano stotyje dabar viskas ramu, aš galiu susidėlioti visas mintis, pabūti vienas. Realus pasaulis mane blaško, o gal aš tiesiog praradau gebėjimą gyventi su kitais.
RIMAS. Tai nieko nereiškia. Menkų fantazijų turi kiekvienas sveiko proto žmogus.
MARTYNAS. Sveiko proto? Tu turbūt juokauji, visas šis pasaulis yra užkrėstas tobulo gyvenimo siekiu. Juk viskas turi būti taip ir taip ir tik nebandyk nusižengti bent kiek nuo išminto tako. Čia juk ne Bradbury novelė! Viskas staiga aplink nepasikeis dėl menko nukrypimo nuo ribos.
RIMAS. Taigi, jūs suvokiate ryšį su realybe.
MARTYNAS. Taip, ir jūsų tiesos lipa man per gerklę. Aš noriu ramybės. Suteikite man ramybę.
RIMS. Hm, kokių vaistų aš jums buvau išrašęs?
MARTYNAS. Jūsų vaistai numalšina tik dalį to, ką gali jausti žmogus. Jūs galvojate, kad tapęs daržove aš jums padėkosiu? Sušikti paukščiai jūs daktarai. (Pripuola prie Rimo ir išrėkia) Eikit ir pasikarkit visi. (Susigūžia į kamuoliuką) Sušikti paukščiai. Aš juk niekada nebūsiu toks, kaip jie.
Iš scenos išeina Rimas, dingsta šviesa.
V scena
Prisiminimas/iliuzija: Rimas – Martyno tėvas.
RIMAS. Martynai? Sūnau, kur tu?
MARTYNAS. Tėti? Ką tu čia veiki?
RIMAS. Ša. (Šnabžda) Matai? Štai ten. Taip, ten. Tas mažas paukščiukas.
MARTYNAS.Tai nykštukas, tiesa? Imk, tėti, fotoaparatą. Tik tyliai, neišgąsdink.
RIMAS (Nusijuokia) Ir kas galėjo pagalvoti, kad tu mane mokysi, kaip elgtis su paukščiais!
MARTYNAS. Baik šaipytis.
RIMAS. Aš nesišaipau. Tik juokiuosi. (Martynas susiraukia) Nesiraukyk, mažiau. Žinai, aš gal ne visada tau pasakau, bet...
MARTYNAS. Tėti, tėti, žiūrėk – geniukas!
RIMAS. Martynai, paklausyk manęs. Galbūt aš tau ne visada pasakau, bet tu esi...
MARTYNAS. Bet, tėti, ten tas geniukas!
RIMAS. Sūnau, prašau, išklausyk. Tu man esi labai brangus.
MARTYNAS. Nuskrido! Geniukas nuskrido!
RIMAS. Ar girdėjai, ką tau sakiau?
MARTYNAS. Taip, tėti girdėjau.
RIMAS. Noriu, kad tai žinotum ir prisimintum. Visada.
MARTYNAS. Brangesnis net už paukščius?
RIMAS. Brangesnis net už paukščius.
MARTYNAS. Brangesnis net už paukščius!
RIMAS. Tu esi mano mažas paukščiukas. Mano didi viltis, kad pasaulis gali tapti geresnis.
MARTYNAS (Kartoja lyg mantrą). Aš esu tavo mažas paukščiukas, tavo viltis, kad pasaulis gali tapti geresnis. Aš esu tavo mažas paukščiukas, tavo viltis, kad pasaulis gali tapti paukščių pasauliu. Aš esu tavo mažas paukščiukas, tavo viltis, kad pasaulis nesubyrės į šipulius. Aš esu tavo mažas paukščiukas, tavo didi viltis, kad visas pasaulis gali tapti utopija. Aš esu tavo maža viltis, didis paukščiukas, viskas subyrės, o mes nerasime sau vietos. Aš esu maža viltis, didis paukščiukas, nes mes nebesuprantame, kas yra tikra, o kas ne. Aš esu tavo didi neviltis. (Nusijuokia) Taigi, jūs suvokiate ryšį su realybe?
Pabaiga